Pavėsis, gėlas vanduo, mažesnis fizinis krūvis – atsakingas šeimininkas karštą vasaros dieną tuo visada pasirūpina.

Vykstantiems į šunų parodas, išsiruošusiems atostogų būtina nepamiršti 3 pagrindinių taisyklių, kurios garantuoja gerą šunų savijautą ir sveikatą.

• Nepalikti augintinio automobilyje net jeigu šis pastatytas pavėsyje.

• Visada turėti gėlo, šalto vandens.

• Dienos metu, kai ypač karšta, neužsiimti su šunimi aktyvia veikla.

Per karščius būtina labiau saugoti antsvorio turinčius, vyresnio amžiaus šunis, nėščias bei šuniukus žindančias kalytes, sirguliuojančius gyvūnus.

Vasarą sunkiau gyja odos įbrėžimai, žaizdos, dažniau pasitaiko odos alergijų – nepamirškime pirmosios pagalbos vaistinėlių, konsultuokimės su veterinarijos specialistais, nerizikuokime gydyti šunų žmonėms skirtais vaistais.

Taip pat būtina pasirūpinti šuns apsauga nuo išorės ir vidaus parazitų, nepamiršti dažniau šukuoti kailį, nes gyvūnai gausiau šeriasi.

Jei šuo nedalyvauja parodose, patartina trumpiau jį apkirpti.

Gražios vasaros jums ir jūsų augintiniams!

Šuo liūdės, apsirgs, „suges“jo charakteris – pasitaiko tokių kalbų,  šeimininkams svarstant, palikti augintinį gyvūnų viešbutyje ar ne. Neliūdės ir „nesuges“, atsako šunų apgyvendinimo paslaugas teikiantieji. Nes šuniui svarbiausia – įdomi, aktyvi veikla…

„Ne minkštą lovą, o įdomią veiklą šuniui pasiūlykime“

Dabartiniai gyvūnų viešbučiai, jei palygintume juos su anksčiau Lietuvoje veikusiais, skiriasi kaip diena ir naktis.

Tai ne tik gyvūnų apgyvendinimas, bet labai dažnai ir visas paslaugų kompleksas: kirpyklos, dienos centrai, šuniukų darželiai, dresūros pamokos ir kita.

Gyvūnų viešbučiai gana dažnai teikia šunų užimtumo, vadinamųjų dienos centrų, paslaugas. Siūlo šunų socializacijos, dresūros užsiėmimus, nes tai, pasak Vilniaus priemiestyje veikiančio viešbučio „Barkvilis“ vadovės Dainos Jarmalavičienės atsiperka: „Atsiperka nebūtinai finansine prasme, nors mes, beje, esame įkūrę GM, arba Gerų manierų, klubą. Jeigu viešbutyje gyvūnas rodo geras manieras, šeimininkui grąžiname 10 proc. sumokėtos sumos. GM nariams taikome ir kitokių lengvatų, bet labiausiai norime pabrėžti: jei esame atsakingi šeimininkai, turime skirti laiko gyvūno lavinimui, fizinei ir protinei sveikatai, ir tai visada šeimininkams vėliau atsiperka su kaupu“.

Šiaulietis kinologas Alfonsas Dauskurdis, paklaustas apie šunų viešbučius, taip pat kalba apie geras „šunų manieras“: „Gyvūnų šeimininkai, kurie prieš įsigydami augintinį išklausė bent minimalius kursus arba iškart po šuniuko įsigijimo domėjosi socializacija, lankėsi pas šunų elgsenos specialistus, jaučiasi užtikrinčiau. Jų klausimai, prieš paliekant šunį viešbutyje ar atvedus į dresūros aikštelę, jau yra kitokie“.

Smalsu, kokie tie klausimai, prieš paliekant savo augintinį viešbutyje.

