Socialiai atsakinga kinologija
Lietuvos kinologų draugijos veikla tampriai susijusi su visuomenės kinologiniu švietimu.
Pirmieji bandymai šviesti visuomenę kinologiniais klausimais buvo prieš du dešimtmečius – kinologai entuziastai su savo šunimis ėmėsi iniciatyvos skaityti paskaitas mokyklose. Vėliau LKD Mokymo centras visuomenės švietimą pradėjo nuo stendų vaikams tarptautinėse šunų parodose ir apsilankymų mokyklose. Dabar, praėjus ketveriems metams, kinologinis švietimas nebeįsivaizduojamas be paskaitų šunų augintojams, edukacijos projektų vaikų globos namuose, kūrybinių dirbtuvių vaikų vasaros stovyklose ar bendruomenių šventėse. Ši veikla susilaukė atgarsio ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.
Lietuva yra viena iš septynių Tarptautinės kinologų federacijos inicijuotos darbo grupės, kurios tikslas populiarinti kinologinį švietimą ir įtraukti jaunus žmones į kinologiją, steigėjų. Mūsų gerąsias praktikas pradėta taikyti kitose šalyse.
Apie kinologinį švietimą kalbamės su Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centro vadove Daiva Kvedariene.
– Žodis kinologas dažniausiai asocijuojasi su šunų dresūra ir auklėjimu, bet Mokymo centro veikla rodo ką kita. Kinologija jums reiškia kur kas daugiau.
Paklausę vaikų, kuo užsiima kinologai, dažniausiai sulaukiame atsakymų apie šunų dresūrą ir auklėjimą, todėl vaikams aiškiname, kad kinologai pirmiausia labai myli savo šunis ir rūpinasi jų gerove, bei tuo, kad žmogui būtų gera būti šalia šuns, o šuniui – žmonių draugijoje. Kinologija yra ne tik mokslas apie šunis, bet ir apie žmogaus ir šuns gyvenimą šalia vienas kito.
– Ar Mokymo centras yra ta vieta, kur pradedantieji šunų augintojai sulaukia profesionalių patarimų?
– Stengiamės, kad tai būtų kaip tik ta vieta! Organizuojame paskaitas, praktinius seminarus esamiems ir būsimiems šunų veisėjams. Pabrėžiame, kad būtina laikytis gyvūnų gerovės reikalavimų, o šunų veisimas negali būti atsitiktinis. Nors ir labai keista, paskaitose dar tenka laužyti įsisenėjusius mitus: kalytėms būtinai reikia atsivesti šuniukų „dėl sveikatos“; šuns nosis šilta – jis „serga“ ir kt. Kalbame apie veisėjų atsakomybę, pasisakome prieš šuniukų „dauginimą“. Šuniukai turi gimti ne tik sveiki ir atitikti veislės standartą, bet nuo pirmųjų gyvenimo dienų turi būti socializuojami. Šuniukų turi laukti atsakingi šeimininkai.
– Kaip jūsų veikla susijusi su gyvūnų gerove?
– Gyvūnų gerovė yra mūsų veiklos prioritetas. Tokia yra ir oficialioji Lietuvos kinologų draugijos pozicija. LR Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba dar nebuvo patvirtinusi naminių gyvūnų augintinių laikymo normų, o LKD konferencija tokį dokumentą priėmė jau seniai. Net pradinukams mokyklose pirmiausia aiškiname apie gyvūnų gerovę. Klausiame vaikų, kuo žmonės ir šunys panašūs. Vaikai atsako: jaučiame alkį, troškulį, šaltį, baimę. Aiškiname vaikams apie penkias gyvūnų laisves, o laisvės neišvengiamai persipina su žmogaus, tarp jų – ir vaikų, pareigomis. Mokome vaikus ne tik saugiai pasisveikinti su šunimis, gražiai žaisti, bet ir būti atsakingiems. Užsiėmimai su šunimis visada būna smagūs, nes juos „veda“ Mokymo centro savanorių šunys, išlaikę specialius testus. Su vaikų ugdymo įstaigomis pasirašome sutartis, vaikų tėvai arba globėjai taip pat pasirašo sutikimus. Po užsiėmimų su šunimis vaikai gauna vardinius diplomus ir, kas labai džiugina, dalijasi su tėvais savo įspūdžiais, net pamoko juos bendravimo su gyvūnais taisyklių.
– Su šunimis lankotės SOS vaikų kaimo šeimose, „Genio“ pradinėje mokykloje Vilniuje. Teko girdėti, jok šie susitikimai skiriasi nuo įprastų edukacinių užsiėmimų.
– Ši veikla peržengia įprastos edukacijos rėmus – bendradarbiaujame su vaikų ugdymo įstaigų psichologais, pedagogais. Drauge su jais siekiame didesnių tikslų, skatiname vaikų socialinę ir emocinę raidą. Specialiuosius edukacinius užsiėmimus laikome kelio į kaniterapiją pradžia, bet kalbėti apie didelius pasiekimus kol kas anksti, juo labiau kad Lietuvoje nėra diplomus turinčių kaniterapeutų, yra tik kaniterapijos asistentų. Kol mes, suaugusieji, kuriame įstatyminę kaniterapijos bazę ir mokomės naujų dalykų, vaikai mėgaujasi kiekviena su šunimis praleista minute ir skaičiuoja dienas iki kito susitikimo.
