Havanos bišonai

Bišonų šeimą sudaro garbanotieji bišonai, Bolonės, Maltos, Tulearo ir Havanos bišonai bei šunys liūtukai. Bišonų vardas kildinamas iš prancūzų kalbos veiksmažodžio bichonner (puošti), prancūziškai bichon reiškia puošnų šuniuką…

Bišonų šeima

Pirmasis istorinis bišonų pėdsakas – šuns statulėlė, nepaprastai panaši į bišoną. Ją aptikę archeologai mano, kad radinio data – 600-300 m. prieš Kristaus gimimą. Panašūs į bišonus šunys vaizduojami ir ant antikinių graikų vazų.

Šunų mylėtojai, gyvenę didžiuosiuose Europos uostuose, nuo seno veisė bišonus, bet kiekvienoje vietoje vis kitokius. Užtat nustatyti tikslią Havanos bišonų kilmės vietą nelengva.

Havanos bišonai kildinami iš vakarinio Viduržemio jūros regiono (Ispanijos bei Italijos pakrantės). Klaidinga manyti, jog šių šunelių ruda, arba tabako, spalva nurodo, kad kilę iš Kubos sostinės Havanos. Tačiau tokių šuniukų ten būta, kol Kubos revoliucija nesugriovė viso senojo palikimo. Tuomet išnyko ir senosios Havanos bišonų „kraujo linijos“, tik keletas šunelių buvo slapta išgabenti iš šalies, vėliau jų palikuonių dėka veislė atgimė Jungtinėse Valstijose.

Pirmoji Havanos bišonų kilmės versija gali būti itališka. Taip, bišonų būta Italijoje, Emilijos regione. Kai ieškodami geresnio gyvenimo italai emigravo į Argentiną, pasiėmė ir savo naminius šunelius. Gali būti, kad juos sukergė su mažiukais pietų Amerikos šunimis, o dar vėliau su jais persikėlė į Kubą, kur augintiniai gavo Havanos bišonų vardą.

Antroji versija – ispaniška. Neva maži kambariniai šuneliai pasirodė Kuboje, prasidėjus ispanų ekspansijai. Jie atvyko su ispanų prekiniais laivais ir buvo vertinami kaip komercijos objektas. Tokius šuniukus įsigydavo tik turtingi kubiečiai. Bišoniukų paklausa augo, vis tankiau į uostus užsukdavo laivai, kuriuose amsėjo įvairaus plauko kambariniai šuniukai. Ir nors tarpusavyje buvo kergiami įvairūs bišonai, stiprėjo grynakraujė Havanos bišonų šeima. Deja, minėta liaudies revoliucija, įsiplieskusi Kuboje, sudavė smūgį visoms šunų veislėms. 1959 metų įvykiai palaidojo visas kubiečių, o tuo pačiu ir veislinių gyvūnų veisėjų viltis.

Egzistuoja ir trečioji Havanos bišonų kilmės versija, kurią energingai gina kubietė Zoila Portuondo Guera, Havanos bišonų mylėtojų klubo prezidentė. Ji tvirtina, kad šalyje nuo seno buvo 2 skirtingos bišonų veislės. Viena, blanquito šeima. Tai visiškai balti šuniukai, ilgu puošniu kailiu. Juos į salą atvežė piratai arba ispanų pirkliai. XIX a. pabaigoje prancūzų imigrantai atvyko į Kubą su savo pudeliukais. Kergdami pudelius su blanquito, atvykėliai išveisė dar vieną bišonų grupę. Šiuos šunelius vadino maltesėmis, o Didžiojoje Britanijoje praminė kubiečių baltaisiais šunimis. Europoje juos praminė „havaniečiais“.

Nors ir kaip ten buvo, Havanos bišonai visada laikyti aukštuomenės šunimis. Tais laikais paprastas valstietis tokio šuns nebūtų net paglostęs. Į bišoną jis galėjo žvilgterėti akies krašteliu, kai išsipusčiusios turtuolės švytruodavo Havanos gatvėmis, vedinos arba veždamosi savo augintinius karietose. Šunis šaukė Perritos de la falda (sijonų šunys), nes tokiems mažiukams nieko nereiškė pasislėpti po šeimininkių padurkais.

