Šuniuko ABC

Nusprendę įsigyti mažą šuniuką, turime iš anksto tam pasiruošti – žinoti svarbiausius dalykus, ko prireiks auginant ir auklėjant keturkojį augintinį. Kokia yra pirmųjų šuniuko metų abėcėlė?…

Kaip išsirinkti šunį?

Tarptautinė kinologų federacija pripažįsta daugiau kaip 340 šunų veislių. Kaip išsirinkti tinkamiausią? Ar verta pirkti veislinį gyvūną?
Veisliniai šunys turi kilmės dokumentus, tatuiruotę arba integrinį grandyną po oda. Veislinių šunų tėvai ir protėviai, kurie būna išvardyti šuniuko kilmės dokumentuose, dalyvavo šunų parodose, buvo dresuojami, kai kurie jų laikė psichikos testus.

Šunų veisimo reikalavimai yra griežti, taigi  kartu su šuns kilmės dokumentais jūs gaunate garantiją, kad veislinis šuo neturės įgimtų sveikatos arba elgsenos sutrikimų ir, svarbiausia, kad jis atitiks veislės standartus. Nepirkite šuns zoologijos parduotuvėje, turgavietėje. Šuniukai perkami šunų veislynuose, pamačius  vadą ir motiną kalę, pabendravus su veisėjais.

Įsigyti kalytę ar patiną? Kalės periodiškai rujoja, tuo metu gali pasikeisti jų elgesys, laikinai negali dalyvauti šunų parodose, medžioklėje, dresūros užsiėmimuose. Tačiau manoma, jog kalės yra prieraišesnės, ramesnės. Patinai dažniausiai yra įspūdingesnės išvaizdos, visada darbingi, bet tuo pačiu jie labiau siekia tapti lyderiais.

Kokios veislės šunį išsirinkti? Rinkdamiesi veislinį šunį, pirmiausia įvertinkite savo gyvenimo būdą. Jeigu esate sportiškas ir energingas, jums tiks ir kurtai, ir skalikai, ir tarnybiniai šunys, ir pudeliai – visi jie yra labai veržlūs, judrūs šunys. Jeigu esate vyresnio amžiaus, labiau vertinate ramybę ir retai išsirengiate į gamtą, rinkitės dekoratyvų šunelį – mažąjį špicą, mopsą, prancūzų buldogą, pekiną. Svarbu ir jūsų būstas – mažame miesto bute sunku laikyti judrų, energingą šunį. Jei turite namą, sodybą, šuns pasirinkimo laisvė neribota. Iš anksto nuspręskite, kam jums reikia šuns: apsaugai, laisvalaikiui praleisti, sportuoti, dalyvauti parodose, vienatvei išblaškyti. Rinktis trumpaplaukį ar ilgaplaukį šunį? Ilgaplaukių priežiūra sudėtingesnė, atima daugiau laiko, bet galbūt jums kaip tik patiks šios procedūros.

Dabar dauguma šunų tapo kompanionais, aviganiai nebegano, skalikai nemedžioja, nes pakito žmonių gyvenimas. Tačiau nepamirškite: šuns prigimtis dažniausia išlieka ta pati. Renkantis augintinį, būtina atsižvelgti, kokiu tikslu išvesta ši šunų veislė.

Kada įsigyti? Tuomet, kai surinksite apie patinkančią šunų veislę pakankamai informacijos. Kai apsilankysite šunų parodose ir veislynuose. Kai visi šeimos nariai  norės mažojo augintinio. Kai savo šeimos biudžete numatysite išlaidas ne tik šuns įsigijimui, bet ir priežiūrai. Kai turėsite kam palikti savo augintinį atostogų arba komandiruočių metu.

Geriausia įsigyti ne jaunesnį kaip 2-3 mėn. šuniuką. Puiku, jeigu jis paskiepytas. Pasidomėkite, ar kalei motinai ir šuniukams duota vaistų nuo vidaus parazitų. Iš vados išsirinkite žvalų, smalsų, švariomis akutėmis ir išange šuniuką. Jo kailiukas turi būti nepleiskanotas, žvilgėti. Oda turi būti sveika. Nesirinkite pernelyg baikštaus, liūdno, išpampusiu pilveliu arba pernelyg lieso augintinio.

Į savo namus parsigabenkite naująjį įnamį artėjant savaitgaliui, kad šuniukui ir jums būtų laiko apsiprasti.

