Kurtsharas

Turėdamas kurtsharą pajunti, kaip atgyja tavo namai…

Kurtsharas, arba trumpaplaukis vokiečių pointeris, yra universalus medžioklinis šuo. Jis stiprus, itin greitas, atletiškas, raumeningas, puikiai manevruojantis net miško tankumynuose.

Vėlyvą rudenį ir žiemą žema vandens temperatūra neleidžia kurtsharui ilgai dirbti vandenyje ieškant ančių, bet net žvarbiausiomis dienomis jis gali nepavargdamas sekti kraujo pėdsakais per sniegą.

Be abejo, šuniui nustojus dirbti reikia pasirūpinti jo šiluma: nusausinti kailį ir įleisti į šiltą patalpą arba automobilį, užkloti šiltą antklodę, nes kurtsharų kailis trumpas.

Kailio spalva. Kurtsharų kailio margumas – labai įvairus: vientisas rudas / juodas, rudas / juodas su baltais šlakais arba dėmėmis, baltas su rudomis / juodomis dėmėmis. Rudo šuns galva privalo būti ruda, juodo – juoda. Kurtsharo galvos kailis negali būti baltas.

Parodose dažnai dalyvauja virš 10 šios šunų veislės atstovų (gimusių Lietuvoje ir įsigytų svetur). Taigi šunų parodų žiūrovai turi galimybę susipažinti ir pamatyti įvairių kailio spalvų kurtsharų.

Ausys nukarusios, akys migdolų formos, rudos spalvos, kuo tamsesnis kailis, tuo tamsesnės turi būti ir akys. Kalyčių ūgis ties ketera – 58-63 cm, patinų – 62-66 cm.

Istoriškai kurtsharams buvo kerpamos uodegos dėl pavojaus jas susižeisti medžioklės metu. Nuo 2013 m. Lietuvoje draudžiama „kupiruoti“ šunų uodegas ir ausis.

Kurtsharai Lietuvoje naudojami paukščiams, daugiausiai – antims medžioti, sekti pėdsakais ir sužeistų gyvūnų paieškai.

Charakteris. Vokiečių trumpaplaukio pointerio būdas yra itin stabilus. Toks jų temperamentas susiformavo dėl dešimtmečius trukusio atsakingo ir tikslingo vokiečių kinologų požiūrio į šunų veisimą.

Šio šuns charakteris tvirtas, jis pasitiki savimi, yra draugiškas ir išskirtinai prisirišęs prie savo žmogaus. Labai lojalus. Nori būti kuo arčiau. Kartais atrodo, kad atsisėstų ant galvos, jei galėtų. Ne, ne tam, kad parodytų savo viršenybę, bet kad būtų kuo arčiau prie savo žmogaus…

Kurtsharai moka džiaugtis gyvenimu, jie išmoko savo šeimininkus juo džiaugtis dar labiau.

Tipiško charakterio kurtsharas nėra agresyvus nei žmogui, nei šunims. Choleriškas charakteris yra šios veislės yda. Jie aktyvūs, bet jokiu būdu ne choleriški arba perdėtai aktyvūs. Kurtsharai lengvai nurimsta ir susikaupia dirbti. Tuomet jie yra 100 procentų čia ir dabar – drąsūs, nuovokūs, įvykius „planuojantys“. Pargrįžę į namus jie tampa lipšniais, besiglaustančiais „katinukais“.

Žmonės, kurie susižavi kurtsharų linksmu būdu bei grožiu, turėtų įvertinti, ar sugebės skirti pakankamai laiko tiek fiziniam, tiek protiniam šuns krūviui.

Kurtsharai vis dar aktyviai medžioja, jų instinktai itin stiprūs, todėl jiems būtini kasdieniai ilgi pasivaikščiojimai be pavadėlio laukuose, miškuose.

Pabėgiojimas aplink namą jiems nėra nei fizinis, nei protinis krūvis. Norint auginti kurtsharą tikrai nebūtina medžioti, bet kažką veikti ir nuolatos būti aktyvūs turite norėti patys ir turite tokie būti!

Šie šunys yra gimę bėgti ir dirbti, todėl jiems itin tinkama veikla yra šunų vikrumo (Agility) arba kinkinių (Sled Dog) sportas, kur jie vertinami kaip viena labiausiai šiai veiklai tinkančių šunų veislių. Nemažai Lietuvos kurtsharų taip pat aktyviai sportuoja, yra tarptautinių čempionų.

