2020 m. kovo 6-8 d. Vilniuje, Lietuvos parodų ir kongresų centre Litexpo vyks trys tarptautinės šunų parodos! Kviečiame dalyvius registruotis.

Lietuviškai   |   English
Kontaktai
E.Kinologija

Elektroninė šunų duomenų bazė

Įvyko pirmasis kaniterapijos seminaras

Dogoterapija, kaniterapija, terapiniai šunys. Šiais žodžiais mėginama nusakyti šunų gebėjimą emociškai bei fiziškai paveikti žmogų. Apie tai buvo kalbėta 2010 11 28 LKD organizuotame seminare, kurį vedė Latvijos kaniterapeutai…

Nors ir kaip gaila, turime pripažinti: kaniterapija mūsų šalyje daug kam tebėra keistenybė, nors bandymų domėtis šia sritimi tikrai nestinga.

Štai Lietuvos niūfaundlendų ir landsyrų mėgėjų klubo nariai bei kiti entuziastai su šunimis per pastaruosius trejus metus ne kartą lankėsi vaikų ugdymo bei globos įstaigose, bandė žengti pirmuosius šunų terapijos žingsnius. Ir vis dėlto kaniterapijos naujumą liudija paprastas dalykas – kalbininkai dar nepatvirtino jokio termino šiam reiškiniui apibūdinti (siūloma „šunų terapija“ neatspindi esmės).

Kad kaniterapijos reikalai pajudėtų iš mirties taško, į pagalbą buvo pasitelkti kaimynai latviai, jau turintys I laipsnio kaniterapijos asistentų licencijas. Išklausę kursus, šias licencijas jie įgijo Lenkijoje. Beje, kaimyninėje Lenkijoje veikia dvi didelės kaniterapeutų organizacijos.

2010 m. lapkričio 28-ąją Lietuvos kinologų draugijos bei Lietuvos niūfaundlendų ir landsyrų mėgėjų klubo (LNLMK) kvietimu aštuoni kaniterapeutai iš Latvijos atvyko pasidalyti patirtimi. Toks seminaras Lietuvoje suorganizuotas pirmą kartą. Seminarą iš savo lėšų suorganizavo Lietuvos kinologų draugija, klausytojams jis buvo nemokamas.

Kaniterapeutė Inguna Tihomirova pirmiausia supažindino seminaro dalyvius su kaniterapijos teorija.

Ji atkreipė dėmesį į parengiamuosius darbus, kuriuos būtina atlikti: rengti įvairias šventes – žmonių susitikimus su šunimis; viešinti šiuos susitikimus per žiniasklaidą, formuoti pozityvų visuomenės požiūrį į šunis; norintieji tapti kaniterapeutais turi ruošti savo šunis, dresuoti, atlikti specialius testus prieš atrinkdami šunis terapiniam darbui. Negana viešosios nuomonės formavimo, būtina rengti ir siūlyti projektus naujiems įstatymams, kurie įteisintų Lietuvoje kaniterapiją. Pasak I.Tihomirovos, Lenkijoje įstatyminė bazė jau sureguliuota – juridiškai įteisinta ir kaniterapeuto profesija.

Ne paslaptis, kad vaikų ugdymo, neįgaliųjų vaikų gydymo įstaigos nenoriai įsileidžia svečius su šunimis. Kol kas mažai žinoma apie šunų terapinius gebėjimus. Teigiamas visuomenės,  tuo pačiu ir ugdymo bei gydymo įstaigų personalo, nuomonės apie terapinius šunis formavimas turi tapti vienu svarbiausių tikslų.

Iš Daugpilio atvykusi kaniterapeutė, Latgalijos šunų mylėtojų klubo prezidentė Antonina Nackeviča su kolegomis demonstravo, kaip šuo ir vedlys taisyklingai turi užmegzti pirmąjį kontaktą su negalią turinčiu vaiku, kaip vaiką supažindinti su šunimi, kad neišsigąstų, nepatirtų streso. Lektorė papasakojo, kaip turi būti pasirengęs šuns vedlys, ką jis turi mokėti ir koks apskritai turi būti terapinis šuo: klusnus, pakantus, valdomas, netriukšmingas, patrauklios išvaizdos.