Havanos bišonų atgimimas Jungtinėse Valstijose

1970 m. sutuoktiniai Dorothy ir Berth Goodale (Kolorado valstija, JAV) ieškojo mažų šuniukų, kad galėtų juos veisti. Prieš tai augino airių vilkogaudžius ir kviečiaspalvius švelniaplaukius terjerus. Susidomėję „havaniečiais“, įdėjo skelbimą ispanų kalba Majamio laikraštyje. Ir vieną dieną suskambo Goodale telefonas. Garbaus amžiaus kubietis, gyvenantis JAV, pasiūlė 6 Havanos bišonus su kilmės dokumentais – kalę su 4 mažylėmis ir suaugusį patiną. Netrukus ši kompanija sukiojosi Goodale namuose, vėliau Kosta Rikoje jie dar įsigijo 5 Havanos bišonų patinus. Veisėjai startavo su 11 bišonų, o pirmosios vados sulaukė 1974-aisiais. 

Amerikos kinologų klubas 1996 m. pripažino Havanos bišonų veislę, 2001-aisiais juos įteisino Kanados šunų mylėtojų klubas. Būtent Kanados kinologai didžiuojasi rekordine Havanos bišonų vada – „Misty Trails Havanese“ veislyne gimė 9 šuniukai (bišonai dažniausia atsiveda 3-4 mažylius).
Veisdami bišonus, amerikiečiai vadovavosi 1963 m. patvirtintu Havanos bišonų standartu. Goodale dėka Jungtinėse Valstijose dabar yra per 3 000 Havanos bišonų, jų veislynas „Havana Doll House“ tapo elitinių šuniukų veisimo centru. Daugiau kaip 30 metų atidavę  „havaniečiams“, sutuoktiniai Goodale sako pagaliau suradę tai, apie ką svajojo visą gyvenimą…

El bichon Habanero

El bichon habanero – ispaniškas Havanos bišonų vardas. Taip juos šaukia Kuboje, kuomet nepravardžiuoja „padurkų šunimis“. Kubiečiai myli ir didžiuojasi savo bišonais, laiko juos tautos brangenybe.

Ilgai abejota, ar po visų perversmų Kuboje dar liko Havanos bišonų. Atsakyti į šį klausimą nelengva, juolab kad Fidelio Kastro režimas ir dabar neleidžia artimiau bendrauti su Kubos kinologais. Tačiau visagalis internetas praskleidžia visas uždangas.

Kuboje veikia Havanos bišonų mylėtojų klubas (Le Bichon Habanero Club). Jo dispozicijoje yra 15-20 Havanos bišonų veislynų. Klubas kruopščiai laikosi veislės standarto ir veisimo taisyklių. Išvežti šiuos šunelius iš šalies sudėtinga, tik 1997 m. pirmasis „havaniukas“ išvyko į Olandiją. Jei tikėtume Kubos kinologų statistika, 2002 m. šalyje buvo 500 Havanos bišonų. Jų garbei Kuboje net išleistas pašto ženklas. 

Havanos bišonų mylėtojų klubo steigėja ir dabartinė prezidentė Zoila Portuondo Guerra tinklapyje www.opushabana.cu rašė: „Sunku atsekti Havanos bišonų kilmės pėdsakus. Tačiau manome, kad būtent Kuboje ši šunų veislė subrendo ir tapo tokia, kokią myli visas pasaulis. Mylime ir puoselėjame Havanos bišonus, nepaisant sunkių istorinių sukrėtimų, tekusių šių mažų šuniukų daliai”.

Europoje ir mūsų krašte

Švedijoje pirmasis bišonas pasirodė tik 1988 metais, į Prancūziją šių šuniukų atvežė kinologė Kriegel, įsigijusi jų Italijoje.

Didžiosios Britanijos kinologų klube pirmieji Havanos bišonai įregistruoti 1988 m., kai šunų mylėtoja J.W.Ogilvie iš atostogų Italijoje pargrįžo su 2 Havanos bišoniukais.