„Labiausiai džiugina, kai šeimininkai paklausia, ką šuo veiks. Mes ne mažiau kaip keturis kartus per dieną išleidžiame šunis palakstyti į tam skirtą aptvarą. Žaidžiame, užsiimame su jais, – pasakoja šunų viešbučio „Uodeginčius“ (Šiauliai) dresuotojas. – Jei šeimininkas pageidauja, šuo gali būti papildomai treniruojamas, mokomas. Laikausi nuomonės, kad liūdesį šuniui įvaro nieko neveikimas, o ne tai, kad šeimininkas kažkur išvyko. Šuo yra protinga būtybė, tai ir duokim jo protui ir kūnui mankštos, įdomios veiklos. Trumpiau sakant, ne minkštą lovą, o veiklą šuniui pasiūlykime!“.

Ką pasiimti su savimi?

Tačiau yra dalykų, kuriais šeimininkas turi pasirūpinti pats. Ir būtinai iš anksto, o ne išvykos dieną.

Viešbučių tinklapiuose nurodoma, kad šeimininkas turi pasirūpinti šuns skiepais (patariama paskiepyti ir nuo šunidės kosulio). Taip pat nepamiršti priemonių nuo blusų ir erkių, pasidomėti, ar galioja  augintinio sveikatos pažyma.

Yra paprastų, tačiau šuniui svarbių smulkmenų, kurių taip pat nereikėtų pamiršti. „Gyvūnas ramiau jaučiasi turėdamas savo paklotą, žaislą ar mėgstamų skanėstų, – vardija Daina Jarmalavičienė. – Be abejo, jis turi turėti savo įprastą antkaklį, pavadėlį“.

Nemažai viešbučių teikia pavėžėjimo paslaugas ir paima gyvūną tiesiai iš šeimininko namų. Yra tokių, kurie siūlo SPA paslaugas, turi baseinėlius. Panorėjus, galima užsisakyti nuotolinį stebėjimą, vaizdo kameros visą parą „transliuos“, kaip jaučiasi jūsų augintinis.

Vidinės viešbučio patalpos arba voljerai dažniausia būna suprojektuoti taip, kad gyvūnai matytų aptarnaujantį personalą ir nesijaustų atskirti nuo pasaulio ir žmonių.

Jei gyvūnas apserga, informuojami šeimininkai ir asmenys, kurių kontaktai būna palikti viešbučio personalui. Prireikus, gyvūnas nuvežamas į veterinarijos kliniką arba veterinarijos gydytojas iškviečiamas į viešbutį.

Įstatymai – gyvūnų pusėje

Tačiau vien gerų norų ir gražių pažadų neužtenka. Yra ir įstatymo raidė, kurios privalu laikytis.

Gyvūnų viešbučiai turi atitikti gyvūnų gerovės, higienos bei sanitarijos reikalavimus, taip pat jie turi būti įregistruoti LR Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyboje (VMVT) kaip ūkio subjektai. Naujus reikalavimus gyvūnų augintinių viešbučiams VMVT patvirtino 2016 m. lapkričio 1 dieną.

„VMVT pirmą kartą nustatė specialiuosius reikalavimus šia veikla užsiimantiems asmenims. Tokiu teisiniu reguliavimu siekiama padėti išvengti paslaugas teikiančių ir jomis besinaudojančių asmenų ginčų, palengvinti iškylančių problemų sprendimą“, – teigė VMVT Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjo pavaduotoja Rasa Sirutkaitytė.

Reikalavimuose nurodyta, kaip turi būti įrengtos gyvūnų laikymo patalpos, teritorija, kaip reikia laikyti, prižiūrėti gyvūnus, užtikrinti jų sveikatingumo sąlygas.

Gyvūnų savininkai, prieš palikdami savo augintinius viešbutyje, turėtų įsitikinti, kad teikiantis paslaugas asmuo turi žinių apie gyvūnų priežiūrą, o laikymo vieta veterinarijos tarnybų yra patvirtinta bei atitinka gyvūnų gerovės reikalavimus.

Informaciją apie registruotus gyvūnų viešbučius galima pasitikrinti VMVT gyvūnų augintinių viešbučių sąraše.

Svetlanos Kaupienės, Guodos Kavaliauskaitės ir „Barkvilio“ nuotr.

