Greihaundas Armando White Wild Swan yra 14 šalių čempionas. Neseniai Vilniuje vykusioje tarptautinėje šunų parodoje veteranų ringe jis laimėjo prizinę vietą, o kovo 6 d. tapo greihaundų veislės nugalėtoju.

Laimėti titulai gal ir nestebintų, jei ne pora iškalbingų detalių: greihaundui Armandėliui, kaip jį švelniai vadina šeimininkė, eina vienuoliktieji metai. Ir dar: būdamas vienerių metų, jis „ieškojo“ gerų rankų – naujų šeimininkų.

„Nuėjom su vyru į parodą pasižiūrėti šunų ir kažkodėl užtrukom prie kurtų ringo, – prieš prasidedant šunų ekspertizei Litexpo rūmuose, pasakojo greihaundo šeimininkė klaipėdietė Tatjana Mažeikis. – Išsikalbėjom su parodos dalyviais iš Rygos ir paaiškėjo, kad jie ieško savo patrakusiam vienerių metų greihaundui naujų šeimininkų“.

O toliau viskas paprasta: iš Rygos greihaundas „persikraustė“ į Klaipėdą ir tapo Mažeikių šeimos nariu. Klaipėdoje tuo metu jis buvo vienintelis greihaundas. Tatjana pasakojo, kad nebuvo su kuo pasitarti, todėl informaciją, kaip auklėti ir prižiūrėti kurtų veislės šunį, po kruopelę ji rinko iš visur.

Būta ir kuriozų, kai praeiviai vadindavo Armandą ožka, stebėdavosi „kūdu“ šunimi. Aplinkinių namų žmonės net surinko pinigų Tatjanai, kad ši dažniau pašertų savo augintinį. Pinigų Tatjana nepriėmė, o kaimynams teko priprasti prie laibakojo kurto.

Kiekvieną rytą su šunimi ji nueina apie penkis kilometrus, vakare – tris. Geru oru Tatjana važinėjasi dviračiu, o Armandas bėga šalia

Nusprendusi parodyti naująjį augintinį šunų parodose, sulaukė klaipėdietės vedlės Marijos Zemlianskajos pagalbos. Dabar į ringą su šunimi eina Tatjana pati.

Nepastebėti nedidukės elegantiškos moters su puikiai išauklėtu, santūriu greihaundu tikrai neįmanoma.

Buvusi medicinos sesuo Tatjana iš kuklios savo pensijos, kiek gali, dalyvauja parodose. Ne vien Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jos šuo yra daugelio šalių čempionas, Europos bei pasaulio čempionatuose veteranų ringe laimintis prizines vietas.

Pasak Tatjanos, Armandas myli visus žmones, jis „užaugino“ du jų anūkus, puikiai sutarė su anksčiau turėtu augintiniu.

Tatjana tebedraugauja su kinologais, padovanojusiais jai Armandą. Iš tos šuniukų vados, kurioje gimė Armandas, jis vienintelis tiek daug pasiekė. „Nesergu žvaigždžių liga. Parodos man yra galimybė pamatyti gražių šunų, pabendrauti su draugais, susipažinti su žmonėmis. Tai gyvenimas, mano hobis“, – aiškina moteris.

Į klausimą, kaip vis dėlto jai pavyko išdresuoti „laisvamanį“ kurtą, atsako su šypsena: „Tai meilė! Iš kiekvieno šuns galima padaryti draugą, tačiau šunį pirmiausia reikia mylėti…“.

Susijęs straipsnis: https://archyvas.kinologija.lt/?p=33182&lan=ltu

St.Barausko nuotr.

Šunų elgsenos specialistų-trenerių sąjunga kviečia prisijungti bendraminčius.

2014 metais įkurta LKD Šunų elgsenos specialistų-trenerių sąjunga siekia suvienyti elgsenos specialistus ir trenerius, užsiimančius šunų dresavimu bei konsultuojančius šunų savininkus įvairių rūšių dresuotės klausimais. Viena prioritetinių Sąjungos veiklos sričių – visuomenės švietimas.

Sąjungos tikslas – vienyti visas šunų dresuotės rūšis, skatinti įvairių veiklų su šunimi populiarinimą, naujų specializacijų atsiradimą bei vystymąsi, vienyti įvairių specializacijų (veiklų) atstovus, sudaryti jiems sąlygas mokytis, tobulėti, dalintis patirtimi.

Mūsų uždaviniai: aktyvinti trenerių profesinį bendradarbiavimą; organizuoti specialistams ir visuomenei naudingus kinologinius renginius; populiarinti naujai atsirandančias ir seniai pripažintas veiklas su šunimis; didinti srities profesionalų žinomumą.

Apie Sąjungą išsamiau.

Kinologinės veiklos CV (tuščias blankas).

Kinologinės veiklos CV (pildymo pavyzdys).

Prašymo forma. Sąjungos pažymėjimas.

Jokie agresyvių veislių šunų sąrašai ar draudimai nepadėjo ir nepadės, – įsitikinusi šunų elgsenos žinovė Agnė Dvylaitytė.

Pakeisti susiklosčiusią padėtį gali tik šunų šeimininkų atsakomybės didinimas, visuomenės švietimas, šunų instinktų pažinimas, tinkamas šunų auklėjimas.

Apie šunų kūno „kalbą“, prigimtį, vaikų elgesį su šunimis – ištrauka iš A. Dvylaitytės tinklaraščio.

Žmonės ne visada moka skaityti šunų kūno „kalbą“. Vizganti uodega nebūtinai reiškia draugiškumą – ji gali rodyti ir šuns dominavimą.