Kadangi kurtsharas išveistas atlikti daug skirtingų funkcijų (paieška sausumoje naudojantis apatine uosle, paieška naudojantis viršutine uosle ir būnant už kelių šimtų metrų nuo vedlio, aptikto grobio žymėjimas tilktimi, negyvo grobio atnešimas, darbas vandenyje) – dažnai turi priimti sprendimus pats, būtent tai išugdė unikalų charakterį, išskirtinį protą.

Būtent dėl šių savybių kurtsharas, nors ir būdamas itin paklusnus ir lengvai dresuojamas, prieš paklusdamas pasilieka erdvės interpretacijai ir apmąstymams. Jis niekada nebus kaip vokiečių aviganis, besąlygiškai vykdantis vedlio komandas.

Šuniuko pasirinkimas. Renkantis šuniuką reikėtų išsirinkti veisėją, kuriuo pasitikėtumėte. Aš pati šuniukus stebiu mažiausiai 7 savaites ir tik tada ateina momentas rinktis naują šeimos narį žmonėms ir tikrai ne pagal gražią dėmelę ir ne iš visos vados.

Kailio dėmelė penkiolikai metų neturės jokios įtakos, o charakteris turi būti pasirinkimo prioritetas. Per 7 stebėjimo savaites galiu pasakyti, kuris šuo bus pats veržliausias, atkakliausias ir labiausiai reikalaujantis darbo, o kuris mažiau.

Atkakliausi atitenka medžiotojams, sportininkams ir tiems, kurie nori išskirtinių poreikių šuns, o šeimos, norinčios šuns tik kaip aktyvaus ir linksmo šeimos nario, renkasi iš ramesnių šuniukų. Per 11 metų dar nebuvau suklydusi.

Kurtsharų gyvenimo trukmė yra 12-17 metų. Tai labai stipri ir sveika šunų veislė. Pasak veterinarinės medicinos šaltinių, kurtsharai gali sirgti klubo sąnario displazija, įvairiomis akių ir odos ligomis, nesterilizuotos kalės gali turėti gimdos arba pieno liaukų auglių. Svarbu, kad šunų tėvams būtų atlikti displazijos ir akių tyrimai, gauti sertifikatai.

Priežiūra. Kurtsharų priežiūra itin paprasta. Trumpas kailis šeriasi intensyviai du kartus per metus, likusį laiką gerokai mažiau.

Kai šeriasi intensyviai, geriausia šukuoti masažuojant specialiu guminiu šepečiu, primenančiu pirštinę. Maudyti esant poreikiui. Šiltuoju metu laiku jie nuolat mirksta ežeruose ir kituose vandens telkiniuose.

Ausis reikia tikrinti ir reguliariai valyti, kad nesikauptų išskyrų ir nešvarumų.

Kurtsharų negalima laikyti lauke, plonas jų kailis nėra prisitaikęs mūsų klimatui. Taip pat ir jų būdas – stiprus ryšys su šeimininku – neleidžia šiam puikiam šuniui gyventi atskirai.

Be to, tik turėdamas kurtsharą pajunti, kaip atgyja namai, kaip jie prisipildo gerų emocijų, kai šuo nuolat su visais bendrauja, stebi ir mokosi iš kiekvieno savo žmogaus veiksmo bei žvilgsnio.

Parengė Miglė Narbutaitė
M.Narbutaitės nuotr.

Kurtsharų sveikata

Vidutinė kurtsharų gyvenimo trukmė yra 12 metų. Tai ganėtinai geros sveikatos, aktyvūs ir ilgaamžiai šunys, tačiau rinkdamiesi šios veislės augintinį, būtinai atkreipkite dėmesį į jo tėvų sveikatą.
LKD išduoda kilmės dokumentus tik tiems šuniukams, kurių tėvams yra atlikti visi privalomieji sveikatos tyrimai ir jų rezultatai leidžia veisti, taip pat jeigu veisėjai laikosi minimalių privalomų veisimo reikalavimų, įvestų dėl šunų sveikatos ir gerovės:

• Kalės gali būti kergiamos nuo 18 mėn. iki 8 metų, patinai – nuo 12 mėn. amžiaus.
• Pirmo šuniavimosi metu kalė negali būti vyresnė nei 7 metų.
• Kitą kartą kalę galima kergti po šuniukų gimimo praėjus mažiausiai 8 mėnesiams.
• Abiem šuniukų tėvams ne anksčiau kaip 12 mėn. amžiaus turi būti atlikti klubo sąnario displazijos tyrimai. Leidžiama veisti šunis su A, B ir C laipsnio įvertinimais, tačiau jeigu bent vieno šuns iš poros laipsnis C, kitas turi turėti A arba B laipsnį.

