Lietuvių skalikas

Lietuvoje su skalikais buvo medžiojama jau 1566 metais – tai liudija rašytiniai šaltiniai.

Antrasis Lietuvos Statutas mini 11 šunų grupių, iš jų – kelias skalikų veisles.

Viduramžiais kiekvienas laikė garbe auginti savo dvare gaują skalikų, o dvarų Lietuvos ir Lenkijos karalystėje buvo gausybė…

Pomėgį medžioti su skalikais didikai perėmė iš Prancūzijos, su kuria jie glaudžiai bendravo nuo XVI amžiaus. Ten įsigydavo šv. Huberto šunų, atsigabendavo skalikų ir iš Vokietijos.

Lietuvių ir lenkų skalikų aprašymų galima aptikti tik senuose rusų medžiotojų leidiniuose.

Nemažai duomenų galima rasti praėjusiame šimtmetyje išleistoje L.P. Sabanejevo knygoje „Medžiokliniai šunys. Kurtai ir skalikai“.

L.P. Sabanejevas cituoja 1875 m. Imperatoriškosios medžioklės draugijos žurnalo (Nr. 12) straipsnį „Apybraižos apie medžioklę Pietvakarių krašte”: „Skalikų veislių yra dvi: viena stambi, kita mažesnė. Pirmoji veislė dar vadinama lietuvišku ogaru. Tai dideli, stiprūs šunys, labai tinka medžioti stambius žvėris lygumose. Kalnuose netinka, nes per stambūs… Mūsų skalikai daugiausia juodi su įrūdžiu“.

1876 m. to pačio žurnalo dešimtajame numeryje D.Vilinskis rašo: „Medžioklė su skalikais Pietvakarių krašte labai paplitusi ir skalikų yra daugiau nei paukštinių šunų. Daugelis medžiotojų laiko skalikų poras arba gaujas, todėl mišrūnai sutinkami retai“.

Jis teigia, kad Pietvakarių krašte auginamos trys skalikų veislės: didžioji, vidutinė ir mažoji. Visų minėtų skalikų kailio spalva buvusi juoda su įrūdžiu.

Detalesnės informacijos apie lietuvių skalikų protėvius galima rasti N.Kišenskio straipsnyje „Užrašai apie medžioklę su skalikais“, spausdintame 1879 m. „Gamtoje ir medžioklėje“. Jis išsamiai aprašo penkias skalikų veisles: lenkų sunkiuosius, lenkų ogarus, lenkų greituosius, lenkų mažuosius arba zuikinius ir kuršių skalikus. L.Sabanejevas teigė, kad pagrindinė krašte auginama šunų veislė buvo lenkų sunkieji skalikai, o iš jų kilo visi likusieji tų kraštų skalikai.

Išsamų skaliko, auginamo Lietuvoje, aprašymą randame 1922 m. Poznanėje išleistoje V.Korsako knygoje „Medžiotojo metai“. Minėtos knygos autorius apgailestauja, kad veislinis darbas nedirbamas, todėl skalikai atsidūrė ties išnykimo riba.

1957-1958 m. kinologas iš Telšių Zigmas Goštautas ėmėsi atkurti skalikų veislę. Tuo laiku skalikų dar buvo likę Žemaitijoje. Amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais gausius šunynus turėjo Gorskis Bižuvėnų dvare (Telšių r.) ir Čapskis Varputėnų dvare (netoli Kuršėnų).

Skalikai nelabai tiko į sarginius šunis, todėl buvo laikomi medžiotojų ir, kas labai svarbu, jie nebuvo sugadinti mišrinimo.

Išlikę skalikai būtent ir buvo praėjusiame šimtmetyje aprašytųjų skalikų palikuoniai. Iš minėtų penkių skalikų veislių likučių ir buvo atkurtas dabartinis lietuvių skalikas.

Lietuvių skaliko ateitis

1966 m. buvo priimtas laikinasis lietuvių skalikų standartas, o 1983 m. patikslintas, atlikti šunų biologiniai matavimai. Daug darbo atkuriant veislę įdėjo kinologas V.Klovas bei Medžiotojų ir žvejų draugijos respublikinės tarybos kinologas A.Kuzavinis. Bandyta veisti šiuos skalikus Jovariškių medžioklinių šunų veislyne (Trakų r.).

Buvo pradėta formuoti veislinė skalikų grupė, imtasi rimto selekcinio darbo.

1986 m. Lietuvoje jau buvo apie 500 skalikų su kilmės dokumentais, tačiau dabartinių metu jų būrys negausus. Kad šunys būtų populiarūs, jų darbinės savybės turi atitikti laikmečio poreikius. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atkurta ir privačios nuosavybės teisė. Daug piliečių atsiėmė žemes ir miškus – automatiškai pakito medžioklės reikalai šiuose plotuose, vadinasi, turėjo keistis ir medžioklinių šunų šeima, tiksliau, šunų veislės.