Vasarą mūsų augintiniai gali nukentėti ne tik nuo perkaitimo, nuodingų vabzdžių įgėlimo, bet ir lakstydami visiškai „nekaltose“ žaliose pievose.

Tai rodo Tufts universiteto (Tufts University School of Veterinary Medicine, Masačiusetsas, JAV) veterinarijos mokslininkų atlikti tyrimai.

Pasirodo, chemikalai, kuriais naikinamos piktžolės (herbicidai) ir priemonės, skirtos kovoti su kenkėjais, parazitais ir piktžolėmis (pesticidai) gali sukelti gyvūnams vėžinius susirgimus.

Pavojingi chemikalai į šuns organizmą gali patekti jų palaižius ar prarijus, per kvėpavimo takus arba gulinėjant, voliojantis pievoje.

Nuodingų cheminių medžiagų buvo rasta ne tik ant chemikalais apdorotų pasėlių, bet ir ant netoliese augusių augalų.

Informacijos šaltinis: http://thinkaboutnow.com/2017/06/studies-link-canine-cancers-to-lawn-chemicals/

Pixels.com nuotr.

Ar galite patikėti: mūsų šalyje yra daugiau kaip 700 gyvūnams draugiškų vietų! Kad tai ne fantazijos, įsitikini, susipažinęs su projektu DRAUGIŠKI GYVŪNAMS.

Pasak idėjos autorių, tai projektas, skirtas kiekvienam šiuolaikiškam, atsakingam šunų augintojui, norinčiam kuo daugiau laiko praleisti su savo gyvūnu.

Taigi, artėjant atostogoms, maloniems vasaros savaitgaliams, belieka atsiversti „keturkojų žemėlapį“ ir susižinoti, kokie viešbučiai,  kavinės, parduotuvės laukia ne tik jūsų, bet ir jūsų augintinių.

Jau dabar žemėlapyje rikiuojasi 700 draugiškų gyvūnams vietų!

„Internete vis dažniau pasirodo istorijos apie žmones, keliaujančius su savo gyvūnais ne tik į kitas šalis, bet netgi aplink pasaulį. Tačiau dažnai pamirštame apie poilsio bei turizmo galimybes Lietuvoje. Nebūtina keliauti šimtus kilometrų, kartais tai gali būti visai netolima kelionė į kavinę arbatos ar vėlyvų pusryčių su savo augintiniu. Nepaisant to, kad Lietuvoje ne visada gražiai elgiamasi su gyvūnais ir neretai požiūris į juos yra vis dar skeptiškas, tačiau vis daugiau vietų atveria savo duris  keturkojams mūsų augintiniams“, – rašo „Draugiški gyvūnams“.

Lietuvoje yra ne tik daugybė kavinių, barų bei restoranų, kurie atveria duris gyvūnams, tačiau ir viešbučių, prekybos centrų, sporto klubų, įvairaus pobūdžio parduotuvių bei biurų.

Panaikinęs draudžiamuosius ženklus, kurie ribojo gyvūnų patekimą į parkus, bei turintis daugiausia vietų, kurios įsileidžia gyvūnus – Vilnius laikomas draugiškiausiu gyvūnams miestu Lietuvoje.

Viena tokių draugiškų vietų – šokoladinė „TheObromine”, įsikūrusi Vilniaus širdyje. Iš Belgijos atkeliavusi šios vietos savininkė Yaro į Vilnių atsikraustė su savo Labradorų veislės šunimis.

„Mes savo kavinėje bent porą kartų per savaitę sulaukiame klientų su šunimis. Mano šunys taip pat dažniausiai keliauja kartu su manimi ir dar niekada dėl to neturėjau problemų, o gyvūnai, keliaudami kartu, jaučiasi labai laimingi”, – sako Yaro.

Sostinės pavyzdžiu seka ir kiti Lietuvos miestai: Šiauliai, Klaipėda, Panevėžys, Alytus.

Nors mažesni miesteliai sunkiau įsileidžia naujoves, tačiau ir ten viskas krypsta gyvūnams palankia linkme.