Šunys, priklausomai nuo jų dydžio, išgyvena 10-15 metų. Mažų veislių šuneliai gyvena ilgiau.
Šuns ir žmogaus amžius (pirmas skaičius – šuns metai, antras – žmogaus): 1×15 = 15, 2×12 = 24, 5×7 =35, 10 x 6 = 60, 15×5 = 75.

Reikmenys ir kasdieniai dalykai

Parsivežus augintinį, ne laikas ieškoti „kraitelio”. Įsigykite šuns reikmenis iš anksto. Pirmiausia jam reikės dubenėlių: vieno ėdalui, kito vandeniui (lakinkite ne pienu, o vandeniu).

Sveikiausia ir patogiausia šerti, kai dubenys įtvirtinti specialiame stovelyje. Dubenėlių, kaip ir guolio, kur šuniukas ilsėsis, vietos geriau nekaitalioti. Mažas šuniukas turi pratintis prie vietos ir tvarkos.

Kinologai rekomenduoja įsigyti surenkamą narvą arba didesnę pervežimo dėžę – tai taps šuns namais, saugia buveine. Anksti pripratintas prie narvo, nepridergs namų, nesunkiai išmoks keliauti. Pratindami, venkite prievartos, nepalikite narve pernelyg ilgai.

Šuniukai mėgsta žaisti ir viską graužti, geriau pirkite tvirtesnius žaislus (susuktos virvelės, poliuretano kamuoliukai). Venkite labai mažų, lengvai sukramtomų žaislų – jų atplaišas gali praryti. Neleiskite graužti tuščių plastmasinių butelių ir kt. pavojingų daiktų, nes atplaišos gali sužaloti.

Jau pirmomis dienomis prireiks antkaklio ir pavadėlio. Eidami jų pirkti, žinokite augintinio kaklo apimtį. Šiuos daiktus teks pirkti ne kartą, nes šuniukai auga greit. Rinkitės minkštos odos antkaklius. Mažiems šunims nepatartina segti metalinių grandinėlių, storų sintetinių antkaklių – minkštos šuniukų gerklos lengvai pažeidžiamos.

Žiemą ar rudenį šuneliui gali prireikti rūbų, labiausiai reikia saugoti krūtinės ląstą ir papilvę. Šunims labiau kenkia ne šaltis, o drėgmė ir skersvėjai. Vasarą saugokite nuo šiluminio smūgio, per karščius nepalikite automobilyje.

Pavojai namuose

Prieš parsiveždami augintinį, apžiūrėkite savo namus: ar namas ir kiemas saugūs, ar nėra atvirų duobių, neapdairiai laikomų chemikalų, lengvai prieinamų šiukšlių dėžių, nesaugių laiptų, plyšių tvoroje.

Stebėkite, kad šuo neprilįstų prie elektros laidų. Nepalikite smulkių daiktų lengvai prieinamose vietose.

Kadangi nuo vados atskirtas šuniukas pirmomis naktimis nerimauja ir inkščia, įdėkite į jo guolį šiltą pūslę. Neimkite į savo lovą, nes atpratinti bus sunku. Švelniai ir reikliai pratinkite prie tvarkos – diktuokite savo sąlygas, neleiskite mažyliui tapti gaujos vadu.

Šėrimas

Geriausia šerti profesionaliu sausu ėdalu, kurį šuniukas gavo veislyne. Dėl maisto papildų (ypač didelėms šunų veislėms) tarkitės su specialistais, savo nuožiūra jų neduokite. Patekęs į naujus namus, iš pradžių šuniukas gali prastai ėsti. Tai normalu. Jei keisite ėdalą, darykite tai palengva, per keletą savaičių.
Kiek kartų per dieną šerti, priklauso nuo šuniuko amžiaus. Dviejų mėnesių šuniuką reikėtų šerti 4-5, 3 mėn. – 3-4, 4 mėn. – 3 kartus per dieną. Nuo pusės metų – 2-3, nuo 8-12 mėn. – dukart per dieną. Suaugusį šunį šeimininkai paprastai šeria 2 kartus per dieną, rekomenduojama paros porciją padalyti į 2 dalis ir šerti.

