Čekoslovakų vilkšunis

Čekoslovakų vilkšunių (CSV) istorija prasidėjo 1955 metais, kuomet armijoje tarnaujantis pulkininkas Karelas Hartlas, Libejovicų (dab. Čekija) tarnybinių šunų veislyne pabandė atlikti biologinį eksperimentą – išvesti vilko ir šuns palikuonius…

K. Hartlas siekė ištirti naujų požymių paveldimumą, sukurti atsparesnius aplinkos sąlygoms ir ištvermingesnius, nei tuo metu buvo, tarnybinius šunis saugoti valstybės sienas ypač sudėtingose vietovėse. Šunys turėjo pasižymėti labai gera reakcija, gebėjimu priimti sprendimus, turėjo būti stiprūs, ištvermingi ir greiti.

Pirmoji karta gimė 1958 m., sukryžminus Karpatų vilkę Britą su vokiečių aviganiu Cezar z Brezoveho haje – buvo įrodyta, kad įmanoma susilaukti šuns ir vilko palikuonių.

1965 metais, naudojant jau turimą genetinę medžiagą, buvo parengtas naujos veislės kūrimo projektas, jo tikslas – išvesti individą, savyje derinantį pačius geriausius tarnybinio šuns ir vilko bruožus. Todėl buvo atliekami testai darbui pasienyje (sunkiose kalnų vietovėse), tolimesniam veisimui buvo naudojami tik patys geriausi hibridai bei jų palikuoniai.

Veisime dalyvavo keturi Karpatų vilkai: Brita, Argo, Lejdy, Šarik. Paskutinį kartą vilkų kraujo įlieta 1983 m. Veisiant naudoti tik darbinių linijų vokiečių aviganiai, kurie pasižymėjo geromis darbinėmis savybėmis bei turėjo tai patvirtinančius testus. Pirmenybė buvo teikiama pilkos spalvos aviganiams.

Vilkšunių augintojų pastangos išsaugoti veislę 

Tačiau, gerėjant armijos technologijoms ir pajudėjus „geležinei uždangai“, sumažėjo tarnybinių paklausa. Valdžia nusprendė: eksperimentą reikia nutraukti, o keturkojus sunaikinti. Tačiau gerbėjų dėka jie buvo vežami iš Čekijos tarnybinių šunų veislynų į Slovakiją arba perduodami privatiems veisėjams. Taip nuo 1971 m. Čekijoje bemaž neliko vilkšunių, šioje šalyje jie gimė tik po 10 metų, atsivežus šunų iš Slovakijos.

Tačiau Slovakijoje CSV nuo pat veislės kūrimo pradžios nesusidūrė su tokiais sunkumais kaip Čekijoje, čia jie buvo be pertraukos veisiami, testuojami ir auginami. Vis dėlto čekas K. Hartlas kartu su slovaku Fr.  Rosiku nepasidavė ir, surinkę pakankamai gausų veisėjų būrį, įkūrė Čekoslovakų vilkšunių mylėtojų klubą, o 1981 m. gavo leidimą įrašyti „mišrūnus“ į veislinių šunų knygą. 1982 m. čekoslovakų vilkšunis pagaliau buvo pripažintas nacionaline šunų veisle.

Klubo įkūrimo metu į veislės knygą buvo įrašyti 56 slovakų ir 10 čekų šunų. Pirmoji čekoslovakų vilkšunių klubo paroda bei veislės apžiūra įvyko 1982 m. lapkričio viduryje Bratislavoje, ten buvo pademonstruoti 9 šunys ir 8 kalės. Iš jų žymiausi, tapę veislės pradininkais, buvo REP z Pohranični staže ir CMUKA z Pohranični straže.

Po 1989 m. birželio 13 d. Tarptautinės kinologų federacijos posėdžio, įvykusio Helsinkyje, čekoslovakų vilkšuniai buvo pripažinti tarptautiniu mastu. Vėliau, pasidalijus Čekoslovakijai, veislės pavadinimas nepakito, tačiau patronatas atiteko Slovakijai. Paskutinį kartą čekoslovakų vilkšunių standartas Nr. 332 papildytas 1999 metais.

Čekoslovakų vilkšunio bruožai

Veislės standarte jis apibūdinamas: Stipraus sudėjimo šuo, aukštesnis nei vidutinio dydžio (kalės nuo 60 cm, patinai nuo 65 cm aukščio ties ketera), švelniais galūnių kampais. Kūno forma, judesiu, kailio struktūra, kailio spalva ir kauke primena vilką.
 
Tačiau svarbiausia – šių šunų charakteris: „Gyvas, aktyvus, ištvermingas, paklusnus, greitai reaguojantis, bebaimis ir drąsus. Savo šeimininkui parodo ypatingą ištikimybę. Atsparus sunkiems klimato atvejams. Panaudojamas visapusiškai.“

Ką slepia šie standarto žodžiai:

Savarankiškas? Taip! Jo paskirtis nuo pat veislės kūrimo pradžios buvo dirbti kartu su vedliu bei pačiam priimti reikiamus sprendimus, tai išliko ir šiuolaikiniuose šunyse. Tai šuo, kuris pats sugeba išeiti iš uždarytų patalpų, „atsirakinti“ duris, „atsidaryti“ langus, nusiimti antkaklius ar per keletą sekundžių nugraužti pavadėlį, jei tai trukdo pasiekti tikslą. Tai šuo, kuriam reikia didelio protinio krūvio – užduočių, kurias galėtų išspręsti pasitelkęs savo „smegenis“. Kaip mėgsta sakyti CSV savininkai, nėra padėties be išeities čekoslovakų vilkšuniui.

