2020 m. kovo 6-8 d. Vilniuje, Lietuvos parodų ir kongresų centre Litexpo vyks trys tarptautinės šunų parodos! Kviečiame dalyvius registruotis.

Lietuviškai   |   English
Kontaktai
E.Kinologija

Elektroninė šunų duomenų bazė

Gyvūnų gerovės įstatymo projektas

Visuomeninių organizacijų atstovų bei gyvūnų gerovės specialistų darbo grupė, kurioje dirbo bei pasiūlymus teikė ir LKD atstovai, 2010 m. gegužės mėn. baigė rengti LR Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo pakeitimo įstatymo projektą. Įstatymo projektas bus pateiktas svarstyti LR Seimui…

LIETUVOS RESPUBLIKOS GYVŪNŲ GLOBOS, NAUDOJIMO IR LAIKYMO ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMAS

2010 m. Nr….Vilnius
(Žin., 1997, Nr. 108-2728; 2000, Nr. 61-1808; 2001, Nr. 99-3521; 2003, Nr. 74-3418; 2004, Nr. 25-753)

1 straipsnis. Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, naudojimo ir laikymo įstatymo nauja redakcija

Pakeisti Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, naudojimo ir laikymo įstatymą ir išdėstyti jį taip:

LIETUVOS RESPUBLIKOS GYVŪNŲ GEROVĖS IR APSAUGOS ĮSTATYMAS
2010 m.    Nr. Vilnius
PIRMASIS SKIRSNIS, BENDROSIOS NUOSTATOS

1 straipsnis. Įstatymo paskirtis

1. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas nustato gyvūnų apsaugos ir gerovės užtikrinimo valstybinį reglamentavimą, fizinių ir juridinių asmenų, kitų organizacijų ar jų filialų pareigas gyvūnų apsaugos ir gerovės srityje, bešeimininkių gyvūnų populiacijos mažinimo priemones, humaniško elgesio su gyvūnais reikalavimus, kad gyvūnai būtų apsaugoti nuo žiauraus elgesio, kankinimo ir kitų neigiamų poveikių ir būtų užtikrintas žmonių saugumas.
2. Tais atvejais, kai Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys nustato kitas gyvūnų gerovės ir apsaugos sąlygas, yra taikomos tarptautinių sutarčių sąlygos, jeigu jos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos

1. Bandomasis gyvūnas – eksperimentams ar kitiems mokslo tikslams auginamas, veisiamas, naudojamas ar numatomas naudoti gyvūnas.
2. Bepriežiūris gyvūnas – gyvūno laikytojo neprižiūrimas (nekontroliuojamas) gyvūnas, kuris yra už gyvūno laikytojo valdos ribų.
3. Bešeimininkis gyvūnas – gyvūnas, kuris niekam dar nepriklausė arba kurio savininkas atsisakė neperduodamas jo kitam savininkui.
4. Gyvūnas – bet kokios rūšies laukinis, naminis gyvūnas.
5. Gyvūnas augintinis – gyvūnas, laikomas estetiniams ir bendravimo poreikiams tenkinti.
6. Gyvūnų apsauga – priemonės gyvūnų gerovei užtikrinti.
7. Gyvūno numarinimas (gaišinimas) –gyvūno nužudymas veterinariniais vaistais .
8. Gyvūnų gerovė – optimalus gyvūnų fiziologinių ir etologinių poreikių tenkinimas.
9. Gyvūnų globa – asmenų veikla, kuri skirta užtikrinti gyvūno gerovę ir apsaugą.
10. Gyvūnų globos organizacija – viešasis juridinis asmuo, kurio pagrindinis veiklos tikslas – gyvūnų gerovės užtikrinimas.
11. Gyvūnų globos namai – ne pelno įstaiga, turinti teisės aktuose nustatytus reikalavimus atitinkančias patalpas ir priimanti atsisakytus, bešeimininkius ir bepriežiūrius gyvūnus, sužeistus ar sergančius laukinius gyvūnus ir laikanti gyvūnus iki naujų savininkų suradimo, išleidimo į laisvę arba jų fiziologinės mirties, išskyrus atvejus, kai dėl sveikatos būklės ar gyvūno agresyvumo jį būtina numarinti.
12. Gyvūnų laikinos globos paslaugos teikėjas – gyvūnų globos namai, kitas fizinis, juridinis asmuo, kita organizacija ar jos filialas, turintis teisės aktuose nustatytus reikalavimus atitinkančias patalpas ir vykdantis bešeimininkių ar bepriežiūrių gyvūnų laikinos globos veiklą.
13. Gyvūno laikymas – gyvūno gyvenimo, mitybos, zoohigienos sąlygų sudarymas.
14. Gyvūno laikytojas – fizinis ar juridinis asmuo, kita organizacija ar jos filialas, kuris yra gyvūno savininkas ar už atlyginimą arba nemokamai laiko tretiesiems asmenims priklausantį gyvūną.
15. Gyvūno registravimas – gyvūno duomenų įrašymas į gyvūnų registro duomenų bazę.
16. Gyvūno savininkas – fizinis arba juridinis asmuo, kita organizacija ar jos filialas, kuriam priklauso gyvūnas nuosavybės teise.
17. Gyvūno ženklinimas – gyvūno žymėjimas išoriniu ženklu, tatuiruote ar mikroschema.
18. Gyvūno žudymas – gyvybės atėmimas gyvūnui.
19. Laukinis gyvūnas – laisvėje gyvenantis arba nelaisvėje laikomas laukinio gyvūno rūšies bet kurios biologinio vystymosi stadijos individas.
20. Pavojingas šuo – kovoms išveistos veislės šuo ar jo mišrūnas; į pavojingų veislių šunų sąrašą įtrauktas šuo ar jo mišrūnas; bet kokios veislės agresyvus šuo be pagrindo sukėlęs grėsmę žmogaus gyvybei, sveikatai ar turtui.
21. Pavojingas gyvūnas – žmogaus laikomas laukinis gyvūnas, kuris dėl biologinių savybių kelia ar gali kelti pavojų žmonių ar kitų gyvūnų gyvybei ar sveikatai.
22. Prekiautojas gyvūnais – Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nustatyta tvarka patvirtintas fizinis ar juridinis asmuo, kita organizacija ar jos filialas, kurio ūkinė komercinė veikla yra gyvūnų pirkimas siekiant juos parduodi ir jų pardavimas.
23. Socializacijos testas – priemonių visuma, skirta įvertinti šuns psichikos būklę ir socializacijos lygį.
24. Skerdimas – apsvaiginto maistui auginamo gyvūno žudymas, nuleidžiant kraują.
25. Ūkinis gyvūnas – gyvūnas, laikomas ar veisiamas maistui, kailiams, vaistams ir kitai produkcijai gauti, darbo ir kitais tikslais.
26. Kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos atitinka sąvokas vartojamas kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose.

