Cvergpinčeriai

Vokiečiai dėl panašumo į mažą stirniuką seniau cvergpinčerį vadino stirniškuoju pinčeriu (Rehpinscher). Ir dabar kartais žmonės jį pavadina stirniuku arba miniatiūriniu dobermanu, dėl ko šios veislės gerbėjai tik atlaidžiai nusišypso…

Cvergpinčerių įsitvirtinimas

Pirmieji pinčeriai buvo paminėti XV amžiuje, tačiau rimta šių šunų selekcija prasidėjo tik XIX a. viduryje. Tada buvo parengtas veislės standartas, Vokietijoje įsteigtas Pinčerių ir šnaucerių mylėtojų klubas ir, be abejo, įvyko pirmoji šios veislės šunų paroda.

Nuo XX a. pradžios cvergpinčeriai tapo miestiečių numylėtiniais ir išpopuliarėjo, kai jų veisimu ir ateitimi ėmė rūpintis patyręs Leipcigo kinologas Ernestas Knissas. Jo dėka cvergpinčeriai palengva užkariavo Europą.

Cvergpinčeriai pasirodė JAV tik 1900-1920 m., bet žaibiškai  įsitvirtino – tai buvo pirmoji vokiečių šunų veislė, taip greit pritapusi Jungtinėse Valstijose. Antrasis pasaulinis karas sumažino jų populiaciją, bet po karo veislė ir vėl atsigavo. Nuo 1950-ųjų cvergpinčerių veisimu rūpinosi kinologas Jean-Marie Lecuty (veislynas „de Reival”), kuris laikomas vienu iš šios šunų veislės patriarchų.
Dabar cvergpinčeriai yra viena mėgstamiausių šunų veislių Europoje ir Amerikoje. Matyt tai susiję su laikymo, priežiūros paprastumu ir puikiu šių šunų charakteriu. Cvergpinčerių veisėjai sako: „Jie taip įsismelkia į protą ir jausmus, jog norisi laikyti ne vieną, o keletą cvergpinčerių”.

Pirmieji puikūs šios veislės atstovai mūsų krašte pasirodė maždaug prieš dešimtmetį, o dabar jų būrys pakankamai didelis. Lietuvoje veisiami aukštos klasės cvergpinčeriai, laimintys tarptautinėse arenose ir deramai atstovaujantys Lietuvos kinologijai. Norint pamatyti gerų šios veislės atstovų, nebūtina belstis į užsienį, kasmet vykstančiose mūsų krašto cvergpinčerių specializuotose arba tarptautinėse šunų parodose jų galima išvysti visą pulką.

Cvergpinčerių išskirtinumas

Dabartiniai nykštukiniai pinčeriai gana įvairūs, todėl tarptautinėse parodose pasitaiko ir skirtingų šunų. Amerikiečių cvergpinčeriai kompaktiški, tvirti, idealia viršaus linija ir gražiais užpakalinių kojų „kampais”, jų judesiai grakštūs.

Izraelio cvergpinčeiai – tobula dobermanų kopija, į akis krinta platūs jų žingsniai. Vokiečių cvergpinčeriai – kresni ir stiprūs. Skandinavų išvesti šunys pasižymi santūrumu, geležine savitvarda, įdomiai atrodo nekirptos ausys bei uodegos.

Cvergpinčerio ūgis tik 25-30 cm ties ketera, svoris – 4-6 kg. Žandikauliai stiprūs, kūnas lankstus, reakcija greita. Šio šuns natūra įdomi. Jis kaip šachmatų žaidėjas numato kelis ėjimus į priekį, todėl jam nebūdingi kvaili poelgiai. Aktyvus, „užsiveda“ akimirksniu, tačiau ne beprasmiškai erzelioja, o nori veiklos. Vienintelis jo trūkumas – valdinga prigimtis. Net jeigu namuose laikysite didesnių už jį gyvūnų, vis tiek visiems norės vadovauti nykštukinis pinčeris. Pjautynių nebus – santykius su kitais gyvūnais jis aiškinasi aristokratiškai, gudriai.

Mėgstantiems šunų parodas su tinkamai paruoštu pinčeriu tikrai pasiseks, nes šie šunys patraukia dėmesį. Įspūdingi judesiai, išdidi laikysena, žvilgantis kailis, juodos išraiškingos akys – cvergpinčeris žavus. Ir ne vien grožio konkursuose, su jais daug žmonių dalyvauja šunų vikrumo varžybose.

Šios veislės standartas akcentuoja: cvergpinčeris yra gyvas, energingas, savimi pasitikintis šuo. Todėl pirmąkart auginantiems tokį gyvūną verta priminti, kad tai ne dekoratyvus šuo. Lepinant, perdėtai mylint, jis gali tapti mažu tironu. Nepamirškite: cvergpinčeris nėra gležnas, fizine ir psichine prasme tai tvirtas šuo.
Šios veislės šunis nesunku prižiūrėti, nes beveik nesišeria, o būdami stiprios sveikatos, nepageidauja šiltnamio sąlygų.

Tačiau svarbus momentas, į kurį būtina atkreipti dėmesį: šis šuo – ne bet kam. Cvergpinčeris nuo mažens privalo įsidėmėti, kad ne jis yra namų karalius. Šeimininkas turi kantriai jį auklėti, nukreipti energiją tinkama vaga. Tvirta, bet mylinčia ranka diegti discipliną, tada cvergpinčeris uoliai tarnaus, nes yra apsigimęs karjeristas gerąja šio žodžio prasme. Mokyti reikia nuosekliai ir švelniai, grubus elgesys, kaip ir požiūris „Jis toks gležnutis, nebauskim“, kenkia.
Cvergpinčeriai mėgsta pokštauti, todėl stokojantiems humoro jausmo žmonėms su jais gali būti sunkoka. Jie šoklūs, vikrūs, vadinasi, ypač tinka aktyviai laisvalaikį leidžiantiems žmonėms.

Isterija, baikštumas, erzelis,– tai ne apie cvergpinčerius. Jie ne baikštūs, trapūs aristokratai, o kieti „vyrukai”, pasirengę lydėti šeimininką visur ir visada.
Cvergpinčerių augintojai sako, kad šį šunį reikia pajausti širdimi ir suvokti, kad su jumis bendrauja kompanionas, šeimos narys, dėmesingas „pašnekovas”. Tai šuo, norintis būti reikalingas, todėl jis visada greta.  Būti greta savo žmogaus – taip savo pareigas supranta cvergpinčeris.

S.Sadauskaitės ir S.Valujevos nuotr.

FCI patvirtintas cvergpinčerių standartas (Nr. 185): http://www.fci.be/nomenclature.aspx