Afganų kurtas

Afganų kurtai – greiti kaip vėjas, išdidūs, nepriklausomi ir neatlaidūs savo skriaudikams. Afganų kurtai visą gyvenimą lieka ištikimi vienam žmogui, kurį pasirenka patys…

Jei tikėtume Biblijos legenda, nuo Didžiojo tvano gelbėdamas savo šeimą, Nojus pasiėmė į laivą katiną ir porelę afganų kurtų. Šie gyvūnai turėjo pratęsti naminių  augintinių giminę. Gal todėl katės nekenčia vandens, o afganų kurtai, kuriems  įkyrėjo ta ilga kelionė, nori lėkti ir lėkti…

Afganų kurtai – viena seniausių pasaulio šunų veislių. Ir jei tikėtume bibline legenda, nuo jų protėvių prasidėjo visa šunų giminė.

Afganų kurtai kilę iš pietvakarių Azijos. Kalvotoje Afganistano šiaurėje, olose, buvo aptikta piešinių, kuriuose pavaizduoti medžiojantys kurtai. Archeologai nustatė: piešiniams daugiau kaip 4 tūkstančiai metų.

Afganistaniečiai su šiais šunimis medžiojo gazeles, kiškius ir kitus smulkius žvėrelius. Be abejo, to meto medžiokliniai kurtai skyrėsi nuo dabartinių gražuolių, šunų parodų favoritų. Ilgas vilnijantis kailis, gracingi judesiai, išdidus žvilgsnis – tokio šuns nepastebėti neįmanoma.

„Būtina atkreipti dėmesį, kad savo gimtinėje, Afganistane, šie kurtai medžiojo savarankiškai. O juk tokiam darbui reikia ne vien išskirtinio eiklumo, žaibiškos reakcijos, bet ir proto. Medžiodamas šuo turi pats nuspręsti, kurlink, kokiu greičiu vytis grobį, kaip jį užspeisti. Be to, jis turi nujausti galimus pavojus ir kitas medžioklės plonybes…“,– sako jau tris dešimtmečius šiuos šunis veisianti italė Tiziana Azzolini. Jos kurtai yra ne tik parodų čempionai, bet ir greičio varžybų nugalėtojai.

Kaip visi kurtai, afganai medžioja pasitelkę unikalią savo regą, eiklias kojas bei žaibišką reakciją. Įdomus faktas: ši šunų veislė labiausiai nutolusi į Rytus, toliau už Afganistano kalnų kurtai nebuvo veisiami! Toliau į Rytus, Japonijoje arba Kinijoje, buvo veisiami ir iki šiol gyvena visiškai kitokio tipo – špicų šeimos šunys stačiomis ausytėmis, puriu kailiu. Juokais sakoma: afganų kurtai „saugo“ Azijos kurtų giminės „pasienį“.

Lietuvoje afganų kurtų niekada nebuvo daug. Gal ir gerai, nes tokius šunis auginti gali tik atsidavę veislės mylėtojai, žinovai. Nuolat puoselėti puošnų afganų kailį, daug judėti su šunimis, perprasti kurtų prigimties plonybes – ne kiekvienas nori ir sugeba. Nušiurusiu kailiu, susivėlęs afganų kurtas netenka savo grožio ir didybės. Atrodo, kad toks šuo prarado didingą savo kilmę.

Ilgas ir gana tankus kailis nuo seno saugojo afganų kurtus. Atšiaurioje gimtinėje, kur dienos karštos, o naktys šaltos, išgyvendavo tik labai stiprūs šunys. Be to, afganų kurtams reikėjo ne tik medžioti, bet ir ganyti, saugoti bandas. Šie šunys nuolat gyveno lauke. Afganų kurtai yra neblogi „alpinistai“ – rudimentiniai pirštai jiems padeda tvirtai kabintis į olas.

Afganų kurtai vadinami įvairiai: Tazi, Ogar afgan, Kabulo kurtai, Balkh kurtai, Baluchi kurtai, Barutzy kurtai, Shalgar kurtai, Galanday kurtai. Daugiausia tai buvo susiję su vietovių pavadinimais. Patekę į Europą, jie pradėti vadinti juos išvedusios tautos vardu ir tapo afganų kurtais. Reikia atkreipti dėmesį, jog kelionė į Europą užtruko. Afganistaniečiai už jokius pinigus neparduodavo savo kurtų, gimtinėje jie buvo ir tebėra pakankamai brangūs, juos laiko tik pasiturintys žmonės.

Pirmoji afganų kurtų porelė buvo atgabenta į Didžiąją Britaniją 1880 metais kaip karo grobis. O paskui šie šunys pasklido po Europą ir kitus žemynus. Kad mūsų kontinente tai ganėtinai nauja šunų veislė, liudija ir tas faktas, jog Tarptautinė kinologų federacija afganų kurtus pripažino tiktai 1961 metais.

Afganų kurtų mylėtojai apie savo šunis sako: nepriklausomi, greiti kaip vėjas, išdidūs, neatlaidūs skriaudikams, jie visą gyvenimą lieka ištikimi vieninteliam žmogui, kurį pasirenka patys.

Svetlanos Valujevos nuotr.