3 straipsnis. Valstybės institucijų ir savivaldybių kompetencija

1. Gyvūnų gerovės ir apsaugos užtikrinimo, gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo valstybinį reglamentavimą pagal kompetenciją vykdo Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė), Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – Aplinkos ministerija) ar jos įgaliotos institucijos, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija (toliau – Sveikatos apsaugos ministerija) ar jos įgaliotos institucijos, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija (toliau – Švietimo ir mokslo ministerija), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – Vidaus reikalų ministerija) ar jos įgaliotos institucijos, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (toliau – Žemės ūkio ministerija) ar jos įgaliotos institucijos, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, savivaldybės.
2. Vyriausybė:
1) koordinuoja gyvūnų gerovės ir apsaugos valstybinių strategijų ir programų rengimą ir jas tvirtina;
2) teikia reikiamą valstybės paramą gyvūnų gerovei ir apsaugai užtikrinti;
3) įstatymų nustatyta tvarka sudaro tarptautines sutartis dėl gyvūnų apsaugos ir gerovės ir užtikrina jų vykdymą;
4) atlieka kitas įstatymuose nustatytas funkcijas.           
3. Aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos:
1) pagal kompetenciją dalyvauja formuojant ir įgyvendinant valstybės politiką laukinių gyvūnų gerovės srityje;
2) tvirtina kartu su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba Laukinių gyvūnų naudojimo taisykles;
3) tvirtina medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles, kuriose nustato: medžiojamųjų gyvūnų rūšių sąrašą ir šių gyvūnų medžioklės terminus; draudžiamus ir leidžiamus medžioklės būdus ir jų taikymo terminus, draudžiamus ir leidžiamus naudoti įrankius bei kitus medžiojimo reikalavimus;
4) kartu su Muitinės departamentu prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba tvirtina prekybos laukiniais gyvūnais taisykles;
5) informuoja ir konsultuoja suinteresuotus asmenis dėl laukinių gyvūnų apsaugos;
6) atlieka kitas teisės aktuose nustatytas funkcijas.
4. Žemės ūkio ministerija ar jos įgaliotos institucijos:
1) pagal kompetenciją formuoja ir įgyvendina valstybės politiką ūkinių gyvūnų gerovės srityje;
2) informuoja ir konsultuoja suinteresuotus asmenis dėl ūkinių gyvūnų gerovės;
3) atlieka kitas teisės aktuose nustatytas funkcijas.
5. Vidaus reikalų ministerija ar jos įgaliotos institucijos:
1) tvirtina pavojingų šunų registravimo taisykles;
2) tvirtina asmenų, laikančių, veisiančių, dresuojančių pavojingus šunis ar jais prekiaujančių, mokymo programą;
3) tvirtina kartu su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba pavojingų šunų paėmimo ir realizavimo taisykles;
4) atlieka kitas teisės aktuose nustatytas funkcijas.
6. Švietimo ir mokslo ministerija:
1) įtraukia į formaliojo švietimo bendrąsias programas gyvūnų gerovės ir jų apsaugos temas;
2) atlieka kitas teisės aktuose nustatytas funkcijas.
7. Sveikatos apsaugos ministerija ir jos įgaliotos institucijos:
1) renka ir apibendrina duomenis apie asmenis, kuriems buvo suteikta medicininė pagalba dėl imlių pasiutligei gyvūnų apkandžiojimo ar kitokio sąlyčio su tokiais gyvūnais;
2) atlieka kitas teisės aktuose nustatytas funkcijas.
8. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba:
1) įgyvendina valstybės politiką gyvūnų gerovės ir apsaugos srityse;
2) tvirtina ūkinių gyvūnų laikymo reikalavimus ir kontroliuoja šių reikalavimų įgyvendinimą;
3) nustato skerdžiamų ir kitu būdu žudomų gyvūnų apsaugos reikalavimus ir kontroliuoja šių reikalavimų įgyvendinimą;
4) tvirtina bandomųjų gyvūnų laikymo ir naudojimo reikalavimus ir kontroliuoja šių reikalavimų įgyvendinimą, išduoda leidimus atlikti bandymus su gyvūnais;
5) tvirtina kovoms išveistų veislių šunų ir pavojingų veislių šunų sąrašą, kilmės dokumentų neturinčių šunų įvertinimo ir jų priskyrimo pavojingų veislių šunų mišrūnams požymių aprašą, pavojingų šunų įvežimo, įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo ir prekybos jais reikalavimus;
6) tvirtina gyvūnų laikymo reikalavimus gyvūnų globa (priežiūra) užsiimantiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kitoms organizacijoms ar jų filialams, gyvūnų augintinių veisėjams ir kontroliuoja šių reikalavimų įgyvendinimą;
7) tvirtina prekybos ūkiniais gyvūnais ir gyvūnais augintiniais reikalavimus ir kontroliuoja šių reikalavimų įgyvendinimą;
8) tvirtina gyvūnų vežėjų leidimų, vežamų gyvūnų prižiūrėtojų kompetencijos pažymėjimų išdavimo tvarką,
9) tvirtina veterinarinių procedūrų, kurias leidžiama atlikti specialiai apmokytiems asmenims, sąrašą ir jų atlikimo tvarką
10) rengia pavyzdines gyvūnų laikymo gyvenamosiose vietovėse savivaldybių teritorijose taisykles;
11) nustato reikalavimus natūralias gyvūnų galimybes stimuliuojančių medžiagų, didinančių gyvūnų produktyvumą, darbingumą, sportinius rezultatus, naudojimui,
12) kontroliuoja vežamų gyvūnų apsaugos reikalavimų įgyvendinimą;
13) informuoja ir konsultuoja suinteresuotus asmenis apie gyvūnų gerovės ir jų apsaugos reikalavimus;
14) atlieka kitas teisės aktuose nustatytas funkcijas.
9. Savivaldybės:
1) rengia gyvūno gerovės ir jų apsaugos programas, informuoja ir skatina visuomenę globoti ir prižiūrėti gyvūnus;
2) tvirtina gyvūnų laikymo gyvenamosiose vietovėse savivaldybės teritorijoje taisykles ir kontroliuoja šių taisyklių įgyvendinimą;
3) organizuoja bepriežiūrių gyvūnų augintinių skaičiaus mažinimą savivaldybės teritorijoje, bepriežiūrių ir bešeimininkių gyvūnų laikinąją globą, pasimetusių gyvūnų gražinimą savininkams;
4) pagal poreikį steigia gyvūnų globa užsiimančias biudžetines, viešąsias įstaigas ir (ar) jas finansuoja;
5) organizuoja kačių, šunų ir šeškų registravimą ir ženklinimą, nustato vietines rinkliavas ir jų lengvatas už šunų, kačių registravimą ir laikymą;
6) bendradarbiauja su įstaigomis, įmonėmis ir organizacijomis gyvūnų gerovės srityje;
7) steigia gyvūnų augintinių kapines ir organizuoja tokių kapinių priežiūrą;
8) išduoda leidimus laikyti, veisti, dresuoti ir prekiauti pavojingais šunimis, vykdo pavojingų šunų laikymo kontrolę;
9) organizuoja pavojingų šunų, paimtų pagal šio įstatymo 9 straipsnio 8 dalį, laikiną globą;
10) nustato gyvūnų vežimo tvarką savivaldybių visuomeninėse transporto priemonėse;
11) organizuoja švietimą gyvūnų gerovės srityje pagal Švietimo įstatymą įsteigtose savivaldybių mokyklose, remia švietimo ir informavimo programas;
12) atlieka kitas įstatymuose nustatytas funkcijas.
10. Šio straipsnio 3-5, 8, 9 dalyse nurodytos institucijos pagal kompetenciją kreipiasi į teismą siekiant užtikrinti šio įstatymo nustatytus reikalavimus.

