Pasaulio IPO čempionate Lietuvos vardas

Rugsėjo mėnesį vykusiame Pasaulio IPO čempionate dalyvavo ir Lietuvos kinologai su savo augintiniais.

Malmėje (Švedija) rugsėjo 11-14 d. vykusiame Pasaulio IPO čempionate šiemet skambėjo ir Lietuvos vardas – pirmą kartą tokio rango varžybose dalyvavo Lietuvos atstovai.

Pėdsekystė, paklusnumas, apsauga – šiose trijose kategorijose besivaržiusio belgų aviganio (malinua) savininkas Marius Pakamorė pasakoja apie draugystę su šunimi, kuri prasidėjo įveikus tūkstančius kilometrų automobiliu pas naująjį draugą, ir kuri dabar atvedė iki Pasaulio IPO čempionato ir Lietuvos vardo įrašymo į jo istoriją.

Kokie Jūsų šuns pasiekimai šiose varžybose?

Mano šuo – belgų aviganis, arba malinua, penkerių metų Konanas, tokio lygio renginyje pasirodė pirmą kartą ir pėdsekystės rungtyje (A dalis) surinko 88/100, paklusnumo (B dalis) – 86/100, o apsaugos (C dalis) –  76/100. Vertintojai čempionate buvo išties griežti, profesionalūs ir pretenzingi – mažiausi nusižengimai nurėžtus balus kainavo ir pasaulio čempionams, ir mažiau tituluotiems dalyviams. Galiu prisipažinti, kad daugelį klaidų, dėl kurių praradome taškus, padariau aš pats. A dalyje taškus praradome dėl didelio vėjo ir itin kietos žemės, tačiau B dalyje – likus pusvalandžiui iki pasirodymo aš ,,karštam“ (norinčiam išsikrauti energiją, dirbti) šuniui surengiau pusvalandžio treniruotę, tad kai reikėjo dalyvauti varžybose, šuo nebeturėjo tiek energijos ir noro. C dalyje nespėjau pasidaryti palapinių bei šuo grįžo į palapinę pas mane, nors turėjo saugoti figūrantą. Na, taip būna ir geriausiai paruoštiems šunims.

Kaip ruošėtes varžyboms?

Pasiruošimas yra paprastas. Tiesiog nereikia daryti dažnos klaidos: žmonės sako, štai, ruošiamės visus metus, tačiau mano šuo netobulėja. Taip nutinka, kai šuo visada atlieka rutininę treniruotę. Kaskart treniruotės metu reikia kelti šuniui naują tikslą, kad iš užsiėmimo būtų naudos: pavyzdžiui, numatai, kad per šią treniruotę augintinis turi nubėgti pagerindamas nors minimaliai greitį ar išvermę. Taip mes ir ruošėmės, keldami vis naujus tikslus, gludindami išmoktus dalykus: Konanas mokėsi atnešti hantelį tiksliau, tiesiau sėsti, greičiau ateiti pas mane, atstumą greičiau nubėgti, kąsti ir neperkąsti rankovės. Be to, dvejus metus su šunimi treniruotis vykome į Vokietiją, Olandiją, Estiją, Suomijoje daugybę kartų lankėmės… Su bendraminčiais Lietuvoje kviečiamės trenerius pas mus, tai įeina į bendrą ruošimąsi. Daug laiko ir ypač finansų investuojame į šį hobį, nes malinua – išskirtiniai šunys, jį įsigijus, nebeįsivaizduoji, kad gali auginti kitos veislės šunį. Vieni kitus juokais vadiname „ligoniais“ (juokiasi).

Sakote, kad IPO sportui tenka skirti daug laiko ir finansinių investicijų, tad kokia yra grąža? Ką Jūs gaunate iš to?

Aš jaučiu moralinį pasitenkinimą. Būdamas su šunimi, jį dresuodamas, atsipalaiduoju, susikoncentruoju tik į tai. Geras būdas atsikratyti visų stresų. O dalyvavimas varžybose, manau, suteikia džiaugsmo ir man, ir šuniui.

Grįžkime į pačią pradžią. Kaip prasidėjo Jūsų pažintis su malinua veisle? Kada įsigijote pirmąjį šios veislės šunį?

Ilgus metus gyvendamas Olandijoje daug sužinojau apie malinua, mat ten ši veislė yra itin populiari. Tačiau užsienyje gyvenant vis stigdavo laiko ir šuns neįsigijau. Grįžęs į Lietuvą pasinaudojau galimybe ir nusipirkau pirmąjį malinua – policijos veteraną, kuriam reikėjo namų nugyventi likusius metus, o aš norėjau pažinti veislę. Tai buvo didelis, masyvus, dominuojantis šuo. Keletą mėnesių bandėme susidraugauti ir tai pavyko. Antrąjį malinua įsigijau iš draugo, kuriam jo jaunas keturkojis netiko ruošti sportui dėl kažkokių priežasčių. Susidraugavus, po truputį sportuodavome ir su šiuo šunimi dirbdamas supratau, kad noriu rimtai užsiimti IPO sportu, o tam reikia įsigyti trečią belgų aviganį. Ėmiau domėtis malinua veislynais, ieškojau šuniuko. Buvau seniai nusižiūrėjęs Suomijoje esantį veislyną (jame buvo veisiami ir daugkartinio pasaulio čempiono palikuoniai), tačiau tai nebuvo taip lengva. Norint gauti šuniuką, reikėjo rekomendacijų. Netikėtai vieną vakarą sulaukiau pažįstamo žmogaus iš Olandijos skambučio, kuris tiesiog tarė: „Tu buvai taip pakvaišęs dėl Mecbergerio veislyno, tad aš tave nustebinsiu – pas mane namuose yra dvejų metų malinua patinas iš šio veislyno, kuris jau ruošiamas sportui – galiu tau jį parduoti“. Sėdėk, nejudėk, atvažiuoju, – pasakiau ir padariau. Galiausiai turiu išsvajoto veislyno šunį – Konaną. Taip prasidėjo mūsų draugystė ir aktyvus IPO sportas.

Kiek laiko užtruko, kol susidraugavote ir ėmėte dalyvauti varžybose?

Jau po metų dalyvavome varžybose, o dabar, praėjus trejiems metams nuo Konano atsiradimo mano namuose, galiausiai nusprendžiau dalyvauti Pasaulio IPO čempionate.

Konanui jau penkeri. Kiek čempionatų ketinate dar su juo dar aplankyti?

Šuniui idealus amžius dalyvauti  tokio lygio varžybose – nuo trejų su puse iki daugiausiai septynerių metų. Konanas dar keletą metų galės dalyvauti. Beje, šių metų čempionate vienas šuo, devynerių vokiečių aviganis, gavo taurę kaip seniausias čempionato dalyvis.