Tinkamai šeriamas šuo užaugs sveikas ir stiprus. Būtinas  subalansuotas kalcio bei fosforo kiekis, kuris garantuotų augančio šuns dantų ir kaulų tvirtėjimą (ne per staigų ir ne per lėtą). Mažas šuo turi 32 dantis, suaugęs – 42. Svarbu, kad harmoningai vystytųsi šuns raumenys. Raumenų statybinė medžiaga – baltymai, mažas šuo jų turi gauti daugiau nei suaugęs. Baltymai turi būti gyvūninės kilmės, jų dėka vystosi ir tvirtėja raumenų audiniai. Maži šunys kartais kenčia dėl virškinimo sutrikimų, todėl jų  ėdalas turi būti kokybiškas, lengvai virškinamas. Šuniukai turi gauti  pakankamą ląstelienos kiekį. Gera mityba garantuoja, kad šuniuko imuninė sistema bus tvirta.

Šėrimo klaidos

Šuniukui negalima duoti to, kas liko nuo jūsų pietų. Rūkyti, sūdyti, kepti gaminiai ne tik užkemša žarnyną ir sunkiai virškinami, bet nieko gero organizmui neduoda, gyvūnas gali nutukti, prastėja jo inkstų, širdies darbas.

Netinka vien žalia mėsa, nes dėl per didelio baltymų kiekio kamuos odos alergija, trūks mineralinių medžiagų. Su žalia, o ypač veterinarijos laboratorijose nepatikrinta skerdiena, gyvūną galima apkrėsti vidaus parazitais. Jei norite šuniukui duoti mėsos, tinka jautiena, veršiena ir paukštiena, bet geriau apvirta. Jokiu būdu nemaišykite mėsos su pieno produktais! Galvijų inkstai, kepenys duodami tik išvirti.

Neleiskite šuniukui ryti mėsą dideliais gabalais – gali užspringti arba užsisukti skrandis. Žali kaulai gali užkimšti virškinamąjį traktą. Ilgai juos grauždamas, gali sugadinti dantų sąkandį. Aštrūs paukštienos kaulai gali perrėžti žarnyną. Negalima duoti saldumynų, juodojo šokolado – jie toksiški šunims.

Kailio priežiūra

Nuo kailio priežiūros priklauso šuns sveikata, malonus aplinkinių bendravimas su jūsų augintiniu. Pasirinkę ilgaplaukį šunį (afganų kurtą, spanielį), turėsite bent porą kartų per savaitę jį šukuoti. Ir trumpaplaukių kailį (dobermanai, mopsai) taip pat reikia šukuoti. Šuniuką pratinti prie šukavimo ir kitų švaros procedūrų reikia iškart, kai tik įsigijote. Specialiomis žirklėmis reikia trumpinti nagus, nuolat apžiūrėti, ar ausyse nesusikaupė sieros, ar akys netraiškanoja.

Šukuokite kasdien po keletą minučių, kad pripratintumėt. Kuo anksčiau pradėsite, tuo lengviau bus su suaugusiu šunimi. Parinkite šuns kailiui tinkamas šukas bei šepetukus. Iš pradžių braukite per nugarą, kojas, papilvę. Patogiausia šukuoti užsikėlus ant salo, pasitiesus guminį patiesalą, kad šuo neslidinėtų. Galima paskatinti kąsneliu, pagirti už kantrybę.

Nereikėtų šukuoti ar maudyti ką tik pašerto arba seniai nevesto į lauką šuns. Šukuojant ne tik pašalinamas vaikiškas pūkas (šiam išslinkus, auga tikri plaukai), bet ir masažuojama oda, gerėja kraujotaka. Tai gera proga bendrauti su augintiniu, mokyti jį klusnumo. Negalima bausti,  bet nepatartina nuolaidžiauti.
Šukavimo metu apžiūrėkite dantis. Jei šuo bus vedamas į parodas, jis išmoks nebijoti nei dantų, nei lyties organų apžiūros. Apskritai, šuo neturi bijoti žmogaus rankų prisilietimo.

Maudyti galima ir mažą šuniuką, nes šuniukų lizde broliukai ir sesutės jo kailį gerokai „prakvėpino”. Maudoma šampūnais, skirtais mažiems šuniukams. Žmonių šampūnai netinka, nes gali sudirginti gyvūnėlio odą. Švariai nuskalaujama drungnu vandeniu. Prieš maudymą būtina iššukuoti, iškirpti kaltūnus, išrinkti šapus. Saugokite jo ausis, akis, nosį. Išmaudytą šunį gerai nusausinkite rankšluosčiu. Džiovinkite plaukų džiovintuvu. Neleiskite išsimaudžiusiam gultis ten, kur  drėgna, pučia skersvėjai. Jei turi išorės parazitų, maudykite specialiais gydomaisiais šampūnais.

