Keribliūterjerai

Airijos pietvakariuose driekiasi raudonojo smiltainio kalnai, tai Kerry kalnynas brėžia Kerio grafystės ribas. Šios vietos – keribliūterjerų gimtinė. Iš čia jie paplito po visą pasaulį…

Kerio grafystės terjerai

Tikslių žinių apie keribliūterjerų atsiradimą nėra, todėl vis tebesvarstoma šios veislės kilmė bei raida. Jų gimtinė – Airija. Keribliūterjerai, arba Kerio žydrieji terjerai, minimi senuose airių liaudies padavimuose. Vienoje legendų pasakojama, kad vietiniams terjerams įlieta į pudelį panašių šunų kraujo – neva, toks šuo išsigelbėjo iš skęstančio ispanų Nenugalimosios armados laivo ir išsikapanojo Kerio grafystės pakrantėje.

Istorijos vingiai

XIX a. Airijoje buvo galima sutikti penkių tipų terjerų, kurie ypač skyrėsi kailio spalva:
1. Oranžiniai – dabartinių airių terjerų protėviai;
2. Kviečių spalvos – kviečiaspalvių švelniaplaukių terjerų protėviai;
3. Žydri – keribliūterjerų protėviai;
4. Juodi su įrūdžiu ir margi, kurie, laikui bėgant, išnyko.

Tuomet daugumos terjerų plaukai buvo šiurkštūs ir tankūs. Tik Kerio grafystės terjerai puikavosi tankiu, šilkiniu, pilkai melsvos spalvos kailiu.

Ištraukoje iš keribliūterjerų veislės standarto (FCI) štai taip atskleidžiamas šios veislės vystymasis: „Manoma, kad keribliūterjerai, kaip ir kitos airių terjerų veislės, buvo auginami Airijoje ilgus metus. Kadangi jie buvo paprasti žiurkių medžiotojai ir fermerių pagalbininkai, žinių apie juos iki XX a. išliko nedaug. Pirmosios rašytinės žinios apie veislę yra užfiksuotos 1847 metais. Autorius aprašo melsvos skalūno spalvos su tamsesnėmis dėmėmis šunį. Taip pat jis pabrėžia, kad šie šunys dažnokai turėjo įrūdį ant snukio ir kojų. Manyta, kad šie juodai mėlyni airių mėlynieji terjerai buvo plačiai paplitę Kerio grafystėje, tačiau ir kitose grafystėse jie buvo sėkmingai veisiami. Šie terjerai pasirodė parodose 1913 m., o 1920 m. įkurtas Dublino mėlynųjų terjerų klubas. Netrukus keribliūterjerai tapo populiarūs kaip airių patriotų talismanas. Per trumpą laiką jais susidomėjo ir ėmė juos reklamuoti 4 šunų mylėtojų klubai. 1922 – 1924 m. klubai jau rėmė 6 parodas ir 6 lauko bandymus. Iki 1928 m. šis harmoningai sudėtas, nuostabiu šilkiniu, minkštu kailiu terjeras išpopuliarėjo visame pasaulyje kaip puikus darbinis šuo ir kompanionas, o tai atitiko sąvoką: „beveik tobulas“.

Šaltiniuose minimi du kerių veislės centrai – Tralė ir Kiltonas. Manoma, jog airių fermeriai, išvesdami keribliūterjerus, darbines terjerų kales kergė su airių vilkogaudžiais, kad pagerintų terjerų ir įtvirtintų pilkai mėlyną kailio spalvą. Gana ilgai keriai darbavosi fermerių ūkiuose. Nepaprastai sumanūs, protingi ir ištvermingi terjerai ganė arklius ir galvijus, saugojo namus ir šeimą, medžiojo lapes, barsukus, ūdras. Per Antrąjį pasaulinį karą keribliūterjerai tapo tarnybiniais šunimis.

Sėkminga karjera

Keribliūterjerai pirmą kartą pasirodė visuomenei 1887  m. Limerike (Airija), tuomet juos vadino airių sidabriniais terjerais. O nuo 1888 m. jie nuolat dalyvaudavo šunų parodose nors oficialaus statuso vis dar neturėjo. 1913 m. keriai buvo pademonstruoti Anglijoje vykusioje šunų parodoje kaip airių žydrieji terjerai. Nuo tada jų populiarumas po truputį ėmė augti.

