Žvejyba. Šunų parodos. Žirgų konkūrai. Kam visa tai?
Mano šuo – BOB‘as! O mano – REZERV‘as! Ne, tai ne šunų vardai. Tai šunų laimėti titulai. Ir šunų šeimininkams jie kartais reiškia visų svajonių išsipildymą. Bet mums šįkart svarbu ne šeimininkų svajonės, o šunys. Kaip jie ištveria šunų parodas? Ar parodose nepaminamos šunų teisės ir laisvės? Ar rūpinamasi keturkojais parodų dalyviais? Pokalbis apie tai – su taksų veisėja, šunų parodų dalyve, žurnaliste Skaiva Jasevičiūte.
– Šunų parodos – tai būdas pademonstruoti savo šuniukų „mandrumą“ ir galimybė pasirodyti pačiam?
– Labai smagus klausimas. Iš dalies – taip, tai tiesa, na, negi dabar meluosiu sakydama, kad man nėra taip jau labai smagu, kai mano šuo laimi tarp kitų šunų ir aš tuo didžiuojuos. O ir pačiai pasirodyt smagu, tam juk ruošies, siuvi kostiumėlius ir sukneles. Bet tai tik maža dalis parodų esmės. Nes kad ir kokie „mandri“ tie šunys būtų, jie kartais laimi, o kartais pralaimi, todėl parodos ir įdomios – niekada nežinai, ką teisėjas išsirinks geriausiu. Šunų parodos man – tai laikas tarp bendraminčių, tai laikas praleistas su šunimis, tai būdas pakeliauti, pamatyti, pabendrauti. Parodos yra mano hobis, šitą hobį aš pasirinkau ne dėl šunų „mandrumo“, o dėl to, kad tai smagus laisvalaikis, kurio metu aš fainai leidžiu laiką tiek su savo augintiniais, tiek su žmonėmis, kuriems šunys – neišsenkama pokalbių tema.
– Ar keturkojai draugai, dažnai dalyvaujantys parodose, nėra kankinami dėl šeimininkų tuštybės, siekiant tik smagumo?
– Aš negaliu atsakyti už visus šeimininkus, bet dažniausiai šeimininkas geriau pakentės pats, nei leis nekomfortiškai jaustis šuniui. Jei turime tik vieną skėtį nuo saulės ar lietaus – jis atitenka šunims, o aš galiu pasėdėt ir ant žemės, bet mano šunys ilsėsis ant pledo. Parodoje šunimi rūpinies labiau nei savimi. Esu ne kartą pamiršusi paimti maisto sau, bet nėra buvę, kad pamirščiau kažką paimti šunims. O jei jūs kalbate apie tai, kad pati paroda yra kančia šuniui, ateikite, pasižiūrėkite į juos ringe. Mano šunys pašėlsta iš laimės pamatę parodinį pavadėlį – jiems jis reiškia, kad visa diena bus praleista bendraujant su šeimininke ir gaunant skanių kąsnelių. Tiesa, turiu vieną šunį, kuriam parodos neteikia malonumo, jis nesijausdavo smagiai ringe, toks šuo kamuojamas nebebuvo ir dabar kartu į parodas nevažiuoja, lieka namie, kur jam labiau patinka. Parodoje turi patikti abiem – ir šeimininkui, ir šuniui, tik tada bus įmanoma pasiekti gerų rezultatų.
– Kaip rūpinatės savo šuniukų gerove ilgose kelionėse į parodas ir pačiose parodose?
– Kadangi laimėjimas parodoje priklauso nuo šuns, labai svarbu, kad šuo gerai jaustųsi – tada jis gerai pasirodys teisėjui, būdamas laimingas ir smagus jis tikrai rodysis geriau, nei būdamas piktas ar pavargęs. Todėl keliaujant į parodą ir parodoje svarbiausia yra tavo augintinio komfortas ir gera savijauta. Patogūs kelioniniai krepšiai, visada švarus vanduo, reguliarūs pasivaikščiojimai, stebėjimas, kad temperatūra būtų tinkama (kad šuo nesušaltų ar neperkaistų), visa tai yra mano parodų kasdienybė. Gal dėl to mano taksai taip mėgsta šunų parodas, nes keliauja ir jose būna kaip kokie karaliai. Paskutinis mano pirkinys buvo ventiliatorius. Ne, ne sau, o šunims, kad karštą dieną jiems bent kiek parodoje pūstų vėjas. Aš tuo metu kepiau ant saulės, kol juos maloniai vėsino vėjelis (Šypsosi – Red.).
