2020 m. kovo 6-8 d. Vilniuje, Lietuvos parodų ir kongresų centre Litexpo vyks trys tarptautinės šunų parodos! Kviečiame dalyvius registruotis.

Lietuviškai   |   English
Kontaktai
E.Kinologija

Elektroninė šunų duomenų bazė

Turėti viziją, kokią šunų veislę paliksime po savęs

Įgyti žinių bei naujos patirties jaunimas, jei tik gali, važiuoja į užsienį. Ir jaunieji kinologai čia ne išimtis. Taip pat pasielgė ir kaunietė veterinarijos mokslų studentė Justina Matusevičiūtė, praėjusią vasarą įgyti patirties išvykusi į Švediją.

 

Šunų veislyne „Skabona“ Justina praleido porą mėnesių. Pristatyti šio veislyno ir veisėjos Nataljos Skalin nereikia tiems, kas nors kiek domėjosi ilgaplaukiais koliais.

Pasak Justinos, koliai yra N. Skalin „gyvenimo veislė“, vizitinė kortelė. Po šios praktikos Justinos galvoje ir širdyje (įdomu, kas šiuo atveju svarbiau?) susidėliojo šunų veisėjo apibrėžimas. Ji mano, kad veisėjas pirmiausia yra šunų mylėtojas ir pamėgtosios šunų veislės entuziastas, gerai žinantis veislės praeitį, besidomintis jos dabartimi ir turintis viziją, kokią šunų veislę paliks po savęs…

Kas pirmiau – višta ar kiaušinis? O jei rimtai, tavo gyvenime, kas buvo pirmiau: kinologija ir šunų parodos ar veterinarijos studijos?

Gimiau namuose, kuriuose jau gyveno bobteilė Appa.  Mano mama buvo pirmoji Lietuvoje, įsigijusi šios veislės kalytę. Appa buvo nuostabi mano auklė ir draugė, manau, kad meilė šunims „atėjo per pačius šunis“. Netekus bobteilės, kurį laiką neturėjome augintinio, bet vis užsukdavome į šunų parodas pasidairyti. Su nekantrumu laukdavau tuo metu leisto žurnalo apie šunis, sekdavau parodų naujienas ir slapta svajojau išbėgti su savo šunimi į parodos ringą. Mamos dėka svajonė tapo realybe – 2008 metais įsigijome pirmąjį mano parodų šunį, ilgaplaukį kolį.

 

Ar Lietuvoje nepavyko rasti šunų veislyno, kuris priimtų stažuotis?

Aš pasirinkau „vieno šūvio – dviejų zuikių variantą“: praktika ir veterinarijos klinikoje, ir veislyne (vet. praktiką Švedijoje atliko Nataljos Skalin veterinarijos klinikoje – Red.). Lietuvos kinologams puikiai pažįstama kinologė ne tik priėmė mane pasimokyti veterinarijos subtilybių, bet kartu su savo vyru Bo Skalin dalijosi kinologijos žiniomis. Šiame veislyne be ilgaplaukių kolių dar gyvena šelčiai, čihuahua ir cvergšnauceriai. Tik atvažiavusią mane pasitiko visas kolių žvaigždynas: Cruft‘s parodos geriausia kolių veislės atstovė, pasaulio čempionė, Anglijos čempionė, jau nekalbant apie kitas tarptautinio šunų grožio čempiones. Euforijos apimta tada dar nežinojau, kiek daug nematomo veisėjų darbo slypi už šių pergalių ir titulų.

Nepakanka vien kruopščiai prižiūrėti „lesių“ kailį ir pamokyti gražiai elgtis parodos ringe?

