Geriau už taksą – tik du taksai

Geriau už taksą – tik du taksai! Šį sakinį anksčiau ar vėliau ištaria visi, kurie į savo namus ir širdį įsileidžia taksų veislės šunį.

Šis mažas trumpakojis šuniukas savyje turi visko, ko dažniausiai trokšta apie svajonių vyrą galvojanti moteris: taksas bebaimis, stiprus, ištikimas, tvarkingas ir turi humoro jausmą.

Iš kur atsirado taksai?

Apie taksų atsiradimą pasakojama graži legenda. Požemių pasaulio dvasios, pamačiusios, kad žmonės viršuje augina mažą linksmą šuniuką užsigeidė jį turėti savo pasaulyje. Jos nusprendė nusitempti šuniuką pas save po žeme.

Tačiau žmonės jo nenorėjo atiduoti ir sučiupę laikė už galinių kojų. Taip bekovodami su dvasiomis šuniuką ištempė ir jis tapo ilgas. Tada šuniukas pats priėmė sprendimą ir įkandęs žemutinio pasaulio dvasiomis liko su žmonėmis viršuje. Tačiau nuo to laiko jis vis prisimena požemių pasaulį ir kaišioja savo nosį į kiekvieną miške surastą urvą.

Tikroji taksų atsiradimo istorija mažiau romantiška. Šios veislės gimtinė – Vokietija.  Taksai – pati seniausia urvinių šunų veislė. Išvedė juos Pietų Vokietijoje XVII amžiuje.

Senuosius žemaūgius skalikus (brakus), kuriuos dėl trumpų, kreivų kojų laikė veislės broku, sukryžmino su pinčeriais. Brakai naujai veislei perdavė gebėjimą grobį persekioti su balsu, puikią uoslę, pyktį žvėriui ir azartą. Taip pat puikias „urvinio darbo“ savybes.

Trumpaplaukiai taksai buvo bazinė veislė kuriant ilgaplaukius ir šiurkščiaplaukius taksus. Ilgaplaukių taksų tipas susiformavo XVIII amžiuje, kryžminant trumpaplaukius su spanieliais.

XIX amžiuje, trumpaplaukius taksus kryžminant su nykštukiniu pinčeriu, cvergšnauceriu, dendžio Dinmonto terjeru, buvo gautas šiurkščiaplaukis taksas. Pirmasis taksų standartas parašytas 1879 metais.

1888 metais įkurtas pirmasis Vokiečių taksų klubas. Ir mūsų dienomis Vokietija yra šalis, kuri prižiūri veislės standartą, vienija taksų klubus visame pasaulyje. Už tai atsakinga tarptautinė taksų organizacija WUT, kurios nariais kitais metais žada tapti ir Lietuvos taksų mylėtojų klubas.

Taksai išskirtiniai šunys net  FCI sistemoje, čia jiems priskirta atskira grupė. Ketvirtojoje FCI grupėje šiuo metu karaliauja trijų tipų taksai, kurie skiriasi kailiu: trumpaplaukiai, šiurkščiaplaukiai ir ilgaplaukiai. Kiekvieno tipo taksai esti trijų dydžių: standartiniai, nykštukiniai ir triušiniai. Visi šie tipai yra devynios savarankiškos šunų veislės, kurios skiriasi dydžiu, plaukų ilgiu ir spalva.

Neblėstantis populiarumas

Taksas – viena populiariausių ir mylimiausių šunų veislių visame pasaulyje. Bėga metai, keičiasi mados, tačiau taksai stabiliai išlieka populiariausių veislių dešimtuke. Žmonės myli šiuos šunis už tvirtą charakterį, ryškiai išreikštą individualumą ir narsią širdį. Kitų veislių šunys retai parodo tiek savarankiškumo ir išradingumo kaip taksai, kurie tuo pat metu yra paklusnūs ir atsidavę.

Taksų augintojai dažnai susiduria su mitu, kad taksas – sunkiai dresuojamas ir agresyvus šuo. Tiesa yra tokia, kad tikras taksas yra draugiškos prigimties, nenervingas ir neagresyvus, stabilaus temperamento. Aistringas, ištvermingas ir vikrus medžioklinis šuo, turintis puikią uoslę. Tačiau tai savarankiškas ir sprendimus mokantis priimti šuo. Jei toks šuo pamato, kad jo šeimininkas linkęs nuolaidžiauti, jis būtinai pasinaudos susiklosčiusia situacija ir užims vadovaujančią padėtį namuose.

