Amerikiečių kokerspanieliai

Amerikiečių kokerspanieliai priklauso gausiai spanielių šeimai. O iš kur apskritai atsirado spanieliai, iki šiol tiksliai nežinoma, nors pavadinimas rodo ispanišką jų kilmę. Su spanieliais nuo seno buvo medžiojama, bet dabartiniai „amerikiečiai“ yra šeimos šunys, kompanionai…

Spanielių prototipai pavaizduoti Makedoniečio Antrojo (Filipo, Aleksandro Makedoniečio sūnaus) laikų statulėlėse. Panašių į spanielius šunų buvo ir Kartaginoje (Šiaurės Afrika, 825-146 m. pr. Kristų). Anglijoje jie minimi nuo VIII amžiaus.

Iš gausios spanielių šeimos kilo ir amerikiečių kokerspanieliai. Pats veislės pavadinimas rodo, kad  veislė susiformavo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ir nors amerikiečių kokerspanielių veislės formavimasis užtruko maždaug šimtmetį, jie tebelaikomi jauna šunų veisle.

Kokia buvo pradžia? 1879 metais Džeimso Farrau veislyne Anglijoje gimė juodas spanielis OBO, vėliau tapęs amerikiečių kokerspanielių veislės pradininku. Jo sūnus OBO-2 buvo atvežtas į JAV ir įregistruotas Šunų veislių knygoje (Nr. 4911). Nors savo eksterjeru ir nepriminė šiuolaikinių kokerspanielių, tačiau, kaip minėta, davė pradžią naujai šunų veislei. 1881 m. Amerikoje buvo įsteigtas Spanielių mylėtojų klubas, kurio nariai veisė dviejų gana skirtingų tipų spanielius. 1946-aisiais minėtas klubas patvirtino smulkesnio, kompaktiškesnio, dekoratyvaus spanielio standartą, kurio pagrindu, dar patobulinusi, Tarptautinė kinologų federacija 1965 m. patvirtino amerikiečių kokerspanielių standartą (VIII gr., Nr. 167).  

Iš pradžių Amerikoje buvo veisiami tik juodi amerikiečių kokerspanieliai, todėl ši kailio spalva  laikoma bazine. Norėdami „išgauti“ smėlio spalvos kailį, veisėjai įliejo airių seterio, Sasekso spanielio ir net airių terjero kraujo. Minėtų veislių genetinis poveikis išliko gana ilgai.

„Amerikietis“ yra vienas iš mažiausių gausioje spanielių grupėje. Oficialus standartas, kuris paprastai esti lakoniškas ir sausas, pabrėžia: labai dekoratyvus, proporcingas, kompaktiškas, energingas.

Nors ir labai dekoratyvus, puošnaus kailio, išraiškingų akių, tai tikrai ne žaisliukas. Amerikiečių kokerspanielis yra imlus ir protingas – tik netingėkite mokyti! Jis pasiruošęs viskam. Veržlus, visada linksmas. Tuo pačiu šis šuo jaučia savo vertę: yra drąsus, ryžtingas, pasirengęs apginti mylimą šeimininką. Ir dar jis vadinamas dendžiu, nes aplenkia purvynus, vis laižo letenas, pilvą. Kai parke ar miške į jo kailį įsivelia šakelė, niekur neis, kol neiškrapštys, atrodo, kad jis pats rūpinasi gražia išvaizda.

Amerikiečių kokerspanieliai iš kitų veislių išsiskiria ir kailio spalvų įvairove. Tai visi smėlio atspalviai (nuo šviesios kreminės iki ryškios rudos), margi (juodai balti, baltai rudi, trispalviai), klasikinės juodos spalvos, juodi su įrūdžiu (rudos dėmės gali būti tik tam tikrose vietose).

Užtat šiam kailiui prižiūrėti reikia kasdien skirti šiek tiek laiko: iššukuoti, neleisti įsimesti kaltūnams. Pratinkite prie šukų, šepetėlių ir maudynių nuo mažens, tada neturėsite vargo su suaugusiu šunimi. Mažiausiai kas tris mėnesius jį reikia kirpti, išpešioti negyvus plaukus (geriau tai patikėti specialistams).

Paklusnumo komandų jį reikia mokyti nuo mažens. Taip pat reikia mokyti ringo dresūros, jeigu planuojate vesti į parodas. Didelės išraiškingos akys, ilgos ausys, šilkinis kailis, žvali ir linksma eisena, nuolat vizginama uodegėlė – parodoje jį visi pastebi. Ne vien išvaizda, bet ir charakteriu „amerikietis“ pavergia žmones: kupinas gyvenimo džiaugsmo, jaučia šeimininko nuotaiką, džiaugiasi bendravimu su žmonėmis. Jis nemėgsta vienatvės, o laimingiausias būna būryje, žaisdamas su vaikais ar kitais šunimis, krėsdamas pokštus, skriedamas kaip kulka paskui kamuoliuką.

Grožio ir energijos derinys lemia, kad parodose amerikiečių kokerspanielis beveik visada ten, kur renkami gražiausieji. Jų gausu ir šunų vikrumo varžybose.

Į Lietuvą pirmasis amerikiečių kokerspanielis atkeliavo gana vėlai, tik 1984 metais. Jo savininkas buvo kaunietis Jonas Gricius, Maskvoje įsigijęs kalytę GUDVIL GEILĄ, kurią vėliau vežė į Maskvą kergti ir sulaukė pirmosios vados. Neatsitiktinai čia paminėta Maskva. Maskvietės Liudmilos Mun (veislynas  MOONLIGHT SHOW), kitų Vakarų Europos garsių veisėjų dėka mūsų krašte atsirado puikių amerikiečių kokerspanielių.

Lietuvos kinologų draugijoje šiuo metu įregistruota nemažai „amerikiečių“, daugelis iš jų išveisti Lietuvoje, puikiai vertinami vietos bei užsienio parodose.

Amerikiečių kokerspanielių veisėja, veislyno „Saulėta pievelė“ savininkė M.Savickienė: „Prieš 20 metų Maskvoje įsigijau pirmąjį spanielį ir ši šunų veislė tarsi užbūrė mane… Ir ne mane vieną. Amerikiečių kokerspanielių veislę gerino daug Lietuvos „amirekonistų“, įsigydami šuniukus Rusijos veislynuose, kurie garsūs visoje Europoje: Moonlight Schow, Helada Hill’s, Admiral’s Schow. Taip pat veislės mylėtojai atsigabeno šuniukų ir iš Prancūzijos veislyno Very Vigie. Visi stengėmės, kad į mūsų šalį patektų geriausi pasaulio amerikiečių kokerspanielių kraujai, puikus genetinis fondas. Turime Europos čempionato visos parodos nugalėtojo Averno De La Grand Aldea „genų nešėją“ Flavio. Turime geriausio Europos veislyno Very Vigie išveistų šuniukų palikuonių. Bendraujame su Suomijos, Estijos, Rusijos (šiose šalyse amerikiečių kokerspanieliai ypač mylimi) veisėjais, hendleriais, kailio paruošimo specialistais. Dalijamės patirtimi ir informacija šių šalių internetinių svetainių forumuose, apie mus rašo, sveikina laimėjus parodose“.

Ž. Viskantaitės ir „Saulėtos pievelės“ nuotr.
Amerikiečių kokerspanielių standartas: www.fci.be