ANTRASIS SKIRSNIS
GYVŪNŲ APSAUGA NUO ŽIAURAUS ELGESIO IR KANKINIMO

4 straipsnis. Žiaurus elgesys su gyvūnais ir jų kankinimas

1. Draudžiama žiauriai elgtis su gyvūnais ir juos kankinti, bet kokiomis priemonėmis tiesiogiai ar netiesiogiai propaguoti ir skatinti žiaurų elgesį su gyvūnais, jų kankinimą, kurstyti smurtą prieš gyvūnus.
2. Žiauriu elgesiu su gyvūnais, jų kankinimu laikomi šie veiksmai:
1) sąmoningas gyvūno padarymas bešeimininkiu ar bepriežiūriu, išskyrus laikiną gyvūno palikimą be priežiūros sąlygomis, nekeliančiomis pavojaus jo sveikatai, gyvybei ar gerovei;
2) gyvūno gąsdinimas, sužeidimas ar nužudymas, išskyrus teisės aktuose numatytus atvejus;
3) gyvūnų kaip taikinių naudojimas;
4) gyvūnų kovų ar kovų su gyvūnais organizavimas, gyvūnų treniravimas kovoms;
5) zoofiliniai veiksmai su gyvūnais ar tokių veiksmų propagavimas;
6) gyvūnų skerdimas neapsvaiginus, išskyrus šio įstatymo 19 straipsnyje numatytas išimtis;
7) gyvūnų operavimas be nejautros;
8) veterinarinės procedūros, siekiant pakeisti gyvūnų išvaizdą (ausų, barzdelių, skiauterių, snapų, uodegų trumpinimas, balso stygų, nagų, sparnų, kanopų ir ilčių pažeidimas ar pašalinimas, plunksnų išpešimas ar pašalinimas kitu būdu ir kt.) ar gyvūnų fiziologines funkcijas, pažeidžiant gyvūnų kūno dalių, minkštųjų audinių ar kaulų struktūrą, išskyrus teisės aktuose numatytus atvejus arba privataus veterinarijos gydytojo sprendimu dėl gyvūno sveikatos;
9) gyvūnų galimybes stimuliuojančių medžiagų, didinančių gyvūnų produktyvumą, darbingumą, sportinius rezultatus, naudojimas, išskyrus teisės aktuose leidžiamas medžiagas ar numatytus atvejus;
10) gyvūnų sveikatai žalingų ar erzinančių cheminių medžiagų bei kitų priemonių ir įrenginių, sukeliančių gyvūnams baimę, stresą, kančias ar žalingas pasekmes gyvūnų sveikatai ir gerovei, naudojimas;
11) gyvūnų mokymas ir dresavimas, juos erzinant ar kitais skausmą ir baimę sukeliančiais būdais, verčiant pranokti gyvūnų įgimtus gebėjimus arba naudojant dirbtinai žalojančias ar bereikalingą skausmą, kančią sukeliančias priemones;
12) gyvūnų agresijos kitų gyvūnų ar žmonių atžvilgiu skatinimas dresuojant gyvūnus, išskyrus tarnybiniais tikslais naudojamų gyvūnų dresavimą;
13) gyvūnų veisimas, sukeliantis žalingas pasekmes gyvūnų sveikatai ir gerovei;
14) gyvūnų laikymas jų rūšį, amžių, fiziologiją ir elgseną neatitinkančiomis teisės aktuose nustatytomis sąlygomis;
15) nesirūpinimas gyvūno sveikata, gerove, gyvūno laikymo ir eksploatavimo įrengimais;
16) nepakankamas gyvūno šėrimas ar girdymas;
17) poilsio gyvūnui nesuteikimas;
18) gyvūnų naudojimas kitų gyvūnų maitinimui, išskyrus atvejus, kai toks maitinimas yra būtinas pagal maitinamų gyvūnų biologiją;
19) gyvūnų vežimas transporto priemonėmis, nepritaikytomis arba netinkamomis tos rūšies gyvūnų vežimui;
20) gyvūnų naudojimas reklamai, filmavimui, fotografavimui, parodose ir kituose renginiuose, jei dėl to gyvūnams sukeliamas skausmas, kančia, gyvūnai verčiami pranokti jų įgimtus gebėjimus ar yra luošinami;
21) kačių ir šunų žudymas, siekiant gauti jų kailį, mėsą ar kitas kūno dalis, taip pat kačių ir šunų mėsos, kailių ar jų dirbinių gamyba, įvežimas, išvežimas, eksportas, importas ir prekyba;
22) laukinių gyvūnų, kurie buvo prižiūrimi žmogaus, paleidimas į laisvę, jei šie gyvūnai nebuvo tinkamai paruošti gyvenimui natūralioje aplinkoje;
23) gyvūno laikytojo (savininko) leidimas ar sąlygų sudarymas šios dalies 1-23 punktuose nurodytų veiksmų atlikimui;
24) kiti veiksmai, sukeliantys gyvūno žūtį, skausmą, kančią, pavojų gyvūno sveikatai ar gyvybei, išskyrus teisės aktuose nustatytus atvejus;
3. Už žiaurų elgesį su gyvūnais ir gyvūnų kankinimą taikoma administracinė ar baudžiamoji atsakomybė.
4. Iš gyvūnų savininkų, kankinančių gyvūnus ar žiauriai besielgiančių su gyvūnais, teismo sprendimu gyvūnai gali būti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka paimti skersti, parduoti, perduoti kitam gyvūno laikytojui (įskaitant perdavimą gyvūnų globos namams, gyvūnų laikinos globos paslaugos teikėjui, gyvūnų globos organizacijai) ar numarinti. Teismo sprendimu taip pat gali būti numatytas draudimas asmeniui, patrauktam atsakomybėn už žiaurų elgesį su gyvūnu ar gyvūno kankinimą, laikinai ar nuolat laikyti gyvūną.