Taksai labai mėgstami šunys, galima būtų ilgai vardyti garsenybes, kurios savo lova (taip, taksai labiausiai mėgsta miegoti šeimininkų lovoje) dalijnosi su šiais „dešrainiais“. Tarp jų dainininkė Adele, Andy Warhol, Audrey Hepburn, Picasso, David Bowie, Elizabeth Taylor, Marilyn Monro, Kirsten Dunst ir šimtai kitų. O kur dar britų karališkosios šeimos nariai, kurie, augindami šiuos šunis, išpopuliarino taksus Didžiojoje Britanijoje.

Tiesa, ne visada taksai puikavosi numylėtinių vardu, Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais taksų veislei buvo iškilusi nemenka grėsmė išnykti. Dėl kilusios neapykantos viskam, kas vokiška, masiškai buvo naikinami ir taksai. Jungtinėse Amerikos valstijose po karo šią veislę atkūrė iš likusių 26 šunų, tik tiek tepavyko išsaugoti.

Taksas namuose

Taksai buvo išveisti medžioklei, tačiau dauguma juos augina namuose kaip namų kompanionus. Ir tai suprantama – taksai nereiklūs, pasižymi gera sveikata, o jų laikymas nereikalauja didelių išlaidų. Jie neišrankūs maistui, žinoma, jei nebuvo išlepinti vaikystėje.

Tačiau tai šunų veislė, kuri nesiskundžia apetitu, todėl yra linkę nutukti, jei šeimininkai nesugeba riboti maisto. Tai labai ištvermingi šunys, visada pasiruošę vykti į bet kurią kelionę. Taksai puikiai prisitaiko bet kokioje namų aplinkoje, prie bet kokio dienos režimo ir prie bet kokių šeimininko įpročių.

Taksai labai protingi, paklusnūs savo šeimininkui, šiek tiek įkyrūs, reikalaujantys pagarbaus, švelnaus elgesio. Su jais negalima elgtis grubiai, nes jie užsispyrę, įžeidūs savimylos.

Ši šunų veislė auginti namuose tinka labiau nei kitų medžioklinių veislių šunys. Taksai turi puikią klausą, todėl girdi tyliausius garsus, yra puikūs sargai, be reikalo nesukeliantys triukšmo, kas būdinga špicams ir įvairių veislių terjerams. Taksus gerbia ir gentainiai šunų pasaulyje, nes jie savo autoritetą gina rimtai!

Jie smalsūs, nuolat domisi aplinka, dievina pasivaikščiojimus, o medžioklė – jų gyvenimo prasmė. Net tie šunys, kurių niekada nesivedė į medžioklę, „realizuoja“ savo medžioklės instinktą rausdami graužikų urvus, kurmiarausius net paprasčiausio pasivaikščiojimo metu.

Mūsų laikais, ypatingai miestuose, taksus laiko bendravimui kaip šeimos narius. Ramios pusiausvyros, bet tuo pačiu gyvybingas ir išdykęs taksas suteikia džiaugsmo tiek vienišiems žmonėms, tiek didelei šeimai. Jis dažniausiai išsirenka sau vieną šeimininką, bet jo meilė ir prieraišumas neaplenkia ir kitų šeimos narių. Vaikams jie sudaro puikią draugiją žaidimams ir pasivaikščiojimams.

Taksų labai stipriai išvystytas sarginis (gynybinis) instinktas. Nedidelis taksų ūgis neatitinka jo stipraus ir garsaus balso. Trumpos kojos nėra kliūtis lydėti jus ilgame žygyje.

Dažniausiai pasitaikantys mitai apie taksus

Kaip kiekviena šunų veislė, taip ir taksai neišvengia „mitų“. Jaučiame pareigą populiariausius jų paneigti.

Taksas – netinkama šunų veislė vaikams. Tai netiesa. Taksai myli vaikus, ypač tuos, kurie auga jų namuose. Tai puikiausi vaikų žaidimų draugai ir sargios mažųjų auklės. Tačiau taksas, kaip ir bet kurios veislės šuo, gali gintis, jei vaikas neatsargiai su juo elgsis. Todėl mokytis draugauti turi ne tik šuo, bet ir vaikas.

