Kinologijos savanorė džiaugiasi pasirinkimu

Kinologinė savanorystė vis dar naujiena, tačiau ši veikla jau duoda savo vaisių. Pokalbis su savanore A. Skopaite.

Asta Skopaitė, Mykolo Romerio universiteto ketvirtakursė, visada domėjosi šunimis. Šį jos pomėgį dar labiau sustiprino darbas Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centre. Rinkdamasi socialines studijas, Asta nemanė, kad tai atves ją į kinologijos sritį. Ko nesitiki, tas ir įvyksta: beveik metai ji yra Mokymo centro savanorė, o šią vasarą atliko ir „kinologinę“ praktiką.

Savanorystė Lietuvoje vis dar neįprastas reiškinys, o kinologinė savanorystė – juo labiau. Kas pastūmėjo ja užsiimti ir kodėl?
Į sostinę atvykau iš nedidelio Gruzdžių miestelio Šiaulių rajone, taigi jau supratote: nuo pat mažų dienų mane supo vienokie ar kitokie gyvūnai. Pradėjusi studijuoti Vilniuje nebeturėjau galimybės turėti savo augintinį, labai to ilgėjausi. Kai internete pastebėjau informaciją, jog LDK Mokymo centras ieško savanorių, iškart pasisiūliau. Kinologinė savanorystė – tai puiki galimybė leisti laiką taip, kaip man patinka, užsiimti tuo, ką mėgstu. Be to, labai smagu prisidėti prie organizacinės veiklos ir įgyvendinti kilnius siekius: supažindinti visuomenę, kaip saugiai ir tinkamai elgtis su šunimis, padėti žmonėms pamilti šunis. Manau, kad savanorystė yra puikus būdas įgyti naujų gebėjimų, lavinti turimus įgūdžius ir gerokai praplėsti savo akiratį.

Ką veiki Mokymo centre, kokie darbai tau patikėti? Galbūt pati kažką pasiūlei ir pabandei įgyvendinti?
Mokymo centre darbų turime daug, pradedant nuo kūrybinės veiklos, baigiant užsiėmimų organizavimu ir vedimu. Stengiuosi pasiūlyti kiek įmanoma daugiau idėjų įgyvendinant centro tikslus, o kol kas savo individualaus projekto neturiu, tačiau negali žinoti, kas bus ateityje, nes veikla tikrai įdomi ir minčių nestinga.

Tavo studentiška praktika sutapo su noru dirbti kinologijos savanore – vienu šūviu du zuikiai… Lengva, ar sunku?
Praktika Mokymo centre labai naudinga tiek man, tiek, norisi tikėti, ir centrui. Kadangi aš galėjau save realizuoti, o centras gali naudotis mano – būsimos socialinės darbuotojos – žiniomis, nauda yra abipusė. Dirbti įdomu, viskas sekasi. Aišku, pasitaiko sunkesnių akimirkų, kai tenka susidurti su naujomis situacijomis, reikalaujančiomis specifinių žinių ir sprendimų. Bet, kai reikia pagalbos, šalia visada yra pasirengusi padėti mano praktikos vadovė Jonaistė Jusionytė.

Netrukus ruduo. Prasidės paskaitos. Ar rasi laiko savanorystei, ar neišblės „šuniškas entuziazmas“?
Esu kupina entuziazmo, manau, jis neišblės, juk nenustosiu mylėti šunų. Be to, tikiuosi, kad jau netrukus galėsiu auginti savo šunį. Dirbant Kinologijos savanore neformaliu būdu įgytas kompetencijas papildžius universitete įgytomis žiniomis, gaunamas puikus derinys, kuris gali būti naudingas ne tik savanoriaujant, bet ir renkantis būsimą darbą.

Studijuoji socialinius mokslus, pasirinkai vaikų ir paauglių sritį. Kaip tai susiję su savanoryste Mokymo centre?
Mokymo centro užsiėmimai vyksta su jaunimu. Juos organizuojame ir vaikų ugdymo įstaigose, ir stovyklose, ir įvairiuose viešuose renginiuose (ypač įsiminė festivalis VAROM). Visais atvejais turiu galimybę panaudoti įgytas socialines žinias – iš teorijos viskas palyginti nesunkiai pereina į praktiką.

Vasara paskui šunų uodegas… Ar nesulauki pašaipų?
Paskui šunų uodegas sekioja tie, kurie nemoka su jais elgtis, o Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centras kaip tik moko tinkamo elgesio su šunimis. Moko perprasti šunų kūno kalbą, elgseną, įsigilinti į šuns poreikius. Pašaipų iš draugų tikrai nesulaukiu, bet dėmesio irgi netrūksta – visi klausinėja apie šunų priežiūrą, auklėjimą, kaip tinkamai elgtis su gyvūnais.

Ką Tau davė studentiška praktika bei savanorystė ir ką Mokymo centrui davei tu?
Ši praktika padėjo įgyti patirties. Tai naudinga ir studijoms, ir kasdieniam gyvenimui. Naudinga studijoms – darbui su žmonių grupe, nes praktikos metu teko vesti užsiėmimus įvairioms socialinėms grupėms. Savanorystė padėjo susidoroti su viešo kalbėjimo baime, taip pat susipažinau su įdomiais žmonėmis, klausiausi įvairių kinologijos paskaitų, dalyvavau seminaruose.
Džiaugiuosi galėjusi prisidėti prie Kinologų draugijos veiklos, pagelbėdama kasdieniuose darbuose, kartu dalyvaudama įvairiuose renginiuose. Dabar daug dažniau dalinuosi naujomis idėjomis, stengiuosi kuo plačiau paskleisti LKD Mokymo centro pagrindinius principus (kaip tapti atsakingu šuns šeimininku, paisyti šuns ir visuomenės gerovės bei kt.).

Kokie tavo pomėgiai, kaip leidi laisvalaikį?
Laisvalaikį  mėgstu leisti aktyviai gamtoje, būti su draugais, keliauti, atrasti nepažįstamas vietas, daug skaityti. Dažnai kelionėse mus lydi keturkojai draugai, ir nors jie ne mano, tačiau vis tiek būna labai smagu.

Šuns kol kas neturi, bet tėvų namuose, kaip minėjai, visada buvo ir yra gyvūnų…
Mano šeimoje gyvūnai yra svarbūs. Visi augintiniai sutaria ir yra draugiški, net šuo su kate kartu žaidžia. Kiek atsimenu, mus visą laiką supo šunys, kadangi gyvename nuosavame name, už miesto, turime galimybę jiems suteikti geras gyvenimo sąlygas. Iš gyvūnų patyriau tiek daug gerų emocijų, suprantu, kada jie jaučiasi gerai, kada – nekaip. Galbūt meilė gyvūnams atėjo iš tėvų, todėl savo tolesnio gyvenimo be jų neįsivaizduoju.