Pirmasis veislės mėgėjų klubas įkurtas 1920 m., o po poros metų veislė įregistruota Anglijos kinologų klube. Šio tikslo ypač karštai siekė veislės mylėtoja Keize Hevit, kurios keriai tais pačiais metais jau dalyvavo prestižinėje Cruft’s parodoje. Būtent Anglijoje susiformavo dabartinis Kerio žydrųjų terjerų veislės tipas. Tuomet šunų parodose kerius demonstruodavo išmaudytus ir sušukuotus, o kirpti dar nerizikavo. Po ilgų bandymų ir svarstymų kaip sutvarkyti jų tankų, šilkinį kailį, 1931 m. anglė Violet E. Handy sugalvojo kirpimo būdą. Kai pradėjo kirpti, natūralus kerių grožis įgijo elegancijos ir taurumo – chuliganas tapo dendžiu…

Pirmąsias monografijas apie šią veislę parašė E. Clark’as ir V. Hendi. Viena talentingiausių ir žymiausių to meto veisėjų buvo anglė A. Toft, suformavusi dabartinį keribliūterjerų tipą. 1933 metais A. Toft veislyne „Chevin“ gimė būsimasis Airijos šunų čempionas, puikus reproduktorius, daugelio čempionų protėvis PRINCE CORRIE OF THE CHEVIN. Nemažai „Chevin“ veislyne užaugintų čempionų iškeliavo už Atlanto. Į JAV pirmieji keriai importuoti 1918 m. iš Anglijos, o vėliau ir iš Airijos.

Keribliūterjerai ypač populiarūs JAV ir Rusijoje, visoje Europoje nestinga jų gerbėjų. Nemažai europietiškų kerių veislynų diktuoja šios veislės „madas“.

Lietuvos keriai

Jau dvidešimt metų, kai pirmieji keriai atkeliavo į Lietuvą (1989 m.). 1989 m. iš Maskvos į Vilnių atvežta viena pirmųjų kerių kalytė DOLLI SILVER KLAUD (sav. G. Klangauskienė), o 1991 04 06 gimė pirmoji keribliūterjerų vada Lietuvoje (Beri Irish Hippy x Dolli Silver Klaud), 3 patinukai ir kalytė.

Tuo metu Lietuvoje dar nebuvo tokios įvairovės šunų veislių kaip šiandien, todėl „mėlynieji dendžiai“ atrodė gana egzotiškai: aprėdyti mėlynomis, šilkinėmis garbanėlėmis, be galo smalsūs, kupini beribės vidinės laisvės, į gyvenimą žvelgiantys pro „rožinius akinius“ ir labai atsidavę savo šeimininkams.

Gal tai sutapimas, tačiau Lietuvai labai svarbiu metu, 1991 m., prasidėjo naujas etapas ir kerių padangėje. Tais metais iš Sankt Peterburgo atvyko daili kalytė PREILA BINEVELLENT TROLLI (sav. L. Petrylienė), kuri yra įrašyta LKD veislės knygoje Nr. 1.

Ji buvo nedidelė, kompaktiška, bet tvirta keribliūterjerė. Tai buvo subtilus delikatumo ir jėgos derinys. Ji puikiai pasirodė parodose: LTU CAC, LTU N’94, BOB. Taip pat dalyvavo 1996 m. Pasaulinėje šunų parodoje Budapešte (atviroji kl., įvertinta puikiai, 15 kalyčių). Ji tapo pirmojo keribliūterjerų veislyno AKMENŲ KRANTAS pradininke Lietuvoje (veis. L. Petrylienė).

Preila paliko nemažai perspektyvių palikuonių. Jos pėdomis sekė čempionė Janga AKMENŲ KRANTAS (sav. J.Aidietienė). Vienoje Jangos vadų – net trys čempionai: GURU (sav. V. Proškina), GUDRUTIS (sav. S. Babravičienė) ir GAJA (sav. V.Aidietis). Ši trijulė gimė veislyne MĖLYNAS RŪKAS (sav. J. ir V. Aidiečiai).