Kadangi šunys tamsoje mato prastai, jie gali neatpažinti ir savų žmonių bei juos pulti – netoli augintinio valdų vaikštinėdami patamsyje, būtinai balsu jį perspėkite.

Kandimą gali provokuoti erzinimas, kai šuo ėda arba laka. Jei šuo maistą gina itin agresyviai, jo negalima šerti tada, kai namuose yra svečių.

Neprotinga staigiai pulti prie žmogaus, vedžiojančio šunį – net jei tas puolimas tik inscenizuotas. Šuo yra gaujos gyvūnas, jo instinktas ginti gaujos narius ir teritoriją yra labai stiprus.

Sergantis ar vyresnio amžiaus gyvūnas, kaip ir žmogus, gali būti irzlesnis, per daug reaktyvus.

Jei šuo jaučiasi nesaugiai, jis gali gintis nuo grėsmės. Žmonės ne visada atpažįsta šunų baimės ženklus ir taip iššaukia agresyvią reakciją. Stenkitės, kad šuo neatsidurtų tokiose situacijose, kur jaustų stresą arba įtampą.

Negalima ignoruoti įspėjamųjų šuns signalų. Beje, jei šuo atitinkamai dresuotas, dėl tam tikrų žmogaus veiksmų jis gali pulti apie tai nepranešęs. Tikro pavojaus ženklai: šuo kelia lūpas ir šiepia dantis, šiaušia kaklo ir keteros plaukus, atlenkia atgal ausis, stovi sustingęs, išskėtęs kojas, žiūri tiesiai.

Negalima prieš nepažįstamą šunį naudoti grasinamos kūno kalbos – tiesiogiai spoksoti, kišti veidą arti šuns nosies.

Jokių netikėtų poelgių, kuriuos šuo gali traktuoti kaip ataką (netikėtas glostymas, čiupimas už uodegos). Neprotinga ir staiga pažadinti miegantį šunį.

Jei pjaunasi šunys, žmogaus sukiojimasis aplink ar bandymas gelbėti tik vieną šunį gali nekaip baigtis pačiam žmogui.

Į šuns agresiją nepatariama atsakyti fizine bausme, nes tai gali sukelti dar didesnę šuns agresiją. Taip pat negalima skatinti agresyvaus šuns elgesio – daug kas dėl to nepataria žaisti su augintiniu tokių žaidimų kaip virvės tempimas.

Prabėgantis žmogus arba pravažiuojantis dviratininkas gali išprovokuoti grobuonišką šuns elgseną. Šunys, turintys stiprų persekiojimo instinktą, gali aktyviai visus „ganyti“ – kąsti greitai judančiam arba avinčiam ryškia avalyne žmogui.

Būtina mokyti vaikus, kaip elgtis su šunimis, aiškinti, kas gali sukelti gyvūnų agresiją. Paaiškinkite vaikams, kad šunys nemėgsta, kai juos apkabina ar bučiuoja – dauguma sukandžiotų vaikų veidų ir kaklų būtent dėl tokio vaikų noro išreikšti savo jausmus. Išmokykite vaikus skaityti šunų kūno „kalbą“.

Šunys bando perspėti žmones savo kūno kalba, tačiau šie nesupranta arba nekreipia dėmesio. Jei vaikas bus nesupratingas, kai kuriais atvejais šuniui vienintelė išeitis gali pasirodyti kandimas. Priminkite vaikams, kad negalima skriausti bei persekioti šunų.

Be suaugusiųjų priežiūros negalima leisti bendrauti mažiems vaikams ir šunims. Šuniui mažas vaikas gali pasirodyti panašus į grobį. Be to, mažylis gali netyčia sukelti šuniui skausmą, dėl ko šis ginsis. Jei šuo dominuojantis, prižiūrėdamas vaikus, gali persistengti.

Ženklai, kad jūsų šuo gali sukelti problemų, yra šie: nepaklūsta komandoms; dažnai pargriauna vaikus; atsisako nulipti nuo baldų; liaujasi ėsti, kai prisiartinate; urzgia be priežasties (išskyrus žaidžiant). Su tokiu šunimi venkite žaisti agresyvius žaidimus. Jei šuns elgesys darosi pavojingas, ypač vaikų atžvilgiu, ieškokite profesionalios pagalbos.

Prieš glostydami svetimą gyvūną būtinai leidimo atsiklauskite jo šeimininko.

Šuns valdose elkitės atsargiai, nekaišiokite rankų į aptvarą.

Būkite atsargesni su kale ir jos šuniukais, ji natūraliai gina mažylius, ypač pirmąsias mažylių gyvenimo savaites.

Būkite atsargūs, kai kalė rujoja ir šalia yra patinų. Kai kurie patinai gali tapti agresyvūs.

Nelįskite prie šunų, kuriuos vedžioja vaikai ar pagyvenę žmonės – jie ne visada gali būti pajėgūs sudrausminti augintinį.

Negąsdinkite svetimų šunų. Bandymas nuvyti lojantį šunėką treptelint gali atsisukti prieš jus.

agiesha.blogas.lt

Rugsėjyje Vilniuje vykusiose šunų parodose dalyvavo dvi basethaundės. Jos neliko nepastebėtos nei teisėjų, nei gausiai susirinkusių žiūrovų. Šių įspūdingų nulėpausių savininkė Jevgenija Gražulienė, auginanti 3 basethaundus, dalijasi nuomone apie basethaundų auklėjimą ir kitonišką būdą.

Kodėl šunų parodose tiek nedaug basethaundų – rugsėjo 14-15 d. Vilniaus šunų mylėtojų bendrijos parodose (VŠMB) tebuvo registruoti 2 basetai?