Kilmės dokumentai išduodami, jeigu tėvai dalyvavo bent dviejose parodose. Kalės turi gauti ne mažesnius įvertinimus negu „labai gerai“, patinai – ne mažesnius negu „puikiai“.
Šunys/kalės gali būti veisiami ir nedalyvavę parodose. Tokiu atveju jie turi turėti dviejų LKD teisėjų atliktą veislės apžiūrą su išvada, kad šuo/kalė tinkamas veisti.

Kurtsharai yra diskvalifikuojami šunų parodose ir negauna įvertinimų, jeigu yra agresyvūs arba pernelyg baikštūs, silpno charakterio, turi akivaizdžių fizinių arba elgsenos sutrikimų, stuburo arba krūtinės deformacijų, yra netipiškų lytinių charakteristikų, jiems trūksta dantų (pastaba: iš 4 PM 1 ir 2 M3 kurtsharams gali trūkti dviejų dantų) arba yra ne linijoje išaugusių dantų, netaisyklingas sąkandis, kiškio gomurys arba kiškio lūpa, nukarę akių vokai, ektropija (akies voko išvirtimas), entropija (akies voko įvirtimas), distichiazė (netaisyklingai išaugusios blakstienos, žalojančios akį), penktieji (papildomi) pirštai.

Taigi rinkdamiesi šuniuką su kilmės dokumentais, galite būti tikri, kad augintinis tiek savo išvaizda, tiek charakteriu atitiks keliamus veislei reikalavimus, o veisėjai pasirūpino, kad jis būtų išveistas tinkamomis sąlygomis, užtikrinančiomis gyvūnų gerovę. Be to, kuo kruopščiau rinksitės augintinį – tuo ilgaamžiškesnio ir sveikesnio draugo galite tikėtis.

Pateikiame kurtsharams pasitaikančių susirgimų suvestinę ir patarimus, kaip apsaugoti savo augintinį

Skrandžio išputimas ir užsisukimas. Pavojinga gyvybei sveikatos būklė, reikalaujanti skubios veterinarijos gydytojo pagalbos, nes užsisukus skrandžiui sutrinka ne tik virškinimas, bet ir kraujotaka – šuo gali nugaišti per kelias valandas. Jeigu pastebite išsipūtusį pilvą, šuo žiaukčioja, tarsi bando vemti, bet jokio turinio neišvemia – nedelsdami vežkite jį į veterinarijos kliniką. Užsisukus skrandžiui taip pat būdingas pilvo skausmas, šuo neramus, lekuoja tankiai, bet paviršutiniškai. Išvengti skrandžio išputimo ir užsisukimo galite, jeigu šersite augintinį kokybišku pašaru, nesukeliančiu dujų išsiskyrimo skrandyje. Neleiskite šuniui godžiai prisiryti sauso ėdalo, praryjant kartu orą, neleiskite daug lakti iškart po maitinimosi. Šunį geriau šerkite ne vieną, o du ar daugiau kartų per parą mažesnėmis porcijomis. Nevedžiokite ir neužimkite šuns aktyvia fizine veikla iškart po šėrimo. Patinams, vyresniems nei 7 metų šunims, ir vieną kartą per parą šeriamiems šunims skrandžio užsisukimo rizika padvigubėja.

Klubo sąnario displazija. Tai skausmingas sąnario susirgimas, dėl kurio šunys ima šlubuoti. Nors kurtsharams sunkios displazijos formos nustatomos labai retai, bet lengvesnių formų displazija diagnozuojama maždaug trečdaliui šios veislės šunų. Kadangi paveldimumas turi reikšmės, rinkitės šuniuką, kurio abiem tėvams atliktas klubo sąnario tyrimas Rentgeno aparatu. Leidžiama veisti šunis, kuriems nustatytas klubo sąnario displazijos laipsnis yra A, B arba C (jeigu bent vieno šuns iš poros laipsnis C, kitas turi turėti A arba B laipsnį). Idealu, jeigu abiem tėvams nustatytas A displazijos laipsnis (nėra jokių šio susirgimo požymių).