Dabartinėje medžioklėje skalikai jau panaudojami visapusiškiau. Jie jau pradėti naudoti ir kaip kraujasekiai.

Kol kraujasekių mūsų krašte nėra tiek daug, galime ir reikia naudotis lietuvių skalikais. Matyt, nelabai padidinsime lietuvių skalikų bandą vien apeliuodami į tautinius medžiotojų jausmus. Geresnis kelias – ugdyti skaliką paklusnesnį ir visapusiškiau jį panaudoti kaip tai daroma su slovakų kopovu.

LIETUVIŲ SKALIKO STANDARTAS

Bendra išvaizda. Aukštis ties ketera: šunų 52-60, kalių – 48-55 cm (pageidautina – šunų – 57-60, kalių – 52-56 cm). Idealaus tipo šuns aukštis ties ketera – 59 (kalės 54 cm); aukštis ties kryžiumi – 58 (53) cm, liemens ilgis – 13(11) cm, kaktos ilgis – 14 (12) cm; galvos ilgis – 27(23) cm; krūtinės gylis – 27(23,5) cm; krūtinės apimtis – 70(64) cm; galvos plotis – 13(12) cm; riešo apimtis – 12(11) cm; krūtinės apimtis už paskutinio netikrojo šonkaulio – 58(56) cm.

Kūno matmenų indeksai. Idealaus tipo. Stoto – liemens ilgio ir aukščio ties ketera santykis (procentais) – šunų – 107, kalių – 109; kaulingumo – riešo apimties ir aukščio ties ketera – 20,3; ilgakojiškumo – priekinės kojos ilgio iki alkūnės ir aukščio ties ketera – 54; krūtinės pločio ir gylio – šunų 75, kalių – 80; masyvumo – krūtinės apimties ir aukščio tie ketera – 118; galvos ilgio – galvos ilgio ir aukščio ties ketera – šunų – 44, kalių – 43; kaktos pločio – kaktos pločio ir galvos ilgio – 54.

Trūkumai, ydos. Nukrypimai nuo pageidaujamo tipo. Ūgis aukštesnis arba žemesnis (2 cm – trūkumas, o daugiau – yda). Neproporcingas kūno sudėjimas (kvadratinis, aukšom strėnom, žemom strėnom). Driblus. Silpnas, per daug masyvus. Agresyvus charakteris.

Galva. Pleištiška, stambi, sausoka, kakta plati, pakaktys ryškus, nuožulnus. Snukis šiek tiek trumpesnis už kaktą. Viršugalvis truputį išgaubtas. Nosies veidrodėlis juodas, platus. Viršutinės ir apatinės lūpos truputį nukarusios, apatinės lūpos galuose atvėpusios. Lūpų linija įstriža. Antakio lankas ryškus, bet neaukštas. Pakaušio gumburėlis neišsikišęs. Snukio profilis platus, žiūrint iš viršaus palyginti siauras. Po akimis, tarp skruostų ir nosies neryškus įdubimas.

Trūkumai. Ryškiai išgaubtas viršugalvis, ryškiai išsikišęs pakaušio gumburėlis. Nežymūs nukrypimai nuo pageidaujamo tipo.

Ydos. Šviesus nosies veidrodėlis. Ryškiai iškilusi nosies nugarėlė. Didesni nukrypimai nuo pageidaujamo tipo.

Kailio spalva. Juodas su tamsiu įrūdžiu ant snukio, krūtinės, papilvės, kojų vidinės pusės, antakių lankų. Tarp įrūdžio ir juodos spalvos aiški riba. Kakta, ausys, nugara, kojų išorinė pusė juodos spalvos, plaukai juodi nuo viršaus iki apačios. Ant krūtinės gali būti balta maža dėmė.

Trūkumai. Didoka balta dėmė ant krūtinės, baltos dėmės ant pirštų, neaiški riba tarp įrūdžio ir pagrindinės spalvos – kai įrūdžio spalvos plaukai susimaišę ties riba su juodais plaukais ir su jais susilieja. Šviesus įrūdis.

Ydos. Įrūdžio spalvos arba pilki plaukai būna tose vietose, kur turi būti juodi plaukai. Juodų plaukų būna juodas tik viršus, o apačia pilka ar ruda. Šviesi papilvė. Didelės baltos dėmės ant krūtinės ir pirštų. Ruda spalva su įrūdžiu.

Plaukų danga. Plaukai tankūs, žvilgantys. Ant nugaros ilgesni – (3-5 cm). Ilgesni plaukai ant kaklo, uodegos. Ant kojų, ausų – trumpesni.
Trūkumai, ydos. Labai trumpi arba perdaug ilgi, garbanoti plaukai.