5 straipsnis. Veiksmai nelaikomi žiauriu elgesiu su gyvūnais ir jų kankinimu

1. Žiauriu elgesiu su gyvūnais ar jų kankinimu nelaikomi šie veiksmai:
1) akvakultūros gyvūnų gaudymas, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais;
2) gyvūnų medžiojimas, vadovaujantis medžioklę reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais;
3) gyvūnų žudymas, likviduojant gyvūnų užkrečiamąsias ligas, zoonozes, visuomenės sveikatos, gyvūnų sveikatos ir gerovės ir aplinkos apsaugos tikslais, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais;
4) gyvūnų nužudymas neatidėliotinais atvejais, kai būtina nutraukti sunkiai sužeisto gyvūno kančias, gresia realus pavojus žmogui ar kitam gyvūnui;
5) gyvūnų numarinimas, naudojant veterinarinius vaistus;
6) deratizacija ir dezinsekcija;
7) bandymų su gyvūnais atlikimas, turint Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos išduotą leidimą.
2. Numarinti gyvūnus gali tik privatus veterinarijos gydytojas ar jo pavedimu veterinarijos felčeris. Esant šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytoms aplinkybėms, kai veterinarijos gydytojo pagalba nėra galima, arba kitais teisės aktuose numatytais ypatingais atvejais, gyvūnus nužudyti gali kitas asmuo.
3. Šiame straipsnyje ir kituose teisės aktuose numatytais atvejais gyvūnas nužudomas taip, kad kuo mažiau fiziškai ir psichiškai kentėtų. Pasirenkamas toks gyvūno žudymo būdas, išskyrus ypatingus atvejus, nurodytus šio straipsnio 2 dalyje, kuris:
1) sukeltų greitą sąmonės netekimą ir mirtį, arba
2) prasidėtų stipriu bendros nejautros sukėlimu ir baigtųsi etapu, sukeliančiu galutinę ir tikrą mirtį.
4. Prieš pašalindamas gaišeną, atsakingas asmuo turi įsitikinti, kad gyvūnas yra negyvas.
5. Draudžiami bet kokie gyvūnų žudymo būdai, nepatvirtinti teisės aktais.
1) skandinimas ir kiti dusinimo būdai;
2) bet kurios nuodingos medžiagos ar narkotiko naudojimas, jei jų dozė ir vartojimas negali būti kontroliuojamas, kad sukeltų šio straipsnio 3 dalyje minėtus padarinius;
3) kiti teisės aktais nepatvirtinti metodai.

6 straipsnis. Skubaus teisminio nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo tvarka

1. Šio įstatymo 3 straipsnio 3-5, 8, 9 dalyse nurodytos institucijos, gyvūnų globos organizacijos, nustačiusios, kad dėl žiauraus elgesio su gyvūnu ar gyvūno kankinimo gyvūnui gresia suluošinimas ar žūtis teikia apylinkės teismui ieškinį.
2. Teismas, gavęs šio straipsnio 1 dalyje nurodytą ieškinį, per 3 darbo dienas priima sprendimą dėl gyvūno likimo: palikimo gyvūno savininkui, paėmimo skersti, parduoti, perdavimo kitam gyvūno laikytojui (įskaitant perdavimą gyvūnų globos namams, gyvūnų laikinos globos paslaugos teikėjui, kitiems gyvūnų globa užsiimantiems juridiniams arba fiziniams asmenims, kitoms organizacijoms ar jų filialams) ar numarinimo. Teismas, nusprendęs paimti gyvūną skersti, parduoti, perduoti kitam gyvūno laikytojui (įskaitant perdavimą gyvūnų globos namams, gyvūnų laikinos globos paslaugos teikėjui, kitiems gyvūnų globa užsiimantiems juridiniams arba fiziniams asmenims, kitoms organizacijoms ar jų filialams) ar numarinti, nustato, kad sprendimas būtų skubiai įvykdytas.
3. Esant pagrįstam įtarimui, kad yra daroma nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 310 straipsnyje, ir patalpos, teritorijos ar transporto priemonės savininkas atsisako paklusti policijos pareigūno reikalavimui arba nepavyksta jo surasti, o dėl susiklosčiusių nepalankių aplinkybių gyvūnui gresia suluošinimas, žūtis, policijos pareigūnas, siekdamas užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai, turi teisę jėga patekti į teritoriją, atidaryti patalpas ir transporto priemones.
4. Iki to laiko, kol teismas priims sprendimą dėl gyvūno, kuriam dėl žiauraus elgesio ar kankinimo gresia suluošinimas ar žūtis, likimo, policijos pareigūnas, dalyvaujant savivaldybės administracijos direktoriaus įgaliotam asmeniui ir veterinarijos gydytojui, gali paimti tokį gyvūną, kuris perduodamas laikinai priežiūrai gyvūnų globos namams, gyvūnų laikinos globos paslaugos teikėjui, kitiems gyvūnų globa užsiimantiems juridiniams arba fiziniams asmenims, kitoms organizacijoms ar jų filialams ar gyvūnų laikytojui.

TREČIASIS SKIRSNIS
GYVŪNŲ LAIKYMAS, REGISTRAVIMAS, ŽENKLINIMAS, GYDYMAS 

7 straipsnis. Gyvūnų laikymas

Kiekvienas gyvūnas privalo būti laikomas ir prižiūrimas gyvūno rūšį, amžių, fiziologiją ir elgseną atitinkančiomis sąlygomis, pagal jų laikymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, užtikrinant, kad nebūtų varžoma gyvūno judėjimo laisvė, sukelianti nepatogumo jausmą, skausmą ar kančią.

8 straipsnis. Gyvūnų registravimas ir ženklinimas

1. Atskirų rūšių gyvūnai turi būti registruojami ir ženklinami pagal jų registravimą ir ženklinimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.
2 Katės, šunys ir šeškai turi būti ženklinami poodinėmis mikroschemomis. Registravimo ir ženklinimo duomenys kaupiami gyvūnų augintinių registro duomenų bazėje.
3. Kačių, šunų, šeškų registravimą ir ženklinimą savivaldybių teritorijose organizuoja savivaldybės.

