Taksai

Apie taksus šunų mylėtojai sako: liepsna ir ledas. Jie gali būti ir vienišų žmonių ištikimi palydovai, ir didelės šeimynos augintiniai. Taksai pritampa prie visų, tačiau jie nėra minkštas molis, iš kurio galėtum lipdyti ką panorėjęs…

Vokiečių numylėtiniai

Taksų veislė atsirado ir susiformavo Vokietijoje. Iš dalies taksų „madas“ ir dabar diktuoja vokiečiai, įregistravę taksų veislę Tarptautinėje kinologų federacijoje ir pasiekę unikalų rekordą – vieninteliams taksams skirta visa IV grupė. Kad taksai yra vokiečių numylėtiniai, liudija ir toks faktas: 1972 m. Miuncheno vasaros olimpinių žaidynių simboliu buvo ne kas kitas, o taksas.

Vokiečiai juos vadina dachs, anglai ir vokiečiai – barsukų šunimis, skandinavai praminė vokiečių basetais, lenkai – urviniais (jamniki), o lietuviai – taksais.
Atkreipkite dėmesį į senųjų autorių drobes – daugelyje iš jų rasite pavaizduotą taksą. Šie šunys buvo veisiami dvaruose. Princas Solms-Braunfels, grafas fon Valderze, baronas fon Knigge, leitenantas Fink – tai garsių taksų veisėjų pavardės. Arba dar vienas faktas: 1883 – aisiais Berlyno šunų parodoje Kaizerio Vilhelmo I aukso medalis įteiktas taksui!

Didžiojoje Britanijoje taksams šlovę atnešė karališkos vedybos. 1840 m. Saksonijos princas Albertas vedė karalienę Viktoriją ir kaip savo krašto patriotas padovanojo savo jaunai žmonai taksę Daisi. Karalienė keletą dešimtmečių veisė taksus ir dalyvavo šunų parodose.

Kietas riešutėlis

Protingi, ištikimi ir savarankiški yra taksai. Nors mažo ūgio, bet drąsūs ir ištvermingi. Kai siekia tikslo, nepaiso sunkumų ar kliūčių. Tačiau taksų augintojai pabrėžia, kad šie šunys nespjauna ir į komfortą, o neauklėti gali užlipti šeimininkui ant galvos ir manipuliuoti jo silpnybėmis.

Geležinė logika ir teutonų dvasia – tai būdinga taksams. Jie protingi ir pasiduoda dresūrai, bet šeimininkai arba dresuotojai turi būti verti taksų, mokėti juos pergudrauti arba sudominti. Taksas mėgsta pasvarstyti, ar tikrai reikia tą ar aną daryti. Jis vykdo logiškas, aiškias komandas, o kvailų pokštų nemėgsta. Nereikėtų pamiršti, kad taksai išvesti medžioti urvuose, kad tai energingi medžiokliniai šunys, kuriems reikia išlieti energijos perteklių.

Taksų likimo vingiai

Taksai stipriai paplitę po pasaulį, nors jų istorijoje būta juodų dienų. Iš Anglijos ir Vokietijos taksai atkeliavo į Amerikos žemyną. Iš pradžių amerikiečiai juos pasitiko šnairom – taksų entuziastai rašydavo parodų organizatoriams prašymus, kad leistų parodyti savo „kreivakojus“.

Pirmojo pasaulinio karo metai taksams iš tikrųjų reiškė tragediją. Karo isterija suformavo baisią neapykantą viskam, kas vokiška. Taksiukus naikino, savininkus persekiojo. Ieškodami išeities, taksų mylėtojai juos pervardijo – Amerikoje taksai tapo barsukų šunimis (Badger dog), tačiau vis tiek per karą JAV išliko tik 26 taksiukai.

O štai Antrojo pasaulinio karo metais amerikiečiai taksų savininkai jau elgėsi gudriau – veisė taksus slapta. Deja, tuo pat metu Leningrade, prasidėjus miesto blokadai, iš bado nugaišo daugybė veislinių šunų, tarp jų – net 700 taksų.

Jungtinėse Valstijose iki šiol prisimenama K-9 korpuso „šauktinė“ taksiukė Tripoli Šnaci, pelniusi daug apdovanojimų. Šnaci tarnavo lėktuvnešyje ir minininkų komandoje, ji perplaukė Didįjį vandenyną, išmaišė visą pasaulį. Už nepriekaištingą tarnybą Korėjoje ir Kinijoje Karo ministerijos įsakymu buvo apdovanota medaliais, pagerbta Jungtinių tautų juostele bei „Purpurinės širdies“ medaliu už sužeidimą, patirtą Korėjoje per dujų ataką. Karas nesutrukdė Šnaci atlikti motinos pareigų, jos taksiukus pardavė aukcionuose už rekordinę 22 000 dolerių sumą.

Tai tik maža dalis žavingų istorijų apie žavius šunis – taksus.

(Tęsinys – netrukus)

S.Valujevos nuotr.