Šunys laiko elgsenos testus

Apie saugaus bendravimo su šunimi pamokas, socializacijos testą ir kt. – www.alfa.lt žurnalistės Rugilės Audenienės straipsnis.

Vilniaus mieste – daugiau nei 500 šunų, turinčių teisę vaikštinėti be antsnukio, kartu su šeimininkais išlaikiusių socializacijos testą. Kitų miestų šunims kol kas tokių privilegijų nėra.

Lietuvoje dar naujas dalykas ir kursai įstaigų bei įmonių, kurių darbuotojai dažnokai apkramtomi šunų, kolektyvams – ugniagesiams, paštininkams, dujininkams. Užtat mokyklose šunys pasirodo vis dažniau.

Vilniuje – daugiau išauklėtų šunų

„Ar galima pabendrauti su jūsų šunimi?“ – neseniai parke išgirdau klausiant moterį, panorusią paglostyti vienos porelės vedžiojamą vilkšunį.

Tokių klausimų, pasak Lietuvos kinologų draugijos narių, galima išgirsti vis dažniau, nes ne tik šunys gauna „socialumo pažymėjimus“ – paskaitas, kaip suprasti keturkojus ir su jais bendrauti, lanko moksleiviai, mokytojai, ugniagesiai, savanoriai ir šiaip smalsūs piliečiai.

Pamažu keičiasi nuomonė ir apie vedžiojamus be antsnukio šunis. Prieš kurį laiką užvirus diskusijoms, kaip derėtų tinkamai vedžioti šunis, išsiskyrė dvi priešingos nuomonės: antsnukių reikia visiems augintiniams be išimties arba tik agresyviems.

Pernai Vilniaus savivaldybėje buvo surašyti 339 protokolai dėl gyvūnų laikymo ir auginimo taisyklių pažeidimų, tarp jų ir augintinio vedžiojimo be pavadėlio ir antsnukio. Susipriešinimą tarp šunų augintojų ir jų prisibijančių vaikščiotojų sumažino Lietuvos kinologų draugijos pasiūlyta alternatyva – specialūs elgsenos testai šunims ir šeimininkams.

„Žmonės tą su entuziazmu daro, ir kokį pasiekėme efektą – turime alternatyvą drausminimui. Dabar, kai siekiama atšaukti pavojingų veislių sąrašą, kad tokių veislių šunys būtų vedžiojami tik su antsnukiais – tvarkingas šeimininkas laikysis taisyklių, o neatsakingas – ne. Tokiam gali prirašyti ir dvidešimt įstatymų, ir vis tiek jo šuo apkandžios žmogų. Pasiūlius socializacijos testą, žmonės savarankiškai eina dresuoti šunis, patys vaikšto į aikšteles, juos moko. Todėl turime daugiau išauklėtų šunų. Teigiamas skatinimas geriau nei baudos“, – paprastą sprendimą, padėjusį užbaigti šunų mylėtojų ir atsargiai į juos žiūrinčių nesantaiką viešose vietose, pakomentavo Lietuvos kinologų draugijos prezidentė Ramunė Kazlauskaitė.

Išlaikęs socializacijos testą šuo gauna trejus metus galiojantį pažymėjimą, dokumentą turi ir jį laikantis bei su juo dirbęs žmogus. Tik jis ir gali vedžioti augintinį be antsnukio.

„Paskatinome žmones savo noru išmokti valdyti, auklėti šunį. Ir tai buvo labai paprastas dalykas, kuris savivaldybei nekainavo nieko“, – pastebėjo R. Kazlauskaitė.

Dresavimą keičia auklėjimas

Privilegijuoti Vilniaus šunys kelia galvos skausmą kitų miestų savivaldybėms – gyventojai juos skubina prašymais greičiau priimti panašią tvarką.

Pernai socializacijos testą išlaikė 16 Panevėžio gyventojų šunų, bet savivaldybė dar neatšaukė draudimo jiems pasirodyti viešose vietose be antsnukių. Po kelių mėnesių treniruočių per egzaminą šunys turėjo įrodyti mokantys vaikščioti be pavadėlio šalia šeimininko, jam sustojus be komandos atsisėsti, nepajudėti iš vietos šeimininkui nuėjus net 25 metrus, išgirdus komandą atskuosti net palikus nebaigtą doroti dešrą.

Tiesa, internete pasirodė komentarų, teigiančių, kad socializacijos testą esą yra išlaikę ir pavojingi agresyvūs šunys, net dresūros aikštelėje kandžiojantys kitus šunis. Dėl to reikėtų testą tobulinti.

„Prieš 20–30 metų šunys dažniau buvo dresuojami spaudimo būdu. Bet jis pavojingas, nes kol šuo jaučia stiprų žmogų šalia, klausys, o paskui gali visko nutikti. Dabar nė vienas save gerbiantis šeimininkas nenaudoja spaudimo, naudoja pozityvaus skatinimo teoriją“, – sakė Kinologų draugijos prezidentė.

Su šunimis elgtis mokosi dujininkai, ugniagesiai ir vaikai

Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centro duris praveria ne tik šeimininkai, norintys įrodyti, kad jų šunys yra socialūs ir gali laisvai vaikštinėti tarp žmonių, bet tuo pradeda domėtis ir įstaigų darbuotojai, kuriems tenka lankytis keturkojus auginančių gyventojų namuose.

„Mokome, kaip atpažinti šuns reakcijas, neprovokuoti jų agresijos, „Lietuvos dujų“ darbuotojus, dirbame su ugniagesiais, tokių mokymų nori paštininkai. Šie žmonės dažnai turi išankstinių nusistatymų, daugelis nukentėję nuo šunų. Jei tie darbuotojai žinotų, kaip elgtis su šunimis, sumažėtų nelaimingų atsitikimų“, – pasakojo Mokymo centro vadovė Jonaistė Jusionytė.

Jai su specialiai apmokytais šunimis dažnai tenka išsiruošti į mokyklas, kur vaikams aiškinama, kaip mąsto šie gyvūnai, kaip saugu ir tinkama su jais elgtis, net kaip derėtų glostyti svetimą šunį – ne tiesiant ranką jam virš galvos ir leidžiant žemyn, o keliant ją aukštyn iš apačios.

Iš pradžių reakcijos būna įvairios – daugelis moksleivių augina šunis ir mano pažįstantys juos kaip nuluptus, nors po kiek laiko paaiškėja, kad perprasti augintinių elgesį ne taip paprasta.

Šunys į mokyklas atžygiuoja lydimi kinologų ir savanorių, nešamas ir jų bagažas – saugos priemonės, žaislai, pavadėliai, jie į susitikimo vietą atvedami vykstant pamokoms, kai koridoriuose nelaksto vaikai.

„Tai nėra paprastas šuniukų paglostymas, – šyptelėjo su ypatingais šunimis dirbanti J. Jusionytė. – Vaikai reaguoja į juos kaip į dirbančius šunis.“

Šie šunys per metus jau apsilankė 19 mokyklų, susitiko su 609 vaikais. 7 stovyklose jie bendravo su 365 vaikais, aplankė 3 darželius ir „mokė“ 205 vaikus.

Nemažas būrys vaikų ir suaugusiųjų elgesio su šunimis mokėsi šunų parodose, buvo surengtos paskaitos pedagogams, įmonių darbuotojams.

Rugilė Audenienė, 2013 07 12, www.alfa.lt