Ar „agresyviųjų“ sąrašas apsaugo visuomenę?

Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo naujos redakcijos svarstymas suteikė galimybę peržvelgti šiuo metu galiojančio įstatymo straipsnių, liečiančių vadinamąsias agresyvias šunų veisles, naudą ir pagrįstumą.

Apie Lietuvoje esančią padėtį trūksta tiek duomenų, tiek tyrimų. Laimei, norint įvertinti tokių draudimų rezultatus, galima remtis ilgamete daugelio užsienio valstybių ir/ar valstijų patirtimi.

Ar agresyviomis laikomos šunų veislės skiriasi nuo kitų?

Tiek Lietuvoje, tiek kitose pasaulio šalyse tokio pobūdžio įstatymai dažniausiai būna nukreipti į amerikiečių pitbulterjerus ir/ar panašias į juos veisles, dažniausiai amerikiečių Stafordšyro terjerus ir Stafordšyro bulterjerus. Tokios tendencijos neturi jokio pagrindo.

Vienas iš plačiai paplitusių mitų visuomenėje yra tai, kad agresyviomis laikomų veislių atstovai yra neprognozuojamo charakterio.

Amerikos temperamento ir testavino draugija (The American Temperament and Test Society), veikianti nuo 1977 metų, atlieka testus šunų temperamentui įvertinti.

Tai plataus pobūdžio testas, apimantis neįprastas ir stresines situacijas. Per 34 draugijos veikimo metus testą laikė virš 25 000 šunų, iš kurių vidutiniškai testą išlaikė 83 proc.

Kelios šunų veislės palyginimui (procentas nurodo, kokia dalis veislės atstovų išlaikė testą): amerikiečių pitbulterjerai 86,4 proc., amerikiečių Stafordšyro terjerai 84,2 proc., Stafordšyro bulterjerai 89,7 proc., bulterjerai 90,9 proc., vokiečių aviganiai 84,4 proc., Labradoro retriveriai 92,4 proc., auksaspalviai retriveriai 84,9 proc., standartiniai pudeliai 86,3 proc., čihuahua 71,1 proc.

Šie duomenys rodo, kad į sąrašus pakliūvančių veislių rezultatai yra net geresni už kai kurias taikiomis laikomas šunų veisles.

Antras tiek pat plačiai paplitęs mitas, kad pitbulterjerų tipo šunų užpuolimai sukelia rimtesnius sužalojimus.

Richard Hockey 2003 m. atlikta tyrimų apžvalga nustatė, kad pitbulterjerų užpuolimai nesukelia rimtesnių sužalojimų lyginant su kitomis veislėmis, pvz., dalmatinų, rotveilerių, dobermanų, auksaspalvių ir Labradoro retriverių, vokiečių aviganių sukelti sužalojimai buvo net sunkesni ar tokio pat rimtumo, kaip pitbulterjeų.

Kitas to paties autoriaus tyrimas nustatė, kad nėra jokių statistinių, biologinių ar elgsenos įrodymų, kad bet kuri veislė būtų agresyvesnė ar pavojingesnė už kitas.

Užsienio valstybių patirtis

Nėra įrodymų, patvirtinančių, kad tam tikrų veislių uždraudimas sumažino užpuolimų skaičių. Iš esmės tokie įstatymai yra neteisingi – jie nesumažino šunų apkandžiojimo atvejų jokioje šalyje, nors egzistuoja daugiau nei dvidešimt metų.

Specialistai sutinka, kad šuns priklausymo konkrečiai veislei neįmanoma nustatyti vien pagal išvaizdą, o genetiniai testai šios galimybės nesuteikia.

Be to, net kai kurių į sąrašą neįtrauktų veislių mišrūnai gali atrodyti kaip pavojingųjų sąrašui priklausantys šunys. Nesąžininga ir nepagrįsta iš savininkų reikalauti įrodyti savo šuns veislę, kai dauguma ekspertų sutinka, kad tai neįmanoma.

Ypatingai įdomus Lietuvoje galiojantis agresyvių šunų veislių sąrašas, nes kai kurių šunų veislių mūsų šalyje apskritai nėra arba yra labai nedaug.

Bandymas mažinti „agresyvių“ šunų kiekį pasitelkiant tokio pobūdžio įstatymus yra ydingas ir dar dviem aspektais.

Visų pirma, veislių uždraudimas padidina savo agresyviu įvaizdžiu besirūpinančių asmenų susidomėjimą jomis, bet, deja, sunkina atsakingų šių šunų veislių mylėtojų gyvenimą. Antra, išnaikinus vienų šunų veislių atstovus, jų vietą greitai užimtų kitos.

Puikus to pavyzdys yra Didžioji Britanija, kur uždraustus pitbulterjerų tipo šunis pamažu keičia legalūs mastifų mišrūnai.

Kitas pavyzdys – Italija, kurioje su „agresyvių šunų“ sąrašu nueita iki absurdo. Į sąrašą įtraukiant vis daugiau ir daugiau veislių, buvo prieitas liepto galas, kai sąrašą sudarė apie 90 veislių. Pagaliau susivokta, kad reikia arba drausti absoliučiai visų šunų laikymą, arba keisti taktiką. Pasirinktas pastarasis variantas ir 2008 m sąrašas panaikintas.

Apibendrinant galima teigti, kad:

- Įstatymas atsakomybę už užpuolimus nukreipia į šunis, o ne šeimininkus;
- Įstatymas kuria neteisingą prielaidą, kad tam tikros veislės yra pavojingesnės už kitas;
- Įstatymas kuria neteisingą prielaidą, kad kitos veislės nekelia grėsmės;
- Neveiksmingo įstatymo vykdymui skiriamos lėšos, kurios galėtų būti panaudotos veiksmingesnėms priemonėms;
- Agresija yra natūralus šuniškas elgesys ir gali būti išreikšta bet kurios veislės;
- Norint sumažinti agresyvių šunų kiekį, visi šunys turėtų būti socializuojami, mokomi bendro paklusnumo, gerai suprantami ir kompetentingai valdomi savo šeimininkų;
- Žmonės sąmoningai arba nesąmoningai skatina savo šunų agresiją, tad jie ir turi būti kontroliuojami.

Ką daryti?

Dažniausia užpuolimus lemia šeimininkų neatsakingumas auginant šunis arba įvykio metu.

Norint išvengti šunų sukeltų žmonių sužalojimų ir mirčių rekomenduojamas visuomenės švietimas apie atsakingą šunų auginimą, auklėjimą ir sukandžiojimų prevenciją, griežti įstatymai, numatantys atsakomybę šeimininkams už augintinių padarytą žalą, apkandžiojimo atvejų apskaita.

Šaltinis – http://pilietis.delfi.lt/voxpopuli
DELFI skaitytojas, 2011 m.