Šiuo metu ši šunų veislė nėra populiari Lietuvoje. Daugelis šunų šeimininkų į parodas važinėja tik iš „reikalo“, kad surinktų minimalų kiekį įvertinimų. Didesnis dalyvių skaičius pasitaiko  tarptautinėse šunų parodose, kai atvyksta daugiau dalyvių iš užsienio, kai teisėjauja šios šunų veislės patyręs specialistas.

Galbūt ir jūs norėtumėt šunų parodose teisėjauti basethaundams?

„Blogas tas karys, kuris nesvajoja tapti generolu“. Laikas parodys, bet tokia mintis tikrai kirba mano galvoje. Tačiau iš pradžių reikia sukaupti pakankamai žinių apie šiuos šunis.

Jūsų basetė Astraja skalikų grupės konkurse užėmė pirmąją vietą. Ar šios veislės šuo yra laimėjęs parodos gražiausiojo titulą?

Astraja laimėjo nebe pirmą skalikų grupės konkursą. Ji viena tituluočiausių basethaundų Lietuvoje ir, ko gero, tituluočiausia iš gimusių mūsų šalyje. Teisėjai ją pastebi. Apskritai, gerai atrodantiems basethaundams šunų parodoje nesunku išsiskirti iš kitų skalikų. Jie tikrai kitokie, nors kai kuriems ekspertams būtent tai ir nepatinka. Iš mūsų patirties, basetas Lietuvoje nėra laimėjęs visos parodos, nors užsienyje tai nėra retas reiškinys. Basetai laimi ne tik nacionalines, bet ir tokias parodas kaip „Eurazija“.

Basetai – gana sunkiai dresuojama šunų veislė, tačiau jūsų ilgaausės džiaugiasi atlikdamos komandas. Kaip to pasiekėte?

O kas nusprendė, kad basetai sunkiai dresuojami? Gal labiau šeimininkams neužtenka noro ir ryžto surasti bendrą kalbą su savo augintiniu. Taip, tai ne tarnybinė šunų veislė, ir mokymas vyksta kardinaliai kitaip. Mūsų ilgaausės kartais irgi užsiožiuoja, bet kitąsyk mus supranta iš žvilgsnio. To pasiekėm atkakliu darbu ir noru turėti paklusnų augintinį. Kitiems tegalime patarti augintinį rinktis labai atsakingai, ne vien pagal išvaizdą. Štai tuomet mitai apie sudėtingą šunų dresūrą ir bus išsklaidyti.

Ar parodoje nekyla sunkumų dėl šunų užsispyrimo? Kaip parodos teisėjas vertina ringe „kritusį“ basetą?

Tokių atvejų pasitaikė ir mums. Kristi nekrito, bet paprasčiausiai atsisakė judėti „Best‘o“ (gražiausio visos parodos šuns rinkimai – Red.) ringe. Jokiu būdu to negalima sieti su basetais, taip gali pasielgti bet koks jaunas šuo. Paprastai mūsų augintinės džiaugiasi parodomis kartu su mumis. O teisėjas baseto „ožiavimąsi“, be abejo, vertina neigiamai, ir šuo praranda galimybę užimti prizinę vietą. Bet, jei tai būtų tik šios šunų veislės ringas, teisėjas gali į tokį šuns elgesį pažiūrėti su šypsena ir suteikti galimybę tinkamai pasirodyti.

Dalyvaujate šunų darbinių savybių (lauko) bandymuose. Kokia basethaundo paskirtis medžioklėje? Ar dabartiniai šunys gali medžioti, ar tapo „sofos atletais“?

Basethaundai iš prigimties yra skalikai (skalydami praneša apie surastą žvėrį – Red.), tačiau kai kurie dar yra naudojami kaip pėdsekiai arba sužeisto žvėries paieškai. Dabar veisiami basetai yra paveldėję puikius instinktus, be abejo, būtina atsižvelgti į poruojamų šunų kraujo linijas, šunų tėvų ir senelių darbines savybes. Manau, kad basetas pirmiausia yra šeimos šuo. Jis gali būti tobulas pagalbininkas medžioklėje, mielas augintinis namuose, puikus kompanionas pasivaikščioti, keliauti, atostogauti. Posakis „sofos atletas“ iliustruoja ne basethaundų savybes, bet šeimininko tingumą.

Ar basetai myli vaikus? Kaip sutaria su gyvūnais?

Basetai puikiai sutaria su visais! Kaip ir visi medžiokliniai šunys, jie neturi agresijos nei žmonėms, nei naminiams gyvūnams.

Aišku, jie labiau tinka aktyviems žmonėms, tiems, kas mėgsta keliauti, judėti.

Dar geriau, jei šeimoje yra vaikų, su kuriais žaisdamas basetas natūraliai išeikvoja susikaupusią energiją. Tai šeimos šuo, gebantis prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių.

Tėra vienintelė išlyga: šeimos nariai taip pat turi šiek tiek prisitaikyti prie savo baseto… (šypsosi – Red.).

Gabija Vyšniauskaitė

Gvvenimas su daugiau nei vienu šunimi gali būti labai įdomus. Šunys mėgsta kitų šunų kompaniją, tačiau labai svarbu išmokyti gyvūnus tinkamai bendrauti tarpusavyje.

Jeigu jūs visuomet leisite šunims bendrauti tarpusavyje, nesikišite į jų gaują, gali iškilti sunkumų. Sakykime, šunį bus sunku šunį pasišaukti pas save, kadangi jis nejaus ryšio su šeimininku.

Šunys dažnai konkuruoja dėl mėgstamų dalykų – maisto, žaislų, šeimininko dėmesio, todėl privalote stebėti augintinius ir stengtis sustabdyti bręstančius konfliktus.

