Kai nuotrauka siunčia klaidingą žinutę
Ar mokame skaityti šuns kūno kalbą ir ką sako fotografo sustabdyta akimirka?
Neseniai Airijos kinologų klubas paskelbė šunų ir vaikų fotografijų konkursą. Idėja buvo puiki, tačiau atvėrė ir piktžaizdę. Rodos, kas gali būti gražiau už vaiko veidelį, prisiglaudusį prie mielo kudliaus? Deja, daugelis fotografijų „sakė“ ką kita…
Šis fotografijų konkursas paskatino šunų elgsenos specialistus labiau pasidomėti, kaip fotografuojami šunys ir vaikai.
Bet nereikia nė konkurso. Kad ne viskas gerai, įsitikini, panaršęs internete – paieška „išmeta“ milijonus vaikučių ir šunų nuotraukų. Atsidaręs savo socialinę paskyrą, irgi rasi prašymų „palaikinti” tokias nuotraukas.
Lankytojų komentarai po nuotraukomis lūžta epitetais, tačiau vaizdelis gana dažnai verčia susigūžti.
Šios nuotraukos labai dažnai siunčia klaidingą žinutę visuomenei – nuotraukose dauguma paveiksluotų vaikų patyrė realų pavojų. Akivaizdu: fotografai nesuprato arba net nežinojo, ką jiems „sako“ šunys.
Šunys bendrauja balsu, uosle, kūno kalba. Pastaroji yra pati svarbiausia. Būtent kūno kalba mums pasako viską ir leidžia laiku atsitraukti, reaguoti į situaciją.
Tačiau „skaityti“ reikia visus šuns siunčiamus ženklus ir nesiriboti vien uodega! Uodegą vizginantis šuo yra įkandęs ne vienam, nes vizganti uodega ne visada reiškia draugiškumą. Uodegos padėtis kartu su kitais šuns siunčiamais signalais – ausų padėtis, kūno laikysena, žvilgsnis (kontakto vengimas, įdėmus žvilgsnis/spoksojimas, matyti akies baltymas) rodo emocinę šuns būklę.
Deja, daugelis vaikų, taip pat ir suaugusiųjų, neperskaito šuns siunčiamų signalų. Užtat vėliau tenka skaityti liūdnąją apkandžiojimų statistiką…
Airijoje per metus vidutiniškai registruojama per 140 šunų įkandimų atvejų, iš kurių daugiau nei 100 nukentėjusiųjų yra vaikai iki 10 metų amžiaus.
Statistika rodo, jog 70 proc. apkandžiotų vaikų – berniukai iki 10 metų. Daugiausia šunų įkandimų medikai registruoja vasarą, tai yra, per atostogas.
Taip pat nustatyta, jog vaikus dažniausiai apkandžioja šeimos šunys, ir tai įvyksta staiga pažadinus miegantį šunį, artinantis prie šuns, kai šis ėda, klaidingai supratus šuns prašymą palikti jį ramybėje.
Pažiūrėkite į virtualiojoje erdvėje publikuojamas šunų ir vaikų nuotraukas.
Daugelyje nuotraukų jūs pamatysite pavojingoje situacijoje atsidūrusius vaikus ir labai aiškias šunų reakcijas. Net jeigu nuotrauka – tik sustabdyta akimirka, šuns kūno kalba vis tiek parodo emocinę gyvūno būseną.
Gali nieko bloga ir nenutikti, tačiau nepamirškite: šuo nuolat mokosi. Kitąkart jis „nebesiųs“ žinutės – gyvūnui atrodys, kad tų žinučių jūs vis tiek neskaitote!
Beliks skėsčioti rankomis: neva šuo įkando be jokios priežasties, nors tikroji priežastis – neperskaityta šuns kūno kalba.
Kaip elgtis? Nesidalyti netinkamomis nuotraukomis, neklaidinti vaikų, tėvų ir visuomenės ir, svarbiausia, išmokti skaityti šuns kūno kalbą.
Viešinkite ir dalinkitės nuotraukomis, kur vaikai ir šunys nepažeidžia vienas kito erdvės. Ugdykite vaikų atsakomybę – mokykite pagarbaus, tinkamo bendravimo su šunimis.
Tai kaip fotografuoti vaikus ir šunis?
Tarp vaiko ir šuns nuotraukoje turi būti bent nedidelis atstumas. Vaikas ir šuo neturi spoksoti vienas kitam į akis, geriau tegul abu žiūri į objektyvą.
Nuotrauką reikia padaryti greitai, kol pozuoti neatsibodo nei vaikui, nei šuniui. Fotografuokite natūralias, o ne dirbtinai sukurtas situacijas.
Neleiskite vaikui arba kūdikiui gultis, sėstis ant šuns, užgulti gyvūną, kišti rankas į nasrus, ausis, akis arba kitaip varginti gyvūną, pažeisti gyvūno gerovę.
Jungtinės Karalystės Gyvūnų elgsenos specialistų asociacijos narys Jim Stephens (Airija)
Pexels.com nuotr.