– Fiziškai šuniukai gal ir sotūs, ir laiku gauna vandens, ir pamiega, o kaip su psichologiniu stresu parodose?
– Atleiskit, man neteko su tuo susidurti, mano šunys streso parodoje nejaučia, jiems saugi atrodo bet kuri aplinka, kurioje esu aš. Aš dažnai būnu parodose ir per šitiek metų mačiau vos kelis ten stresuojančius šunis. Geras, atsakingas šeimininkas niekada nevers stresuojančio šuns rodytis ringe, tikriausiai todėl tų stresuojančių šunų parodose ir netenka sutikti.
– Parodose jūs gal laimit piniginius ar kitokius prizus, o šunims kas iš to, ką jie laimi?
– Piniginius prizus – gerai būtų! (Juokiasi – Red.). Pinigus aš parodoms išleidžiu, o ne laimiu. Mes laimime titulus, būname apdovanojami taurėmis ar medaliais, jie nėra brangūs, bet šeimininkams turi didelę vertę, nes tai įrodymas, kad tavo šuo – puikus veislės atstovas. Šuniui, aišku, iš šių dovanų jokios naudos, bet tose pačiose parodose mes laimime šunų maisto, guolių, žaisliukų, kuriais mano šunys labai džiaugiasi. Šunims paroda tai smagus laikas kartu su šeimininku, palepinimas skanėstais, kuriuos jie gauna už pasirodymą ringe. Nežinau, kaip kiti, bet aš saviškiams parodoje visada nuperku naują žaislą, kad nesijaustų nieko nelaimėję.
– Kodėl apskritai reikia šunų parodų?
– Turiu du atsakymus. Pirmiausia, šunų parodų reikia tam, kad jūs galėtumėt iš veislynų nusipirkti tikrus jums patinkančios šunų veislės atstovus. Parodų teisėjai ilgai mokosi, studijuoja veislės standartą ir veislei būdingą charakterį, kad galėtų parodoje įvertinti ten atvedamus šunis. Norint veisti šunį ir jo palikuoniams gauti kilmės dokumentus, reikia vos du kartus sudalyvauti parodoje, kad teisėjas patvirtintų – taip, šis šuo tikrai yra puikus tos veislės atstovas, neturi trūkumų, kuriuos galėtų perduoti palikuoniams, yra socialus, socializuotas, turi neagresyvų charakterį. Taigi, čia pirmas atsakymas, kam reikia parodų. Tam, kad veisiami šunys būtų be trūkumų, kurie gali būti perduoti jų palikuoniams. Jūs juk norit įsigyti sveiką ir draugišką šuniuką?
Toliau kitas atsakymas, kam reikia šunų parodų. O kam reikia žvejybos? „Misių“ konkursų? Žirgų konkūro? Lauko teniso? Tam, kad gyvuotų hobis ir veikla, kuri teikia žmonėms malonumo. Dauguma mūsų į šunų parodas važiuoja ne dėl būsimo šunų veisimo, o tiesiog dėl to, kad jose smagu leisti laiką. Tik šunų parodų dėka aš aplankiau beveik visus Lietuvos miestus, išmaišiau pusę Europos ir nežadu sustoti, nes tai veikla, kuri man ir mano augintiniams maloni. Taip, tai brangus hobis, tačiau hobis dažniausia ir būna tas dalykas, kuriam leidi savo pinigus be gailesčio.
St.Barausko nuotraukose – neseniai Druskininkuose vykusios tarptautinės šunų parodos akimirkos