Kai gyvūnas apsinuodija žiurkių nuodais
Šią vasarą Vilniuje padaugėjo atvejų, kuomet daugiabučių kiemuose buvo išmėtyta žiurkių nuodų ir jais apsinuodijo šunys bei katės. Turbūt daug kas girdėjo ir apie paskutinį incidentą, kai jaunas vyriškis neteko savo mylimo augintinio, žiurkių nuodais apnuodyto rotveilerio Maxo. Policija pradėjo tyrimą, bet vilčių nubausti kaltuosius (o gal kaltąjį?) nedaug.
Ir pareigūnai, ir gyvūnų augintojai sutaria, kad vienintelis problemos sprendimo būdas – riboti nuodingųjų medžiagų įsigijimą. Seimo nariai taip pat prakalbo apie poreikį inicijuoti žiurkių nuodų įsigijimo ribojimą, tačiau puikiai žinome, kaip ilgai ir sunkiai įstatymų pataisos skinasi kelią.
Žiurkių nuodai – vieni seniausių ir stipriausių nuodų. Baisu, kad jie vis dar pardavinėjami kai kuriose zoologijos prekių parduotuvėse. Ir dar baisiau, kad jų nusipirkti gali visi, kas tik nori.
Žiurkių nuodų dozė, net visai nedidelė, gali pražudyti gyvūną, sako veterinarijos gydytojai.
Ar tikrai šie nuodai tokie pavojingi, klausiame vilniečio veterinarijos gydytojo Jono Mingailos.
„Apsinuodijimai būna labai skirtingi, nes viską lemia, kokie toksinai pateko į gyvūno organizmą, – pabrėžė veterinarijos specialistas. – Sakykime, apsinuodijimas maistu dažniausiai pasireiškia vėmimu, viduriavimu, apatija, širdies ritmo pakitimais, kvėpavimo sutrikimu, kitų organų (kepenų, inkstų) funkcijos nepakankamumu. Dėl minėtų simptomų šeimininkai dažniausia ir nusprendžia vykti į veterinarijos kliniką su negaluojančiu augintiniu“.
Jono Mingailos teigimu, išvardyti simptomai yra „tradiciniai“ bendro apsinuodijimo požymiai, o ne specifiniai. Tai reiškia, kad, esant vienam ar keliems požymiams, galima tik įtarti intoksikaciją. Štai kodėl būtina atlikti papildomus tyrimus. Deja, toksikologiniai tyrimai atliekami palyginti retai, nes jiems reikia daugiau laiko. Nepaisant to, naudingi ir kiti tyrimai (priklausomai nuo toksino rūšies): „Žiurkių nuodų intoksikacija patvirtinama pagal anamnezę, klinikinę apžiūrą, bendruosius kraujo tyrimus bei kraujo krešumo faktorių tyrimus. Kai kurie toksinai sukelia bendrus intoksikacijos simptomus, tuo tarpu kiti turi labai tipinius, tik tiems toksinams būdingus, simptomus“.
Veterinarijos specialistas pabrėžė, jog dauguma šių nuodingų preparatų paveikia kraujo krešumą, sutrikdo sintezę.
Apžiūrint nukentėjusį gyvūną pastebimos kraujosruvos poodiniame audinyje, taip pat akių ir burnos gleivinėse, gyvūnas gali vemti ir viduriuoti su krauju.
Vienas blogiausių simptomų – vidinis kraujavimas, dėl ko gyvūnas tampa apatiškas, taip pat pastebima anemija (nustatoma iš kraujo tyrimų, pabalusių gleivinių). Vidinį kraujavimą nustatyti klinikoje galima ir kitais tyrimais, tačiau, kad ir kaip ten būtų – galimybių išsaugoti gyvybę beveik nėra.
Į klausimą, per kiek laiko ir kaip galima apsinuodijusį gyvūną išgelbėti, gydytojas atsako: „Viskas priklauso nuo to, kada nuodai pateko į skrandį. Kai kurie šaltiniai teigia, kad 40 minučių yra ta riba, kai dar galima bandyti sukelti vėmimą (ypač aktualu, kai nėra galimybių skubiai nuvežti į kliniką), nes turinys dar nebūna pasišalinęs iš skrandžio. Laiku pašalinus nuodus nepasireiškia jokios komplikacijos. Jei nuodai jau pasišalino iš skrandžio, belieka detoksikacinė terapija klinikoje ir vitaminas K1. Šis vitaminas duodamas nuo 3 iki 6 savaičių, o kartais ir ilgiau, priklausomai nuo to, kokie nuodai paveikė gyvūno organizmą. Deja, jei pasireiškia antriniai simptomai ir gausesnis nuolatinis kraujavimas, prognozė – bloga“.
Bėda ta, kad šuns suėsti graužikų nuodai patys savaime nesukelia vėmimo ir dažniausiai šeimininkas nieko net neįtaria. Tačiau, praėjus 3-5 dienoms, pasireiškia kraujo krešėjimo problemos. Toksinai neišlieka organizme labai ilgai, tačiau gyvūnas nugaišta dėl sunkių komplikacijų.
„Apsinuodijusius gyvūnus tenka gydyti gana dažnai, bet tai pasitaiko dėl šeimininkų aplaidumo. Jie palieka nuodus pasiekiamoje vietoje arba per vėlai kreipiasi į gydytojus, – apie veterinarijos specialistų darbo kasdienybę pasakojo J. Mingaila. – Kartais net ir labai atsakingi šeimininkai nepastebi apsinuodijimo vien dėl specifinių simptomų pasireiškimo laiko (sakykime, šuo suėdė negyvą graužiką ar netyčia aptiko nuodų kaimyno kieme)“.
Pasirodo, šunims patinka… žiurkių nuodai, nes juose yra papildomų medžiagų, gerinančių nuodų skonį.
Gydytojas pabrėžė, kad prognozė ir remisija labai priklauso nuo individualių gyvūno organizmo savybių, laiko, kiek toksinas buvo virškinamajame trakte, toksino dozės, toksino rūšies. Taigi, norint kuo efektyviau padėti nukentėjusiajam, nepaprastai svarbu ne tik laiku patekti pas specialistus, bet ir pateikti jiems nuodų pavyzdį, kas, dažniausiai, yra sudėtinga.
Kad galėtume teisinėmis priemonėmis įrodyti, jog gyvūnas tikrai buvo nunuodytas žiurkių nuodais, turime nepamiršti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atitinkamame padalinyje atlikti skrodimą, kad būtų nustatytas nuodingųjų medžiagų buvimas. Turint skrodimo išvadą bus galima kalbėti apie baudžiamąją bylą.
Deja, mylimo augintinio visa tai nesugrąžins.
Saugokime savo šunis, kates. Praneškime vieni kitiems apie nesaugias, įtartinas vietas ir tikėkimės ne tik palankių, bet ir greitų valdžios institucijų sprendimų dėl nuodų prekybos.
J.Mingailos ir www.pexels.com nuotraukos