Terapinis šuo: koks jis?
Turime labai atsakingai atrinkti, ruošti ir sertifikuoti šunis specializuotiems užsiėmimams.
Kaniterapija pastaruoju metu Lietuvoje tampa kone mados objektu. Daugėja šias paslaugas siūlančiųjų, pasirodė pirmosios studijos, apibendrinančios kaniterapinių užsiėmimų rezultatus, tačiau šiose studijose neminimi šunys. O juk būtent šiai veiklai sertifikuoti šunys, kartu su kaniterapeutais ir gydymo metodą skyrusiais gydytojais, yra svarbiausi, – tuo įsitikinusi Lietuvoje mokymus vedusi kaniterapeutė, zoopsichologė Hanna Wojciechowska.
Tad pakalbėkime apie terapinius šunis…
Ar terapiniam šuniui svarbu dresūra?
Nors ir labai keista, bet terapiniam šuniui dresūra nėra pati svarbiausia, nes kaniterapija nėra automatiškai iškaltų komandų rinkinys. Dresuotas šuo yra puikus partneris paklusnumo ar kitose šunų sporto varžybose, įvairiose tarnybose, bet ne kaniterapijoje.
Taip, terapinis šuo turi būti valdomas ir klusnus. Paklusnumas, o ypač protingas paklusnumas, kuomet dirbantis šuo pats geba priimti absoliučiai saugius ir pageidautinus sprendimus, tėra viena kaniterapijos medalio pusė. Daug svarbiau, kad šuo iš prigimties norėtų, galėtų ir mokėtų bendrauti su žmonėmis, ir darytų tai saugiai, džiugiai.
Kokie šunys pasirenkami?
Kaniterapijoje dirbama su vaikais arba suaugusiaisiais, kurie turi įvairaus pobūdžio fizinių, psichinių ar mišrių raidos sutrikimų, o jų psichoemocinės ir (ar) psichomotorinės reakcijos ne visada nuspėjamos – būtent todėl šuns veislė tampa labai svarbi.
Terapiniai šunys negali būti valdomi stipraus aviganių instinkto, negali užsidegę persekioti grobį kaip tai būdinga terjerų šeimai, būti perdėtai sargūs ar azartiški kaip medžiokliniai šunys. Terapiniam darbui nerekomenduojami ir šunys mišrūnai, nes nežinome, kokiomis sąlygomis jie augo, kokią patirtį turėjo, kuri yra labai svarbi jautriaisiais šuns raidos bei gyvenimo laikotarpiais.
Pasaulinė praktika rodo, kad gyvūnų prieglaudų šunys taip pat nelabai tinka šiam darbui (jie ir šiaip patyrė sunkių išgyvenimų, jų bendravimo su žmonėmis patirtis gali būti negatyvi).
Šalyse, kur kaniterapija ne tik pažengusi, bet ir įtvirtinta teisiškai, dažniausia šiam darbui atrenkami veisliniai šunys. Tai šunys, kurių protėviai buvo išvesti dirbti su žmonėmis, vadinamieji šunys kompianionai (kavalieriaus Karolio spanieliai, niūfaundlendai, auksaspalviai ar Labradoro retriveriai, samojedai ir kiti).
Terapinis šuo neturėtų dirbti daugiau kaip 1-2 kartus per savaitę. Kartais pakanka 10-15 minučių, kad šuo emociškai ir fiziškai išsisemtų. Taigi pirmiausia turi būti paisoma tiek žmogaus (paciento), tiek gyvūno gerovės.
Šuo yra socialiausias naminis gyvūnas augintinis, jis jaučia žmonių nuotaikas, ,,skaito“ mūsų kūno kalbą, užuodžia ir girdi daug jautriau nei žmogus.
Šuo nėra robotas, todėl tinkamai pasirengęs vedlys ne tik teoriškai žino, bet ir iškart atpažįsta gyvūno streso požymius (laižymasis, žiovulys, padažnėjęs lekavimas, snukio sukimas į šoną, žvilgsnio vengimas ir kt.).
Pastebėjus menkiausius šuns streso požymius užsiėmimas nutraukiamas. Gyvūnas išvedamas iš užsiėmimo patalpos, jam leidžiama laisvai palakstyti, duodama palakti, pažaidžiama, ramiai pabendraujama. Priminsime, kad užsiėmimų metu su šunimi beveik nekalbama, jis valdomas gestais ir žvilgsniu, taigi šuo pasiilgsta savo žmogaus balso, paprasčiausio bendravimo. Emociškai pavargusiam šuniui reikia sudaryti sąlygas atsipalaiduoti ir pabūti šunimi!
