Šunų uoslė
Prisijaukinę šunis, žmonės „įdarbino“ jų nosis, tiksliau, uoslę. O gal buvo atvirkščiai: pastebėję nepaprastą šunų uoslę, nusprendė juos prisijaukinti. Šunų uoslė yra unikali. Ką užuodžia vienas šuo, gana ilgai reiktų uosti tūkstančiams žmonių…
Universalios uoslės panaudojimas
Šunų uosle žmonės naudojasi dažnai ir dėl įvairiausių priežasčių. Ir nebūtinai tai turi būti medžioklė ar tarnyba. Sakykime, šunys puikiai užuodžia brangiausius grybus triufelius (trumus), augančius po žeme. Pietų Italijoje ir Prancūzijoje keturkojų grybautojų sutiktume ne vieną, nes delikatesinių grybų verslas neša didelį pelną.
Europos ir JAV vyndarių ūkiuose šunys darbuojasi ekspertais – nustato butelių kamščių pelėsį ir išgelbsti brangaus vyno partijas. Amerikoje, nuo juodaodžių vergijos laikų, bladhaundai dirba sekliais. Jų paslaugų ir dabar neatsisako JAV policija. Šios veislės šunys ne tik gerai seka nusikaltėlių pėdsakais, bet gali vandens telkinyje aptikti skenduolius. Arba unikali senbernarų uoslė, padedanti rasti po sniego lavinomis palaidotus žmones.
Kad pinigai nekvepia, paneigtų muitininkų šunys – dresuoti tarnybiniai šunys sugeba aptikti kvaišalų, cigarečių, alkoholio kontrabandas ir net grynųjų pinigų slėptuves. Taigi pinigai šunims kvepia!
Tobula uoslė – tarnyboje
Mūsų šalies žiniasklaida nekart rašė apie pasieniečių bei muitininkų tarnybinius šunis. Šie keturkojai pareigūnai kiaurą parą bet kokiu oru tyliai ir kantriai dirba savo darbą.
Štai keletas atvejų, iliustruojančių tobulą šunų uoslę. Lazdijų pasieniečių šunys naktį miške aptiko užtaisytą šautuvą. Ginklą ten paslėpė šio rajono gyventojas. Kapčiamiesčio užkardos kinologai su vokiečių aviganiais Fandra ir Volfu visiškoje tamsoje patikrino miškelį aplink sodybą ir po gero pusvalandžio jau raportavo apie radinį.
Lietuvos kinologų draugijos kvietimu mūsų kinologams seminarą vedęs dresūros specialistas iš Vokietijos Werneris Rapien sakė: „Šuniui uoslė – pagrindinis pasaulio pažinimo instrumentas. Kai šuo seka šviežiais pėdsakais, jo kūno temperatūra gali pakilti iki 40 laipsnių, o kvėpavimo intensyvumas pasiekti 200-300 kartų per minutę. Gyvūnas tuomet dirba labai sunkiai“. Pasak W.Rapieno, pėdsekystei ypač tinka šunys, turintys stiprų grobio persekiojimo instinktą. Įdomu ir tai, kad tarnybiniai šunys sėkmingai darbuojasi ir ten, kur labai daug pašalinių dirgiklių (degalų kvapų, dulkių, triukšmo). Tobulai uoslei šie dirgikliai netrukdo.
Šuo gyvena kvapų pasaulyje
Jeigu mes su jumis gyvename spalvų, vaizdų, garsų ir kvapų pasaulyje, šuns pasaulis susideda iš kvapų. Šuo ne tik užuodžia, bet ir įsidėmi kvapus. Jis susieja uoslės pojūčius su tam tikra patirtimi.
Šuo „priima“ ir tuoj pat atskiria daugybę skirtingų kvapų. Išeitų, jo uoslė yra analitinė – būtent ši unikaliosios nosies savybė išskiria šunį iš kitų gyvūnų.
Pagal kvapų poveikį šuns organizmui mokslininkai kvapus suskirstė į viliojančius, atstumiančius ir neutralius.
Viliojantys kvapai šuns organizmui turi teigiamą fiziologinį poveikį. Sukeldami atitinkamus fiziologinius procesus, jie veikia šuns elgesį. Tai maisto, kalės rujos išskyrų, šeimininko ir savų namų kvapas.
