Rodezijos ridžbekas

Drąsūs, nuovokūs, ištikimi savo šeimininkui – tai vos kelios savybės, būdingos Rodezijos ridžbekams.

Rodezijos ridžbekų kilmė

Rodezijos ridžbekai yra viena nedaugelio šunų veislių, kilusių iš Pietų Afrikos. Veislės protėviai gali būti atsekti iki Gerosios vilties kyšulio Pietų Afrikoje, kur jie susikryžmino su pirmųjų kolonistų šunimis ir pusiau prijaukintais hotentotų genties medžiokliniais šunimis, turėjusiais keistą stačių plaukų keterą.

Rodezijos ridžbekai, dar vadinti liūtų šunimis, medžiodavo grupelėmis po du ar tris, o jų pirminė paskirtis buvo susekti laimikį (dažniausia liūtus) ir, pasinaudojus išskirtiniu mitrumu, išlaikyti žvėrių karalių vietoje, kol atskubės medžiotojai.

Panašu, kad pagrindinės šunų veislės, naudotos hotentotų šunims „pagerinti“, buvo greihaundai, buldogai ir pointeriai. Įrašai taip pat rodo, kad Rodezijos ridžbekų veislei gerinti buvo naudojami dirhaundai, airių ir Erdelio terjerai bei koliai.

Originalus standartas, kurio pagrindus 1922 metais parengė Frencis Ričardas Barnes, buvo paremtas dalmatinų standartu ir 1926 m. oficialiai patvirtintas Pietų Afrikos šunų veisėjų asociacijos.

Paslaptingasis „ridžas“: kas tai?

Rodezijos ridžbekas – stiprus, raumeningas, gyvybingas, puikiai „subalansuotas“,  aktyvus šuo, gebantis ilgai išlaikyti didelį judėjimo tempą.

Ypač pabrėžiamas šio šuns vikrumas, elegancija ir tvirtumas. Ir, kalbant apie šios veislės šunis, jokių užuominų apie masyvumą.

Išskirtinis šių šunų bruožas – pasišiaušusių plaukų ketera, susiformuojanti keteros kailiui augant priešinga kryptimi nei viso kailio plaukai.

Vadinamasis ridžas turi būti aiškiai apibrėžtas, simetriškas, smailėjantis į užpakalinių kojų pusę. Jis turi prasidėti iš karto už pečių ir tęstis iki klubikaulių (dubens kaulų). Ridžui taip pat būdingi du identiški verpetai, esantys tiesiai vienas prieš kitą. Verpetai neturi nusitęsti žemyn daugiau nei per vieną trečdalį keteros ilgio. Taisyklingas vidutinis atstumas tarp verpetų apie 5 centimetrai.

Ridžas yra mutacija ir mes niekada nesužinosime, kada, kodėl ir kaip tai įvyko. Tai  bruožas, kurį su nuostaba aprašė daugelis rašytojų.

Pirmasis įrodymas, jog šunys su keteros ridžu vis dėlto nėra fantazijos vaisius, buvo aprašytas 1719 metais. Tai atsitiko netoli Keiptauno. Pirmieji apie tai užsiminė kolonistai europiečiai, naudoję khoikhoi genties šunis apsaugai, galvijams bei avims ganyti. Tačiau šunys su ridžu pasirodė dviejose vietose.

1898 metais trys slugių veislės šunys buvo išvežti iš Šiaurės Afrikos (tikriausiai iš Alžyro) į Olandiją. Du šių šunų turėjo keistuosius kailio darinius – ridžus.

Kitos vietovės, kur buvo minimi šunys su ridžu, – Tailando įlanka tarp Malajų pusiasalio ir Vietnamo. Tai buvo Phu Quoc šunys, atgabenti į Afriką. Tačiau juk galima ir atvirkštinė versija: galbūt khoikhoi genties šunys buvo atplukdyti laivais į Phu Quoc.

Taip pat manoma, jog ridžas galėjo „mutuoti” abiejose minėtose vietovėse. Visi šie teiginiai yra įmanomi, bet įrodymas, jog dabartinių ridžbekų protėviai buvo slugiai, tik sustiprina manymą, kad ridžbekai vis dėlto yra kilę iš Afrikos.

Tačiau ne vien ridžas šiuos šunis daro išskirtiniais. Labai graži, išskirtinė yra jų kailio spalva – Rodezijos ridžbekų kailis gali varijuoti nuo šviesios kviečių iki raudonos kviečių spalvos. Kailis trumpas, tankus, jį labai malonu liesti .

Patinų aukštis ties ketera – 63-69 cm, o kalių – 61-66 cm. Ridžbekai gali gimti arba juodomis, arba rudomis (anglų k. liver) nosimis, ir standartas tai leidžia. Tarptautinė kinologų federacija (FCI) šios veislės šunis priskyrė VI grupei – pėdsekiams.

Rodezijos ridžbeko ištikimybė

Rodezijos ridžbekai yra ištikimi, protingi ir nepasitikintys svetimais šunys. Nepasitikėjimas svetimais žmonėmis neturėtų būti tapatinamas su agresija – tipiško charakterio ridžbekas dažniau pasirenka ignoravimą, negu puolimą. Loja retai, daugiau „pasako“ savo kūno kalba, nei balsu.

