Cvergpinčeris

Cvergpinčerį reikia pajusti širdimi… tuomet suvoksi, kad šis šuo – dėmesingas „pašnekovas”, šeimos narys, kompanionas. Jis visada greta – būti su savo žmogumi jam ne pareiga, o būtinybė.

Vokiečių šunų veislė

Jau pats veislės pavadinimas sufleruoja, kad cvergpinčerio kilmė vokiška. Vokiečiai dėl panašumo į mažą stirniuką cvergpinčerį netgi vadino Rehpinscher – stirniškuoju pinčeriu.

Nieko nuostabaus: žmonės dažnai cvergpinčerius pavadina stirniukais arba mažiukais dobermanais. Dėl tokių žodžių šios šunų veislės gerbėjai tikrai nepyksta…

Pirmieji pinčeriai istoriniuose šaltiniuose minimi jau XV amžiuje, tačiau tikroji šių šunų selekcija prasidėjo tik XIX a. viduryje. Tada buvo parengtas veislės standartas, Vokietijoje įsteigtas Pinčerių ir šnaucerių mylėtojų klubas ir, be abejo, įvyko pirmoji šios veislės šunų paroda.

Nuo XX a. pradžios cvergpinčeriai tapo miestiečių numylėtiniais ir išpopuliarėjo, kai šios veislės ateitimi ėmė rūpintis Leipcige gyvenęs garsus kinologas Ernestas Knissas. Būtent jo dėka cvergpinčeriai ir  „užkariavo“ Europą.

Jungtinėse Amerikos Valstijose cvergpinčeriai pasirodė 1900-1920 metais, bet žaibiškai ten įsitvirtino – tai buvo pirmoji vokiečių šunų veislė, taip greit pritapusi Valstijose.

Deja, kaip ir visų veislinių šunų atveju, Antrasis pasaulinis karas sumažino cvergpinčerių populiaciją, bet po karo veislė ir vėl atsigavo.

Nuo 1950-ųjų cvergpinčerių veisimu rūpinosi kinologas Jean-Marie Lecuty (veislynas „de Reival”), kuris laikomas vienu šios šunų veislės patriarchų.

Dabar cvergpinčeriai yra viena mėgstamiausių šunų veislių Europoje ir Amerikoje.

Tai labiausiai susiję su puikiu šių šunų charakteriu, laikymo ir priežiūros paprastumu. Cvergpinčerių veisėjai sako: „Jie taip įsismelkia į protą ir jausmus, jog norisi laikyti ne vieną, o keletą cvergpinčerių”.

Pirmieji šios veislės šunys Lietuvoje pasirodė prieš du dešimtmečius, dabar jų yra gana daug, mūsų krašte veisiami cvergpinčeriai puikiai vertinami ir šunų parodose.

Todėl, norint pamatyti puikių šios veislės atstovų, nebūtina vykti į užsienį, kasmet mūsų šalyje vykstančiose cvergpinčerių specializuotose arba tarptautinėse šunų parodose jų būna tikrai daug.

Cvergpinčerių išskirtinumas

Dabartiniai nykštukiniai pinčeriai gana įvairūs, todėl didesnėse tarptautinėse parodose, į kurias atvyksta įvairių šalių atstovų, galima pamatyti gana skirtingų cvergpinčerių.

Štai amerikiečių cvergpinčeriai yra kompaktiško sudėjimo, tvirti, turi idealią viršaus liniją, gerus užpakalinių kojų „kampus”, jų judesiai grakštūs.

Izraelio cvergpinčeriai – tarytum mažytė dobermanų kopija, į akis krinta platūs jų žingsniai.

Vokiečių cvergpinčeriai – kresni, raumeningi ir stiprūs.

Skandinavų išvesti šunys pasižymi santūrumu, geležine savitvarda.

Cvergpinčerio ūgis ties ketera 25-30 cm, o svoris – 4-6 kg. Žandikauliai stiprūs, kūnas lankstus, reakcija greita.

Šio šuns prigimtis įvairialypė: kaip šachmatų žaidėjas jis numato kelis ėjimus į priekį, todėl jam nebūdingi kvaili poelgiai.

Cvergpinčeris aktyvus, „užsiveda“ akimirksniu, tačiau ne beprasmiškai blaškosi, o geidžia ką nors prasmingai veikti.

