Tikrai veislinis! Tik be kilmės dokumentų
Panagrinėkime keletą priežasčių, dėl kurių pasaulį išvysta „veisliniai“ šuneliai be kilmės dokumentų. Ir kas dėl to kaltas? O gal nėra kaltų?
Šuniukų tėvai neturi parodų įvertinimų
Pagal Lietuvos kinologų draugijos Šunų veisimo nuostatus (LKD yra vienintelė Tarptautinės kinologų federacijos, FCI, atstovė Lietuvoje) kiekvienas veisiamas šuo ir kalė turi atitikti savo veislės standartą, kurį vėlgi tvirtina ne kažkas, o speciali FCI standartų komisija.
Žinoma, daugeliui eilinių šunų augintojų visi aukso spalvos nulėpausiai bus „auksaspalviai retriveriai“, trumpakojai – „taksai“, o garbaniai – „pudeliai“. Tačiau šunų veisles ilgus šimtmečius formavo selektyvus veisimas, geriausi anatomijos bei šuns elgsenos specialistai atrinkdavo tuos gyvūnus, kurie tiksliausiai atitiko tam tikrus reikalavimus.
Būtent šių atsidavusių žmonių pastangomis ir turime bemaž 400 pripažintų šunų veislių, kurios atitinka pačius įvairiausius šiuolaikinio žmogaus poreikius.
Šiais laikais labai paprasta įsitikinti, ar šuo atitinka veislės standartą – tereikia nueiti į keletą šunų parodų, kurios visus metus vyksta daugelyje Lietuvos miestų.
LKD reikalavimai skelbia, kad veisimui naudojamas patinas parodose turi būti gavęs bent du įvertinimus „puikiai“, o kalė – bent du kartus „labai gerai“.
Patikėkite, jei kalytė negali gauti dviejų įvertinimų „labai gerai“, tai greičiausiai reiškia, kad ji turi rimtų nukrypimų nuo veislės standarto: trūksta dantų, jai sunku judėti, kailis atrodo nekoks, o gal ji tokia baikšti ar agresyvi, kad teisėjui ringe nepavyko kalės apžiūrėti.
Beje, šunų parodai nebūtina ypatinga dresūra ar daugybė laiko, o ir registracija į paprastą parodą nėra labai brangi. Šuniui tereikia greta šeimininko prabėgti ratu ir ramiai pastovėti, kol teisėjas jį apžiūrės. Visas procesas trunka vos keletą minučių, o registracija į parodą kainuoja 20-50 eurų.
Būkime realistai – koks kvailys pagailės kelių dešimčių eurų už parodas, jeigu jose sėkmingai sudalyvavusio augintinio šuniukų kaina gali išaugti net dvigubai? O jeigu jau tikime „veisėjo“ altruizmu ir polinkiu į labdarą, kodėl šuniukų jis nedalija dykai?
Taip pat pagalvokite, jeigu žmogus sako „neturėjęs laiko“ parodoms – kaip jis rado laiko kalės kergimui, jos priežiūrai nėštumo bei laktacijos periodu, tinkamai šuniukų priežiūrai, socializacijai?
Šuniukų tėvų kilmės dokumentuose įrašyta: „Šuo ne parodoms, ne veisimui“
Pasitaiko, kad net veisliniai puikių tėvų šuneliai gimsta turėdami netinkamos struktūros kailį, prastą dantų sankandą ir pan. Tada į kilmės dokumentus dedamas spaudas „Šuo skirtas auginti namuose. Ne parodoms, ne veisimui“. Tokių šunelių kaina paprastai yra mažesnė.
Deja, kai kurie žmonės, įsigiję tokį pigesnį šunelį, vėliau nusprendžia „kompensuoti nuostolius“ ir kergia savo augintinį, nors būsimieji šuniukai ne tik negaus kilmės dokumentų, bet gali turėti sveikatos, elgsenos sutrikimų, skirtis nuo standartinės šios šunų veislės išvaizdos.
Nepamirškime ir to, kad tokių šunų šeimininkai dažniausiai net nebando tikrinti savo augintinių sveikatos, tirti dėl paveldimų ligų.
Netinkami veisti dėl sveikatos sutrikimų
Lietuvos kinologų draugijos tinklapyje taip pat nesunku surasti informaciją apie tai, kokioms šunų veislėms kokius sveikatos tyrimus būtina atlikti.