Pažinkime savo šalį, keliaukime ir būkime laimingi su savo augintiniais. Gražios vasaros!

Parengta pagal Eglės Lukošiūnaitės tekstą, VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos”

Vilniečiai gali džiaugtis tuo, kad Vilnius – draugiškas miestas ne tik jiems, bet ir jų augintiniams.

Šuns dienos, balandžio 24-osios proga, Vilniaus miesto savivaldybės įmonė „Susisiekimo paslaugos“ sostinės viešuoju transportu bet kuriam vilniečiui ar miesto svečiui leido nemokamai vežti gyvūnus.

„Vilnius – europietiškas ir visiems draugiškas miestas, – sako SĮ „Susisiekimo paslaugos“ direktorė Modesta Gusarovienė. – Atsinaujinantis ir visiems patrauklus viešasis transportas – taip pat to dalis. Todėl norime parodyti, kad sostinės autobusuose ir troleibusuose laukiami ir keturkojai „vilniečiai“.

Vilniaus autobusais ir troleibusais bet kuris viešojo transporto keleivis turi teisę nemokamai vežti savo augintinį tam pritaikytoje taroje, pvz., dėžėje, krepšyje ir pan.

Tuo tarpu, jeigu keliaujama su didesniu augintiniu, netelpančiu į jokią tarą, jis gali būti vežamas ir be jos.

Tačiau keleivis privalo turėti dokumentus su nurodytomis augintinio skiepų žymomis, o augintinis turi būti su antsnukiu ir laikomas už ne ilgesnio kaip 0,5 m ilgio pavadėlio.

Šie kriterijai numatyti Keleivių ir bagažo vežimo autobusais ir troleibusais Vilniaus mieste taisyklėse.

Primenama, kad gyvūnui priteršus autobuso ar troleibuso saloną, jį vežantis keleivis privalo nedelsdamas išvalyti suteptą salono vietą.

Be to, keleivis atsako už jo vežamų gyvūnų sukeltą žalą kitų keleivių sveikatai, gyvybei, nuosavybei, ramybei, ir privalo ją atlyginti, taip pat laikytis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintų Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių.

Balandžio mėn. taip pat prasidėjo ir keletą savaičių truksianti akcija, kurios metu šunų šeimininkai bus skatinami būti atsakingais ir po pasivaikščiojimų surinkti savo augintinių ekskrementus.

Balandžio mėnesį sostinės savivaldybės viešosios tvarkos darbuotojai drauge su Policijos pareigūnais lankysis įvairiuose Vilniaus parkuose, skveruose, daugiabučių rajonuose ir vilniečiams išdalins apie 700 specialių dėkliukų su maišeliais šunų ekskrementams surinkti.

Šios akcijos tikslas – priminti vilniečiams, kad eidami pasivaikščioti su šunimi, nepamirštų pasiimti maišelio su kastuvėliu ir taip gerbtų ne tik savo augintinį, bet ir aplinką, kurioje gyvena.

Maišelius su gyvūnų ekskrementais galima mesti į specialiai tam skirtas šiukšliadėžes arba į bendrojo naudojimo atliekų konteinerius.

http://www.madeinvilnius.lt/naujienos/gyvenimas/suns-diena-vilniaus-viesuoju-transportu-gyvunai-vaziuoja-nemokamai/ .

Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centras nori pasidžiaugti, kad, artėjant ŠUNS DIENAI, balandžio 22 d. kinologijos savanoriai dalyvavo visuotinėje akcijoje DAROM 2017, švarino vilniečių pamėgtą poilsio ir aktyvaus laisvalaikio vietą – Vingio parką. „Savo pavyzdžiu norime pasakyti, kad mums, šunų mylėtojams, tikrai rūpi mūsų miesto švara ir tvarka“, – sakė savanoriai.

Stasio Barausko ir Guodos Kavaliauskaitės nuotr.

Kokios priemonės padėtų apsaugoti visuomenę nuo šunų įkandimų? Ar šunų įkandimų prevencija apskritai yra įmanoma?