Taksai agresyvūs kitų šunų atžvilgiu. Tai netiesa. Šis mitas atsirado dėl tūkstančių taksų mišrūnų, kuriuos žmonės vis tiek priskiria taksams.  Dauginimo be dokumentų padarinys – šuns agresyvus elgesys. Tikras taksas – bebaimis, savimi pasitikintis, tačiau niekada nebus isteriškas ar agresyvus. Žinoma, jei jo šeimininkas neleis jam tokiu būti. Takso auklėjimas labai svarbi jūsų takso charakterio dalis.

Taksas išraus visą pievą prie namų. Tai iš dalies tiesa, dauguma taksų turi polinkį rausti žemę, tačiau tikrai ne visi. Jei nuo mažens šuniukui drausite rausti arba įpratinsite tai daryti tik vienoje vietoje, jūsų namų pievutė liks graži.

Takso neįmanoma dresuoti. Tai visiškas mitas. Šis šuo dresuojamas taip pat, kaip ir kitų veislių šunys. Taksai puikiai mokosi ir skina laurus ne tik medžioklėje ar parodose, bet ir agility varžybose. Paprasčiausiai taksas – savarankiškas šuo, jo kontaktas su šeimininku paremtas ne aklu paklusnumu kaip, tarkime, aviganių, o abipuse pagarba ir bendradarbiavimu. Takso dresūrai gali prireikti daugiau kantrybės, tačiau ją turintis šeimininkas galės didžiuotis puikiai besielgiančiu šunimi.

Visus besidominčius taksais kviečiame apsilankyti šunų parodose bei susisiekti su Lietuvos taksų mylėtojų klubu, kurio nariai pasirengę daugiau papasakoti apie šiuos puikius šunis.

Tekstą parengė Skaiva Jasevičiūtė, Lietuvos taksų mylėtojų klubas
Dainiaus Stankaus ir Lino Vaicekausko nuotr.

Taksų sveikata

Vidutinė taksų gyvenimo trukmė yra 12 metų. Rinkdamiesi šios veislės augintinį atminkite, kad LKD išduoda kilmės dokumentus tik tiems šuniukams, kurių tėvams yra atlikti privalomieji sveikatos tyrimai ir jų rezultatai yra priimtini veisimui, taip pat jeigu laikomasi minimalių privalomų veisimo reikalavimų, kurie įvesti dėl šių šunų sveikatos ir gerovės:

•    Standartinio dydžio taksų kalytės gali būti kergiamos nuo 18 mėn., patinai – nuo 15 mėn. amžiaus, triušiniai ir nykštukiniai abiejų lyčių šunys gali būti veisiami nuo 15 mėn. amžiaus. Kalės gali būti veisiamos iki 8 metų, patinams maksimalus veisimo amžius neribojamas.
•    Pirmo šuniavimosi metu kalė negali būti vyresnė nei 7 metų.
•    Kitą kartą kalę galima kergti po šuniukų gimimo praėjus mažiausiai 8 mėnesiams.
•    Draudžiama poruoti artimo giminingumo šunis.
•    Draudžiama poruoti skirtingos plauko struktūros taksus, du marmurinės spalvos šunis, taip pat standartinio dydžio taksus su triušiniais arba nykštukiniais.
•    Abiem šuniukų tėvams kas dvejus metus turi būti atliekami akių tyrimai. Draudžiama veisti šunis, kuriems diagnozuota progresuojanti tinklainės atrofija arba paveldima katarakta.

Šuniukų tėvai privalo sudalyvauti bent dviejose parodose. Kalės turi gauti ne mažesnius įvertinimus negu „labai gerai“, patinai – ne mažesnius negu „puikiai“.

Taksai yra diskvalifikuojami šunų parodose ir negauna įvertinimų, jeigu yra agresyvūs arba pernelyg baikštūs, turi akivaizdžių fizinių arba elgsenos sutrikimų, turi netaisyklingą sąkandį ar apatinių iltinių dantų išaugimo vietą, trūksta bent vieno kandžio, iltinio danties ar kai kurių kitų dantų, turi labai laisvus pečius, „kirstą“ krūtinkaulį, bet kokius uodegos pakitimus. Atkreipiame dėmesį, kad šunys bei kalės gali būti veisiami ir nedalyvavę parodose, jeigu jie turi dviejų LKD teisėjų atliktą veislės apžiūrą su išvada, kad šuo ar kalė tinka veisimui.