Tai kur kas daugiau! Kasdieniai dešimtys kilometrų miško takeliais su šunimis. Nuolatinės pamėgtosios šunų veislės studijos. Bendradarbiavimas su šios šunų veislės entuziastais. Kelionės į didžiausias šunų parodas net autobusais ar traukiniais. Daugiau nei 100 užaugintų vadų. Apie ringo dresūrą, socializaciją, nuolatinį artimą bendravimą su šunimi net nekalbu. Nesusidūrusiam su kinologija tai skamba neįtikimai, bet šią temą galėčiau pratęsti pasakodama apie kalyčių kergimus, kai žiemą veisėjai teko nuvykti 2000 kilometrų net už poliarinio rato vien tam, kad išveistų aukščiausio lygio šunis.

Bet ar galima absoliučiai pasitikėti vienu veislynu?

Pirmiausia – žinios! Todėl, jeigu reikėtų išskirti mėgstamiausią veislyno, kuriame stažavausi, kampelį, ieškokite manęs bibliotekoje. Skalin‘ų sukaupta knygų kolekcija apie kolių veislę, standarto komentarai, veislės entuziastų parašyti vadovėliai, anatomija, genetika, veisimas, veislyno vadyba. Nežinia, kada dar teks rankose laikyti tokį lobį. Žinoma, vien knygų nepakanka, bet dauguma patyrusių ir sėkmingų šunų veisėjų neatsisako viešai dalintis savo žiniomis. Štai Natalija Skalin neseniai Lietuvos veisėjams skaitė paskaitą šunų reprodukcijos tema. Jau suplanuotas jos seminaras apie šunų funkcinę anatomiją.

Kas Švedijoje įsiminė labiausiai?

Buvau maloniai nustebinta ten vyraujančios kinologijos kultūros. Ten įprasta, kad patyrę veisėjai kviečiasi veislių entuziastus, pradedančius veisti ar teisėjauti, taip pat ir daugybę metų teisėjaujančius teisėjus į savo veislynus diskusijoms apie veislę, teisėjavimo techniką. Dalijamasi patirtimi, rodomi veislyno šunys ir šitaip auginama naujoji kinologų karta. Tai vienas gerųjų pavyzdžių, kuris galėtų prigyti ir Lietuvos kinologų bendruomenėje. Lietuvoje daug puikių veisėjų, kurie taip pat neatsisako patarti ar padėti, šis tęstinumas yra labai svarbus kinologijai apskritai. Juk kinologijos pagrindus formuoja patyrę veisėjai, jaunųjų vedlių treneriai, dresuotojai – visa kinologų bendruomenė, kuri tikrai neabejinga jauniesiems kinologijos entuziastams.

„Turiu gerą kalę, o draugė – puikų patiną. Užsiimsim šunų veisimu!“ Kaip tau patinka tokie pareiškimai?

Jei viskas būtų taip paprasta… Mano, kaip šunų veisėjos, patirtis dar nedidelė, tačiau jūsų išsakytam „veisimo modeliui“ nepritariu. Mano patirtis – nuo mergaitės, ieškančios leidinių apie šunis, iki šuns vedlės parodose ar veisėjos – nemažai laiko ir pastangų pareikalavęs ruošimasis. Norint sėkmingai veisti šunis, pirmiausia reikia išmanyti mylimą šunų veislę. Išmanyti veislę – ne tik perskaityti veislės standartą. Reikia žinoti pamėgtosios veislės paskirtį. Tik taisyklingos anatomijos ir temperamento šuo gali dirbti jam skirtą darbą. Svarbu suprasti šuns funkcinę anatomiją, fiziologiją, genetikos mokslo pagrindus, o svarbiausia – matyti savo šuns trūkumus ir turėti planą, ko sieksi, veisdamas vieną ar kitą kombinaciją. Ne visi šuniukai, net ir labai tituluotų tėvų, gimsta vienodi, ne visos kombinacijos pasiseka. Todėl veisėjo atsakomybė yra parinkti tinkamiausius šunis, o tam prireiks naujų žinių ir patirties, todėl sėkmingi veisėjai ir mokosi visą gyvenimą

Just.Matusevičiūtės asmeninės nuotr.