2013 gruodį JAV veterinarinės medicinos asociacijos žurnalas (The Journal of the American Veterinary Medical Association) paskelgė išsamiausią žmonių mirčių dėl šunų įkandimų tyrimą nuo tų laikų, kai šią sritį pradėta tyrinėti aštuntajame dešimtmetyje.

Tyrimas grindžiamas naujausiais metodais, kurie anksčiau tokio tipo tyrimuose nebūdavo naudojami.

Tyrimo autoriai nustatė kelis veiksnius, turėsiančius padėti išvengti žiaurių nelaimių.

Penki autoriai, kurių du – Nacionalinės šunų tyrimų tarybos (National Canine Research Council) nariai, o vienas – pagrindinis ankstesnio tyrimo autorius, analizavo 2000-2009 m. dėl šunų užpuolimų konstatuotas mirtis.

Kiekvieno atvejo istorija, aiškinantis su juo susijusius faktus, rinkta ilgai ir kruopščiai – tai trukdavo mėnesius ar metus, priklausomai nuo konkretaus atvejo.

Mokslininkai nustatė, kad patikimiausia informacija paprastai gaunama iš „pirmų rankų“ ir jos žiniasklaida nepraneša – dažniau naujienose pasirodo klaidingi faktai.

Veiksniai, kurių galima išvengti

Tyrimo autoriai nustatė nelaimes sukėlusius veiksnius, kurių galima išvengti: nebuvo pakankamai fiziškai pajėgaus asmens šalia, kuris galėtų įsikišti (87,1 proc.), auka neturėjo artimo ryšio su šunimi (85,2 proc.), šuniui neatlikta kastracija/sterilizacija (84,4 proc.), dėl amžiaus ar fizinių ypatybių auka negalėjo efektyviai valdyti šuns (77,4 proc.), šeimininkas šunį laikė pririštą ar voljere, o ne kaip šeimos augintinį (76,2 proc.), šeimininko ankstesnis netinkamas elgesys su šunimi (37,5 proc.), šeimininkas šunį kankino ar neprižiūrėjo (21,1 proc.).

Net 80,5 proc. visų tirtų atvejų nustatyti keturi iš minėtų veiksnių, o šuns veislė nebuvo reikšminga.

Nacionalinės šunų tyrimo tarybos įkūrėja Karen Delise prieš kelerius metus pasiūlė išskirti dvi šunų grupes – šeimos augintinius ir laikomus kieme, voljere arba pririštus prie būdos. 76,2 proc. žmonių mirčių sukėlusių šunų nebuvo šeimos augintiniai – dauguma gyveno, kaip pas mus sakoma, „prie būdos“.

Šunys linkę bendrauti su žmonėmis, tampa nuo jų priklausomi ir nepažįstamose situacijose remiasi jais kaip autoritetais. Tikėtina, kad situacijose, kurias šuo suvokia kaip stresą ar keliančias grėsmę, šunys, nepatyrę tinkamo bendravimo su žmonėmis, pirmiausia sieks apsaugoti patys save.

Ar šuns veislė svarbu?

Straipsnio autoriai taip pat pranešė, kad daugiau kaip 80 proc. atvejų šuns veislės negalima patikimai nustatyti.

Žiniasklaidos naujienų pranešimai apie didelę dalį įvykių prieštaraudavo vienas kitam ar net gyvūnų kontrolės ataskaitoms, kas kelia labai dideles abejones dėl teisingo šuns veislės nustatymo, tad tokia informacija neturėtų būti naudojama kaip pirminis mokslinių tyrimų šaltinis.

Tik 45 atvejais (18 proc.) šuns veislė buvo nustatyta teisingai. Tuose 45 incidentuose dalyvavo 20 skirtingų veislių ir du žinomi mišrūnai.

Plačiausiai žinomas ir didžiausias mirčių nuo šunų įkandimų tyrimas (1979 – 1988 m., juo dažnai remiamasi priimant įstatymus) buvo grįstas žiniasklaidos pranešimų informacija. Įvertinę duomenyse nurodomas šunų veisles, tyrėjai atkreipė dėmesį, kad šuns veislės identifikavimas gali būti subjektyvus ir jei šuns tėvai nežinomi, net ekspertai gali nesutarti. Jau seniai žinoma, kad skirtingų veislių mišrūnai dažnai būna visai nepanašūs į savo tėvus.