Rinkdamiesi šuniuką su kilmės dokumentais,  galite būti tikri, kad augintinis tiek savo išvaizda, tiek charakteriu atitiks keliamus veislei reikalavimus, o veisėjai pasirūpino, kad jis būtų išveistas tinkamomis sąlygomis, užtikrinančiomis gyvūnų gerovę.

Pateikiame informaciją apie dažniau pasitaikančius taksų sveikatos sutrikimus ir patarimus, kaip galima apsaugoti savo augintinį.

Tarpslankstelinių diskų liga (IVDD). Tai dažniausias taksų susirgimas. Liga išryškėja 4–7 m. amžiaus šunims, kai tarpslankstelinių diskų išvarža užspaudžia nugaros smegenis. Klinikiniai požymiai būna nuo lengvų (nugaros skausmai, nekoordinuoti judesiai) iki labai sunkių (užpakalinių galūnių paralyžius). Su šia liga per savo gyvenimą susiduria maždaug kas šeštas taksas, bet didesnis sergamumas  pastebėtas tarp trumpaplaukių taksų.

Norvegijoje, Danijoje ir Suomijoje veisiamiems taksams yra atliekamas rentgenologinis stuburo tyrimas. Daugiau negu 2 kalcifikuotus tarpslankstelinius diskus turintiems taksams yra taikomi veisimo apribojimai, o taksus, turinčius 5 ar daugiau kalcifikuotų diskų, draudžiama veisti.

Ligai pasireikšti svarbi ne tik genetika, bet ir kiti veiksniai. Kuo didesnis šuns ilgio ir aukščio ties ketera santykis, kuo smulkesnis šuo, kuo didesnis antsvoris bei vyresnis amžius – tuo rizika susirgti IVDD didesnė, todėl reikėtų vengti veisti ekstremalių charakteristikų šunis, o auginant taksus rūpintis jų fizine būkle, neleisti priaugti antsvorio. Vienos apklausos metu nustatyta, kad taksai, kuriems šeimininkai nuolat leisdavo šokinėti ant ir nuo baldų bei laipioti laiptais, IVDD patirdavo rečiau, negu tie, kuriems tai buvo draudžiama. Taip pat pastebėta, kad kastruoti gyvūnai, ypač jeigu operacija buvo atlikta iki 12 mėn. amžiaus, IVDD sirgdavo beveik dvigubai dažniau.

Antsvoris. Taksai yra linkę priaugti svorio, todėl šerkite normuodami kokybišką ėdalą, atsižvelkite į šuns amžių, svorį ir fiziologinę būklę. Skirkite taksams pakankamai laiko pasivaikščiojimams ir fizinei veiklai.

Epilepsija. Šis susirgimas dažniau pasitaiko tarp mažųjų ilgaplaukių taksų. Jungtinėje Karalystėje 2015 m. atliktos taksų augintojų apklausos duomenimis jų sergamumas siekė 3,9 proc.

Mažųjų dydžių šiurkščiaplaukiams taksams pasitaiko genų mutacija, lemianti atskirą epilepsijos formą – Laforos ligą, kuri nors ir yra paveldima, bet paprastai pasireiškia tik nuo 5 metų amžiaus. Ja serga 10 proc. Jungtinėje Karalystėje tirtų šios veislės šunų, o dar 35 proc. yra mutavusio geno nešiotojai, t.y. kliniškai neserga, bet turi vieną mutavusio geno kopiją, kurią gali perduoti palikuoniams. Suporavus du nešiotojus, dalis šuniukų gali susirgti šia liga. Duomenų apie ligos paplitimą Lietuvoje nėra.

