2020 m. kovo 6-8 d. Vilniuje, Lietuvos parodų ir kongresų centre Litexpo vyks trys tarptautinės šunų parodos! Kviečiame dalyvius registruotis.

Lietuviškai   |   English
Kontaktai
E.Kinologija

Elektroninė šunų duomenų bazė

Pavojingų veislių sąrašas ne išeitis

Netyla diskusijos dėl Gyvūnų globos įstatyme planuojamo palikti agresyvių šunų veislių sąrašo. Kokia yra kitų šalių patirtis?

 

Ar tikrai faktai rodo, kad vos kelių šunų veislių uždraudimas padeda apsaugoti visuomenę nuo šunų atakų?

Galima pasirinkti bet kurią veislę (šiuo atveju bus minimi vokiečių aviganiai) ir įrodyti, kokie pavojingi jos atstovai, tačiau ar to reikia?

 

Kanda bet kurios veislės šuo

Tyrimai rodo, kad įstatymai, nukreipti prieš kelias veisles, nepadeda sumažini atakų skaičiaus.

Verta atsižvelgti ir į tai, kad paskui minėtus įstatymus velkasi „pašalinio poveikio šleifas“ – ne tik veltui švaistomi pinigai, tačiau auga benamių gyvūnų skaičius, stiprėja diskriminacija šunų veislių atžvilgiu, tam tikrus šunis pradeda dažniau įsigyti prastos reputacijos asmenys.

Yra žymiai efektyvesnių priemonių, kurios padėtų išvengti šios problemos, iš kurių dažniausiai visur minimas įvairiose sferose vykdomas visuomenės švietimas.

Žinoma, siūlomos ir kitos priemonės, tokios kaip agresyvių individų identifikavimas, pilnai/iš dalies finansuojami dresūros užsiėmimai ir pan., įskatint jau minėtas švietimo programas, kas būtų žymiai veiksmingesnis bei prasmingesnis laiko/pinigų leidimo būdas, kuriuo ir galėtų pasinaudoti mūsų Valstybė.

Vienas pavyzdžių – JAV Ligų kontrolės centro CDC veikla.

Būtent CDC kažkada aktyviai pasisalė apie pavojingiausias šunų veisles, kur pirmavo pitbulterjerai (jų duomenimis bei viena sena ataskaita neretai remiamasi ir dabar), o vėliau pranešė, kad įkandimų statistika neatspindi tikslios apkandžiojimų statistikos.

Dabar Ligų ir kontrolės centras užsiima aktyvia profilaktika ir oficialiai bei aktyviai dalijasi Amerikos veterinarų asociacijos mintimis, kurias galite perskaityti: „A community approach to dog bite prevention, American Veterinary Medical Association, Task Force on Canine Aggression and Human-Canine Interactions“.

Šunų veislių draudimai nedavė efekto

Vis daugiau valstybių pradeda suvokti, kad tam tikrų veislių uždraudimas neapsaugo gyventojų nuo šunų atakų.

Štai Olandijos vyriausybė, norėdama sužinoti, ar šie įstatymai efektyvūs, užsakė didelį tyrimą. Neturėtų stebinti, kad jo rezultatuose teigiama, jog tam tikrų veislių uždraudimas neveiksmingas, bandant sumažinti šunų atakų skaičių – dažniausiai besikandžiojančios veislės nesutapo su oficialiais rizikos grupės atstovais.

Tyrimo autoriai teigia, jog norint pagerinti situaciją, reikia analizuoti įkandimo aplinkybes, o prevencines priemones sutelkti į geresnį šunų elgesio supratimą (suaugusiųjų bei vaikų švietimą).2007 m.

Ispanijoje atliktas tyrimas parodė, kad šioje šalyje 2000 m. priimtas pavojingų gyvūnų įstatymas nesumažino šunų sukeltų traumų dažnumo.

Italijoje sąrašo atsisakyta 2009 m. (prieš tai, matyt, jau nebežinodami, ko griebtis, italai įtraukė daugybę veislių, pradedant niūfaundlendais, baigiant korgiais).

Pastarosios valstybės valdžios teigimu, ankstesni teisės aktai neturėjo jokio mokslinio pagrindo, kadangi pavojingos veislės visai neegzistuoja (egzistuoja pavojingi individai).