Šie sveikatos testai nėra sukurti dėl kažkieno asmeninės naudos ar pramogos – daug metų vienos ar kitos veislės šunis veisiantys kinologai, veterinarijos gydytojai, remdamiesi savo patirtimi, gali išskirti dažniausias tam tikroms veislėms būdingas ligas.
Pavyzdžiui, daugelį didelių veislių šunų privaloma tirti dėl genetiškai paveldimos klubų bei alkūnių sąnarių displazijos, mažos šunų veislės kartais kenčia dėl kelio girnelės išnirimo, kitoms veislėms dažnesnės paveldimos akių ligos.
Jei veterinarijos gydytojai nustato, jog šuo serga genetiškai paveldima liga, gyvūnas neturi būti veisiamas jau vien dėl to, kad pasaulio neišvystų ligoms ir kančiai pasmerkti šuniukai. Teiginiai, jog „jam jau treji metai ir jis visai sveikas, veterinarų patikrų mums nereikia“, arba „šuns tėvai puikiai medžioja, todėl palikuoniai negali sirgti sąnarių ligomis“, yra paprasčiausias žmonių apgaudinėjimas.
Beje, nuo ligų neapsaugoti ir kilmės dokumentus turintys gyvūnai, tačiau tikimybė, kad dokumentus turintis šuo sirgs genetiškai paveldimomis ligomis, yra kur kas mažesnė.
Be to, perkant kilmės dokumentus turintį šuniuką, dažniausia yra pasirašoma pirkimo-pardavimo sutartis, kur yra numatomi tam tikri „saugikliai“.
Jeigu veisėjas sako, kad jokių sutarčių jis nepasirašinės ir niekada to neprireikė, nuoširdžiai siūlytume šuniuko paieškoti kur nors kitur.
Tarp šunininkų sklando anekdotai apie tai, kad turguje iš tos pačios bagažinės galima įsigyti ir taksą, ir škotų terjerą, ir vokiečių aviganį. Svarbu paklausti, ar pardavėjas turi norimos veislės šunelį.
Taip, daugelio šunų veislių mažyliai, kaip ir neveisliniai šuneliai, yra neįtikėtinai panašūs. Ypač jeigu jie parduodami 4-5 savaičių, o taip neretai daro šunelių „daugintojai“, vengiantys investuoti į ilgesnį šuniukų maitinimą, skiepus, priemones nuo vidaus parazitų arba gaišti laiką valant mažylių paliktas balutes.
Lietuvos kinologų draugijos Šunų veisimo nuostatai teigia, jog šuniukas negali būti parduodamas anksčiau, nei jam sukaks 2 mėnesiai, jis turi būti paženklintas, sveikas, geros kondicijos, be išorės ir vidaus parazitų.
Beje, daugelis atsakingų veisėjų yra linkę šuniukus auginti iki 3 mėnesių, ir tai daroma pačių šuniukų bei būsimų šeimininkų labui.
Net labai maloniai besišypsantis žmogus, pardavęs jums neva veislinį šuniuką, gali būti paprasčiausias sukčius. Net parodytos neva „šuniukų tėvų“ nuotraukos negarantuoja, kad šunelis yra būtent šių šunų palikuonis.
Viena vada su kilmės dokumentais, kita – „bedokumentė“?
Pasitaiko veisėjų, kurie pinigus myli labiau nei savo augintinę. Jie nuveda augintinę į parodas, atlieka jos sveikatos tyrimus, bet…
Daugelio šunų veislių kalės rujoja du kartus per metus, tad ir šuniukų teoriškai jos gali susilaukti kiekvieną rują.
Vis dėl to, besirūpindama kalės bei šuniukų sveikata, Lietuvos kinologų draugija draudžia kales kergti kiekvieną rują – jos gali susilaukti šuniukų bent kas antrą rują, maždaug kartą per metus. Turbūt nereikia aiškinti, kaip patelės organizmas nualinamas, jei ji šuniukų turi du kartus per metus (pavyzdžiui, vilkai rujoja ir palikuonių atsiveda tik kartą per metus!).
Deja, pasitaiko neatsakingų veisėjų, kurie, oficialiai užregistravę veislyną, kalytę vis dėl to kergia kiekvieną rują, o dokumentus gauna tik kas antra vada, kita lieka „neoficiali“.