Iš prigimties cvergpinčeris yra valdingas, bet protingas, reiklus šeimininkas visada gali su tuo susitvarkyti. Jeigu namuose norėsite laikyti didesnių už cvergpinčerį gyvūnų, jis sieks visiems vadovauti ir darys tai be jokių pjautynių – diplomatiškai gudriai.

Mėgstantiems dalyvauti šunų parodose su tinkamai paruoštu pinčeriu tikrai pasiseks, nes šie šunys nelieka nepastebėti. Įspūdingi judesiai, išdidi laikysena, žvilgantis kailis, juodos išraiškingos akys – cvergpinčeris žavus. Ir lyderiu jis gali tapti ne vien šunų grožio konkursuose, bet ir šunų vikrumo varžybose (Agility) bei kitur.

Geriausias cvergpinčerio šeimininkas: koks jis?

Toks, kuris išmano apie šią šunų veislę, o dar geriau toks, kuris jau turi šunų auginimo ir auklėjimo patirties. Svarbus momentas, į kurį reikia atkreipti dėmesį: šis šuo – ne bet kam.

Veislės standartas pabrėžia, kad cvergpinčeris yra energingas, savimi pasitikintis šuo. Todėl pirmąkart auginantiems tokį gyvūną verta priminti, kad nors ir yra mažo ūgio, tai nėra  dekoratyvus, gležnas šuniukas.

Lepinant, perdėtai mylint, tinkamai „neiškraunant“ cvergpinčerio energijos, jis gali tapti mažuoju namų tironu. Cvergpinčeris nėra gležnas nei fizine, nei psichine prasme. Tai tikras šuo!

Šios veislės šunis nesunku prižiūrėti, nes jie beveik nesišeria, o būdami stiprios sveikatos, nepageidauja išskirtinių šiltnamio sąlygų.

Tačiau cvergpinčeris nuo mažens privalo įsidėmėti, kad ne jis yra namų karalius. Šeimininkas turi kantriai jį auklėti, nukreipti energiją tinkama vaga. Tvirta, bet mylinčia ranka reikia diegti discipliną, tada cvergpinčeris bus patikimas šeimos narys, juo labiau, kad jis yra apsigimęs karjeristas gerąja šio žodžio prasme.

Cvergpinčerį mokyti reikia nuosekliai ir švelniai, grubus elgesys, kaip ir požiūris „Jis toks mažiukas, nebauskim“, šios veislės šunims netinka.

Cvergpinčeriai mėgsta pokštauti, todėl stokojantiems humoro jausmo su jais gali būti sunkoka. Jie šoklūs, vikrūs, todėl tinka aktyviai laisvalaikį leidžiantiems, sportuojantiems, gamtą mėgstantiems žmonėms.

Isteriškas elgesys ar baikštumas nebūdingas cvergpinčeriams. Nors nedidukai, jie nėra baikštūs ar trapūs šunys. Tai kieti „vyrukai”, pasirengę visiems gyvenimo iššūkiams.

Cvergpinčerių standartas (FCI, Nr. 185): http://www.fci.be/nomenclature.aspx

Cvergpinčerių sveikata

Cvergpinčeriai – viena sveikiausių šunų veislių, vidutinė jų gyvenimo trukmė 13–14 metų. Tai aktyvūs, ilgaamžiai šunys, tačiau rinkdamiesi šuniuką būtinai atkreipkite dėmesį į jo tėvų sveikatą.

Cvergpinčeriams pagal LKD šunų veisimo reikalavimus nėra taikoma privalomųjų sveikatos tyrimų, tačiau atminkite, kad LKD išduoda šuniukams kilmės dokumentus, jeigu veisėjai laikosi bent minimalių privalomųjų veisimo reikalavimų, įvestų dėl šių šunų sveikatos ir gerovės.

Kalės gali būti kergiamos nuo 14 mėn., patinai – nuo 12 mėn. amžiaus.

Pirmo šuniavimosi metu kalė negali būti vyresnė nei 7 metų.

Kitą kartą kalę galima kergti po šuniukų gimimo praėjus mažiausiai 8 mėnesiams.

Remiantis Lietuvos Respublikos Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymu, šios veislės šuniukams draudžiama kirpti ausis ir uodegas.