Nors iš šalies žiūrint ši šunų veislė gali atrodyti šiek tiek grėsmingai, ridžbekai yra jautraus charakterio ir reikalauja pozityvios, motyvuojančios dresūros.

Išskirtinį dėmesį reikėtų skirti šios veislės šuniukų socializacijai. Ridžbekai nėra pats geriausias pasirinkimas žmogui, kuris neturi patirties auginti ir tinkamai auklėti šunį. Šie šunys gana užsispyrę, sumanūs, sargūs ir visiškai atsidavę savo šeimininkui. Jie puikiai sutaria su vaikais.

Dėl savo didelio noro dominuoti gali nesutarti su kitais šunimis. Jeigu ridžbekas bus tinkamai auklėjamas, jis gali būti puikiu sargybiniu, tačiau specialiai apsaugai ruošti šuns nepatariama.

Kaip dauguma kitų šunų veislių, negavę tinkamos socializacijos, gero auklėjimo, užaugę ridžbekai gali būti sunkiau valdomi ar net agresyvūs (ir tai ne šuns, o jo šeimininko kaltė…).

Su šiais šunimis galima aktyviai sportuoti, išsiruošti į turistinius žygius – aktyviai leisti laisvalaikį.

Taip pat nereikėtų pamiršti, kad pagrindinė ridžbekų paskirtis nuo seniausių laikų – medžioklė. Šios veislės šunys nėra labai sunkiai dresuojami, tačiau dažnai jų instinktai gali būti stipresni už dresūros komandas.

Šarūnė Kairytė, tekstas ir nuotraukos

Informacijos šaltiniai: Linda Costa „Rhodesian Ridgeback Pioneers”; Stig Carlson „The Rhodesian Ridgeback Today”; Peter Nicholson, Janet Parker  „The Complete Rhodesian Ridgeback”.

http://rrcus.org/rhodesianridgebackhealth/resources/dermoidsinus.html.
http://www.dermoids.com.

Sveikata ir priežiūra

Vidutinė Rodezijos ridžbekų gyvenimo trukmė yra apie 10 metų. Tai stiprūs, geros sveikatos šunys, tačiau, rinkdamiesi šios veislės augintinį, atkreipkite dėmesį į šuniuko tėvų sveikatą. Atminkite, kad LKD išduoda kilmės dokumentus tik tiems šuniukams, kurių tėvams yra atlikti privalomieji sveikatos tyrimai ir jų rezultatai priimtini veisti. Taip pat jeigu laikomasi privalomųjų veisimo reikalavimų, įvestų dėl šių šunų sveikatos ir gerovės.

Kalės gali būti kergiamos nuo 18 mėn., patinai – nuo 12 mėn. amžiaus.

Pirmo šuniavimosi metu kalė negali būti vyresnė nei 7 metų.

Kitą kartą kalę galima kergti po šuniukų gimimo praėjus mažiausiai 8 mėnesiams.

Abiem šuniukų tėvams ne anksčiau kaip 12 mėn. amžiaus turi būti atlikti klubo sąnario displazijos tyrimai. Leidžiama veisti šunis su A, B ir C laipsnio įvertinimais. Jeigu bent vieno šuns iš poros displazijos laipsnis C, kitas turi turėti A arba B laipsnį.

Šuniukų tėvai privalo sudalyvauti bent dviejose parodose. Kalės turi gauti ne mažesnius įvertinimus negu „labai gerai“, patinai – ne mažesnius negu „puikiai“. Rodezijos ridžbekai yra diskvalifikuojami šunų parodose ir negauna įvertinimų, jeigu yra agresyvūs arba pernelyg baikštūs, turi akivaizdžių fizinių arba elgsenos sutrikimų.

Šunys bei kalės gali būti veisiami ir nedalyvavę parodose, jeigu turi dviejų LKD teisėjų atliktą veislės apžiūrą – išvadą, kad šuo ar kalė tinkami veisti.

Rinkdamiesi šuniuką su kilmės dokumentais būsite tikri, kad augintinis tiek savo išvaizda, tiek charakteriu atitiks veislės standartą, o veisėjai pasirūpino, kad jis būtų išveistas tinkamomis sąlygomis, užtikrinančiomis gyvūnų gerovę. Kuo kruopščiau rinksitės augintinį, tuo ilgaamžiškesnio draugo galite tikėtis, kurio sveikata nekels daug rūpesčių ir nereikalaus brangios veterinarijos gydytojų priežiūros.

Pasitaikantys Rodezijos ridžbekų sveikatos sutrikimai ir kaip nuo jų apsaugoti savo augintinį.

