Čekų terjeras

Čekų terjerus išvedė čekas Františekas Horakas, gyvenęs 1909-1996 m. Ši šunų veislė, dar žinoma Bohemijos terjerų arba čekų terjerų vardu, yra palyginti jauna, bet sparčiai populiarėjanti.

Horakas nuo mažų dienų svajojo veisti arklius ir ponius. Būdamas devynerių, pradėjo veisti šunis, o po Antrojo pasaulinio karo – ir ponius. Vėliau Horakas tapo genetiku ir daug metų dirbo Mokslų Akademijoje Prahoje. Veisdamas šunis, išgarsėjo škotų ir Silihemo terjerų veislės šunimis, su kuriais medžiojo, gal todėl ir savo veislyną jis pavadino „Lovu Zdar“ (liet. Sėkmingas medžioklis).

Veislės kūrimas

Pirmąjį škotų terjerą Horakas išvedė 1932-aisiais, o po poros metų susipažinęs su Silihemo terjerų kalytės savininku nusprendė, kad, sukergus šias dvi veisles, būtų galima išvesti geresnį medžioklinį šunį, kuris, būdamas žemesnis, sugebėtų įlįsti į mažus urvus, neįveikiamus kitiems šunims.

Po Antrojo pasaulinio karo, 1949-aisiais, pasaulį išvydo škotų terjero Donku Lovu Zdar ir Silihemo  terjerės Buganier Urquelle palikuonis – pirmasis čekų terjeras. Jis gimė 1949-ųjų gruodžio 25 d. ir buvo pavadintas Adam Lovu Zdar.

Horakas kruopščiai fiksavo naujos veislės kūrimo faktus, vedė užrašus apie kraujo linijas, o vėliau įvardijo bruožus ir savybes, kurias norėjo išvesti. Būtent nuo šio įrašo galima sekti veislės raidos istoriją. Deja, pirmasis čekų terjeras buvo nušautas neatsargaus medžiotojo, todėl 1950 m. Horakui teko pakartoti veisimą – tąsyk jis sukergė škotų terjerą Scotch Rose su Buganier Urquelle, kuri atsivedė šešis šuniukus, nuo kurių prasidėjo čekų terjerų istorija.

Veisėjas siekė išvesti šunį, turintį siauresnę krūtinę, vidutinio dydžio galva ir truputį ilgesnėmis kojomis, kurios tiktų kapstyti žemę ir būtų tvirtos. Papildomos savybės, kurių tikėjosi Horakas, buvo: švelnesnis kailis ir medžioklio temperamentas, kurį būtų lengva valdyti; taip pat tamsi škotų terjerų kailio spalva ir Silihemo terjerų lašo formos ausys.

Čekų terjerai buvo išveisti medžioti lapes, zuikius, antis, fazanus ir šernus. Čekijoje net susikūrė šios veislės šunų savininkų medžiotojų klubas. Horakas taip pat norėjo, kad šios veislės šunų kailį būtų lengva prižiūrėti. Priešingai daugeliui terjerų, čekų terjerų kailis ne pešamas, o kerpamas mašinėle. Tai palengvina kailio priežiūrą.

Ir dar Horakas norėjo, kad nereikėtų vargintis trumpinant uodegą, todėl paliko ją nekirptą. 1956 m.,  praėjus dešimčiai metų nuo pirmosios vados, čekų terjerų veislė buvo pristatyta visuomenei, o dar po trejų metų ją pripažino Čekoslovakijos šunų mylėtojų klubas.

FCI įregistravo čekų terjerų veislę 1963-aisiais, augant jos populiarumui, ypač tarp medžiotojų.  Bet netrukus Horakas nusprendė, kad veislei reikėtų „šviežio kraujo“, ir, gavęs FCI leidimą, panaudojo Silihemų terjerų veislę kergimui dar du kartus.

Per daugelį metų Horakas įsigijo daug draugų bei gerbėjų tėvynėje ir užsienyje. Čekų terjerai savo gimtinėje mylimi, vertinami kaip nacionalinis turtas, kuris vaizduojamas pašto ženkluose, naudojamas vaizduojamajame mene, literatūroje, televizijoje ir kine.

Veislė išpopuliarėjo ir keliose Skandinavijos šalyse, nepaisant, kad jų eksportas gana ilgai buvo draudžiamas. Sparčiai plintantys Europoje ir kitose pasaulio dalyse, čekų terjerai sutinkami Anglijoje, Jungtinėse Valstijose, Kanadoje ir Australijoje. Horako terjerai  yra ne tik gerą vardą turintys medžiokliai, bet ir sėkmingi parodų dalyviai.