Kad šuniukams būtų išduoti kilmės dokumentai, jų tėvai privalo sudalyvauti bent dviejose parodose.

Kalės turi gauti ne mažesnius įvertinimus negu „labai gerai“, patinai – ne mažesnius negu „puikiai“.

Cvergpinčeriai yra diskvalifikuojami šunų parodose ir negauna įvertinimų, jeigu yra agresyvūs arba pernelyg baikštūs, turi akivaizdžių fizinių arba elgsenos sutrikimų, apsigimimų, netaisyklingą sąkandį arba deformuotą burną, rimtų struktūros, kailio arba spalvos trūkumų, yra 2 cm didesni arba mažesni už standarte nurodytą ūgį (25–30 cm ties ketera).

Atkreipiame dėmesį, kad šunys bei kalės gali būti veisiami ir nedalyvavę parodose, jeigu jie turi dviejų LKD teisėjų atliktą veislės apžiūrą su išvada, kad šuo ar kalė tinka veisimui.

Rinkdamiesi šuniuką su kilmės dokumentais būsite tikri, kad augintinis tiek savo išvaizda, tiek charakteriu atitiks veislės standartą, o veisėjai pasirūpino, kad jis būtų išveistas tinkamomis sąlygomis, užtikrinančiomis gyvūnų gerovę. Kuo kruopščiau rinksitės augintinį, tuo ilgaamžiškesnio draugo galite tikėtis, kurio sveikata nekels daug rūpesčių ir nereikalaus brangios veterinarijos gydytojų priežiūros.

Cvergpinčeriams pasitaikantys sveikatos sutrikimai

Kaulų lūžiai. Kaip ir kitų smulkaus sudėjimo šunų, cvergpinčerių kaulai yra plonesni ir trapesni, to reikėtų nepamiršti ir, pastebėjus, kad šuo šlubuoja, kreiptis į veterinarijos gydytoją.

Nuplikimas. Genetinis susirgimas, retsykiais pasitaikantis nestandartinių („išblukusių” – melsvos ir rusvos) spalvų cvergpinčeriams. Susirgimas ima ryškėti 6 mėn. – 2 m. amžiaus šunims, kartu gali pasireikšti ir plaukų folikulų uždegimas. Oda sausa, pleiskanojanti, jautri saulės spinduliams ir šalčiui.

Akių ligos. Cvergpinčeriams nėra dažnos, tačiau, kilus abejonių dėl augintinio regos, verta kreiptis į veterinarijos gydytoją ir atlikti akių tyrimus.

Nerekomenduojama veisti šunų, kuriems diagnozuota paveldima katarakta. Jeigu nustatoma progresuojanti tinklainės atrofija (PRA), rekomenduojama nebeveisti taip pat ir sergančio šuns tėvų, brolių bei seserų. Lėtiniu paviršiniu keratitu (pannus) sergančius šunis rekomenduojama poruoti tik su sveikais partneriais.

Paveldimosios ligos. Veisėjai prieš veisimą gali savo nuožiūra atlikti šuniukų tėvams DNR tyrimus retų paveldimųjų ligų atžvilgiu (II-B tipo cistinurija, VI tipo mukopolisacharidozė, įgimta miotonija, persistuojančio Miulerio latako sindromas).

Būkite dėmesingi, jeigu jauno amžiaus patinams dažnai kartojasi šlapimo takų uždegimai arba bet kurios lyties augintiniui atsiranda progresuojantis paralyžius – tai gali būti genetinių ligų požymiai.

Pagal užsienio tyrimus parengė Rūta Kudelytė

Informacijos šaltiniai:

DORN, C. Richards. Canine breed-specific risks of frequently diagnosed diseases at veterinary teaching hospitals. AKC Canine Health Foundation, 2002. http://webcanine.com/wp-content/uploads/2007/04/risk.pdf
Genoscoper Laboratories. Cystinuria Type II-B. Prieiga internetu: https://www.mydogdna.com/crm/disorders/009_SLC7A9_IIB/en/009_SLC7A9_IIB.pdf
University of Cambridge. Inherited Diseases in Dogs. Details of Alopecia in Pinscher (Miniature). Prieiga internetu: http://idid.vet.cam.ac.uk/detail.php?record=1200

Sabinos Sadauskaitės ir Svetlanos Kaupienės nuotr.