Didžiosios Britanijos visuomenė taip pat vis palankiau vertina pavojingų šunų veislių įstatymo atsisakymą – 88 proc. gyventojų mano, kad galiojantys teisės aktai visuomenės neapsaugo, o 77 proc. pritartų sprendimui atsisakyti tokių sąrašų.

Lietuvos kinologų draugija savo tinklapyje atliko apklausą šia tema: iš 856 atsakiusiųjų 829 pasisako už šio beprasmio ir neveiksmingo sąrašo naikinimą.

Kanados patirtis rodo, jog Vinipege ir Manibotoje po mūsų aptariamų įstatymų priėmimo šunų įkandimų tik padaugėjo. Ontarijuje kai kurios veislės uždraustos 2005 metais, o 2010 m. pranešta, kad, nepaisant  5 metus trukusio įstatymo ir šunų naikinimo, apkandžiojimų nesumažėjo.

Dar 1989 m. Denveryje (JAV) priimtas prieš tam tikras veisles nukreiptas įstatymas, nuo tada daugybė šunų konfiskuota ir nužudyta. Tačiau Denverio gyventojai vis viena dažniau hospitalizuojami dėl šunų įkandimų, negu jų kaimynai, „neutralūs“ Boulderio gyventojai.

Ir dar statistikos

Statistikos problema ta, kad ji niekada nebūna tiksli. Jei vakar Jūs išgėrėte 10 bokalų alaus, o aš nė vieno, statistiškai mes abu vidutiniškai išgėrėme po 5 bokalus. Mums įprasta statistika, kuria dažniausiai naudojamės, grūmodami pirštuku, retai įvertina tam tikros veislės populiacijos dydį…

O jeigu ir vertina, remiasi mažai ką parodančiais skaičiais. Sakykime, kartais vertinami vienos kurios nors kinologų organizacijos  pateikti duomenys (joje užregistruoti dokumentus turintys šunys), tačiau tokiose šalyse kaip JAV kinologų organizacijų gyvas galas – tad iš tos vienos, kad ir didžiausios, organizacijos menka nauda…  58 proc. ką nors užpuolusių šunų Australijoje buvo visai neregistruoti, tačiau jie lyginami su oficialia statistika.

Jei tokiu atveju atsižvelgsime tik į įkandimų skaičiaus ir oficialiai registruotos populiacijos santykį, turėsime tokį reiškinį, kaip vėl toje pačioje Australijoje žiūrint iš vieno kampo nemalonioje srityje pirmaujantys Tibeto mastifai (nors buvo užfiksuotos tik 2 atakos).

Daug pasako ir tas faktas, kad apie šunų atakas ne visada pranešama (o kartais kaip ataka užregistruojamas šuns agresijos demonstravimas), veislė ne visada nustatoma teisingai (didokas mišrūnas juodu „balnu“ ir rudomis kojomis gali būti išvadintas tiek vokiečių aviganiu, tiek rotveileriu ar dobermanu). Didžiausia įvairių tyrimų problema – neanalizuojamos priežastys (į pastarąsias orientuoti tyrimai pasirodė gan neseniai).Galime pažaisti.

Nuspręskime, kad labai pavojingas ir draustinas šuo yra vokiečių aviganis. Jis didelis, aktyvus, laikomas tarnybiniu (tai yra, viena iš jo funkcijų turėtų būti kandžioti žmones), labai paplitęs ir jau nukentėjęs dėl savo populiarumo. Tada patikėkime statistika.Georg Singer  ir kiti tyrime „Analysis of Dog Bites in Children Who Are Younger Than 17 Years“ išanalizavo  1994 – 2003 m. oficialiai apkandžiotų jaunesnių kaip 17 m. amžiaus vaikų duomenis (nukentėjo 341 vaikas, vidutinis amžius – 5,9 m.).

Vertinant įkandimo riziką, atsižvelgta ir į tam tikrų veislių atstovų buvimą bendroje šunų populiacijoje (išeitų, tyrimas gana rimtas). Įkandimų dažinis – 0,5 proc. 1000-čiui 0 – 16 m. amžiaus vaikų.