– Pagal svarbą, po šeimos mokykla yra antroji socialinio ugdymo institucija. Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centras organizuoja paskaitas visuomenei ir šeimai, veda užsiėmimus vaikų ugdymo įstaigose, dalyvauja šventėse. Tampate kinologinio ugdymo institucija?
– Mokymo centro šūkis išties ambicingas: „Kurkime gyvūnus mylinčią šalį!“, bet juk gyvūnus mylinčios šalies kūrimas susideda iš daugelio dalykų. Štai į Tarptautinę šunų parodą pakvietėme vaikų grupes iš Vilniaus lietuvių namų, Ąžuolyno gimnazijos. Organizavome jiems įvairias veiklas. Parodose visuomet įrengiame zoną vaikams, užimame ne tik vietos lankytojus, bet ir kitų šalių kinologų vaikus. Savanorės pedagogės Jolitos Stapurevičiūtės parengtoms kūrybinėms užduotims atlikti nereikia mokėti daug kalbų – vaikai susikalba meilės gyvūnams kalba. Tėvai dažnai stebisi: užsiėmimai – nemokami? Taip, užsiėmimai vaikų ugdymo įstaigose, paskaitos visuomenei ir dalis kitų mūsų renginių yra nemokami, juos finansuoja Lietuvos kinologų draugija.
2014 m. užsiėmimus pravedėme 5 780 mokinių ir darželinukų. Skaitėme paskaitas pedagogams ir Lietuvos dujų darbuotojams, vedėme kursus būsimiesiems ir esamiems šunų veisėjams. Veisėjams ir šunų elgsenos specialistams pasiūlėme specializuotų kursų – iš Lenkijos atvykusi zoopsichologė Hanna Wojciechowska skaitė paskaitas apie šuniukų socializaciją, ankstyvąjį testavimą, suteikė kaniterapijos pradmenų. Organizavome savaitės trukmės vasaros stovyklą Jonavos rajone, labai įsiminė H.Wojciechowskos pasakyti žodžiai: „Organizacija, stiprinanti šalies kinologinę kultūrą, turi ateitį“. Sėkmingas buvo ir kitas naujas projektas – nemokamų paskaitų ciklas visuomenei „Noriu šuns“. Šios paskaitos vyko Vilniuje, Kaune, Plungėje, Marijampolėje. Jei pridėtume Mokymo centro veiklą tarptautinėse šunų parodose, išvykas į vaikų vasaros stovyklas ir bendruomenių šventes – šunų mylėtojų, kurie gyvai „pačiupinėjo“ kinologiją, susidarė apie 10 000!
– Ar edukacinė veikla įprasta kitų šalių kinologų organizacijose?
– Tik iš dalies. Kinologinio švietimo srityje aktyvesnės yra Vokietija, Austrija, Skandinavijos šalys, o artimiausi kaimynai – ne. Džiugu, kad kinologinio švietimo svarbą supranta ir palaiko Tarptautinė kinologų federacija (FCI), kurios iniciatyva prieš metus įsteigta „FCI Youth“ darbo grupė, besirūpinanti kinologiniu švietimu ir jaunimo įtraukimu į kinologiją. Tikrai neatsitiktinai Lietuva yra ne tik viena iš septynių šios darbo grupės narių, bet taip pat mums patikėta koordinuoti grupės darbą. Mūsų darbą vertina užsienio šalių organizacijos ir gerąsias mūsų praktikas taiko savo šalyse.
– Smalsu sužinoti apie artimiausius planus.
– Turime parengti programą ir pravesti mokymus asmenims, kurie ateityje savaraniškai vestų užsiėmimus vaikų ugdymo įstaigose. Labai tikimės šunų elgsenos specialistų bendradarbiavimo, atrenkant ir ruošiant šunis edukaciniams užsiėmimams. Žadame išleisti fotografijų albumą „Po Lietuvą – su šunimi“. Turime suburti didesnę kinologijos savanorių komandą, kuri veiktų labai įvairiose srityse. Ką tik mokymus baigė kinologijos skautai, o nuo vasario startuoja Jaunųjų kinologų studija. Jau parengtos ir pradėtos vykdyti specialios programos apie vadinamuosius agresyvius šunis, gyvūnų globą. Du kartus per savaitę lankomės SOS vaikų kaime – tai išskirtinis projektas, reikalaujantis daug platesnių, nei kinologijos, žinių, netradicinių sprendimų ir ypatingo lankstumo. Kita vertus, kaip tik tokie iššūkiai skatina toliau domėtis ir kurti.
Ernesta Domarkaitė
G.Kavaliauskaitės ir MC nuotraukos