Būtina, kad šunys mokėtų pagrindines komandas (sėdėk, negalima, palik), bei iškart reaguotų į savo vardą, kad lengviau galėtumėte juos kontroliuoti.

Taip pat svarbu, kad augintiniai suprastų, jog visas gerybes – žaislus, maistą ir kitką – duoda šeimininkas. Jeigu yra požymių, kad dėl kažkurių daiktų šunys ruošiasi kovoti, stenkitės tą objektą pašalinti, grąžinkite jį tik tuomet, kai šunys elgsis tinkamai.

Augintiniai turi turėti atskirus maisto dubenis, guolius, žaislus. Jei duodate skanėstų, duokite visiems, tačiau stenkitės, kad šunys nebūtų arti vienas kito, kai ės – jie gali pradėti konkuruoti.

Šunims būtina gerai įsidėmėti savo vardus – prireikus, galėsite iš gaujos pasišaukti tik vieną augintinį. Taip pat turėtumėte išmokyti augintinius „grupinio“ kvietimo signalo, kad prireikus visi augintiniai atbėgtų pas jus.

Nepamirškite mokyti augintinius gerų manierų. Viena jų – nešokinėti ant šeimininko ir kitų žmonių.

Taip pat šunys turi mokėti laukti, tapti kantrūs: turi suprasti, jog duosite skanėstų, maisto, žaisite su jais tik tuomet, kai nešokinės ant jūsų, ramiai tupės, palauks.

Jeigu pradėjote glostyti vieną augintinį, o kitas įsiterpė tarp jūsų prašydamas dėmesio ir jūs jį taip pat paglostėte, pasielgėte netinkamai – paskatinote antrojo šuns netinkamą elgesį. Kuomet bendraujate su vienu augintiniu, kiti šunys neturėtų kištis.

Tačiau nepamirškite, jog visiems savo šunim privalote skirti vienodai dėmesio.

http://www.reksas.lt

St.Barausko nuotr.

Birželio 12-14 d. Kaune vyko seminaras-stovykla šunų veisėjams ir mylėtojams.

BAT, arba „Draugiškų šunų stovykloje“, buvo kalbama apie draugiško, socialaus šuns – kompaniono auklėjimą, šuns elgsenos sutrikimų prevenciją ir sprendimo būdus.

Šiame trijų dienų seminare-stovykloje, kurį organizavo dresūros mokykla „Reksas“,  dalyvavo ir LKD Mokymo centro koordinatorė Jonaistė Jusionytė.

Seminarą vedė kinologė Grisha Stewart. Tai patyrusi gyvūnų elgsenos specialistė iš Sietlo valstijos (JAV).  Jos sukurta unikali gyvūnų elgesio keitimo technika  (BAT), arba metodika, šiuo metu yra viena populiariausių pasaulyje.

Gyvūnų elgesio keitimo metodiką kinologė G.Stewart išbandė su šunimis, katėmis, žirgais. Apie teigiamus rezultatus liudija ir jos vedamų seminarų apimtys – 2012 metais, be Lietuvos, seminarus – stovyklas ji ves Ispanijoje, Norvegijoje, Olandijoje, Anglijoje, Švedijoje ir, be abejo, JAV.

Praktinis seminaras, vykęs Kaune, buvo skirtas veisėjams, veterinarams, kinologams ir visiems gyvūnų mylėtojams.

Jo metu daug dėmesio buvo skirta praktiniams šunų auklėjimo aspektams. Be naudingų teorinių patarimų, dalyviai atliko daugybę pratimų, skirtų šuns socializacijai, savikontrolės ugdymui ir elgesio keitimui.

Trys užsiėmimai – trys skirtingos temos: šuns savikontrolės ir ryšio su šeimininku ugdymas; socializacija ir elgesio problemų sprendimas; BAT – elgesio sutrikimų korekcijos metodas.

Pirmą ir antrą seminaro dieną dalyvavo tik socialūs, neagresyvūs, valdomi šunys. Trečią seminaro dieną buvo pakviesti dalyvauti savininkai su šunimis, kuriems būdinga vidutinio stiprumo agresija, bijantys kitų šunų.

Apie G. Stewart: www.functionalrewards.com

J.Jusionytės nuotr.

Apie šunų protą diskutuojama įvairiai. Vieningos nuomonės šiuo klausimu nėra ir tai suprantama, nes kiekvienas šuo – individualybė. Taigi iškart peršasi išvada: kiekvieno šuns proto lavinimas taip pat yra individualus…

Kinologė Diana Jurkuvėnienė per 15 kinologinės veiklos metų susidūrė su įvairiais šunimis. Ji įsitikinusi, kad šunys  protauja: „Protaujančiu šunimi laikau tokį šunį, kuris sugeba vienokius ar kitokius savo veiksmus (poelgius) susieti su tam tikromis situacijomis ir, panorėjęs, gali šiuos veiksmus pakartoti, kad išvengtų kažkokios nemalonios situacijos arba, atvirkščiai, kad pakartotų malonius momentus“.

Taigi šuo įsidėmi, kas jam malonu arba nemalonu, o šeimininkui belieka stebėti augintinio emocijas ir tuo pasinaudoti – įlįsti į šuns kailį.

Amerikietis šunų psichologas Cezaris Milanas pateikia tokį šuns apibrėžimą. Šuo yra: 1. Gyvūnas. 2. Šuo. 3. Tam tikros šunų veislės atstovas. 4. Savitas individas.

Į ketvirtąjį teiginį verta atkreipti ypatingą dėmesį: individas! Taigi šuo šuniui nelygu. Vieni imlesni mokslams, kiti – mažiau, prie kiekvieno turi būti vis kitoks priėjimas.

