Terapija su šunimis

Šuo globos namuose – įprasta. Šuo ir aklasis viešajame transporte – taisyklė. Šuo, lydintis epilepsija sergantį žmogų, – normalu. Deja, šie pavyzdžiai kol kas iš kitų šalių kasdienybės…

Rezultatai – šunų naudai

Seniai pastebėta, kad šunys turi terapinių savybių. Kodėl ir kaip jie gydo, išlieka paslaptis. Viena iš versijų: šunų organizme vyksta labai spartūs fiziologiniai procesai, todėl jie priversti atiduoti žmogui energijos perteklių.
Apie gydomąsias šunų savybes paskelbta daug straipsnių, atlikta nemažai eksperimentų.

Štai Didžiosios Britanijos mokslininkai tvirtina, kad sveikatos sumetimais geriau namie laikyti ne katę, o šunį. Dar geriau – keletą šunų. Bendravimas su šunimi sunormina širdies ritmą, kraujospūdį, išvaduoja nuo galvos skausmų, palengvina kvėpavimą. Laikant šunį sumažėja rizika susirgti virškinamojo trakto ligomis ir alergija. Bet kokiu oru vesdami savo augintinį į lauką žmonės užsigrūdina, rečiau serga peršalimo ligomis. Šunys netgi pakeičia šeimininkų elgesį – jie tampa ne tik fiziškai, bet ir socialiai aktyvesni.

Kalifornijos universiteto Medicinos centre atlikti tyrimai rodo, kad šunys gali nemažai nuveikti žmonių labui. Jau įrodyta, kad šuns draugijoje ligonis sveiksta greičiau. Minėtame Medicinos centre buvo stebimi 76 širdies ligomis sirgę pacientai. Kai kuriems iš jų buvo skirtas kasdienis 12 min. pasimatymas su lankytoju, kuris atsivesdavo šunį. Pas kitus ligonius lankėsi savanoriai be šunų, o trečios grupės pacientų išvis niekas nelankė.

Bendravusių su šunimis pacientų nerimo požymiai sumažėjo 24 proc. Pabendravus tik su savanoriu be šuns, nerimas sumažėjo tik 10 proc., o trečios grupės ligonių savijauta nepagerėjo. Tyrėjų išvada: dauguma infarktą patyrusių žmonių greičiau sveiksta, jeigu šių namuose sukiojasi keturkojis „daktaras“. Net pasigirsta manančių, kad šunų augintojai gyvena 4-5 metais ilgiau, nei jų neturintieji.

Taigi nuolat bendraujant su šunimi susinormina kraujospūdis ir cholesterino kiekis kraujyje. Glostant gyvūną sumažėja pulso dažnis, nutolsta bėdos, o dar pridėkime kasdienius pasivaikščiojimus gryname ore, raumenų mankštą, malonius išgyvenimus. Šunys mus verčia džiaugtis gyvenimu!

Ar jie „gydo“?

Dar geresnių sveikatinimo rezultatų sulaukta iš dresuotų terapinių šunų. Dogoterapija, canisterapija, kynoterapija, arba kaniterapija – kas tai? Ypatingų reikalavimų konkrečioms šunų veislėms šiuo atveju nekeliama. Svarbu, kad šuo būtų santūrus, dėmesingas, kantrus ir būtinai – išlaikęs terapinio šuns egzaminą.

Terapiniai šunys mokomi pagal specialią programą. Subtiliam terapiniam darbui jie rengiami atsakingai. Terapiniai šunys segi skiriamąsias liemenes, turi specialius dokumentus. Kas lankėsi Cruft‘s šunų parodoje Birmingeme, galėjo iš arčiau susipažinti su terapiniais šunimis ir jų dresuotojais.

Terapiniai Lenkijos šunys

Prieš 17 metų kaimyninėje Lenkijoje buvo įkurta Žmonių ir gyvūnų bičiulystės draugija. Ji pasiūlė tearpiją su žirgais, delfinais, šunimis ir kitais draugiškais gyvūnais. Dabar Lenkijoje veikia dešimtys dogoterapeutų susivienijimų. Ypač pažengta dirbant su neįgaliais vaikais.

Šios veiklos pradininke laikoma garsi šunų dresuotoja Marija Czerwinska. Ji susidomėjo dogoterapija, kai dalyvavo su savo Aliaskos malamutais kuriant filmą apie neįgalius vaikus. M. Czerwinska turbūt niekada nepamirš pirmojo filmavimo – pajutę, kad turi reikalų su kitokiais nei įprasta žmonėmis, šunys savaime tapo atsargesni ir daug švelnesni. Neprireikė nė specialios dresūros.
Tačiau paprastai terapinių šunų dresuotojai yra sukaupę nemažai pedagoginių, kinologijos, veterinarijos žinių, jie išmano terapijos metodikas bei reabilitacinę mediciną. Be šių specialistų pagalbos terapiniai šunys dirbti negali.

Pirmieji bandymai

2009-2010 metais pirmieji nedideli žingsneliai kaniterapijos link Lietuvos kinologų draugijai pastangomis buvo žengti ir mūsų krašte.

Įstatymai kol kas neleidžia su šunimis lankytis medicinos bei ugdymo įstaigose. Tikėkimės, biurokratinis požiūris keisis.

Šunų mylėtojai, pasitelkę auksaspalvius retriverius, taksą, vokiečių aviganį pasiūlė vaikų ugdymo įstaigoms gražią iniciatyvą.

Šie vaikų ir šunų susitikimai tikrai buvo laukiami ir naudingi.

Vėliau Kauno aklųjų ir silpnaregių vaikų globos bendrija „Akių šviesa“ kartu su niūfaundlendų augintojais aplankė silpnaregių vaikų ugdymo įstaigą.

Ne kartą landsyrų ir vaikų popietė vyko Vaiko raidos centre Vilniuje (organizavo Lietuvos niūfaundlendų ir landsyrų klubas).

Tiems, kas skeptiškai vertina šią veiklą, vertėtų pamatyti, kaip vaikai glosto, kalbina ir žaidžia su keturkojais svečiais. Kaip jie bando įveikti savo baimes.

Iš šalies žiūrint, šiose šunų ir vaikų popietėse neįvyko didelių stebuklų. Tačiau vaikai atsipalaidavo, buvo pakilios nuotaikos – šunys jiems įkvėpė drąsos ir pasitikėjimo: aš galiu!

Ar tai ne stebuklas?

2010 m. gegužė

LKD Archyvo nuotr.