2020 m. kovo 6-8 d. Vilniuje, Lietuvos parodų ir kongresų centre Litexpo vyks trys tarptautinės šunų parodos! Kviečiame dalyvius registruotis.

Lietuviškai   |   English
Kontaktai
E.Kinologija

Elektroninė šunų duomenų bazė

G.Šulcaitė atstovaus mūsų vedliams

Lietuvos jaunųjų vedlių klubas kasmet renka geriausius vedlius. Šių metų geriausioji – G.Šulcaitė.

Vilnietė moksleivė Goda Šulcaitė „hendlingu“ užsiima tik pustrečių metų. Susumavus konkursų rezultatus, ji išrinkta geriausia 2013 metų vedle. Nuo pirmosios šunų parodos Prienuose iki Europos čempionato, o ateinantį pavasarį – prestižinės Cruft‘s parodos… Kaip ji tiek daug pasiekė ir kokiomis savybėmis turi pasižymėti šuns vedlys – pokalbis su G.Šulcaite.

Šie metai tau buvo sėkmingi. O kuris konkursas buvo pats sėkmingiausias?
Buvo daug sėkmingų konkursų. Buvo ir nesėkmių. Įsimintina paroda – 2011 m. nacionalinė visų veislių šunų paroda Ukmergėje. Tai buvo mano trečiasis konkursas, kuriame iš 28 dalyvių užėmiau 1 vietą savo amžiaus grupėje. Kitas įsimintinas momentas – 2013 metų Europos šunų čempionatas Ženevoje, Šveicarijoje. Nepamirštamas jausmas – atstovavau Lietuvos jauniesiems vedliams ir pirmą kartą buvau atrinkta į geriausių vedlių TOP 6. Konkuravau su labai stipriais pasaulio vedliais. Galbūt įsimintiniausia paroda bus 2014 metų Cruft‘s paroda, gal net svarbiausia šunų paroda mano gyvenime…

Atstovausi Lietuvos jauniesiems vedliams 2014 metų Cruft‘s parodoje. Kokios mintys aplanko? Ar bijai?
Esu labai laiminga, galėdama atstovauti ne tik mūsų vedliams, bet ir Lietuvai.  Dabar daugiausia dėmesio skiriu pasiruošimui, man padeda Diana Jurkuvėnienė, mano mokytoja. Žinau, kad net jei nebūsiu atrinkta tarp pačių geriausiųjų, vien mintis, kad atstovausiu savo šaliai, mane džiugina. Norėčiau pasirodyti puikiai. Norėčiau, kad mane pastebėtų ir atkreiptų dėmesį, kad Lietuvos, nors ir nedidelės šalies, vedliai yra vieni geriausių. O labiausiai bijau filmavimo kamerų. Vien mintis, kad mane filmuos ir rodys visur, kelia šiurpą. Ant scenos stovėti galiu, tačiau rankų drebėjimas vis dėlto išduoda tikrąją būseną… Prieš vykstant į Birmingemą sunkoka nuspręsti dėl daugelio dalykų: šuns pasirinkimo, drabužių, skrydžio. Reikia pasiruošti kalbėti iškilmingoje hendlerių vakarienėje, paruošti dovanų vedliams.

Jeigu reikėtų pateikti jaunųjų vedlių konkurso apibrėžimą, ką pasakytum?
Jaunųjų vedlių konkursas – tai šunų parodos pramoginė dalis, kai ringe vertinamas ne pats šuo, o  žmogaus ir šuns duetas. Vertinamas hendlerio darbas, jo išvaizda, žinios apie šunis, veisles. Svarbus ir kontaktas su šunimi, figūrų mokėjimas. Šiame konkurse gali dalyvauti ir vaikai, ir suaugusieji.

Kaip vertini vedlių triukus, kuomet konkurso metu „netyčia“ pametami batai arba kitaip bandoma atkreipti teisėjo dėmesį?
Pasitaiko, kad batai nuskrenda netyčia. Man taip irgi buvo. Jei kalbėtume apie vedlių aprangą, manau, būtina skirti, kur eini: į oficialų konkursą, vakarėlį ar pasimatymą. Dauguma nesupranta, kad gilios iškirptės ar per trumpi sijonai rėžia akį. Parodoje galioja tam tikras aprangos kodas, juk slidinėti neini su sijonėliu, o į paplūdimį –  su striuke. Etiketo laikymasis, kultūra – labai svarbu. Ateiname į parodą, kad įvertintų mūsų darbą ir bendravimą su šunimi, o ne… kūno linijas.

Ar turi šunį?
Turiu! Ir net ne vieną! Turiu tris Berno zenenhundus, cvergšnaucerį ir vakarų Škotijos baltąjį terjerą. Terjeras yra vienintelis, kuris nedalyvauja parodose. Šnauceriukas Nissa Negra Avantiurinas yra kilęs iš puikios Lietuvos veisėjos Irinos Petrusevich veislyno. Aš su šios veisėjos šnauceriais pradėjau vedlės karjerą. Berno zenenhundai – Torres Perkūno sargas (gimė Lietuvoje), Haakon von Haus Himer (gimė Vengrijoje) ir DeVael Appleblossom (gimė Ispanijoje). Ši trijulė – mūsų veislyno puošmena.

 

 

Pakalbėkime apie mažąją sesę Austėją, ką tik puikiai pasirodžiusią ir nugalėjusią 2013 m. Lietuvos jaunųjų vedlių čempionate. Kokie jūsų santykiai?
Tarp manęs ir Austėjos septynerių metų amžiaus skirtumas, natūralu, kad mąstome skirtingai. Jau supratote: būna ir gerų, ir blogų dienų. Buvo momentų, kai mudvi susitikome kaip konkurentės jaunųjų vedlių finale. Ir netgi ne kartą, tačiau dar taip nebuvo, kad aš prieš ją pralaimėčiau. Nors, jei atvirai, turiu pripažinti: ji bus labai gera vedlė ir greit aplenks daugelį iš mūsų. Austėja turi daug gabumų ir dar daugiau užsispyrimo.

Ar sesuo įsiklauso į patarimus, ar prašo pagalbos?
Dažniausiai nei ji manęs prašo, nei aš bandau jai ką nors pasakyti – Austėja nepriima mano kritikos ir tuomet prasideda barniai. Didžiausia mūsų kritikė yra mama – esame už tai ir dar daug ką savo mamai dėkingos.

Kokioje Vilniaus mokykloje mokaisi ir ką planuoji po mokyklos baigimo? Gal tavo svajonės susijusios su kinologija?
Mokausi Antakalnio gimnazijoje, dešimtoje klasėje. Esu aktyvi mokykloje, nors šiais metais ir naujokė, bet esu klasės seniūnė, priklausau mokyklos senatui, vedu renginius ir juos organizuoju. Esu „tiksliukė“ – patinka chemija, matematika, istorija ir biologija. Mano gyvenimas jau sukasi „kinologijos orbitoje“ ir nemanau, kad tai baigsis. Jau nuo 4-os klases, kai dar nedalyvavau kinologų veikloje, norėjau būti veterinarijos gydytoja. Baigusi mokyklą planuoju studijuoti veterinariją. Taip pat svajoju tapti gera šunų veisėja bei teisėja. Norėčiau teisėjauti ne tik eksterjero ringe, bet ir jaunųjų vedlių konkursams.

2013 m. Lietuvos jaunųjų vedlių pasiekimų lentelė