Klastingas maras
Marą gerai atsimena visi, prieš dešimtmetį auginę šunis, kai ši liga nusinešė nemažai gyvūnų gyvybių. Tada šunų mylėtojai, susidūrę su šia klastinga savo augintinių liga, įsidėmėjo: šunis būtina skiepyti! Tačiau epidemijos praeina ir daug kas tarsi „pasimiršta“. Deja, maro susirgimų vis dar pasitaiko, ši pavojinga liga gaji…
Dabartinio maro klinika šiek tiek kitokia, todėl iš pradžių suklaidino ir veterinarijos specialistus, ir gyvūnų augintojus. Užsikrečia įvairiausio amžiaus (dažniausia – 4-12 metų), veisliniai ir neveisliniai šunys. Jauni šuniukai skiepijami dažniau, todėl rečiau ir suserga. O vyresni šunys neskiepijami, manoma, kad jiems pakanka pasiutligės skiepų. Gydymą apsunkina ir tai, kad vyresni šunys sveiksta daug sunkiau nei jaunikliai. Išgydyti nuo maro 8-10 metų šunis beveik neįmanoma. Dabartinis maras nėra ūmus, todėl gyvūnų augintojai vargiai patiki, kad jų kosčiojantis šuo susirgo mirtina liga.
Pradiniai maro požymiai: gyvūnas vangus, šiek tiek viduriuoja, bet po kelių dienų savijauta pagerėja. Vėliau atsiranda žalsvai gelsvų pūlingų išskyrų iš akių ir nosies, kartais – kosulys ir čiaudulys, pakyla kūno temperatūra, gyvūnui gali drebėti galūnių raumenys, sunku atsistoti, jis prasčiau koordinuoja judesius. Esant sunkesnei maro formai (nervų), pasitaiko kramtomųjų arba kt. raumenų traukulių, epilepsijos priepuolių ir net paralyžiaus.
Liga diagnozuojama iš klinikinių požymių bei kraujo tyrimų.
Vienintelė patikima priemonė – profilaktiniai skiepai (prieš tai išvarius vidaus parazitus). Mūsų gydykloje nepasitaikė nė vieno atvejo, kad maru susirgtų tinkamai ir laiku paskiepytas šuo. Vakcinuoti reikia 6, 9 ir 12 arba 8 , 12 savaičių šuniukus. Būtina kasmet skiepyti bet kokio amžiaus šunis iki pat jų gyvenimo pabaigos. Rekomenduojama papildomai vakcinuoti šunis, pasveikusius po sunkios ligos, patyrusius keletą narkozių ar kt. faktorių, mažinančių imunitetą. Marą sukelia pramyxovirusas, gyvybingas nuo 14 val.iki kelių dienų. Jis atsparus šalčiui, todėl sergama ir žiemą. Maro virusas ardo limfinį audinį, sukelia limfmazgių atrofiją ir degeneraciją. Tai slopina imunitetą – susilpnėja organizmo gynybinė reakcija.
Šunys užsikrečia kontaktuodami (oraliniu arba aerogeniniu keliu, per sergančių šunų organizmo išskyras), taip pat marą platina kliniškai sveiki viruso nešiotojai. Pasitaiko netiesioginio užkrato per rankas, rūbus, avalynę, maisto dubenėlius, bendrus žaislus, guolius.
Inkubacinis periodas – 3–6 dienos. Tuo metu virusas dauginasi limfmazgiuose, patenka į kaulų čiulpus, organų gleivines ir toliau dauginasi audiniuose (dažniausia pažeidžia kvėpavimo takų, virkškinamojo trakto, lytinių organų gleivines). Nuo 9 dienos virusas gali kolonizuotis nervų sistemoje. Aštuntą dieną po užsikrėtimo, net jei nepastebima klinikinių požymių, visose šuns išskyrose yra virusų – jis gali užkrėsti kitus.
Klinikiniai požymiai nevienodi. Tai priklauso nuo gyvūno amžiaus, organizmo atsparumo, kontaminacijos su kitais virusais ir bakterijomis, kokie organai pažeisti. Iš pradžių šiek tiek pakyla temperatūra. Gyvūno savininkas gali nepastebėti negalavimo požymių arba konstatuoja lengvą organizmo reakciją – mažesnį aktyvumą bei apetitą, konjunktyvitą, viduriavimą. Negalavimams praėjus, neskuba kreiptis į gydytoją – “leidžia” virusui daugintis ir įsitvirtinti organizme. Po 2–14 dienų įvyksta antrinis organų infekavimas, pakyla temperatūra, gyvūnas tampa apatiškas, nenori žaisti, neėda, mažiau laka, iš akių ir nosies teka pūlingos išskyros. Nėščios kalės gali prarasti mažylius.
Maro formos: gastrointestinis (vėmimas, viduriavimas, dehidratacija), kvėpavimo organų (pūlingos išskyros iš nosies, sunkus kvėpavimas, kosulys, dusulys), akių (šviesos baimė, išskyros iš akių, tinklainės degeneracija, sausasis keratitas, ragenos opos), odos (pūslelės, paraudimai, ausų uždegimas), nervų (epilepsijos priepuoliai, kramtomųjų raumenų traukuliai, psichikos sutrikimai, tikas, koordinacijos sutrikimai, paralyžius), hiperkeratozinis (nosies veidrodėlio bei letenų pagalvėlių hiperkeratozė).
Susirgęs šuo gali nugaišti per keletą dienų arba galuotis ištisas savaites. Vaistų, kurie veiktų patį maro virusą, nėra. Gydymo tikslas – palengvinti ligos simptomus, užkirsti kelią antrinei infekcijai, stiprinti imunitetą ir padėti organizmui kovoti su virusu. Nepaisant visų priemonių, mirtingumas labai didelis. Pasveikę gyvūnai paprastai kenčia nuo įvairių nervinės sistemos liekamųjų reiškinių – raumenų drebulio ir tiko, epilepsijos priepuolių ir pan.
Klaidinga manyti:
• serga tik veisliniai šunys;
• skiepijami tik jauni šunys, nes maru bei kt. ligomis serga tik mažiukai;
• augintinis sveikas, niekada nesirgo, skiepyti nebūtina;
• nepaleidžiu lakstyti laisvai, su kitais gyvūnais nebendrauja – neužsikrės;
• paskiepyti šunys prastai jaučiasi, gali apsirgti, todėl neskiepysiu.
Veterinarijos gydytoja Laura Udraitė
A.Staskevičienės nuotr.