Nemažai šuniukų iš Didžiosios Britanijos kinologų įsigijo amerikiečiai. Jau minėti D. ir B. Goodale taip pat pirko anglų išvestų „havaniukų“.

Vokietijoje šios veislės šunys startavo tik 1980 metais, šioje šalyje žymiausia bišoniukų veisėja yra Sandra Block (veislynas „Sandra’s“). Daug Havanos bišonų gyvena Ispanijoje ir Italijoje.

Į Lietuvą pirmuosius bišonus atvežė Jonauskų šeima (veislynas „Poseidonas“). Šiuo metu mūsų krašte jų yra kelios dešimtys, tačiau parodose galima pamatyti vos 2-3 mūsiškius Havanos bišonus.

Neseniai Druskininkuose vykusioje Tarptautinėje šunų parodoje savo Havanos bišoną STARBRIGHT SIRIJUS THE NOBLE-MINDED demonstravo ir vilnietė Ramunė Stasytienė (veislynas „Mano gentis“). Ši Havanos bišonų mylėtoja laiko du šunis, yra išveisusi vieną vadą. R.Stasytienė sako, kad Havanos bišonai visą jos šeimą pavergė draugišku charakteriu, žaismingumu ir neblėstančiu optimizmu.

Į klausimą, kodėl pasirinko būtent šios veislės šunis, R.Stasytienė atsakė: „Havanos bišonais susidomėjau, kai laukiausi antrosios dukrelės. Norėjau meilaus pūkuotuko, kuris mylėtų vaikus, būtų linksmas, bet neįkyrus, kad būtų ištikimas šeimos draugas. Tokį ir atradome“.

Pasak, pašnekovės, bišonai puikiai sutaria su vaikais: „Kalytė Aruba niekada nėra nei suurzgusi, nei iššiepusi dantis, nors retsykiais vaikų rodoma meilė būna per „stipri“. Patinėlis Sirijus dar būdamas mažas kelis kartus bandė suurgzti, bet aš jį nuraminau, tuo viskas ir pasibaigė. Dabar Sirijui vieneri metai, jis kantrus su vaikais, „džentelmeniškai“ priima jų dėmesį“.

Kokie „Mano genties“ šunų pasiekimai parodose? – teiraujuosi veisėjos. „Jie tik pradeda parodų karjerą. Aruba jau yra kandidatė į Lietuvos čempionus, Sirijus – geriausias mažylis, jaunimo nugalėtojas, kandidatas į Lietuvos jaunimo čempionus“– pirmuosius pasiekimus vardija R.Stasytienė, tačiau pabrėžia, kad ne parodų laurai svarbiausi. Jos nuomone, šie šunys suteikia gyvenimui pilnatvės. Jie spinduliuoja gerą energiją, gali būti naudojami terapijos srityje.

„Havanos bišonai ypač jaučia šeimininkų nuotaikas ir atitinkamai reaguoja. Nors ši veislė labai žaisminga, tačiau šunelis gali valandų valandas išgulėti ant šeimininko kelių kaip kačiukas – jam nenusibos būti glostomam… Tokio šuns glostymas yra savotiška terapija, net jo šukavimas nuteikia pozityviai“, – minėjo pašnekovė.

Prakalbus apie kailį, atkreipė dėmesį, jog prižiūrėti puošnų bišonų kailį nėra taip sunku, kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti: „Kartą per savaitę patartina bišoniukus išmaudyti ir sušukuoti. Aišku, jei gyvenate kaime, kur daug pievų, miškų, kur šuniukas laksto palaidas, kailiuką reikėtų šukuoti dažniau, nes gali susivelti. Bet, kuo šunelis vyresnis, tuo lengviau prižiūrėti jo kailį, kadangi jis galutinai susiformuoja ir mažiau veliasi (labiau veliasi „paauglių“ šuniukų kailis). Jei nuo mažens šuniukas pratinamas prie grožio procedūrų, greit supranta, kad tai jo ir šeimininko kasdienybės dalis. O su šeimininku būti ir bendrauti jam visada patinka“.

Havanos bišonų standartas: http://www.fci.be/ (IX gr., nr. 250)
Aurelija Staskevičienė
Ramunės Stasytienės nuotr.