Dermoidinis sinusas. Tai įgimtas odos defektas, pasitaikantis ties nugaros vidurine linija (kaklo arba uodegos srityje) ir aklino vamzdelio pavidalu plintantis į poodinius audinius. Kai kuriems gyvūnams dermoidiniai sinusai prasiskverbia net iki nugaros smegenų, sukelia infekcijas ir neurologinius sutrikimus. Aptikti dermoidinį sinusą gali tiek veterinarijos gydytojai, tiek patyrę veisėjai – suėmus nugaros odą ir pakėlus ją į viršų, sinusas apčiuopiamas tarsi 1–5 mm skersmens įtempto audinio raištis. Odos paviršiuje gali būti matoma nedidelė sinuso anga. Kai kuriais atvejais, kai sinusai yra negilūs ir nekelia jokių problemų, šunys gali būti negydomi ir gyventi visavertį gyvenimą, bet kitais atvejais juos tenka operuoti.

Švedijoje atlikto tyrimo duomenimis, 8-10 proc. Rodezijos ridžbekų šuniukų gimsta turėdami šią patologiją. Anksčiau manyta, kad dermoidinį sinusą gali turėti tik šunys, turintys ridžus, tačiau ilgainiui pastebėta, kad net  šuniukai, gimę be ridžo ar ridžbekų mišrūnai, gali turėti šį sutrikimą. Dermoidinį sinusą gali turėti ir bokseriai bei nykštukiniai bulterjerai.

Klubo sąnario displazija. Tai skausmingas sąnario susirgimas, dėl kurio šunys ima šlubuoti. Rinkitės šuniuką, kurio abiem tėvams atliktas klubo sąnario tyrimas rentgeno aparatu. Leidžiama veisti šunis, kuriems nustatytas klubo sąnario displazijos laipsnis yra A, B arba C (jei bent vienas šuo turi C, kitas turi turėti A arba B laipsnį). Idealu, jeigu abiem tėvams nustatytas A displazijos laipsnis (nėra jokių šio susirgimo požymių). Šuns brendimo laikotarpiu neskirkite pernelyg didelių krūvių, šerkite kokybišku ėdalu, venkite antsvorio.

Degeneracinė mielopatija. Tai progresuojanti stuburo smegenų liga, kuria suserga vyresnio amžiaus šunys, jeigu turi dvi kopijas ligą lemiančių mutavusių genų. Ligai būdingas progresuojantis užpakalinių galūnių koordinacijos sutrikimas, galiausiai jos gali būti paralyžiuotos. Moksliniais duomenimis, beveik pusė Rodezijos ridžbekų turi vieną arba dvi šią ligą lemiančio mutavusio geno kopijas, todėl prieš veisiant šios veislės šunis, rekomenduojama atlikti DNR tyrimą.

Retos paveldimosios ligos. Veisėjai šuniukų tėvams prieš veisimą gali savo nuožiūra atlikti DNR tyrimus hemofilijos B (kraujo krešėjimo sutrikimas) atžvilgiu.

Sveikatos apžvalgą pagal užsienio publikacijas parengė Rūta Kudelytė

Informacijos šaltiniai:

HILLBERTZ, Nicolette HC Salmon, et al. Duplication of FGF3, FGF4, FGF19 and ORAOV1 causes hair ridge and predisposition to dermoid sinus in Ridgeback dogs. Nature genetics, 2007, 39.11: 1318-1320. http://www.rridgeback.net/Documents/Hillbertz%20et%20al.%2007.pdf

HILLBERTZ, N. H. C.; ANDERSSON, G. Autosomal dominant mutation causing the dorsal ridge predisposes for dermoid sinus in Rhodesian ridgeback dogs. Journal of small animal practice, 2006, 47.4: 184-188. https://www.researchgate.net/profile/Goeran_Andersson2/publication/7205300_Autosomal_dominant_mutation_causing_the_dorsal_ridge_predisposes_for_dermoid_sinus_in_Rhodesian_ridgeback_dogs/links/0deec51a0868761f9c000000.pdf

HILLBERTZ, N. H. C. Inheritance of dermoid sinus in the Rhodesian ridgeback. Journal of small animal practice, 2005, 46.2: 71-74. http://www.ridgebacks.org.uk/forms/ds-article.pdf

MILLER, Lisa; TOBIAS, Karen. Dermoid sinuses: description, diagnosis, and treatment. Compendium on continuing education for the practising veterinarian-North american edition-, 2003, 25.4: 295-301. http://s3.amazonaws.com/assets.prod.vetlearn.com/mmah/bd/aea529ff5d4fb99a72c9342e03c769/filePV_25_04_295.pdf

MISCHKE, R., et al. G244E in the canine factor IX gene leads to severe haemophilia B in Rhodesian Ridgebacks. The Veterinary Journal, 2011, 187.1: 113-118. http://www.veterinaer-akademie.de/pdf/en/publications/2011_the-vet-journal_haemophilia_b.pdf

Universities Federation for Animal Welfare. Genetic Welfare Problems of Companion Animals. Rhodesian Ridgeback. http://www.ufaw.org.uk/dogs/rhodesian-ridgeback

ZENG, R., et al. Breed distribution of SOD1 alleles previously associated with canine degenerative myelopathy. Journal of Veterinary Internal Medicine, 2014, 28.2: 515-521. http://onlinelibrary.wiley.com/doi/10.1111/jvim.12317/full