Dažniausiai apkandžioti vienerių metų amžiaus vaikai. Šunų įkandimai sudaro 0,31 proc. visų traumų, dėl kurių teko lankytis ligoninėje. 58 proc. kandusių šunų buvo dideli (bent 44 cm aukščio), 28 proc. maži, o likusiųjų dydis nežinomas. 89 proc. atvejų buvo galima nustatyti veislę.

Vokiečių aviganių ir dobermanų įkandimai sudarė 37 proc. visų įkandimų, jų populiacija sudaro 13,1 proc. visų šunų. Išvadose teigiama, kad santykinė rizika būti apkandžiotam vokiečių aviganio ar dobermano penkis kartus didesnė, negu galimybė būti apkandžiotam Labradoro retriverio ar kokio nors mišrūno (išlieka tikimybė, kad vaiką gali apkandžioti koks špicas, pekinas ar taksas). Beje, šiame moksliniame darbe publikuojama lentelė, kurioje pateikiami dešimties skirtingų tyrimų duomenys.

Kaip dažniausiai sukeliantys incidentus minimi vokiečių aviganiai (7 kartai, 3 iš jų remtasi palyginimais su bendra šunų populiacija), po kartą – dobermanai (remtasi palyginimais su bendra šunų populiacija), rotveileriai ir pitbulterjerų tipo šunys.

Minint dar vieną tyrimą (Karen L. Overall ir kt.), „Dog bites to humans—demography, epidemiology, injury, and risk), kuris „apėmė“ 43 šunis (remtasi pagalbos tarnybų pranešimais), paaiškėjo, kad dažniausiai puola didelių veislių šunys – vokiečių aviganiai (10 atvejų), vokiečių aviganių mišrūnai (5), rotveileriai (7), pitbulterjerų tipo šunys (4), Sibiro haskiai (3). Pavieniais atvejais „prisidirbo“ Sibiro haskio mišrūnas, Labradoro retriveris, dobermanas, akita, australų aviganis bei čiau čiau.

Tame pačiame tyrime pabrėžiama, kad su pitbulterjerų tipo šunų atakų padariniais siejamos ne mitinės jų psichikos, o fizinės savybės (jėga), o jų išpuoliams žiniasklaidoje skiriama neproporcingai daug dėmesio.

Problema – ne šuns veislė

Taigi problema – ne šuns veislė. Tad nepulsime kaltinti vokiečių aviganių, rotveilerių ar dobermanų, kad šie kėsinasi į mūsų vaikus.Analizuojant priežastis paaiškėja, kad JAV žmones dažniausiai apkandžioja jų pačių augintiniai: trims iš penkių aukų įkanda šeimos šuo.

Dauguma atakų fiksuojamos vasarą ir savaitgaliais (ta pati tendencija, beje, ir Lietuvoje, tai galima sieti su vakarėliais, alkoholio vartojimu, prastesne augintinių bei vaikų priežiūra atsipalaidavus). Dar viena bėda – nesugebėjimas suvokti šuns kūno kalbos (pvz., ne visada vizganti uodega reiškia draugiškumą). Patinai kanda dažniau negu kalės (ypač jeigu nekastruoti). Dažniausiai bėdų pridaro 18 – 24 mėn. amžiaus gyvūnai.

Prisiminkime ir mažus šunis. Į juos kažkodėl dažnai numojama ranka, bet tyrimai rodo, kad mažieji šunys daugiausiai žalos gali pridaryti, kai būna paimami ir priglaudžiami prie kaklo ar veido. 2000 m. JAV spalį mažą mergaitę nužudė Pomeranijos špicas. 2008 m. pavadėliu vedamas čihuahua pašoko ir perkando lūpą dviračiu važiavusiam vaikui.

2005 m. taksas nudaigojo savo 87 metų amžiaus savininkę.

Beje, remiantis Lietuvos Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos pateikiama įvykių suvestine (2002 m. sausis – 2011 m. lapkritis), iš bendros apkandžiojimų dalies net ketvirtadalį sudaro… žmonių įkandimai (pvz., motina apkandžioja savo vaikelį)!Įsidėmėkime – kanda ne veislės, o tam tikri šunys. Į tai ir reikėtų orientuotis, bandant sumažinti nelaimingų atsitikimų skaičių.

Parengė Agnė Dvylaitytė

Norintiems žinoti daugiau: http://www.aspca.org/pet-care/dog-care/dog-bite-prevention

http://www.injuryclaimcoach.com/dog-attacks.html