Jei nepasitikite maudynėmis, išbarstykite kailiuką gydomąja pudra, bet po to ją kruopščiai iššukuokite. Galima išpurkšti priešparazitiniu aerozoliu, bet dar patogiau gydyti lašiukais, lašinamais ant gyvūno keteros. Šios priemonės turi būti skirtos mažiems šuniukams. Net tada, kai nėra pagrindo manyti, kad augintinis turi išorės parazitų, pasirūpinkite šuns aplinka. Reguliariai valykite kilimus, grindis, baldus, šuns guolį.

Auklėjimas ir bendravimas

Keturių – dvylikos savaičių šuniukai tampa labai smalsūs. Pirmąsias auklėjimo pamokas jis gauna iš mamos kalės, o vėliau turi padėti šeimininkas. Šuo turi pažinti pasaulį ir nebijoti naujų daiktų ir reiškinių.

Kuo ilgiau šuo būna izoliuotas nuo pasaulio, tuo didesnė žala jo psichikai. Kol nepaskiepytas, dažniausia šuniukas nevedamas į lauką ir tai nėra gerai. Mažylis negauna saulės spindulių, tyro oro. Paskiepytą drąsiai veskite į lauką. Stebėkite, kaip su juo elgiasi kiti šunys. Patyręs išgąstį mažas šuo gali visą gyvenimą bijoti kai kurių šunų. Iš pradžių veskite su pavadėliu. Neskubėkite imti ant rankų, kai iškyla pavojus. Geriau pritūpkite šalia, nuraminkite. Jūsų balsas turi būti tvirtas ir ramus, šuo turi jaustis saugus.
Mažyliai kartais pernelyg įsidūksta, stebėkite, kad suaugę šunys jų neužvaikytų. Suaugusio šuns urzgimas, o mažiuko nuolankumas (griūva ant nugaros, atkiša pilvą) – įgimti instinktai, apsauganty nuo konflikto. Daugelį gyvenimiškų pamokų jam perteikė motina kalė.

Kuo anksčiau pratinkite važiuoti automobiliu. Iš pradžių tik keletą dešimčių metrų, vėliau keliones ilginkite.

Veislyne šuniukai buvo pratinti tuštintis išlipę iš guolio, ant laikraščių. Šiaudai ar pjuvenos (jei mažylį laikote voljere) kelia šiokį tokį pavojų, nes gali sužaloti, patekti į akis, skrandį, juose gali veistis parazitų. Tieskite popierių, palengva vis mažindami jų plotą. Paprastai šuniukai nori tuštintis po miego – nepražiopsokite šio momento.

Mažam šuniui negalima skirti didelio fizinio krūvio, o dresūros pamokėlės turi remtis žaidimu, šuns skatinimu atnešti numestą žaisliuką. Dresūra turi remtis prigimtinių šuns savybių lavinimu, todėl reikia gerai pažinti pasirinktąją šuns veislę. Dresūra turi teikti mažyliui džiaugsmą ir norą bendrauti su žmogumi, pasitikėti juo. Šių užsiėmimų metu būtina įtvirtinti hierarchijos pagrindus (šuo – visada ant žemiausio hierarchijos laiptelio).

Šešių mėnesių šuniukai tarytum paaugliai, iki to laiko kaip vaikai. Jų psichika jautri. Šiuo laikotarpiu negalima skatinti jų agresijos. Kaip elgtis, jums patars veisėjai ir patyrę dresuotojai. Šeimininkų pareiga – supažindinti mažąjį augintinį su naujais daiktais, reiškiniais, žmonėmis. Nepatingėkite kuo daugiau bendrauti su augintiniu. Socializacija – tai ypač svarbu!

Žaisdami, mokykite pirmųjų klusnumo komandų. Pirmiausia mokoma atsiliepti į savo vardą (pakviestam atbėgti). Šuns vardas turi būti trumpas, skambus.
Naudokitės patyrusių autoritetų žiniomis, patys neeksperimentuokite. Iš pradžių į dresūros aikštelę nueikite be šuniuko, pasidomėkite, kaip, kur ir kas dresuoja šunis. Augintiniui būkite reiklūs, neleiskite dominuoti, tačiau šuns neauklėkite pykčiu. Mylėkite. Mokykitės patys, o tik paskui mokykite savo mažąjį augintinį.

S.Valujevos ir E.Vėbrienės nuotr.