ŠUNS DIENA Naitui niekada nesibaigia
Auksaspalvis retriveris Naitas kartu su savo „kolega“ žirgu tapo fotografijų konkurso žvaigžde, kai balandžio 24-ąją, Šuns dieną, Lietuvos kinologų draugija pakvietė visus šunų mylėtojus švęsti Šuns dieną ir atsivesti savo augintinius į darbą…
„Kolega“ šuo – pozityvas darbe“, tokia buvo šių metų Šuns dienos idėja, kad Lietuvos miestų ir miestelių šunų mylėtojai, iš anksto atsiklausę savo darbdavių, išsiruoštų į darbą su augintiniais.
„Kur tik galiu, visur imu savo šunį drauge, – sako Bistrampolio dvaro žirgyno jojimo instruktorė Vaiva Kokštaitė. – Kai šiandien jį nufotografavau su žirgais, pamaniau: o juk mano Naitui Šuns diena niekada nesibaigia. Sekasi šuniui!…“
Vaiva visada norėjo didelio šuns, Naitas – jos ketvirtasis šuo.
Netrukus jam sukaks dveji metai, o kai rinkosi šuns veislę, visur ją „persekiojo“ auksaspalvių retriverių atvaizdai.
Tik įsigijusi šunį, rūpinosi socializacija, lankė su juo dresūros aikštelę.
Jauną ir veržlų savo augintinį mokė triukų, vis dažniau su juo dalyvaudavo šunų augintojų pasirodymuose.
Sportas ir aktyvus laisvalaikis su gyvūnais jai prie širdies, ne veltui Lietuvos sporto universitete įgijo sportinės rekreacijos ir turizmo specialybę. Jojimo pagrindų taip pat mokėsi Radviliškio profesinėje mokykloje.
„Nuo 12 metų aš su žirgais. Jie – visas mano gyvenimas: darbas, hobis, džiaugsmas, sielos terapija“, – prisipažįsta jaunoji jojimo instruktorė.
Tačiau šiandien, balandžio 24 -ąją, kai visa Lietuva švenčia Šuns dieną, norisi daugiau pakalbėti apie kitą jos džiaugsmą, auksaspalvį retriverį Naitą.
Mergina sako nuo 4 mėnesių pratinusi savo augintinį prie žirgų ir žirgyno aplinkos.
Nuolat jį veždavosi į Bistrampolio dvarą.
Žirgai greit priprato prie draugiško, bendrauti mėgstančio Naito, o jis – prie žirgų. Paprasčiau sakant, retriveris čia jau seniai savas tarp savų.
Į klausimą, ko dar trūksta iki absoliučios šunininkų laimės, mergina atsako: „Norėtųsi, kad viskas vyktų greičiau, kad žmonės dar pozityviau žiūrėtų į gyvūnus. Juk gyvūnas nėra vien tik gyvūnas, pirmiausia jis yra draugas, gyva būtybė, už kurią mes atsakome“.
Jos nuomone, žmonių požiūris į naminius gyvūnus gerėja: „Požiūris į šunis ir Panevėžyje gerokai pasikeitė. Šuo nebėra vien prie būdos amsintis sargas, vis dažniau apie jį kalbama kaip apie žmogaus kompanioną, protingą ir socialų gyvūną“.
Vaiva sako, kad panevėžiečiai jau tolerantiškesni šunų augintojams. Rečiau priekaištauja ir dėl „krūvelių“, nors vis dar pasitaiko liepiančių uždėti šuniui antsnukį.
„Praėjusią žiemą po vietinės televizijos reportažo apie tai, kad mieste nėra šiukšlių dėžių, kad šunų vedžiojimo aikštelės – apverktinos būklės, Panevėžyje reikalai pagerėjo. Atsirado dėžių – atsirado daugiau švaros ir tvarkos“, – pasakojo Naito šeimininkė.
Taigi abipusės pastangos davė naudos. Išlošė visi – ir tie, kas nemėgsta arba yra abejingi šunims, ir tie, kas savo gyvenimo be šunų neįsivaizduoja.
V.Kokštaitės nuotraukos