Akių ligos. Kai kurios akių ligos yra paveldimos, todėl rinkitės tik tokį šuniuką, kurio abiem  tėvams ne seniau negu prieš 2 metus iki kergimo buvo atlikti akių tyrimai. Draudžiama veisti šunis, jeigu jiems diagnozuojama progresuojanti tinklainės atrofija (PRA) ar paveldima katarakta, taip pat nerekomenduojama veisti šunų su taškiniu paviršiniu keratitu. Siekiant išsiaiškinti kliniškai sveikus progresuojančią tinklainės atrofiją lemiančio mutavusio geno nešiotojus ir išvengti dviejų nešiotojų veisimo (jų šuniukams gali išsivystyti liga), mažųjų dydžių taksams rekomenduojama papildomai atlikti PRA-cord1 DNR testą. Taip pat galima atlikti tyrimus ir kai kurių kitų PRA sukeliančių mutavusių genų atžvilgiu.

Kaulų formavimosi defektai (osteogenesis imperfecta). Europoje atlikto taksų tyrimo duomenimis, net 17,3 proc. šiurkščiaplaukių taksų yra šį genetinį susirgimą lemiančio mutavusio geno nešiotojai. Suporavus mutavusio geno nešiotojus, dalis šuniukų gali gimti sergantys, todėl visų dydžių šiurkščiaplaukiams taksams rekomenduojama atlikti DNR tyrimą, o nustatytų geno nešiotojų neporuoti. Ligai būdingi trapūs kaulai, „laisvi“ sąnariai, sutrikęs dantų augimas. Požymiai išryškėja dar visai jauniems šuniukams.

Retos paveldimosios ligos. Šuniukų tėvams prieš veisimą galima atlikti DNR tyrimus retų paveldimųjų ligų atžvilgiu (atsparumas vaistams, narkolepsija, neuronų ceroidinė lipofuscinozė, III A tipo mukopolisacharidozė, piruvatkinazės trūkumas) ir informuoti Jus apie jų rezultatus. Būkite dėmesingi, jeigu iki metų amžiaus šuniui pastebima neurologinių sutrikimų (elgsenos pokyčiai, regos susilpnėjimas, nekoordinuoti judesiai), miego sutrikimų, energijos trūkumo, silpnumo – tai gali būti požymiai genetinių ligų. Genetinėmis ligomis sergantys šunys neveisiami.

Pagal užsienio spaudą parengė Rūta Kudelytė

Informacijos šaltiniai:

BUSSE Claudia. Eye Disease in Dachshund. https://dachshundbreedcouncil.files.wordpress.com/2012/04/claudia-dachshund-breeder-conference-hand-outs.pdf

Dachshund Health UK. https://sites.google.com/site/ukdachshundhealthreport/

Dachshund Intervertebral Disc Disease. http://www.dachshund-ivdd.uk

ECKARDT, J., et al. Population screening for the mutation associated with osteogenesis imperfecta in dachshunds. Veterinary Record, 2013, 172.14: 364-364. http://d20952.ispservices.at/cms/media/archive1/OI-AbschlussberichtderUniHannover13.1.2013.pdf

JENSEN, Vibeke F., et al. Quantification of the association between intervertebral disk calcification and disk herniation in Dachshunds. Journal of the American

Veterinary Medical Association, 2008, 233.7: 1090-1095. http://www.wunjosteckels.com/calcificaties.pdf

Lafora Dogs. Canine Lafora Information and Support. http://www.laforadogs.com

LAPPALAINEN, Anu Katriina; MÄKI, Katariina; LAITINEN-VAPAAVUORI, Outi. Estimate of heritability and genetic trend of intervertebral disc calcification in

Dachshunds in Finland. Acta Veterinaria Scandinavica, 2015, 57.1: 1. http://actavetscand.biomedcentral.com/articles/10.1186/s13028-015-0170-7

PACKER, R. M. A., et al. DachsLife 2015: an investigation of lifestyle associations with the risk of intervertebral disc disease in Dachshunds. Canine Genetics and Epidemiology, 2016, 3.1: 8. https://cgejournal.biomedcentral.com/articles/10.1186/s40575-016-0039-8

PACKER, Rowena MA, et al. How long and low can you go? Effect of conformation on the risk of thoracolumbar intervertebral disc extrusion in domestic dogs. PloS one, 2013, 8.7: e69650. http://journals.plos.org/plosone/article?id=10.1371/journal.pone.0069650

Universities Federation for Animal Welfare. Genetic Welfare Problems of Companion Animals. Dachshund. http://www.ufaw.org.uk/dogs/dachshund