Jungties pūslinė epidermolizė. Retas, bet sunkus paveldimas susirgimas, pažeidžiantis odą ir gleivines iki 6 sav. amžiaus šuniukams. Būdingos pūslės ir opos ant pėdų, ausų, uodegos galiuko, užpakalinių galūnių ir kitose kūno dalyse. Susirgusiems šuniukams dažniausiai tenka atlikti eutanaziją, nes dėl pėdų pažeidimų jie beveik nebegali vaikščioti, o dėl burnos ertmės pažeidimų neėda, kartais situaciją pasunkina kraujo užkrėtimas.

Yra žinoma, kad liga perduodama genetiniu būdu, todėl, veisiant šunis, labai svarbu išsiaiškinti mutavusių genų nešiotojus. Italijoje nustatyta, kad kliniškai sveikų mutacijos nešiotojų yra 22 proc., o 1 proc. turi abiejų geno kopijų mutaciją ir serga. Kitų mokslininkų duomenimis, geno nešiotojais yra 13,8 proc. šios veislės šunų. Duomenų apie Lietuvos kurtsharus nėra, todėl visiems veisiamiems kurtsharams rekomenduojama atlikti DNR tyrimą šios ligos atžvilgiu.

Kurtsharai gali sirgti ir kitomis retomis paveldimomis ligomis, net jeigu nei vienas tėvų jomis neserga, tačiau yra mutavusių genų nešiotojai. Todėl prieš veisiant šunis, būtų idealu abiem tėvams atlikti DNR tyrimus. Jeigu gauti atsakymai rodo, kad šuo turi bent vieną mutavusio geno kopiją, jo veisti nerekomenduojama, nes susirgimą lemiantys genai gali būti perduoti palikuoniams.

DNR tyrimai kurtsharų veislės šunims gali būti atliekami šių paveldimųjų ligų atžvilgiu:

• Von Willebrando liga (II tipo) – kraujo krešėjimo sutrikimas. Būdingi požymiai – kraujavimas iš nosies, virškinamojo trakto, dantenų, ilgiau trunkantis kraujavimas po traumų arba pooperacinių žaizdų.
• Lupoidinė dermatozė – autoimuninis odos susirgimas, kuriam būdingas gausus pleiskanojimas.
• Kolbelių degeneracija – akių tinklainės susirgimas, lemiantis šunų aklumą dieną.

Parengė Rūta Kudelytė

Informacijos šaltiniai:

BRYDEN, SHARON L., et al. Clinical, histopathological and immunological characteristics of exfoliative cutaneous lupus erythematosus in 25 German short‐haired pointers. Veterinary dermatology, 2005, 16.4: 239-252. https://www.researchgate.net/profile/Thierry_Olivry/publication/284573462_Interface_dermatitis_and_sebaceous_adenitis_in_exfoliative_cutaneous_lupus_erythematosus_lupoid_dermatosis_of_German_short-haired_pointers/links/565e276c08aefe619b26fa14.pdf

CAPT, Annabelle, et al. Inherited junctional epidermolysis bullosa in the German Pointer: establishment of a large animal model. Journal of investigative dermatology, 2005, 124.3: 530-535. https://scholar.google.lt/scholar?output=instlink&q=info:ghpmx1Y2TBQJ:scholar.google.com/&hl=lt&as_sdt=0,5&scillfp=17389861277057828268&oi=lle

MAULDIN, Elizabeth A., et al. Exfoliative cutaneous lupus erythematosus in German shorthaired pointer dogs: disease development, progression and evaluation of three immunomodulatory drugs (ciclosporin, hydroxychloroquine, and adalimumab) in a controlled environment. Veterinary dermatology, 2010, 21.4: 373-382. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3294011/

Nash, H. Bloat (Gastric Dilatation and Volvulus). http://asdca.org/healrharticlesandpdf/Bloat.pdf

PERTICA, G., et al. Prevalence of inherited junctional epidermolysis bullosa in German shorthaired pointers bred in Italy. The Veterinary record, 2010, 167.19: 751. https://www.researchgate.net/profile/Maria_Strillacci/publication/49776772_Prevalence_of_inherited_junctional_epidermolysis_bullosa_in_German_shorthaired_pointers_bred_in_Italy/links/0deec5311bcb6b89d9000000.pdf.