„Dirbti su negalią turinčiais vaikais – didelė atsakomybė. Reikalingos specifinės žinios apie vaiko negalią todėl šiam darbui tinka ne bet koks vedlys ir ne bet koks šuo, jau nekalbant apie tai, kad šuo turi būti išlaikęs specialius egzaminus, paženklintas poodine mikroschema, turintis tam tikrą terapinio šuns pažymėjimą“,– svarbiausius dalykus pabrėžė A.Nackeviča.

Latvijos kaniterapeutų nuomone, negana užmegzti kontaktą su pacientu – labai  svarbu glaudžiai bendradarbiauti su ugdymo arba gydymo įstaigos atsakingasi darbuotojais. Būtinas abipusis pasitikėjimas. Dirbant su pacientu, būtini profesionalūs talkininkai, nes kaniterapija – komandinis darbas.

Todėl, kai pradedama kaniterapijos programa, kartu su kaniterapeutu ir jo šunimi dirba atitinkamos srities specialistai (specialusis pedagogas, psichologas, pediatras ir pan.). Po kiekvieno terapinio seanso parengiamos ataskaitos, aptariami pasiekimai ir klaidos, planuojami kiti seansai.

Pasak lektorės, galima  dirbti ir su 2 vaikais bei 2 šunimis, užsiėmimų metu šunys keičiami tarpusavyje.

Tačiau terapinis šuo negali dirbti ilgai. Tai sunkus fizinis bei emocinis krūvis šuniui, vedliui ir pacientui. Užsiėmimų metu būtinos pertraukėlės (išvesti šunį į lauką arba kitą patalpą, pakeisti veiklos pobūdį).

Terapinį šunį seansų metu gali liesti tik pacientas, pašaliniai žmonės jo neturi liesti, nes paciento prisilietimai yra visiškai kitokie, gyvūnas tai jaučia. Tarp šuns ir paciento užsimezga ryšys, kurio vibracijas jaučia tik jie.

Į klausimą, kada pradėti šuniuką ruošti kaniterapiniam darbui, I.Tihomirova atsakė trumpai: „Nuo pirmųjų šuniuko gyvenimo dienų. Tinkamus šunis atrinkti padeda specialūs testai“.

Kaniterapeutės parodė pratimus, kuriuos atlieka viename Rygos specializuotų vaikų darželių su psichinę negalią turinčiais vaikais. Sakykime, cerebriniu paralyžiumi sergančių vaikų raumenys įtempti, o šunys padeda juos „atpalaiduoti“: ant išorinės rankos pusės užtepami grietinės taškiukai, šuo juos laižo.

Kad ir kokius pratimus rodė viešnios iš Latvijos, o juos „savo kailiu“ išbandė klausytojai, lektorės pirmiausia pabrėžė: dirbti reikia atsakingai ir saugiai.

Būtina kruopščiai parengti vaikus susitikimui su šunimis ir patiems pasirengti. Reikia eliminuoti vaikų baimę, nerimą. Užsiėmimai turi vykti žaidimų forma. Žaidimai, kurie iš tiesų yra tam tikri pratimai, turi būti lengvi, nuotaikingi ir neilgi. Viskas atliekama ramiai, lėtai, vengiama staigių judesių, skubos.

Viešnios iš Latvijos pademonstravo terapinių užsiėmimų bei švenčių su šunimis nuotraukų, pakomentavo įvairias situacijas, atsakė į klausimus.

Jų manymu, geriau, kad terapiniai šunys būtų kastruoti arba sterilizuoti. Iš veislių labiausiai šiai misijai tinka karaliaus Karolio spanieliai, auksaspalviai retriveriai, koliai, šelčiai, niūfaundlendai. Jos dirba ir buvo atsivežusios šiuos terapinius šunis: kolį, niūfaundlendą, mopsą, samojedą, pudelį, vokiečių aviganį. Šiems šunims 4-6 metai.

Šuo – ne jums ir ne jūsų. Jis – visų ir skirtas visiems,– seminaro pabaigoje sakė kaniterapeutės.

Pirmajame kaniterapijos seminare Vilniuje dalyvavo ne tik šunų augintojai, profesionalūs kinologai. Buvo pedagogų, psichologų, Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro atstovų ir kitų suinteresuotų žmonių.

Aurelijos Staskevičienės nuotr.