9 straipsnis. Pavojingų šunų įvežimas, įsigijimas, laikymas, registravimas, ženklinimas, veisimas, dresavimas, prekyba jais bei jų paėmimas

1. Pavojingi šunys į Lietuvos Respubliką įvežami, įsigyjami, laikomi, registruojami, ženklinami, veisiami, dresuojami ir jais prekiaujama laikantis šio įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatų.
2. Į Lietuvos Respubliką įvežti, laikyti, veisti ir parduoti draudžiama kovoms išveistų veislių šunis ir jų mišrūnus, pavojingų veislių šunų mišrūnus.
3. Galima laikyti, veisti pavojingų veislių šunis ir prekiauti pavojingų veislių šunimis, kurie yra išlaikę Vidaus reikalų ministerijos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka patvirtintą socializacijos testą. Jeigu bet kokios veislės šuo be pagrindo sukelia grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai ar turtui, jis gali būti toliau laikomas tik tuo atveju, jeigu per savivaldybės nustatytą laiką išlaiko socializacijos testą.
4. Pavojingų veislių šunis laikyti, veisti, dresuoti, jais prekiauti gali asmenys, turintys savivaldybės išduotus atitinkamus leidimus.
5. Pavojingi šunys turi būti ženklinami poodinėmis mikroschemomis.
6. Pavojingo šuns savininkas turi užtikrinti, kad šuns priežiūra nebus patikėta asmenims, išvardintiems šio straipsnio 7 dalies 1-4 punktuose.
7. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyti leidimai neišduodami asmenims:
1) jaunesniems negu 18 metų;
2) įrašytiems į sveikatos priežiūros įstaigos įskaitą dėl alkoholizmo, narkomanijos ar psichinės ligos;
3) teistiems už tyčinius smurtinius nusikaltimus, jeigu teistumas neišnykęs arba nepanaikintas;
4) nepateikusiems dokumento, patvirtinančio, kad asmenys yra išklausę Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą mokymo programą;
5) gyvenantiems kartu su asmenimis, nurodytais šios dalies 2 ir 3 punktuose.
8. Savivaldybės ar Vidaus reikalų ministerijos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pavojingus šunis gali paimti:
1) atsiradus šio straipsnio 2 dalyje nurodytiems pagrindams ar nesilaikant šio straipsnio 3 dalyje išvardintų nuostatų; 
2) atsiradus šio straipsnio 7 dalies 2, 3 ir 5 punktuose nurodytiems pagrindams;
3) atsisakius suteikti leidimą laikyti pavojingą šunį;
4) neturint leidimo laikyti pavojingą šunį ir neįsigijus leidimo per atsakingos institucijos nurodytą laiką;
5) panaikinus leidimą laikyti pavojingą šunį;
6) sustabdžius leidimo laikyti pavojingą šunį galiojimą, kol išnyks leidimo sustabdymo pagrindai;
7) mirus pavojingo šuns savininkui, kol jo įpėdiniui bus išduotas leidimas laikyti pavojingą šunį;
8) mirus pavojingo šuns savininkui, jei įpėdinis nepriėmė palikimo ar įpėdiniui atsisakyta išduoti leidimą laikyti pavojingą šunį;
9) jei pavojingas šuo nepaženklintas poodine mikroschema ir neužregistruotas ar  pavojingo šuns savininkas per atsakingos institucijos nurodytą laiką nepaženklina pavojingo šuns poodine mikroschema ir / ar neužregistruoja.
9. Pavojingas šuo negali būti perduodamas šio straipsnio 4 dalyje nurodyto leidimo neturinčiam asmeniui.
10. Pavojingi šunys, paimti šio straipsnio 8 dalies 1 punkte nurodytais atvejais, turi būti numarinami. Pavojingo šuns savininkas privalo kompensuoti išlaidas, susijusias su pavojingo šuns paėmimu bei numarinimu. Paėmus pavojingą šunį šio straipsnio 8 dalies 6 ir 7 punktuose nurodytais atvejais, pavojingo šuns savininkas privalo kompensuoti pavojingo šuns paėmimo ir laikymo išlaidas.
11. Šio straipsnio 8 dalies 2-5, 8 ir 9 punktuose nurodytais atvejais paimti pavojingi šunys realizuojami teisės aktų nustatyta tvarka. Realizavus pavojingą šunį už jį gautos pajamos, atskaičius su pavojingo šuns realizavimu susijusias išlaidas, grąžinamos pavojingo šuns savininkui ar įpėdiniui (išskyrus atvejį, jeigu įpėdinis nepriėmė palikimo). Jei realizavus pavojingą šunį su pavojingo šuns realizavimu susijusios išlaidos viršija už jį gautas pajamas,  pavojingo šuns savininkas ar įpėdinis (išskyrus atvejį, jeigu įpėdinis nepriėmė palikimo) privalo padengti su pavojingo šuns realizavimu susijusių išlaidų ir jį realizavus gautų pajamų skirtumą.
12. Pavojingo šuns savininko civilinė atsakomybė už jam priklausančio pavojingo šuns tretiesiems asmenims padarytą turtinę ir neturtinę žalą draudžiama privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Pavojingo šuns savininko civilinės atsakomybės privalomojo draudimo minimali draudimo suma yra 15.000 eurų kiekvienam draudiminiam įvykiui.

10 straipsnis. Gyvūnų gydymas

1. Operuoti, gydyti gyvūnus ar atlikti kitas veterinarines procedūras gyvūnams turi teisę tik privatūs veterinarijos gydytojai, jeigu kitaip nenustato teisės aktai.
2. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nustatyta tvarka kai kurias veterinarines procedūras leidžiama atlikti specialiai apmokytiems asmenims.
3. Operacijos ir visos skausmą sukeliančios veterinarinės procedūros atliekamos tik nuskausminus, išskyrus teisės aktuose nustatytus atvejus.

KETVIRTASIS SKIRSNIS
GYVŪNŲ VEISIMAS, PREKYBA, VEŽIMAS

11 straipsnis. Gyvūnų veisimas

1. Gyvūnų augintinių veisimas turi būti tikslinis, planuojamas ir neatsitiktinis.
2. Juridiniai arba fiziniai asmenys, kitos organizacijos ar jų filialai, užsiimantys gyvūnų augintinių veisimu komerciniams tikslams, privalo užtikrinti teisės aktuose nustatytų reikalavimų laikymąsi ir teisės aktuose nustatytais atvejais turėti veterinarinį patvirtinimą.
3. Kačių, šunų ir šeškų veisimu užsiimantys fiziniai, juridiniai asmenys, kitos organizacijos ar jų filialai privalo registruoti ir suženklinti jiems nuosavybės teise priklausančius gyvūnus augintinius.
4. Gyvūnų augintinių savininkai, išskyrus nurodytus šio straipsnio 2 dalyje, privalo užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai augintiniai nesidaugintų, išskyrus atvejus, kai jie užtikrina gyvūnų augintinių jauniklių perdavimą naujiems savininkams (neįskaitant perdavimo gyvūnų globos namams, gyvūnų laikinos globos paslaugos teikėjams, kitiems gyvūnų globa užsiimantiems juridiniams arba fiziniams asmenims, kitoms organizacijoms ar jų filialams) arba rūpinasi jais patys.
5. Perduodant katę, šunį ar šešką kitam savininkui minėti gyvūnai turi būti suženklinti ir užregistruoti gyvūnų augintinių registro duomenų bazėje.
6. Gyvūnų augintinių dauginimosi poreikių tenkinimas negali būti taikomas kaip priemonė konkretaus gyvūno augintinio sveikatos labui.
7. Draudžiama veisti genetiškai nevisaverčius gyvūnus augintinius su akivaizdžiai matomomis genetinėmis ligomis, apsigimimais ar patologijomis.
8 . Kitų gyvūnų veisimas vykdomas pagal jų veisimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.