Atsidavęs šeimininkui? Taip! Didžioji CSV elgsenos ypatumų dalis susijusi su stipriu jo ryšiu su šeimininku ir jo šeima. Nuo pat mažų dienų reikia mokyti vilkšunį pasilikti namuose vieną ir laukti savo šeimininko, priešingu atveju išsikyrimas su gauja gresia šuns stresu ir buities daiktų niokojimu. Vilkšuniui netinkama vieta gyventi voljere, nes jam svarbiausia būti kuo arčiau savo „guru“, tačiau jis nesipainios po kojomis, mieliau pasirinks kuo aukštesnę, patogią stebėti vietelę, ir iš ten, apsimetęs nuobodžiaujančiu miegaliumi, stebės kiekvieną šeimininko ir likusios gaujos  judesį. Tačiau, vos pamėginsite išeiti iš namų ar kur nors važiuoti, jis akimirksniu atsiras prie jūsų namo ar buto durų ir visais būdais įrodinės, kodėl ir jis turi keliauti su jumis.

Paklusnus? Taip, jei jis pats nori įtikti savo šeimininkui, kuriam pavaldus šiek tiek kitaip, nei kiti aviganiai (nė lašo nuolankumo ar pataikavimo, komandas vykdo partnerystės principu „aš tau – tu man“). Čekoslovakų vilkšunis mokosi labai lengvai ir greitai, kuo puikiausiai atsimena senai išmoktus dalykus, bet „išprašyti“ vykdyti komandas šiaip sau jis tikrai nelinkęs, užtat realioje situacijoje kuo puikiausiai priima reikiamą sprendimą ir vykdo užduotį. Jis nenoriai nešioja daiktus, žaislus dažniau „pribaigia“, nei su jais žaidžia. Jo dresūra paremta artimu kontaktu su šeimininku (glostymai, pagyrimai, bendros gaudynės) ar maistu, nei paskatinimais aportuojamu daiktu.
Jei šeimininkas norės ir tinkamai bei kantriai treniruos savo vilkšunį, augintinis kaip lygiavertis gali dalyvauti įvairiose varžybose ar tarnyboje.

Ištvermingas, greitai reaguoja? Taip! Jis nesustodamas gali nubėgti mažiausiai 40 km, lydėti savo šeimininką dviračio trasoje, bėgiojant, plaukiant baidare ar jodinėjant su žirgais. Be galo mėgsta vandenį ir yra puikus plaukikas, o dėl savo tankaus kailio, kuris sunkiai peršlampa, maudosi ir žiemą. Greitai pastebi aplinkoje esančius dirgiklius ir į juos reaguoja.

Socialus, draugiškas? Taip, jei šeimininkas jauną šuniuką tinkamai supažindins su aplinka ir jį „socializuos“. Jaunas vilkšunis – visų draugas, ypač jei kas pasiūlo gardų kąsniuką. Suaugęs šuo yra santūresnis, nevizgina kiekvienam sutiktajam uodegos, o savo vilkišku žvilgsniu įvertina priešininką ir tik po to priima sprendimą, ar nori su juo bendrauti. Šis šuo negali būti bailus ar perdėtai agresyvus. Čekoslovakų vilkšunis pakankami draugiškas vaikams, kitiems žmonėms, naminiams gyvūnams, jei šeimininkas išmoko bendravimo abėcėlės. Tačiau jam būdingos  hierarchinės kovos su tos pačios lyties gyvūnais, ypač brendimo metu.

Tinka apsaugai? Ir taip, ir ne. Šis šuo mažai loja, lyginant su kitomis apsaugai skirtomis veislėmis, be to, jo pagrindinė paskirtis buvo pėdsekystė bei žmonių paieška, o ne apsauga, tad namus saugos prasčiau, nei kiti sarginiai šunys, tačiau pasivaikščiojimų metu nepaleis iš akių savo šeimos ar šeimininko. Jei tinkamai socializuotas bei auklėtas, ištikus bėdai, visuomet sureaguos ir neleis skriausti savo gaujos.

Sveikas ir ilgaamžis? Galima sakyti, kad taip. Gerai prižiūrimas vilkšunis lengvai sulaukia 12-14 metų. Sveikatos problemų, specifinių šiai veislei, bemaž nėra (galima klubo ar alkūnės sąnario displazija).

Vilkšuniai Lietuvoje

Į Lietuvą pirmasis čekoslovakų vilkšunis 2002 m. atvyko iš Čekijos veislyno „Eden severu“. Tai buvo lietuviškų vilkšunių pradininkė Harmonia Eden severu. Vėliau prisijungė dar pora vilkšunių iš Čekijos, Slovakijos ir Lenkijos.

Pirmoji vada gimė 2006 m. veislyne „Girios dvasia“. Šiuo metu Lietuvoje yra trys čekoslovakų vilkšunių veislynai: „Girios dvasia“, „Sidabrinis vilkas“, „Kvepia pelynais“. Lietuvos kinologų draugijos šunų veislės knygoje registruoti 59 vilkšuniai, kurių didžioji dalis ir gyvena mūsų krašte.

Šių šunų gerbėjai nuo 2007 m. turi savo mylimos veislės klubą, kuris kasmet rengia specializuotas parodas bei susitikimus, atlieka veislės apžiūrą (bonitaciją), rengia ištvermės testus 40, 70 ir 100 km ( SVP I-II-III egzaminas), konsultuoja veislės augintojus bei padeda norintiems įsigyti šuniukus ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio veislynų. Klubui šiuo metu vadovauja nacionalinės kategorijos teisėja, CSV bonitacijos ir SVP teisėja Daiva Rimaitytė.