„Šuniška“ atsakomybė
Mes ir mūsų augintiniai turime panašių bruožų. Panašūs mūsų temperamentai – vieni flegmatikai, kiti cholerikai ar sangvinikai. Bet šį svarbų dalyką pamirštame ir būsimą augintinį renkamės pagauti impulso. Susižavime madingu terjeru arba iš gailesčio perkame parduotuvės vitrinoje liūdintį mopsiuką.Kai šį „impulsyvų“ pirkinį įkurdiname savo namuose, sutrinkame: ne toks, apie kokį svajojome…
Kaip su augintiniu rasti bendrą kalbą ir tapti geru šeimininku, svarsto šviežiai iškeptas šuns savininkas. Jeigu pasikarščiavai ir išsirinkai netinkamą gyvūną, vis tiek negali jo atsisakyti. Gyvūnas nekaltas, kad pasielgei neatsakingai.
Į klausimą, kada mažą šuniuką pradėti auklėti, patyrę šunų augintojai atsako: nuo tos dienos, kai peržengė jūsų namų slenkstį. Auklėjimas prasideda nuo paprastų dalykų: dienos režimo, paklusnumo komandų. Šunelis turi išmokti reaguoti į savo vardą, atbėgti pakviestas. Negalima bausti, muštruoti. Šuniukas mokomas žaismingai, giriamas ir skatinamas. Mažasis augintinis labai nori bendrauti ir įtikti šeimininkui, tereikia tuo pasinaudoti.
Paprastos auklėjimo pamokėlės neturi išvarginti šuns. Jos turi būti trumpos, dažnai kartojamos, žadinančios smalsumą ir lavinančios gebėjimus.
Kinologai atkreipia dėmesį, kad būdamas blogos nuotaikos ar pavargęs šeimininkas neturėtų mokyti šuns. Verčiau tokiu atveju ramiai pasivaikščioti ir pabendrauti su augintiniu. Pavaikštinėjus, nuotaika praskaidrės – šuniukai moka išblaškyti niūrias mintis. Išėję pasivaikščioti, rinkimės įdomesnį maršrutą, nes šuniukas turi išgyventi naujų emocijų, pamatyti naujų daiktų ir gyvūnų. Kiekviena diena jam turi suteikti naujos patirties. Nors nelengva, bet reikia jį ruošti gyvenimui tarp žmonių ir kitų gyvūnų.
Augindami šunį, labiau vertinkime gerąsias jo savybes. Juk net iškrėstos šunybės, pykčiui atlėgus, atrodo juokingos. Juolab kad dėl tų šunybių būname kalti ir patys. Vertėtų į daug ką pažvelgti šuns akimis. Taip pat verta prisiminti, kokiai šunų veislei priklauso augintinis, kokie instinktai jį valdo, kada ir kodėl jie prabunda. Bendraudami su šunimi, galime patirti įdomių dalykų, kai ko iš savo augintinių galime ir pasimokyti. Pavyzdžiui, džiaugtis kiekviena akimirka, greičiau pamiršti skriaudas ir nesėkmes…
Kokių auklėjimo sunkumų gali pasitaikyti? Sakykime, šuniukas porą mėnesių praleido zoologijos parduotuvėje ir buvo keturkoju modeliu žiopliams pritraukti. Tokio gyvūno suvokimas apie žmones ir aplinkinį pasaulį yra iškreiptas. Bendravimo ir laisvo judėjimo stoka gali atsiliepti jo fiziniam bei psichiniam vystymuisi, nes augančiam organizmui reikia saulės, tyro oro, tinkamo fizinio krūvio. Dar labiau bręstančiam šuniui reikia auklėjimo pamokėlių ir protą lavinančių žaidimų. Jei šuo neturi nuolatinio šeimininko arba jie vis keičiasi, apie kokį psichikos stabilumą galima kalbėti…
Apie šuniukų socializacijos svarbą Dekoratyvinių šunų klubo prezidentė, rusų žaisliukų veisėja šiaulietė Jelena Doronda sako, kad mažas gyvūnas pirmiausia turi jausti: mama, o vėliau šeimininkas, juo rūpinasi, yra saugus jo užnugaris: „Šuniukas nesijaučia saugus, jei pačiu svarbiausiu vystymosi tarpsniu nesocializuojamas, neturi nuolatinio šeimininko, tampomas iš vienos vietos į kitą…“
Saugumo jausmą šuniukui suponuoja gauja. Gaujos vadas, jo šeimininkas, bei kiti gaujos nariai mažam gyvūnui yra nepaprastai svarbūs. Nieko tokio, kad gaujos hierarchijoje šuniukas užima (ir būtinai ten turi likti visą gyvenimą) žemiausiąjį laiptelį – tai jį tenkina ir daro laimingą. Taigi posakis „Šuo turi žinoti savo vietą“ reiškia ir saugų šuns gyvenimą šeimoje.
Taigi pirmąsias pamokas šuniukai gauna iš mamos. Jie išmoksta bendrauti, žaisti su broliukais ir sesutėmis, tinkamai elgtis gaujoje. Net būdami maži, įgyja statusą. Patyrusio veisėjo ir rūpestingos kalės mamos prižiūrėtas, patekęs pas supratingą ir atsakingą žmogų, šuniukas išauga TIKRU ŠUNIMI! Ir jei žmogus nepadaro klaidų, šuo netampa nei agresyvus, nei baikštus, nei kvailas.
S. Valujevos nuotr.