12 straipsnis. Gyvūnų vežimas

1. Gyvūnai turi būti vežami laikantis vežamų gyvūnų apsaugos reikalavimų, nustatytų šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose vežamų gyvūnų apsaugą. Už gyvūnų vežimo apsaugos reikalavimų pažeidimą atsako vežėjas.
2. Gyvūnus galima vežti taip, kad vežimo metu gyvūnai nebūtų žalojami ir nepatirtų bereikalingo streso.
3. Vežant skirtingų rūšių, taip pat sužeistus ar ligotus gyvūnus jie turi būti atskirti vieni nuo kitų.
4. Ilgų kelionių sausumos transportu metu turi būti daromos pertraukos gyvūnams pašerti, pagirdyti ir pailsinti.
5. Iš trečiųjų šalių įvežti į Lietuvos Respubliką gyvūnus, išskyrus nekomerciniais tikslais vežamus kates, šunis, šeškus, leidžiama tik per patvirtintus pasienio kontrolės postus, kuriuose atliekama įvežamų gyvūnų pasienio veterinarinė kontrolė.
6. Juridiniai arba fiziniai asmenys, kitos organizacijos ar jų filialai, besiverčiantys gyvūnų vežimu privalo turėti nustatyta tvarka išduotus gyvūnų vežėjo leidimus ir naudoti vežamos rūšies gyvūnų vežimui nustatytus reikalavimus atitinkančias transporto priemones.
7. Visuomeninėse transporto priemonėse (tarpmiestiniuose autobusuose, traukiniuose, lėktuvuose ir laivuose) gyvūnus leidžiama vežti pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytą tvarką, savivaldybių visuomeninėse transporto priemonėse gyvūnus leidžiama vežti pagal savivaldybės nustatytą tvarką. Keliaudamas su imliais pasiutligei gyvūnais asmuo privalo turėti dokumentą, kuriame nurodoma informacija apie gyvūno vakcinavimą nuo pasiutligės.

13 straipsnis. Prekyba gyvūnais ir kitoks jų perdavimas

1. Prekyba atskirų rūšių gyvūnais turi būti vykdoma vadovaujantis jų prekybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais savivaldybių nustatytose vietose.
2. Prekiautojai gyvūnais, gyvūnų prekybai naudojamos patalpos (vietos) teisės aktuose nustatytais atvejais privalo turėti veterinarinį patvirtinimą.
4. Draudžiama parduoti ar kitaip perleisti nuosavybės teisę į gyvūnus iki 16 metų amžiaus fiziniams asmenims be tėvų (globėjų) sutikimo.
5. Draudžiama parduoti ar kitaip perleisti neženklintus gyvūnus, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikomas privalomas ženklinimas. 
6. Prekybos gyvūnais augintiniais vietose draudžiama:
1) prekiauti pavojingais šunimis;
2) prekiauti šunimis, katėmis, jei šalia jų nėra veisėjo.
7. Galima prekiauti tik sveikais gyvūnais.
8. Savo išveistus šunis ir kates veisėjai gali parduoti ar kitaip perduoti tik tiesiogiai naujam savininkui.

PENKTASIS SKIRSNIS
BEŠEIMININKIAI IR BEPRIEŽIŪRIAI GYVŪNAI

14 straipsnis. Bešeimininkiai ir bepriežiūriai gyvūnai

1. Gyvūną padaryti bešeimininkiu draudžiama.
2. Savivaldybės teritorijoje sugautų bešeimininkių ir bepriežiūrių gyvūnų bei bešeimininkių ir bepriežiūrių gyvūnų, apie kuriuos praneša juos sulaikę asmenys, negalintys laikyti šių gyvūnų, laikiną globą organizuoja savivaldybės.
3. Draudžiama naudoti bešeimininkius gyvūnus bandymams, naikinti juos nesugavus, išskyrus tuos atvejus, kai kyla gyvūnų užkrečiamųjų ligų ar zoonozių pavojus.
4. Savivaldybės, bendradarbiaudamos su gyvūnų globos organizacijomis, parengia ir įgyvendina bešeimininkių kačių ir šunų populiacijų mažinimo (kastravimo) programas.
5. Siekdamos mažinti bešeimininkių šunų, kačių populiacijas, savivaldybės gali taikyti mokesčių lengvatas už kates ir šunis savininkams, laikantiems kastruotas kates ir šunis, bei taikyti kitas kačių ir šunų populiacijų mažinimą skatinančias priemones.

15 straipsnis. Savivaldybių vykdoma bešeimininkių ir bepriežiūrių gyvūnų laikina globa

1. Visi bešeimininkiai ir bepriežiūriai gyvūnai augintiniai, kurių gaudymą organizuoja savivaldybės arba apie kuriuos praneša juos sulaikę asmenys, negalintys laikyti bešeimininkių ar bepriežiūrių gyvūnų augintinių, turi būti perduodami laikinai globai gyvūnų laikinos globos paslaugos teikėjams, o bešeimininkiai ar bepriežiūriai ūkiniai gyvūnai – galinčiam laikinai globoti ūkinį gyvūną ūkinių gyvūnų laikytojui.
2. Gyvūnų laikinos globos paslaugos teikėjai, jei tai numatyta paslaugų teikimo sutartyse su savivaldybėmis, gali perduoti gyvūnus laikinai globoti kitiems asmenims pagal sutartis, kuriose nustatomi gyvūnų laikinos globos terminai, sąlygos ir atsakomybė. Gyvūnų laikinos globos paslaugos teikėjai viešai skelbia informaciją apie kitiems asmenims perduotus laikinai globoti gyvūnus bei pateikia šią informaciją kontrolę vykdančios institucijoms.
3. Pasibaigus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.61 straipsnio 3 dalyje nurodytam terminui ir nepaaiškėjus gyvūno savininkui, gyvūnai pereina nuosavybėn kaip numatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.61 straipsnio 4 dalyje.
4. Gaudant bešeimininkius ir bepriežiūrius gyvūnus turi būti užtikrinama, kad gaudomi gyvūnai kuo mažiau fiziškai ir psichiškai kentėtų.
5. Draudžiama gaudyti kastruotas, pažymėtas bešeimininkes kates, išskyrus kai yra įtarimų, kad jos serga ar suluošintos.
6. Jeigu dėl sveikatos būklės ar gyvūno agresyvumo yra būtina, bešeimininkiai gyvūnai laikinos globos laiku gali būti numarinami.

