Žaidimai su šunimi
Šunims ypač naudingi žaidimai, kurie imituoja natūralią jų elgseną. Tačiau žaidimai turi lavinti šunį, daryti jį protingesnį, lengviau valdomą ir, be abejo, socialų…
Dėl ko žaisti?
• Žaisdami šunys išmoksta pagrindinių dresūros elementų, tampa klusnesni, lengviau valdomi.
• Išeikvoja energijos perteklių, sudegina nereikalingas kalorijas.
• Aktyviai naudojasi juslėmis (uostinėdami ieško žaisliuko, „doroja“ grobį).
• Išmokę žaisti su savo žaislais, palieka ramybėje šeimininkų daiktus.
• Bendrauja su šeimininku, žmogus ir šuo geriau supranta vienas kitą, pasitiki vienas kitu ir labiau prisiriša vienas prie kito.
• Šeimininkas įtvirtina savo – gaujos vado statusą.
• Šuo ir žmogus pramankština raumenis, sąnarius, pravėdina plaučius.
• Žmogus su augintiniu turiningiau praleidžia laisvalaikį, patiria gerų emocijų, išsivaduoja iš kasdienių problemų, užsimiršta.
• Žaisdami lauke šuo ir žmogus fiziškai užsigrūdina, rečiau serga peršalimo ir kt. virusinėmis ligomis.
Žaisti negalima
• Vaikų žaidimų aikštelėse, smėlio dėžėse.
• Šalia judrių gatvių.
• Žmonių susibūrimų vietose (paplūdimiai, dviratininkų ir parkų takai, sporto aikštynai).
• Šalia stačių skardžių, gilių duobių, šiukšlynų, apleistų statybviečių.
• Greta pelkėtų vietų (ir kamuoliukas, ir šuo gali pradėti skęsti).
Laikinai nežaiskite
• Kai šuo pavargęs, negaluoja, kai kalytėms ruja.
• Labai karštą dieną, jei arti nėra pavėsio.
• Kai aplinkui daug pašalinių trukdžių, nepažįstamų daiktų, gyvūnų.
• Jei šeimininkas kažko suirzęs, turi mažai laiko.
• Pučiant stipriam šoniniam arba priešiniam vėjui (Šuo „pameta“ kamuoliuko kvapą. Geriau žaislą mėtyti pavėjui, kad šuo užuostų žemutine uosle).
Tai ne žaislai
• Vaikų žaislai ir kitokie žmonių daiktai.
• Spygliuočių medžių šakos.
• Plastmasiniai buteliai, tuščios skardinės, butelių kamščiai.
• Akmenukai (mėtydami pažeisite šuns dantų emalį).
• Lengvai trupantys, neaiškios kilmės daiktai.
• Suledėjusio sniego gniūžtės (galimos akių traumos).
1. Atnešti kamuoliuką – populiariausias žaidimas. Tinka ir guminiai, ir lauko teniso kamuoliukai. Pasirenkami pagal šuns dydį, kad šuo kamuoliuką apžiotų, bet neprarytų. Patartina turėti kišenėje atsarginį kamuoliuką (jei šuo nenorėtų atiduoti savojo, jei pamestumėte).
Visi šunys mėgsta aportuoti (atnešti numestą daiktą). Vieni atneša noriai, o kiti pritingi arba yra išsiblaškę. Turint kantrybės, gerai motyvuojant, net didžiausią slunkių galima išmokyti atnešti žaislą. Sudominkite šunį kamuoliuku ir numeskite tolėliau. Girkite, kad susidomėjo. Nuriedantis kamuoliukas instinktyviai priverčia šunį pajudėti link grobio.
Jeigu mažą šuniuką nuolat barė ir baudė už daiktų tampymą ar dviratininkų vaikymąsi, gali būti, kad iš pradžių šuo bijos vytis nuriedantį žaislą, persekiojimo instinktą reikės „sužadinti“.