Juk ne šuo turi prisitaikyti prie mūsų mąstysenos, o žmogus, jo šeimininkas turi perprasti, kas šuns galvoje.

Prisižiūrėję vaidybinių filmų, žmonės kartais reikalauja iš savo augintinių neįmanomų dalykų. Leses ir reksus reikėtų palikti žydruosiuose ekranuose, nes jie – filmų kūrėjų fantazijos vaisius, o mums, šunų mylėtojams, svarbu išsiauklėti paklusnų ir protingą augintinį. Į klausimą, kaip to pasiekti, šunų dresuotojai atsako: mylėti ir nepamiršti, kad šuo protauja kaip šuo, o mes – kaip žmonės. Taip pat reikia nepamiršti, kad šuo gyvena savo gyvenimą ir turi savų poreikių.

Kokie šuns poreikiai? Ar jam pakanka pilno dubenėlio ir stogo virš galvos? Kolių veisėja ir tarptautinė šunų teisėja Natalija Nekrošienė sako: „Šuniui už viską svarbiau – bendravimas su žmogumi. Bendraujant jo protas tampa brandesnis. Todėl visada sakau: gaila, kad šunys gyvena taip trumpai. Jei gyventų ilgiau, dar labiau mus nustebintų savo protinėmis galimybėmis. Manau, kad žmogus, praleidęs savo gyvenimėlį negyvenamoje saloje, būtų primityvus. Lygiai taip pat nuo mažumės izoliuotas šuniukas turi menką, primityvų protelį. Gyvendami drauge su žmogumi šunys viską stebi ir mokosi. Privalom būti jiems autoritetais. Kiek į juos įdėsime, tiek ir gausime…“

Kad įrodytų šunų protines galimybes, Leipcigo (Vokietija) M. Plancko evoliucinės antropologijos instituto mokslinė bendradarbė Julija Fischer atliko ne vieną eksperimentą. Ji tvirtina, kad šuo gali suprasti net porą šimtų žodžių. Tyrimuose dalyvavęs borderkolis atskyrė daugiau kaip 200 daiktų pavadinimų. Minėtus daiktus, nurodžius šeimininkui, borderkolis neapsirikdamas atnešdavo. Jis suvokė žodžius kaip trejų metų vaikas, tik šiek tiek lėčiau.

Daug ką pasako ir pačių šunų kalba, tiksliau, lojimas. Zoopsichologai įsitikinę, kad šunys skirtingu lojimo tonu ir dažniu perduoda skirtingą informaciją. Aukštu tonu loja, kai atsiskiria nuo šeimininko, žemu, kai artinasi svetimas. Dar kitaip loja žaisdami. Rusijos mokslininkų grupė net tvirtino, kad šunys loja su regiono „akcentu“: vienaip Brianske, kitaip Krasnojarske. Ar tai ne proto požymiai?

Norėdami išsiaiškinti matematinius šunų sugebėjimus, Brazilijos etologai taip pat atliko įdomų eksperimentą. Šunims parodė skirtingo dydžio skanėstų krūveles, o po to jas uždengė. Šunys lengvai įsidėmėjo, kuri krūvelė buvo didesnė ir prie jos puolė pirmiausiai. Kai vienas skanėstų krūveles sumažino, o kitas padidino, šunys nebeskubėjo, „skaičiavo“ mintinai. Dauguma šunų įveikė ir šią užduotį. Etologas R.Yongas taip apibendrino šį eksperimentą: „Šunys kilo iš vilkų, o vilkai turėjo gerai išvystytą smegenų dalį – neokorteksą (protavimo centras). Kadangi vilkai gyveno didelėmis  grupėmis, matematinių sugebėjimų jiems reikėjo sužinoti, kiek yra draugų ir priešų”.

Paradoksalu, bet šunys dažnai būna protingesni ir ryžtingesni, kai sprendimo momentu po kojomis nesipainioja šeimininkas. Greta atsiradus šeimininkui, jie ima abejoti ir permeta sprendimus ant žmogaus pečių. Tokią išvadą pateikė etologė iš Budapešto Agnes Erdohegyi. Jos nuomone, šuniui pernelyg susitelkus į savo šeimininką, jam tampa svarbu vienintelis dalykas – įtikti gaujos vadui. O kai žmogus neatkreipia į save šuns dėmesio, augintinis intensyviau protauja ir nusprendžia, ką ir kaip daryti. Jis nusprendžia  savarankiškai ir protingai.

S. Valujevos nuotr.

Turbūt nėra vaiko, kuris vaikystėje nebendravo su šunimi. Jei nuolat neturėjo, tai bent per vasaros atostogas kaime su juo žaidė. Šunys ir vaikai greit suranda bendrą kalbą. Gal todėl, kad jų pasaulio suvokimas panašus, vaikiškas. Šunys išmoko mūsų vaikus labai svarbaus dalyko – žmoniškumo. Tikriausiai neįmanoma išmokyti užuojautos ar gailesčio, bet vaikas, globojantis keturkojį draugą, savaime įgyja šių bruožų. Jis įgyja gėrio nuostatą, ima gerbti ir vertinti gyvybę. O gyvūnas atsidėkoja  meile be jokio išskaičiavimo.
Kad šunys veikia žmogaus jausmų pasaulį, patvirtina JAV atlikti tyrimai. Jie parodė, kad tik 1 procentas sunkius nusikaltimus padariusių nusikaltėlių vaikystėje turėjo šunį.

Taigi ne veltui šunys vadinami sielų gydytojais. Dabartiniai vaikai dažnai jaučiasi vieniši ir nesuprasti. Tėvai išvykę uždarbiauti arba  paskendę rūpesčiuose, o štai augintinis visada laukia pargrįžtančio savo mažojo šeimininko. Šuo nekritikuoja ir nepamokslauja, nes vaikas jam protingiausias ir gražiausias.