Lietuvos parodose 2000, 2001 m. šauniai pasirodydavo trys keribliūterjerės, importuotos iš Rusijos: AVE KUPIDON KASIOPEIA (L. Peštenienė), HITANO LEGASY (I. Laucius), LTU JCH SHARMAN KERRI‘K VILJARRA (N. Kosolapova) ir patinukas iš Slovakijos BHELLIOM DUBLIN DICK (A. Kaplan).

2004 m. dvi kerių „sesutės“ iš Rygos papildė Lietuvos keribliūterjerų gretas: WILD HOOLIGAN GENTLY (sav. J. Juškevičiūtė) ir WILD HOOLIGAN GALAXY (sav. G. Panfiorova).

Šios veislės populiarumas tuo metu labai išaugo, galbūt tai ir paskatino naujų veislynų atsiradimą. 2006 – 2009 m. įregistruoti 5 nauji kerių veislynai: Vilniuje – ŪDRA (J. Juškevičiūtė) LINKSMASIS URAGANAS (N. Kovzan), VĖJO SIELOS (A. Miknevičiūtė); Panevėžyje – VĖJARODIS (V. Prakapienė) ir KERĖTOJAS (L. Dambrauskaitė-Bagdonavičienė) ir Klaipėdoje –IŠ AUKSINIŲ KOPŲ (G. Panfiorova).

2007 m. vasarą iš žymaus Rusijoje kerių veislyno „Volzhskiy Arkos“ atvyko patinukas VOLZHSKIY ARKOS EXPRESSION TO UDRA (N.V. Lesperance ir J. Juškevičiūtė), kuris sužibėjo ne tik kaip parodų nugalėtojas, bet ir kaip puikus reproduktorius.
2009 m.s Pasaulinėje šunų parodoje Bratislavoje puikiai pasirodė keribliūterjerė ZINZILA LINKSMASIS URAGANAS (N. Kovzan) – atvirojoje kl. ji ji užėmė 4 vietą.

Džiugu, kad auga „kerių“ fanų gretos. Vis daugiau „keristų“ rengia susitikimus, popietes, dalijasi įspūdžiais ir patyrimais, smagiai leidžia laiką. Per keletą metų buvo išleisti ir du leidinukai: „Keriai Lietuvoje‘ 2009“ ir „Keriai Lietuvoje‘ 2010“ (sudarytoja ir leidėja J. Juškevičiūtė).

2010 m. žiemą VŠMB klube susikūrė keribliūterjerų veislės mylėtojų sekcija.

Visada žaismingi

Keris dievina laisvę ir neapkenčia prievartos – geruoju iš jo net virves galima vyti, bet jėga… Jūs tikriausiai nė neįsivaizduojate, kad šunys gali šypsotis, juoktis? Kurį laiką stebėdami šiuos žydruosius šunis, įsitikinsite, kad prieš jus – tikrų tikriausi klounai. Keris kiekvieną minutę turi žinoti, kas, kur vyksta, kas, kuo užsiėmęs. Šeimoje jis be galo švelnus, mylintis, stengiasi padaryti ką nors mielo ir puikiai nujaučia, kaip įtikti šeimininkui. Tai idealus numylėtinis, kompanionas, savo charakteriu pralenkiantis kitus terjerus. Šios veislės šunys retai loja. Keris ¬- elegantiškas ir gražus.

Kompaktiškas, tvirtas, proporcingai sudėtas. Kvadratiško kūno. Aukštis ties ketera: 45-49,5 cm (patinų), 44,5-48 cm (kalių). Svoris: 15-18 kg (patinų), kalės sveria proporcingai mažiau. Žydra kailio spalva – nuo šviesios sidabrinės iki tamsios pilkai mėlynos. Šuniukai gimsta juodi, o per pusantrų metų pakeičia kailio spalvą – „žydi“. Keriai nesišeria ir neturi įprasto šunims kvapo, todėl labai tinka žmonėms, kurie alergiški šunims. Kailis kerpamas pagal tam tikras taisykles.

Keriai lengvai prisitaiko prie įvairių gyvenimo sąlygų. Jie mėgsta iškylas, keliones. Daugelio kitų veislių šunys, sulaukę dešimties metų, tampa lėti, solidūs, o keriai išlieka energingi ir žaismingi. Lengvai dresuojami, su malonumu atlieka užduotis.

Justina Juškevičiūtė

S.Valujevos ir S.Sadauskaitės nuotr.