16 straipsnis. Reikalavimai gyvūnų globa užsiimantiems juridiniams arba fiziniams asmenims, kitoms organizacijoms ar jų filialams

1. Gyvūnų globa užsiimantys juridiniai arba fiziniai asmenys, kitos organizacijos ar jų filialai privalo atitikti teisės aktų nustatytus reikalavimus ir teisės aktuose nustatytais atvejais turėti veterinarinį patvirtinimą.
2. Gyvūnų globos organizacijos gali steigti gyvūnų globos namus, kitus gyvūnų globa užsiimančius juridinius asmenis, būti gyvūnų laikinos globos paslaugos teikėjais, perduoti gyvūnus globoti kitiems asmenims pagal sutartis, kuriose nustatomi gyvūnų globos terminai, sąlygos ir atsakomybė.
3. Gyvūnų laikinos globos paslaugos teikėjas privalo:
1) patikrinti kiekvieno patekusio gyvūno sveikatos būklę ir įvertinti jo tolimesnio laikymo galimybę; užtikrinti reikiamos veterinarinės pagalbos suteikimą;
2) patikrinti gyvūno ženklinimą gyvūno savininko nustatymui; nustačius gyvūno savininką nedelsiant jį informuoti apie surastą gyvūną;
3) užtikrinti informacijos apie laikomus bešeimininkius ir bepriežiūrius gyvūnus viešą skelbimą;
4) pasibaigus laikinos globos laikui ieškoti laikomiems gyvūnams naujų savininkų, naujiems savininkams suteikti visą reikiamą informaciją apie gyvūną, jo priežiūrą bei gerovės užtikrinimą;
5) suteikti gyvūnams laikymo sąlygas, kurios nekeltų grėsmės jų sveikatai ir gerovei.
4. Gyvūnų laikinos globos paslaugų teikėjų, savivaldybių įsteigtų gyvūnų globa užsiimančių įstaigų veiklą prižiūri savivaldybės.
5. Gyvūnų laikinos globos paslaugos teikėjams, gyvūnų globos namams, kitiems gyvūnų globa užsiimantiems juridiniams arba fiziniams asmenims, kitoms organizacijoms ar jų filialams draudžiama veisti gyvūnus.
6. Gyvūnų globos namai, gyvūnų laikinos globos paslaugos teikėjai, gyvūnų globos organizacijos interneto svetainėse viešai teikia metines gyvūnų apskaitos ataskaitas.
7. Gyvūnų globos namai, kiti gyvūnų globa užsiimantys juridiniai arba fiziniai asmenys, kitos organizacijos ar jų filialai atiduoti gyvūnus augintinius naujiems savininkams gali tik iš nuolatinių gyvūnų augintinių laikymo vietų.

ŠEŠTASIS SKIRSNIS
SPECIALŪS GYVŪNŲ GEROVĖS IR APSAUGOS REIKALAVIMAI

17 straipsnis. Laukinių gyvūnų gaudymas, laikymas ir jaukinimas

1. Paimti laukinius gyvūnus iš jų buveinių ir laikyti juos nelaisvėje globos ir gydymo tikslais leidžiama vadovaujantis šiuo įstatymu, Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklėmis ir kitais teisės aktais.
2. Laukinius gyvūnus gaudyti, laikyti ir jaukinti draudžiama.
3. Atsitiktinai patekę nelaisvėn laukiniai gyvūnai turi būti grąžinti į laisvę, o jeigu to padaryti negalima, – globojami ir laikomi pagal šio įstatymo reikalavimus.
4. Nelaimės ištikti laukiniai gyvūnai, kuriems laikinai būtina žmogaus globa, perduodami gyvūnų laikinos globos paslaugos teikėjams, gyvūnų globos namams.
5. Išgijusius laukinius gyvūnus privaloma grąžinti į buveines, iš kurių jie buvo paimti, arba būtina perkelti į voljerus, aptvarus ar kitus statinius, įrengtus pagal Laukinių gyvūnų naudojimo taisykles, jeigu tikėtina, kad laisvėje šie gyvūnai neišgyvens.

18 straipsnis. Gyvūnų naudojimas eksperimentams ir kitiems mokslo tikslams

1. Eksperimentams ir kitiems mokslo tikslams gali būti naudojami tik specialiai šiems tikslams veisti ir auginti gyvūnai, išskyrus teisės aktuose numatytus atvejus.
2. Bandymus su gyvūnais atlikti draudžiama, jei reikiamus tikslus galima pasiekti taikant alternatyvius mokslinius metodus.
3. Bandymai, galintys sukelti bandomajam gyvūnui skausmą, turi būti atliekami naudojant nuskausminimo priemones, išskyrus, kai:
1) bandymų sukeltas skausmas yra mažiau kenksmingas bandomajam gyvūnui nei nuskausminimas;
2) nuskausminimo priemonių taikymas yra nesuderinamas su bandymo tikslais.
4. Leidimus atlikti bandymus su gyvūnais išduoda Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba Gyvūnų naudojimo eksperimentams ir kitiems mokslo tikslams etikos vertinimo komisijos prie Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, sudarytos iš Vyriausybės įgaliotų institucijų ir organizacijų atstovų, teikimu. Gyvūnų veisimą, laikymą ir jų naudojimą eksperimentams ir kitiems mokslo tikslams kontroliuoja Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.

19 straipsnis. Ūkinių gyvūnų skerdimas, ūkiuose auginamų kailinių žvėrelių, paukščių jauniklių ir kiaušinių embrionų žudymas

1. Ūkiniai gyvūnai skerdžiami skerdyklose teisės aktų nustatyta tvarka.
2. Skerdyklose skersti ūkinius gyvūnus religinių apeigų metu galima tik prieš tai juos apsvaiginus.
3. Asmeniniam vartojimui skerdžiami ūkiniai gyvūnai prieš skerdimą turi būti apsvaiginami teisės aktuose nustatytais metodais. Šis reikalavimas netaikomas asmeniniam vartojimui skerdžiant triušius ir paukščius, išskyrus Ratitae genties paukščius.
4. Ūkiuose auginami kailiniai žvėreliai, paukščių peryklose paukščių jaunikliai iki 72 val. amžiaus ir kiaušinių embrionai žudomi teisės aktuose nustatytais metodais, laikantis žudomų gyvūnų apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.

20 straipsnis. Gyvūnų dresavimas, mokymas

1. Dresuojant, mokant gyvūnus turi būti užtikrinama gyvūnų gerovės reikalavimų laikymasis.
2. Dresuoti tretiesiems asmenims priklausančius gyvūnus gali fiziniai asmenys, turintys dresuotojo kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą, išduotą gyvūnų laikytojus vienijančios atitinkamos visuomeninės organizacijos ir susipažinę su gyvūnų gerovės reikalavimais.
3. Įstaigos, įmonės ir organizacijos tarnybiniais tikslais laikančios ir naudojančios gyvūnus, atsižvelgiant į laikomų gyvūnų rūšį ir tarnybiniais tikslais naudojamų gyvūnų paskirtį, privalo parengti tarnybiniais tikslais naudojamų gyvūnų dresavimo ir mokymo programas. Tarnybiniais tikslais naudojami gyvūnai dresuojami ir mokomi nepažeidžiant šio įstatymo, išskyrus šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytas nuostatas.