Atstumiantys kvapai – alkoholio, parfumerijos kvapai, tabako dūmai, lakūs dažai. Kai kuriems šunims tai gali būti ir laukinių žvėrių kvapas. Užuodęs atstumiantį kvapą, šuo stengiasi pasišalinti.
Neutralūs kvapai – kasdieniai, įprasti šuns aplinkos kvapai. Jie nesukelia gyvūno elgesio pokyčių.
Drėgnomis šnervėmis užuodžia geriau
Drėgna šuns nosis dažniausiai laikoma geros sveikatos požymiu. Tačiau JAV Pensilvanijos universiteto mokslininkai, pasitelkę magnetinio rezonanso tomografą, nustatė įdomų faktą. Šuniui uodžiant, svarbu, kad šnervės būtų drėgnos. Mat kvapų molekulės turi prasiskverbti pro nosies gleivių sluoksnį. Vienos molekulės absorbuojamos greičiau, o kitos lėčiau. Šuniui reikia visa tai išrūšiuoti, o tuomet identifikuoti.
Nustatyta, kad skirtingos molekulės „nusėda“ tam tikrose ortakių vietose. Po to kvapų molekulės pasiekia uoslės receptorius, kurie nepalyginti jautresni, nei žmonių. Taigi šuo sėkmingai rūšiuoja kvapus, kai jo šnervės drėgnos.
Kad tai tiesa, pritaria ir medžiotojai. Jei šnervės drėgnos, uoslė gera. Jų nuomone, kuo prastesnė uoslė, tuo sausesnė nosis. Medžiotojai aiškina paprastai: drėgna nosis padeda šuniui greičiau susekti vėjo kryptį ir nustatyti, iš kur sklinda kvapas.
Ištirta: pavojaus nėra
Šuo ne vien medžioja ar seka pėdsakais. Negalėdamas užuosti, šuo tampa bejėgis. Štai tyrinėdamas vietovę šuo palieka kvapą skleidžiančias žymes. Jis tarsi praneša: „Ištirta, pavojaus nėra“. Kvapi žymė jam reiškia nuosavybės ženklą, taip šuo paženklina savo teritorijos ribas.
Kvapai šuniui yra ir atpažinimo priemonė. Šuo prastokai mato ir gali aploti šeimininką už 15 metrų, kol neužuodė jo kvapo.
Uoslė padeda šunims sužinoti apie fiziologines kitų gyvūnų būsenas. Kvapai praneša apie kito gyvūno lytį, amžių ir net emocinę būseną (išgąstį, jaudulį, ramybę). Būdamas išsigandęs arba agresyviai nusiteikęs, šuo paskleidžia kvapų iš savo analinių liaukų. Jis žino: gentainis „perskaitys“ šiuos kvapus ir elgsis kaip gentyje įprasta.
Susitikę šunys visuomet apsiuosto. Pirmiausia ištyrinėja vienas kito vieteles, kur yra kvapiųjų liaukų. Apsiuostymas lemia santykių pobūdį: priešišką arba taikų.
Jeigu svečiavotės namuose, kur gyvena šuo, pargrįžusį labai atidžiai apuostys jūsiškis augintinis. Gali būti, kad įsižeis – gal susidarė prastą nuomonę apie draugų augintinį? Tarp kitko, nepažįstamą žmogų, kvepiantį šunimi, kitas šuo sutinka kur kas taikiau, ypač jeigu šis kvapas yra priešingos lyties…
Ar žindanti kalė priims svetimus šuniukus, irgi lemia šių kvapas. Pasitaikė, jog kalė tarp saviškių aptikdavo pamestinukus ir juos pašalindavo, nors išoriškai visi mažyliai buvo panašūs, atrodė, kad nėra jokio skirtumo.
Ar galima nustatyti šuns hierarchiją gaujoje pagal jo kvapą, mokslininkai dar nežino. Tačiau šuns padėtis gaujoje nustatoma remiantis amžiumi ir lytimi, o juk šie požymiai išsiaiškinami pasitelkus ne bet ką, o tą pačią tobuląją nosį. Nors ir labai gaila, bet tobulasis šuns aparatas – uoslė, senstanr gyvūnui, dirba prasčiau.
Svetlanos Valujevos nuotr.