Augindamas gyvūną vaikas įpranta atlikti pareigas: pašerti, išvesti į lauką, tvarkytis namuose, slaugyti sergantį. Jis tampa atsakingas ir pakantus.

Prie šeimos židinio

Senų laikų keliautojai rašė: indėnės žindydavo vilkiukus savo pienu. Atsivertę Hanso Bauerio knygą „Jų protėviai buvo vilkai“ skaitome: „Kūdikių mirštamumas buvo nepaprastai didelis. Daug  motinų, mirus vaikui, jausdavo nemalonų maudulį nuo pritvinkusio pieno ir joms ateidavo mintis, kad jį galima duoti išžįsti vilkiukams. Jaunas tėvas, ko gero, laikė savo pareiga rasti vilkiukų ir pradžiuginti moterį „gyva“ dovana“. Peršasi mintis, kad turime dėkoti pirmykštėms moterims už  prijaukintus šunis.
Šunys nuo seniausių laikų sukiojosi prie šeimos židinio. Saugojo būstą ir žmones, padėjo medžioti, buvo vaikų auklės ir žaidimų draugai.

„Repeticija“

Laukdami šeimos pagausėjimo, neskubėkite atsisakyti augintinio.  Kinologai pataria būsimas šeimos permainas „surepetuoti“.
Šuniui reikia laiko, kad apsiprastų.

„Pristatėme mažylį mūsų retriveriui dar šiam nė negimus,– pasakojo kaunietė Goda Telyčėnienė. – Nepaisydami, kad retriveriai taikūs, vis tiek apsidraudėme nuo netikėtumų. Stebėjom, kaip kieme ir svečiuose mūsų šuo reaguoja į mažus vaikus ir jų išdaigas. Šuo buvo kantrus ir dėmesingas vaikams. Kai supirkome naujagimio kraitelį, leidom šuniui viską apuostyti. Paskui, draugų patarta, kol dar buvau su mažiuku ligoninėj, įdaviau vyrui naujagimio  marškinukus. Šuo domėjosi nepažįstamais kvapais.
Taigi retriveris pirmiausia apsiprato su naujais daiktais ir keistais kvapais. Beliko supažindinti su jų „savininku“.
Parsivežus naujagimį į namus, patartina neslėpti jo nuo šuns, nes tai gali sukelti gyvūno nerimą ir susierzinimą. Tegul šuo apžiūri mažylį. Neleiskite laižyti veiduko, lįsti per arti, liesti letena. Pažinties metu šunį reikia pagirti, paglostyti. Ramiu tonu kalbinti, neignoruoti ir neatstumti. Jei šuo labai temperamentingas, prilaikyti už antkaklio ar pavadėlio.
Svarbu nesužadinti šuns pavydo. Taip pat svarbu, kad šuo pajustų: mažas žmogeliukas stovi hierarchijos piramidėje aukščiau už jį, yra viršesnis.

Nors jaunai šeimai padaugėja rūpesčių, šuniui svarbu laikytis įprastos dienotvarkės. Puiku, jei šuo lauke gauna didesnį fizinį krūvį (namie būna ne toks judrus).

Tie, kas augino mažylį ir laikė šunį, pataria nepalikti kūdikio vieno su šunimi. Net labai gerai išauklėtas augintinis gali netyčia išgąsdinti arba nuskriausti mažą vaiką.

Dresūra, režimas, švara

Nediskutuotinas klausimas – dresūra. Tuo užsiimti reikia, kai šuo peržengia jūsų namų slenkstį. Jeigu planuojate turėti vaikų, atidžiau rinkitės šuns veislę. Reikia atsižvelgti ne tik į šuns dydį (didžiulis šuo gali būti labai ramus ir lėtas), bet į temperamentą, kokiu tikslu buvo išvesti jo protėviai.

Laukiant mažylio ir jį parsivežus, labiau, nei įprasta, reikia laikytis švaros. Nedovanotina, jei šuo turi vidaus arba išorės parazitų, yra neskiepytas nuo pasiutligės.

Jauniems tėvams prisieis dažniau valyti namus ir plauti rankas po tekančiu šiltu vandeniu. Parsivedus šunį iš lauko, ne pro šalį nuplauti jam letenas, dažniau pašukuoti kailį.

Tik neverta pulti į kraštutinumus. Mokslininkai nustatė, kad šunų turintys vaikai rečiau serga virškinamojo trakto ir peršalimo ligomis. Augdami su gyvūnu vaikai tampa atsparesni mikrobams.
Nors jūsų šuo atrodo sveikutėlis, o jūs laikotės švaros, būtina reguliariai jam duoti vaistų nuo parazitų, profilaktiškai skiepyti. Pasitarę su šeimos gydytoju, galbūt ir jūs su vaikais vartokite antihelmintikų, nes užkratą galima parsinešti ir nuo kitų gyvūnų.

Šuo – ne užgaida

Vaikai yra talentingi dovanų kaulytojai, tačiau šuniukas – ne Kalėdų Senelio dovana.
Šuns įsigijimui turi pritarti ir pasirengti visa šeima. Tai ne užgaida. „Patarčiau iškart numatyti ir išlaidas, nes šunį reikės vesti pas veterinarą, pirkti ėdalą, priežiūros reikmenis, gal teks apsilankyti gyvūnų kirpykloje“,– akcentuoja vilnietė šunų veisėja Danguolė Papinigienė.

