2020 m. kovo 6-8 d. Vilniuje, Lietuvos parodų ir kongresų centre Litexpo vyks trys tarptautinės šunų parodos! Kviečiame dalyvius registruotis.

Lietuviškai   |   English
Kontaktai
E.Kinologija

Elektroninė šunų duomenų bazė

Mantrailing‘as neįmanomas be komandinio darbo, sako A.Matiukaitė

Nieko nenustebinsi pasakęs, kad šunų uoslė unikali, ir vilnietė Aistė Matiukaitė šiam teiginiui tikrai pritartų, tačiau su ja pabendravęs supranti: vien tobulos šuns uoslės nepakanka. Mantrailing‘e, arba žmonių paieškoje su šunimi, svarbiausia yra komandinis darbas. Šuns ir žmogaus duetas. Pokalbis su mantrailing‘o entuziaste, čekoslovakų vilkšunių augintoja Aiste Matiukaite.

 

Šunys pasižymi puikia uosle – išvedęs savo augintinį į lauką užtrusti ne vieną valandą, kol šis „perskaitys“ visas kiemo draugų žinutes. Ar yra šunų, o gal tam tikrų veislių šunų, kurie išskirtinai gabūs mantrailing‘ui?

Absoliučiai visi šunys tinka šiai veiklai. Tiek veisliniai, tiek neveisliniai, neribojant gyvūno amžiaus nei fizinių savybių. Vienintelis kriterijus – šuo neturi būti agresyvus žmogui. Remiantis šuns galimybėmis bei motyvacija, kiekvienas šuo gali tuo užsiimti. Be abejo, pretenduoti į realų darbą, kai iš tiesų reikia ieškoti ir surasti dingusį žmogų, gali tik turintis labai stiprią motyvaciją ir gebantis labai susikoncentruoti šuo. Išskirtinį talentą turi bladhaundai – jie pasižymi ne tik jautresne nosimi, bet ir ištverme dirbti šį darbą.

Ar čekoslovakų vilkšuniai tinka šiai veiklai?

Mano pirmasis čekoslovakų vilkšunis, ko gero, buvo pirmasis Lietuvoje, kurį sistemingai ruošiau mantrailing‘ui. Čekoslovakų vilkšunių viena iš darbinių savybių yra „darbas su kvapais“, todėl nemažai šios veislės šunų dirba žmonių paieškoje. Jie turi įgimtą talentą, geresnes „nosies galimybes”, o visa kita tėra įdirbio, ryšio su šeimininku ir motyvacijos klausimas.

Grįžkime prie pokalbio pradžios: vis dėlto, kas yra tas mantrailing‘as?

Jeigu labai trumpai, tai asmens paieška sekant jo kvapu miesto sąlygomis. Ir dar būtinai pasikartosiu: tai komandinis šuns ir šeimininko, jo vedlio, darbas mieste ieškant dingusio arba paslėpto žmogaus.

Rinkdamiesi arba jau įsigiję šunį atsakingi šeimininkai ieško veiklų, kurios tiktų šuniui pagal jo prigimtį:  užsiima lėkščiasvydžiu, kaniterapija, vedasi į medžioklę, o tu pasirinkai mantrailing‘ą. Kodėl?

Mantrailing‘u užsiimu penktus metus. Pradėjau atsitiktinai, bet įsitraukiau negrįžtamai (Šypsosi – red.). Šis sportas beribis, dinamiškas – tobulumui ir fantazijai nėra ribų. Nors rezultatą sunkoka įvertinti bei pastebėti (vien žmogaus suradimas dar nereiškia, kad komanda dirbo puikiai), treniruočių metu stiprėjantis žmogaus ir šuns ryšys yra magiškas. Turi tikėti savo šunimi! Įsivaizduokite situaciją, kai nežinai trasos, o vienintelis tavo kelrodis yra šuo. Todėl turi puikiai „skaityti“ šuns kūno kalbą, prireikus, jam padėti. Tai labai didelė atsakomybė bei sritis, reikalaujanti patirties su augintiniu, nes kiekvieno šuns kūno kalba yra savita. Sunku nupasakoti jausmą, kai pirmąkart, nežinodamas, kur pasislėpė žmogus, eini jo ieškoti, žiūri į savo šunį, juo tiki ir randi dingusįjį. Neperdėsiu sakydama, kad jautiesi kaip fantastiniame filme.

Kur mokytis mantrailing‘o paslapčių ar bent įgyti elementarių žinių?

Lietuvoje yra stiprių specialistų, kurie mantrailing‘u užsiima kaip profesionalai, turiu galvoje pareigūnus, ir jie dirba realiomis sąlygomis. Galimybė paprastiems žmonėms užsiimti šia veikla plečiasi entuziastų dėka. Labai džiaugiuosi, kad šiemet Kaune yra galimybė mokytis iš vieno stipriausių instruktorių Jurij Aleksandrov, Vilniuje galima rinktis iš poros komandų, dirbančių šioje srityje. Patirtį galime sukaupti tik labai daug dirbdami, stebėdami dirbančius kitus šunis. Yra nemažai literatūros užsienio kalbomis, kuri padeda susidėlioti teorinį pamatą.

Tačiau lietuviškos patirties nepakako ir praėjusią vasarą nuvykai į Vokietiją. Ką naujo ten sužinojai apie mantrailing‘ą?