Oda, raumenys ir skeletas. Oda standi, elastinga, be klosčių, raumenys gerai išvystyti, tvirto kūno sudėjimo.
Trūkumai, ydos. Skeletas perdaug lengvo ar masyvaus tipo, silpnai išsivystęs, oda su klostėmis.

Ausys. Vidutinio ilgio (sudaro daugiau kaip pusę galvos ilgio), priekinė dalis prigludusi prie galvos, išaugusios truputi aukščiau akių linijos, trikampio formos, apskritais galais.

Trūkumai, ydos. Aukštai išaugę, per trumpos ar per ilgos, priekinė dalis atvėpusi, neprigludusi, labai siauras ausies kaušelis. Su ilgais plaukais, ausies galas smailus.

Akys. Tamsiai rudos ir rudos, ovalinės formos, vidutinio dydžio. Vokų pjūvis truputį įžambus (vidiniai akių kampai žemiau už išorinius), gyvos ir energingos išraiškos. Vokai sausi, jų kraštai juodi.

Trūkumai, ydos. Šviesiai rudos, didelės arba mažos, išsprogusios. Stori, atvėpę apatiniai vokai.

Dantys ir sankanda. Balti, stambūs, sveiki, susiglaudę, sankanda žirkliška. Suaugusio šuns: kandžiai – 3/3, iltiniai -1/1, prieškrūminiai – 4/4, kruminiai – 2/3. Viso -42. Šuniuko kandžiai – 3/3, iltiniai – 1/1, prieškrūminiai – 3/3. Iš viso 28.

Trūkumai: smulkūs, reti dantys. Ydos: ne visi prieškrūminiai ir krūminiai dantys. Tiesus sukandimas pirmos amžiaus grupės šunims. Visi kitokios rūšies sukandimai.

Kaklas. Raumeningas, apvalus, be odos klosčių, tolygiai pereinantis į pečius, šiek tiek trumpesnis už galvą.

Trūkumai ir ydos. Driblus, labai ilgas arba trumpas. Labai driblus, su nuodriba.

Krūtinė. Plati ir gili (siekia alkūnę ir žemiau), išgaubta, išnaši. Gerai išsivystę netikrieji šonkauliai.

Trūkumai. Siauroka, nesiekia alkūnės, silpnokai išsivysčiusi.
Ydos. Plokščia, labai siaura, silpnai išsivysčiusi.

Pilvas. Nežymiai įtrauktas.
Trūkumai. Nukaręs, labai „persmaugtas“ pilvas.

Ketera. Plati, išsiskiria iš nugaros linijos.
Trūkumai. Žema, siaura.

Nugara. Tiesi, plati, raumeninga, su kaklo linija sudaro nežymų kampą.
Trūkumai, ydos. Nugaros linija įdubusi. Silpnai išsivysčiusi.

Liemuo. Standus, raumeningas, platus, trumpas.
Trūkumai, ydos. Per ilgas arba per trumpas.

Kryžius. Platus, raumeningas, truputį nuožulnus, išgaubtas.
Trūkumai, ydos. Siauras, labai nuožulnus, pakeltas.

Priekinės kojos. Tiesios. Žiūrint iš priekio – lygiagrečios. Sausos, raumeningos. Alkūnės nukreiptos tiesiai atgal. Kojų ilgis sudaro truputį daugiau kaip pusę šuns aukščio ties ketera. Plaštakos trumpos, tarp dilbio ir riešo sudaro nežymų kampą, vidutinio platumo.

Trūkumai ir ydos. Silpnai išsivysčiusios, iškrypę į vidų ar išorę. Žymus kampas tarp dilbio ir riešo.

Užpakalinės kojos. Žiūrint iš užpakalio – tiesios ir lygiagrečios. Šlaunys raumeningos. Kulnas status.
Trūkumai ir ydos. Nukrypimai nuo normos.

Letenos. Apvalios, gaubtos, suglaustais pirštais. Pirštai su stipriais juodais nagais. Nagai lenkti. Pagalvėlės gerai išsivystę, juodos.
Trūkumai. Letenos plokščios, su ištiestais, išskėstais pirštais arba labai pailgos (kiškio).

Uodega. Kardo formos. Prie pagrindo stora, toliau plonėjanti. Laikoma žemiau nugaros linijos. Kai šuns nuotaika pakili, pakelta šiek tiek aukščiau nugaros linijos. Nuleista siekia kulno sąnarį. Apaugusi tankiais plaukais.

Trūkumai. Reta ir trumpa nuokara. Plaukų danga retoka. Ramioje būsenoje laiko aukščiau nugaros linijos. Užriesta žiedu. Ilgesnė arba trumpesnė.
Ydos. Didelė nuokara, kreiva.

Parengė Vytautas Tamošiūnas ir Vytautas Klovas
S.Valujevos nuotr.