Ir net jeigu viskas sustyguota, vienas dalykas vis tiek gali apkartinti gyvenimą. Tai alergija. Gydytoja Aiva Vaivarienė tinklapyje http://www.alergija.lt/ rašo: „Gana dažnai manoma, kad alergiją sukelia pats naminių gyvūnėlių kailis, tačiau iš tiesų alergizuoja odos atplaišos, pleiskanos, seilėse esančios dalelės, baltymai, šlapimas.“

Pasak gydytojos, reikia kuo dažniau valyti tas vietas, kur nuolat būna augintinis. Idealu, jeigu šį darbą atlieka nealergiškas žmogus. Namuose reikėtų sukurti zoną, į kurią gyvūnas nepatektų (pavyzdžiui, miegamasis). Vertėtų atsisakyti kilimų, minkštų baldų, užuolaidų. Medikai pataria bent kartą per savaitę maudyti augintinį, mažinti alergenų kiekį aplinkoje.
Žinant, kad kuris nors šeimos narys alergiškas, galima pasidairyti šuns, nesukeliančio alergijos. Tai šunys, kurie nesišeria, be to, yra šunų veislių, kurie išvis neturi kailio.

Atverkite duris naminiam vilkui, ir jis pasistengs jūsų nenuvilti…
Svetlanos Valujevos nuotr.

Senovės išminčius sakė: „Aplenk tą miestą, kur negirdėti krykštaujančių vaikų ir lojančių šunų“. Šunys gyvena miestuose nuo tų laikų, kai žmonės ėmė statyti miestus. Šiandienos šunys suteikia betono džiunglėms gyvybės, priartina žmogų prie gamtos. Ir, kaip teigia statistika, suartina žmones.
Šuo yra gamtos padaras, jam nebuvo lengva pritapti prie naujos aplinkos. Bet, kita vertus, nė viena gyvūnų rūšis nepažengė taip toli, kaip šunys. Jie pritapo ankštoje erdvėje ir priprato prie miesto triukšmo.

Gyvenimo mieste taisyklės

Kad mieste žmogus ir šuo jaustųsi patogiai, prisieina laikytis tam tikrų žaidimo taisyklių. Pirmiausia, mokytis. Štai žmonės baigia mokyklas. Norėdami vairuoti automobilį, išklauso kursus ir išlaiko egzaminus. O šuo? Jis dažnai lieka „beraštis“. Augintiniui įsivėlus į konfliktą, sužalojus žmogų ar gyvūną, jis apšaukiamas agresyviu arba kvailu. Arba net užmigdomas, nes „nemoka“ gyventi tarp žmonių.

Devyniolika metų šunis laikanti vilnietė Rita Jakštaitė sako, kad pirmiausia reikia didinti šeimininkų atsakomybę: „Užsienyje to siekiama ne draudimais ar piktais pareiškimais, o griežta teisine atsakomybe. Mūsų krašto miestų gyvūnų laikymo taisyklės skirtingos, reikalavimų ir draudimų daug, bet nesukurtas mechanizmas, kaip nubausti pareigų neatliekantį šeimininką“.

Šuo, skirtingai nei žmogus, yra atsakingas padaras. Jis mėgsta režimą ir tvarką, aiškias komandas, trumpą kalbą. Bet kai šeimininkas nesilaiko jokios tvarkos ir taisyklių, ko tikėtis iš šuns?

Ir gyvūnas nusprendžia: tapsiu gaujos (šeimos) vadu namie, kieme ir visame mieste. Su tokiu geriau nesusitikti.
Jeigu gyvūnas nuo mažens neauklėtas, o šunys gyvena 10-16 metų,  šeimininkas kariauja nesibaigiantį karą. Šuo patiria kasdienį stresą, nesuvokdamas, ko iš jo norima.

Miestiečio šeimininko atsakomybė didesnė, palyginti su šunų augintoju, gyvenančiu kaime. Miesto šuns šeimininkas atsako už aplinkinių saugumą, viešą rimtį, žmonių sveikatą. Jis net formuoja miesto įvaizdį.

Miesto šuo, išbėgęs į lauką, patiria daug išmėginimų: ankštuose kiemuose juda automobiliai, dviratininkai, praeiviai, kiti gyvūnai. Pilna keistų kvapų ir dirgiklių. Todėl net puikiai išauklėtas šuo, išlėkdamas į laiptinę ir kiemą, turi būti su pavadėliu.
„Kai manęs klausia, kokia bendrojo klusnumo komanda svarbiausia miesto šuniui, atsakau: socialumas, rami reakcija į žmones ir gyvūnus“,– sakė šiperkių augintoja Svetlana Valujeva.

Sveikas šuo = sveikas šeimininkas

Gyvendami šunys ir žmonės supanašėja. Jie net serga panašiomis ligomis, jiems maudžia sąnarius, sloguoja. Ir miršta jie dėl panašių ligų.
Dažna šio amžiaus žmonių ir augintinių bėda – antsvoris. Miesto šunys ne tokie judrūs kaip jų gentainiai kaime, minta kaloringesniu ėdalu.
Didžiojoje Britanijoje net prasidėjo teismų procesai prieš šeimininkus, leidusius savo augintiniams nutukti. JAV atlikti tyrimai rodo: apkūnūs šeimininkai laiko apkūnius šunis. Turintys antsvorio gyvūnai kenčia dėl širdies nepakankamumo, sąnarių, inkstų ir kt. ligų. Juos kamuoja virškinimo ir tuštinimosi problemos, meteorizmas. Mažai judantys šunys net suserga depresija.

Gali būti ir kitaip. Štai šeimininkas net šunišku oru eina su augintiniu į lauką, pravėdina krizės užspaustas smegenis. Su šunimis lauke vaikštinėjantieji rečiau serga peršalimo ligomis, lankstesni jų sąnariai, gražesnė eisena, stipresni pečių ir rankų raumenys. Šunys padailina jų linijas…
Šuns sveikata ir lavinimas labai susiję. Judėdamas lauke gyvūnas tampa sveikesnis, gali žvaliau žaisti, o žaisdami jį ir laviname. Šuo gauna ir kitą didelę dovaną – bendravimą su mylimu žmogumi.