Zoopsichologės teigimu, tiesiog nusikaltimas būtų po terapinio ar edukacinio užsiėmimo uždaryti šunį voljere ir palikti jį vieną likimo valiai. Tokios sąlygos – papildomas stresas gyvūnui. Terapinis šuo turi gyventi šeimoje ir nuolat bendrauti su žmonėmis – gyventi visavertį gyvenimą.
Tebesame kelio pradžioje. Taip yra ir todėl, kad mūsų šalies kinologija dar gana jauna. Apie šunų, o ypač mažų šuniukų, ankstyvąją socializaciją pradėjome kalbėti visai neseniai, ši metodika buvo panaudota auginant vos kelias šuniukų vadas. Kinologinė kultūra dar tik formuojasi…
Ar lengva parengti terapinį šunį?
Terapinius šunis reikėtų vadinti šunų pasaulio išimtimi. Tai talentai, kurių nėra daug.
„Galima testuoti dešimtis mažų šuniukų vadų ir nerasti talento, nes tokie šunys – retenybė. Vėliau, po kitų testavimo etapų, gali paaiškėti, kad atrinktoji retenybė galės dirbti tik vienoje srityje, arba tiks tik užsiėmimams vaikų ugdymo įstaigose“, – apie terapinių šunų paieškas ir parengimą kalbėjo H.Wojciechowska.
Negana parengiamojo etapo, vėliau šunis būtina peratestuoti – terapiniai šunys kasmet iš naujo laiko egzaminą, kurį priima trijų specialistų komisija (du kaniterapeutai ir vienas kaniterapijos asistentas; Lietuvoje kaniterapijos specialistų kol kas nėra, jie kviečiami iš užsienio).
Egzamino metu tikrinamas šuns kontaktas su vedliu, reakcija į įvairius dirgiklius, savitvarda, mokėjimas dirbti komandoje ir kiti dalykai. Egzaminas labai sunkus ir šuniui, ir vedliui, galbūt todėl Lietuvoje kol kas teturime 6 pirmojo kaniterapinio lygio sertifikuotus šunis.
Kas svarbiausia?
Terapinis darbas su žmonėmis šunį išvargina. Pasitaiko, šis darbas gyvūnui tampa nepriimtinas. Ar dresūros pagalba užspaudę šuns instinktus galime pasiekti kokių nors rezultatų? Ar tokius užsiėmimus galime vadinti terapija? Juk kitąsyk paciento emocinei būklei pagerinti pakanka muzikos, spalvų ar kvapų terapijos – duokime šunims ramybę. Jeigu jie neatitinka besąlygiškai griežtų terapiniam šuniui keliamų reikalavimų, jokių kompromisų negali būti.
Remdamasi ilgamete savo patirtimi dirbant Lenkijos vaikų ugdymo bei reabilitacijos įstaigose, H.Wojciechowska teigia, kad asmuo, kuriam teikiamos paslaugos su šunimi, turi jausti meilę gyvūnams, būti artimas gamtai ar bent nejausti baimės šuniui, nebūti abejingas.
Taigi klausimas, ar visada žinome, ką reabilituojamasis jaučia šuniui, išlieka atviras. Ir tai tikrai ne antraeilis klausimas, nes be užmegzto artimo kontakto pats kaniterapijos metodas netenka prasmės. Terapijos su šunimis esmė – dovanoti šuns geras emocijas ir motyvuoti pacientą siekti tam tikro tikslo.
Taip, terapiniai šunys yra sveikatinimo priemonė. Taip, jie yra gerų emocijų „bomba“. Jie yra gyvenimo džiaugsmas. Skambių žodžių galima parinkti ir daugiau, tačiau šunys gali padėti tik tiems, kurie myli šunis ir kurių emocijos persiduoda nematomojo fronto eiliniam kareiviui – terapiniam šuniui.
Straipsnis buvo publikuotas http://lzinios.lt/lzinios/Gamta/kai-sveikti-padeda-zmones-mylintys-sunys/194957
Asta Raicevičienė, l.e. Kaniterapijos asociacijos prezidentės pareigas ir Aurelija Staskevičienė
Guodos Kavaliauskaitės nuotr.