21 straipsnis. Cirko gyvūnai bei gyvūnų dalyvavimas reklamoje, pramoginiuose ir kituose renginiuose

1. Cirko su gyvūnais veikla privalo atitikti teisės aktų nustatytus reikalavimus ir toks cirkas turi turėti teisės aktų nustatyta tvarka suteiktą veterinarinį patvirtinimą.
2. Cirko valdytojai, filmų, reklamų kūrėjai, parodų, varžybų ir kitų renginių organizatoriai apie numatomus renginius, kurių metu bus naudojami gyvūnai, privalo informuoti Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą ir savivaldybę, kurios teritorijoje numatomi renginiai su gyvūnais.
3. Naudojant gyvūnus reklamai, parodoms, pramogoms, varžyboms, cirko pasirodymams, filmų kūrimui ir kitiems renginiams turi būti laikomasi šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų .
4. Draudžiama:
1) dovanoti gyvūnus kaip prizus parodų, mugių, varžybų ir kitų renginių metu;
2) eksponuoti genetiškai nevisaverčius gyvūnus augintinius su akivaizdžiai matomomis genetinėmis ligomis, apsigimimais ar patologijomis;
3) eksponuoti gyvūnus augintinius prekybos, pramogų, paslaugų, viešojo maitinimo vietose, išskyrus prekybos gyvūnais augintiniais vietas ir gyvūnų parodas.

SEPTINTASIS SKIRSNIS
ASMENŲ TEISĖS, PAREIGOS, ATSAKOMYBĖ, GYVŪNŲ GEROVĖS ĮSTATYMO KONTROLĖ

22 straipsnis. Fizinių ir juridinių asmenų, kitų organizacijų ar jų filialų teisės ir pareigos

1. Fiziniai ir juridiniai asmenys, kitos organizacijos ar jų filialai turi teisę:
1) globoti gyvūnus ir propaguoti gyvūnų globą, humanišką elgesį su gyvūnais;
2) reikalauti, kad būtų traukiami atsakomybėn asmenys, žiauriai besielgiantys su gyvūnais ar kankinantys gyvūnus.
2. Fiziniai ir juridiniai asmenys, kitos organizacijos ar jų filialai privalo pasirūpinti arba pranešti kompetentingoms institucijoms, gyvūnų globos organizacijoms apie sužeistus, sergančius, bešeimininkius, bepriežiūrius gyvūnus, pranešti kompetentingoms institucijoms apie jiems žinomus žiauraus elgesio su gyvūnais ar jų kankinimo atvejus.
3. Gyvūnų laikytojai privalo:
1.) nuolat rūpintis gyvūno sveikata, gerove ir apsauga;
2) laikytis šio įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių atskirų rūšių gyvūnų gerovę ir apsaugą, reikalavimų;
3) užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nesužeistų žmonių ar kitų gyvūnų, nedarytų žalos kitų fizinių, juridinių asmenų, kitų organizacijų ar jų filialų turtui;
4) nepažeisti kitų fizinių, juridinių asmenų, organizacijų ar jų filialų teisių ir teisėtų interesų.
3. Gyvūnų savininkai (laikytojai) privalo užtikrinti kačių, šunų, šeškų ir kitų imlių pasiutligei gyvūnų vakcinaciją nuo pasiutligės vadovaujantis teisės aktų reikalavimais.
4. Jei katė, šuo ar kitas imlus pasiutligei gyvūnas apkandžiojo, apdraskė ar kitaip sužeidė žmones, gyvūnus, apie tai gyvūno savininkas (laikytojas), nukentėjęs asmuo nedelsdamas turi pranešti Sveikatos apsaugos ministerijos įgaliotai institucijai ar Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai.
5. Kai gyvūno augintinio savininkas nebegali daugiau suteikti gyvūnui augintiniui reikiamos priežiūros, jis privalo perduoti gyvūną augintinį naujam savininkui (įskaitant perdavimą gyvūnų globos namams, gyvūnų laikinos globos paslaugos teikėjui, kitiems gyvūnų globa užsiimantiems juridiniams arba fiziniams asmenims, kitoms organizacijoms ar jų filialams), kuris privalės prižiūrėti gyvūną augintinį pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus. Gyvūno augintinio savininkas, nebegalintis suteikti gyvūnui augintiniui reikiamos priežiūros ir išnaudojęs visas galimybes perduoti gyvūną augintinį kitam savininkui, išsaugant jo gyvybę, išimtinais atvejais gali kreiptis į privatų veterinarijos gydytoją dėl numarinimo.

23 straipsnis. Įstatymo vykdymo priežiūra ir atsakomybė už jo pažeidimus

1. Šio įstatymo reikalavimus pažeidę fiziniai ir juridiniai asmenys, kitos organizacijos ar jų filialai yra traukiami atsakomybėn Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.
2. Šio įstatymo priežiūrą atlieka Vyriausybės įgaliotos institucijos.
3. Šio įstatymo vykdymą valstybės vardu kontroliuojančių institucijų pareigūnai turi teisę:
1) įeiti į tvartus, kitas patalpas ar teritorijas, kur yra laikomi gyvūnai;
2) įeiti į butą turint teismo sprendimą, jei ten nesilaikoma šio įstatymo ir kitų su gyvūnų gerove ir apsauga susijusių teisės aktų reikalavimų;
3) reikalauti iš gyvūnų laikytojų dokumentų, informacijos ar paaiškinimų gyvūnų gerovės ir sveikatingumo klausimais;
4) teikti pranešimus, pareiškimus teisėsaugos institucijoms, kad asmenys būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn už šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų pažeidimus;
5) taikyti administracinio poveikio priemones;
6) perduoti gyvūnus laikinai globai ir organizuoti gyvūnų konfiskavimo procedūrą.

24 straipsnis. Pasiūlymas Vyriausybei

Vyriausybė ir jos įgaliotos valstybės institucijos iki šio įstatymo įsigaliojimo priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.

25 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas

1. Šis įstatymas, išskyrus 8 straipsnio 2 dalį, 9 straipsnio 12 dalį, 11 straipsnio 5 dalį, 16 straipsnio 7 dalį įsigalioja 2011 m. sausio 1 d.
2. Šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalis, 9 straipsnio 12 dalis, 11 straipsnio 5 dalis, 16 straipsnio 7 dalis įsigalioja 2015 m. sausio 1 d.

St.Barausko nuotr.