Profilaktika

Nors bandymas apsaugoti šunį nuo erkių (net didmiesčių skveruose jų yra) ir blusų kartkartėmis atrodo beviltiškas, tačiau būtinas. Būtini ir skiepai, ypač nuo pasiutligės. Ir net jei šeimininkui nerūpi aplinkinių bei šuns sveikata, tegul pagalvoja apie savo sveikatą. Pasiutligė nesirenka savų ir svetimų, ši mirtina liga mūsų krašte vis dar gaji.

Reikėtų pasirūpinti ir seksualiniais augintinio reikalais. Jeigu  daugiabutyje rujoja kažkieno kalytė, puikiausiai išauklėtas jūsų augintinis dėl jos pames galvą. Nežadate veisti, sterilizuokite. Gyvūnui ir jums bus lengviau gyventi.

Kad miestas pamiltų šunis

Pakalbinome vilnietę Daivą Kvedarienę, auksaspalvių retriverių Guttos (5 m.) ir Ettos (4 m.) šeimininkę, gyvenančią Vilniaus širdyje, Senamiestyje.

– Paryžiečiai, kuo arčiau miesto centro, tuo mažesnius šunelius laiko. O jūsų retriverės nemažos. Kaip jaučiatės su jomis Senamiestyje?
– Su augintinėmis vaikštinėjame po įvairias vietas, nevengiame masinių renginių, mugių bei kavinių. Džiugu, kad vis daugiau kavinių, ypač lauko, priima su gyvūnais. Praeivių šypsnių ir komplimentų sulaukiame dažniau nei piktų žvilgsnių ar priekaištų. Vengiame vietų, kur draudžiama lankytis su gyvūnais (kai kurie parkai, mokyklų, vaikų darželių teritorijos). Mūsų kalytės draugiškos, bet vis tiek būna nejauku, kur daugiau mažamečių vaikų. Net geranoriškas šuns elgesys gali sukelti išgąstį ar baimę. Vengiame šunų kontakto su mažamečiais, išskyrus tuos atvejus, kai paprašo patys tėvai, ir tik šeims matant.

– Ko trūksta, kad miestas pamiltų šunis?
– Trūksta visuomenės švietimo, supratimo, kad šuo nėra pasirengęs pulti ir kąsti monstras, teršiantis miestą ir be perstojo lojantis padaras. Man nuoširdžiai gaila vaikų, kuriuos tėvai gąsdina šunimis, nuolat pabrėžia, kad šuo yra „blogis“. Neretai trūksta ir pačių šeimininkų atsakomybės laikantis taisyklių. Pasigendu miesto valdžios paramos. Sostinėje daug plakatų, raginančių surinkti šunų ekskrementus, tačiau trūksta valdžios veiksmų, sakykime, įrengti daugiau šiukšliadėžių, sukurti erdves, kur būtų galima laisvalaikį praleisti su gyvūnais.

– Kaip praleidžiate laisvalaikį?
– Vaikštinėjame po parkus, turgus, muges. Neretai pasiimame augintines eidami į miestą vakarieniauti. Jau atšilo, netrukus išsitrauksime dviračius, nepaliksime namie augintinių.

– Ar praeiviai ir kaimynai reikalauja, kad užsegtumėte savo šunims antsnukius?
– Per penkerius metus užsegti antsnukį paprašė tik vienas žmogus. Visi pagiria mūsų šunis. Neslėpsiu, tai malonu. Gal dėl to kaltas geranoriškas retriverių būdas, o gal mus supa tik geri žmonės.

Kur dėtis?

Didesni ir mažesni Lietuvos miestai mirga sporto klubų iškabomis. O kur šuniukų sporto aikštynai? Mes juk sąmoningi ir į vaikų žaidimų aikšteles nelendam, kiemų žaliuosius plotelius užleidom per naktis lojantiems automobiliams.

„Nesiryžtu savo šuns vestis į šunims įrengtas aikšteles. – prisipažįsta R. Jakštaitė. – Ten turiu konkuruoti su paaugliais ir girtuokliais, kurių dėka aikštelės nusėtos stiklo šukėmis, nuorūkomis ir, nepatikėsite, pasitaiko net žmonių išmatų“.

Taigi nevalomos ir nedezinfekuojamos Vilniaus šunų vedžiojimo aikštelės tapo ligų židiniais, todėl šunų mylėtojai jas aplenkia.
Šunų treniruočių aikštelės su specialia įranga, baseinai, dienos darželiai, vasaros stovyklos, zoopsichologų kabinetai – „išpaikintų“ vakariečių kasdienybė. Mes džiaugsimės, jeigu valdininkai nuims nuo parkų draudžiamuosius ženklus ir leis užeiti tvarkingiems šeimininkams su išauklėtais šunimis.

Peterburge gyvenančios zoopsichologės E. Michaliovos teigimu, modernios visuomenės neturėtų stebinti šunų fizinė kultūra. Ji būtina šunims.
Bet negalėtume teigti, kad mūsų šunų mylėtojai tik ir laukia malonių iš valdžios. Jie buriasi į klubus, bendrauja virtualioje erdvėje. Beveik kiekviename mieste veikia dresūros aikštelės. Kiekvienas ieško galimybių džiaugtis savo augintiniu netrikdydamas aplinkinių ramybės. O kai kurie numojo ranka į miestą ir išsikraustė su šunimis į užmiestį.

Svetlanos Valujevos nuotr.