2. Virvės traukimas. Traukdami virvę, skirtingai nei žmonės, šunys rungiasi ne prieš jus, o su jumis! Nemanykite, kad šitaip žaisdamas šuo taps agresyvus. Net mažas kačiukas nori pasigalynėti su žmogumi. Virvės traukimas ugdo šuns pasitikėjimą. Juk vilkai nesiaiškina santykių plėšdami grobio gabalą iš kito nasrų, gaujoje hierarchijos santykiai būna jau nusistovėję. Virvės traukimas su šunimi – bendradarbiavimas, o ne agresyvi konkurencija. Jei šuo laimi ir virvė lieka jo nasruose, dažniausia jis vėl kviečia šeimininką galynėtis. Jei sprunka, reikia gudriai susigrąžinti, pasitelkti ne kojas ar raumenis, o protą – apsimesti, kad virvė nesvarbi. Šuo bandys prisigretinti ir parodyti „grobį“.
3. Slėpynės: šunys mėgsta ieškoti slapuko kaip maži vaikai. Patupdykite augintinį, kad nematytų, ką darote. Paslėpkite žaisliuką. Po komandos „Ieškok“ raginkite, girkite šunį. Kai suranda žaislą, duokite gardėsį.
Galite pasislėpti patys, bet šuo turi būti dresuotas, įpratęs aktyviai šniukštinėti. Slėpynių pamokomis galima pasinaudoti išeinant iš namų. Galima paslėpti žaisliuką arba šuniškų gardėsių tokiose vietose, kad šuo nenusiaubtų namų, bet turėtų pakankamai mankštos. Slaptavietės gali būti įvairaus „sudėtingumo“.
Žinovai pataria
„Net mažas šuniukas negali tapti vienvaldžiu žaislų savininku. Šeimininkas bet kada turi pasiimti bet kurį šuns žaislą, o augintinis neturi teisės urgztelėti. Jeigu urzgia, būtina drausminti, papurtyti už pakarpos. Jeigu šuo didelis, prisisegti prie pavadėlio ir staigiais judesiais patampyti šalia žaisliuko, drausminti griežtu balsu. Kai šuo paleidžia žaislą, reikia jį nuvesti toliau, po to pakelti žaislą. Žaidimų, kaip ir viso šuns gyvenimo, režisierius yra žmogus“, – rašo Edas Frawley, amerikiečių šunų psichologas.
Žaidimai yra svarbi šunų bendravimo forma. Žaisdami šuniukai išmoksta susikalbėti su gentainiais. Jie įgyja patirties perskaityti ir pasiųsti kūno bei garsinius signalus: liečia letenomis, žaismingai kanda, vaikosi, galynėjasi. Įtvirtina savo hierarchiją. Šitaip šunys bendrauja tarpusavyje ir su šeimininkais, užtat žmonėms svarbu išmokti žaisti su keturkojais bičiuliais.
Šeimininkas turi inicijuoti žaidimo pradžią ir pabaigą, taisykles ir pobūdį, tempą ir trukmę, švelniai primindamas, kad jis yra lyderis. Žaidžiant būtinas fizinis šeimininko ir šuns kontaktas – reikia glostyti augintinį, stumti nuo savęs, traukti, bėgti nuo jo laimėjus grumtynes, mėtyti žaislą kaskart vis kita kryptimi, slėpti nuo šuns, kad šis pasitelktų išmonę. Tai skatina šunį protauti, ugdo pastabumą, stimuliuoja jusles.
Svarbu ir garsai. Žaidžiantis šuo giriamas tai garsiau, tai tyliau. Žmogus savo balsu kuria įtampą, garsiai džiaugiasi pergalėmis. Girdamas lengviau prisivilioja su žaislu. Kai augintinis atneša žaislą, neskuba atimti. Pirmiausia pasidžiaugia šunimi – glosto ir giria, patampo nasruose laikomą žaislą.
Žaidimais galima pasinaudoti kartojant arba mokant klusnumo komandų. Liepkite šuniui įvykdyti jau išmoktą komandą, prieš atiduodami ar mesdami žaislą. Taip dar kartą priminsite, kad šuo privalo klausyti, o klusnumas „apdovanojamas“ maloniais potyriais – žaidimais.
Jei viską darysite taisyklingai, galėdamas rinktis, su kuo žaisti, augintinis pasirinks jus, o ne gentainius. Tikslas pasiektas: šuo pasitiki ir be išlygų pripažįsta jūsų autoritetą.
Ž. Viskantaitės nuotr.