Jeigu Lietuvos kinologų draugija sužino apie tokius „neoficialių vadų“ atvejus, tokio šunų veislyno veiklą rekomenduoja suspenduoti arba išvis nutraukti – klubas, kuriame registruotas minėtas veislynas, imasi atitinkamų priemonių.
Ta pati taisyklė galioja ir kilmingų patinų šeimininkams – jei reproduktoriaus teises turintis patinas yra kergiamas su kale, kurios palikuoniai negali gauti kilmės dokumentų, reproduktoriaus teisės iš šio patino savininkų kuriam laikui yra atimamos.
Taip elgiamasi todėl, kad būtų išsaugotos ir toliau puoselėjamos konkrečios šunų veislės savybės bei užtikrinama būsimų šunų kartų sveikata bei gerovė.
Keistas mitas apie būtiną vieną vadą
Kai kurie šunų augintojai vis dar tiki seniai atgyvenusia teorija, kad kalytei būtina atsivesti bent vieną vadą „dėl sveikatos“. Atsiranda ir veterinarijos gydytojų, kurie šį mitą palaiko.
Kalės reprodukcinė sistema sutvarkyta taip, kad jai sveikiau neturėti palikuonių išvis, arba turėti jų reguliariai. Atsivedus tik vieną šuniukų vadą kaip tik iškyla grėsmė kalei susirgti įvairiais nemaloniais reprodukcinės sistemos sutrikimais.
Jeigu abejojate, kreipkitės į Lietuvos smulkiųjų gyvūnų veterinarijos gydytojų asociaciją ir pasiteiraukite specialistų nuomonės.
Kiek kainuoja šuns kilmės dokumentai?
Lietuvos kinologų draugijos išduodami ir visame pasaulyje pripažįstami šuns kilmės dokumentai arba yra duodami visai vadai, arba neduodami išvis.
Dokumentus turite gauti kartu su šuniuku, o ne vėliau, ne „paskambinus į klubą“ ar „susisiekus su veisėju X“. Šuniukas arba turi kilmės dokumentus, arba jų neturi.
Minimali šuns kilmės dokumentų kaina tėra 10 eurų!
Tiesa, kai kuriuos minėtus reikalavimus (įvertinimai parodose ir kt.) galima savotiškai „apeiti“. Pavyzdžiui, galima susimokėti tam tikrą mokestį, daug didesnį, nei kainuotų registracija į dvi šunų parodas, ir atvesti šunį į individualią LKD ekspertų apžiūrą.
Padirbti dokumentai: ar tai įmanoma?
Jei abejojate dėl įsigyto šuniuko kilmės dokumentų, pasiskambinkite į Lietuvos kinologų draugiją (prieš pirkdami augintinį, o ne parsivežę jį namo) ir paklauskite, ar tokių šunų vada yra užregistruota, ar ji tikrai egzistuoja, kokiam klubui priklauso veisėjas.
LKD išduoti šunų kilmės dokumentai turi tam tikras žymes – vandens ženklus, plaušelius, lipdukus, antspaudus, atsakingų asmenų parašus. Ir, kas labai svarbu, kiekvienas šuniukas yra paženklintas integriniu grandynu („mikročipas“) ir šis numeris būtinai atsispindi kilmės dokumentuose. Be integrinio grandyno numerio šuniukams kilmės dokumentai neišduodami.
Jeigu žavitės konkrečia šunų veisle…
Visi augintiniai, nesvarbu, veisliniai ar ne, turintys kilmės dokumentus ar jų neturintys, yra vienodai svarbūs, brangūs ir verti mūsų meilės.
Jeigu žavitės konkrečia šunų veisle, gerbkite darbą žmonių, kurie ją kūrė ir saugojo – rinkitės kilmės dokumentus turintį gyvūną, kurio tėvai ir protėviai atitinka veislės standartą, turi sveikatos tyrimų rezultatus, šunų parodų įvertinimus.
Jei jums šuns veislė nėra tokia svarbi, apsilankykite gyvūnų prieglaudose, kur rasite daugybę puikių šunų bei kačių, laukiančių savo šeimininkų.
Žurnalistė Vaiva Žostautė
Pexels.com nuotr.