Pirmą kartą čekų terjeras dalyvavo parodoje 1959-aisiais. Pirmasis, laimėjęs čempiono titulą, buvo Horako Javor Lovu Zdar (1964 m.). O kai 1994 m. Veltrusy mieste vyko simpoziumas ir paroda, jau dalyvavo 57 čekų terjerai, po metų parodoje Švedijoje varžėsi 68 terjerai, tai rodė augantį veislės populiarumą.

Lietuvos kinologų draugijoje kol kas įregistruoti tik trys čekų terjerai: Radost Keretojas von Klanovice bei 2 čekų terjerai, gimę „Kerėtojo“ veislyne.

Temperamentas ir būdas

Čekų terjerai turi būti nei per daug baikštūs, nei per daug agresyvūs. Jie yra pakankamai atsargūs nepažįstamųjų atžvilgiu, todėl rekomenduojama anksti pradėti lavinti jų socialinius įgūdžius. Jaunas šunytis yra labai paklusnus, todėl patogu supažindinti jį su kitais šunimis ir žmonėmis, kartu prasmingai praleisti laiką – parengti dresavimui.

Čekų terjerai yra atsidavę savo šeimininkams ir draugiški su tais, kuriuos pažįsta. Jie gerai sutaria su kitais šunimis. Draugiški įvairaus amžiaus žmonėms, jaučia ypatingą prieraišumą vaikams, ypač augantiems su jais kartu. Jie yra puikūs namų šunys – gerų manierų, stengiasi įtikti; džiaugiasi tapę šeimos nariais ir gyvendami su tais, kuriuos atsidavę myli. Pakankamai budrūs ir akyli – visada praneša apie svečią prie durų.     

Protingi, atsakingi ir lengvai dresuojami, bet pernelyg jautrūs griežtiems mokymo metodams. Jauni šuniukai dažnai būna išdykę, subrendę, tampa ramesni, tačiau žaidimus mėgsta. Būdami nedidelio ūgio, yra tvirti ir atletiški, mėgsta sportuoti, bėgioti, atnešti nusviestus daiktus. Tai namų šunys, siekiantys bendravimo ir dėmesio. Kadangi jų judėjimo poreikis nedidelis, gerai jaučiasi gyvendami tiek bute mieste, tiek užmiestyje.

Gyvenimo trukmė – 10-15 metų. Čekų terjerai sveria 7-10 kg, kalyčių svoris laikosi ties apatine riba, patinų – ties viršutine, bet pasitaiko ir 6 ar net 13 kg sveriančių šunų. Gyvenimo sąlygos turi įtakos suaugusių šunų svoriui. Be to, čekų terjerai garsėja geru apetitu, jie mėgsta kaulyti gardžių kąsniukų ir… vagiliauti maistą.

Apie kailį ir priežiūrą…

Kailis – pilkšvai mėlynos spalvos (nuo sidabro iki anglies juodumo). Vienų kailis būna vientisos spalvos, kiti turi šviesesnių žymių (pilkšvos, geltonos ar kreminės spalvos) ant snukio ir galiūnių. Leistinos kelios baltos žymės, bet dominuoti turi pagrindinė spalva. Gimę šuniukai būna juodi, vėliau šviesėja. Tai gali užtrukti iki trejų metų. Čekų terjerai taip pat gali būti šviesiai rudi (gimę šuniukai būna tamsaus šokolado spalvos), bet ši spalva reta.

Kailį šukuoti reikėtų porą kartų per savaitę, kirpti – kartą per 6-8 savaites. Jei patys nemokate kirpti, geriau naudotis profesionalo paslaugomis. Čekų terjerai nesišeria, todėl patartina reguliariai prižiūrėti kailį, kad šis nesiveltų. Dažnai valykite akių kampelius, pašalinkite plaukus iš ausies kaušelio. Patrumpinkite plaukus, augančius tarp pėdos pagalvėlių, reguliariai karpykite nagus. 

Fizinis krūvis

Čekų terjerams užtenka vidutinio krūvio. Kadangi nėra dideli, dažniausiai pakanka žaidimų namuose, bet visi šios veislės šunys mėgsta reguliarius pasivaikščiojimus ir buvimą lauke. Turint omenyje jų dydį ir sudėjimą, tai sportiški šunys, mėgstantys ir galintys dalyvauti visuose šeimos užsiėmimuose.

Veislės standartas: www.fci.be (Nr. 246).
Straipsnio autorinės teisės – veislynas „Kerėtojas“
E.Rahamagi, M.Pospish, E.Bagdonavičiaus nuotr.