Ten daugiau specialistų ir aiškesnė veiklos struktūra. Mantrailing‘as ten žymiai populiaresnis. Kartu su savo augintine Smilga dalyvavau praktiniame kelių dienų seminare su Vokietijos ir dviem Jungtinių Amerikos Valstijų treneriais, kurie turi protu sunkiai suvokiamos gausos patirtį tiek realiose situacijose, tiek ruošiant šunis. Dirbau su 8 skirtingais treneriais, gavau iš jų labai naudingų įžvalgų, patarimų, o svarbiausia – labai daug paskatinimo dirbti ir mokytis. Įtvirtinau savo žinias, jog mantrailing‘e svarbiausia yra komandinis darbas ir šuns motyvacija bei susikaupimas, o visa kita – įdėto darbo vaisiai. Iš seminaro dalyvių darbo kultūros su šunimis įsitikinau, kiek daug pasiekiama vien pozityvia veikla ir elementariai džiaugiantis tiek savo šunimi, tiek visa komanda. Ypatingai mane nustebino ir nudžiugino, kad mūsų duetas vienareikšmiškai buvo visų įvertintas kaip galintis ruoštis dirbti realiomis sąlygomis, o tokios išvados sulaukia ne kiekvienas rimtai kelis metus ruošiamas šuo. Parsivežiau labai daug motyvacijos ir tikėjimą, jog mūsų darbo principai yra teisingi.

Ar daug šios srities entuziastų yra mūsų šalyje?
Mūsų gretos pildosi sparčiai. Pernai, organizuojant pirmąsias varžybas-testą, didžiausia baimė buvo, ar surinksime bent minimalų dalyvių skaičių, o vėliau sukome galvą, kaip spėti sudėlioti grafikus, kad tilptų visi norintieji. Nors ši veikla dažniausiai atbaido dėl negreito rezultato, darbo įvairiomis oro sąlygomis, kas joje užsilieka, užsilieka ilgam.

Kasdienės šuns treniruotės: kaip sudominti ir skatinti augintinį?

Mantrailing‘e sudominame šunį tuo, ką jis labiausiai mėgsta. Žaislais, maistu. Šioje vietoje labai svarbus statisto (žmogus, kuris slepiasi) profesionalumas. Jis turi gebėti šunį sudominti, nebijoti pakalbinti ir pastebėti, jeigu šuo jautresnis, gerbti gyvūno komforto zoną. Besislepiantis žmogus šuniui asocijuojamas su labai smagiu bėgančiu objektu, kurį norisi sekti. Vėliau užduotis sunkinama, bet šuns motyvacija bei nuotaika turi būti puiki – tai juk žaidimas! Kai šuo suranda statistą, svarbu ne paduodamas skanėstas, bet statisto ir visos komandos džiaugsmas – šis socialinis paskatinimas yra kertinis akmuo, ant kurio statomas mantrailing‘as.

Ko negalima daryti ruošiant šiai veiklai savo šunį?

Nenaudojamos korekcijos ar kokie nors neigiami dalykai. Einant trasa net paskatinimas žodžiu yra ribojamas, kad šuns neišmuštume „iš vėžių“, neblaškytume. Visas džiaugsmas ir ovacijos pasipila radus statistą. Vokietijoje įsitikinau, kad mums reikia mokytis džiaugtis – garsiai ir stipriai! Pažengę šunys yra mokomi „palikti“ tam tikrus objektus trasoje (kačių šėryklos, buitinės šiukšlės), tačiau ši komanda įvedama laipsniškai. Ypatingai retais atvejais ir labai gerai pasvėrus, šuo, nebaigęs trasos, stabdomas ir grąžinamas į automobilį – tai įvardyčiau kaip didžiausią korekciją. Dėl gyvūno saugumo ir gerovės kartais tenka stabdyti ar atitraukti šunį pavadžiu nuo pavojingos vietos (stiklai, judri gatvė). Kadangi ši veikla remiasi bendradarbiavimu ir pasitikėjimu, neigiamos emocijos čia nepageidaujamos. Net nepasisekus treniruotei ar prireikus ją palengvinti, šuns darbu turi būti džiaugiamasi, tarsi jis būtų nukabinęs nuo dangaus mums mėnulį (Šypsosi – Red.).

Ar dažnai treniruojatės ir ar treniruotės garantuoja mantrailing‘o sėkmę?

Treniruojamės porą kartų per savaitę. Dažnumas ir treniruočių sudėtingumas priklauso nuo šuns galimybių, pasiruošimo lygio ir tikslų. Tačiau ir kartą per savaitę užsiimant šia veikla per pusmetį šuo gali pasiekti žymų progresą. Taip pat svarbūs namų darbai, sakykime, mokytis šunį vedžioti ilgu pavadžiu, kad jis būtų nuolat išlaikomas vienodai įtemptas. Tai ypač svarbu mantrailing‘o treniruotės metu – pavadėlis yra bendra gija, jungianti vedlį su šunimi, todėl kiekvienas vos stipresnis truktelėjimas gali išmušti šunį iš ritmo ir treniruotė nebebus sėkminga. Lygiai taip pat ne treniruočių metu šeimininkai turi mokytis labai gerai skaityti savo šuns kalbą ir nepamiršti: būtent tai ir yra mantrailing‘o sėkmė.

Aistės Matiukaitės nuotr.