Svarbus momentas: tyrimo autoriai nenustatė, kad kuri nors šunų veislė labiau už kitas keltų žmonėms didesnį pavojų!

Kad trūksta patikimo šunų veislių nustatymo, patvirtina ir Dr. Victoria Voith iš Vakarų universiteto ir Maddie’s gyvūnų prieglaudos medicinos programa (Floridos universiteto veterinarinės medicinos kolegija).

Jos įrodė, kad su gyvūnais dirbančių žmonių nuomonė dėl veislės, kai nežinomi tikslūs šunų protėviai, su DNR analize sutampa rečiau kaip trečdaliu atvejų.

Abiejuose universitetuose atliktos apklausos taip pat parodė, kad net nustatinėjant šuns veislę tam pačiam šuniui dalyvių nuomonės gana dažnai skiriasi.

Net 90 proc. naujajame tyrime aprašytų šunų bent viename žiniasklaidos šaltinyje buvo įvardyti kaip vienos veislės atstovai, taip leidžiant manyti, kad tai buvo veislinis šuo.

Tai labai skiriasi nuo fakto, kad 46 proc. JAV auginamų šunų – mišrūnai. Taigi, arba žiniasklaidos pranešimuose šuniui veislė priskiriama lengvabūdiškai, neatsižvelgiant į galimus veislių mišrūnus, arba perdėtai koncentruotasi ties veisliniais šunimis.

Pastaroji išvada nelabai tikėtina, atsižvelgiant į šunų nuotraukas, kurias gavo šio tyrimo autoriai. Galiausiai žiniasklaida mažiausiai 6 proc. atvejų klaidingai nurodė sužalojimus sukėlusių šunų skaičių.

Ankstesnysis mirčių nuo šunų įkandimų tyrimas buvo nesuprastas ir juo piktnaudžiauta, siekiant pateisinti tokius politinius siūlymus kaip su veislėmis susiję teisės aktai („pavojingų veislių“ sąrašai), nors pačio tyrimo autoriai ir nepritarė (!) tokiai politikai.

Kadangi tose srityse, kur šio tipo įstatymai priimti, traumų dėl šunų užpuolimų nesumažėjo, pastaraisiais metais vis aktyviau kalbama apie šių teisės aktų naikinimą.

Nuo 2012 m. sausio iki 2013 m. gegužės dalis JAV jurisdikcijų atsisakė tokių teisės aktų arba svarstė jų panaikinimo galimybę.

Amerikos advokatų asociacijos rūmai priėmė rezoliuciją, raginančią visas valstijas, teritorines bei vietos įstatymų leidimo institucijas ir vyriausybines agentūras panaikinti šunų veislių diskriminaciją arba konkrečius nusistatymus prieš tam tikras veisles.

2013 m. rugpjūtį Baltieji rūmai, cituodami Ligų kontrolės ir prevencijos centrą, paskelbė pranešimą „Prieš veisles nukreipti teisės aktai – bloga idėja“ (Breed-specific legislation is a bad idea).

Pranešime rašoma, kad tyrimai rodo, jog prieš veisles nukreipti teisės aktai neefektyvūs ir kad tai tėra viešųjų išteklių švaistymas.

Tokiems įstatymams JAV taip pat prieštarauja didžiausios nacionalinės organizacijos kaip Amerikos veterinarinės medicinos asociacija, Nacionalinė gyvūnų kontrolė, JAV Žmogiškoji draugija ir Geriausių gyvūnų draugų draugija.

Kokia šunų užpuolimų prevencija geriausia?

Kaip spręsti šią opią problemą? Ką daryti, kad visuomenė taptų saugesnė? Tyrėjai siūlo: gerinti šunų veisimo ir auginimo kokybę; mokytis suprasti šuns elgseną (skaityti šuns kūno kalbą); šviesti vaikus ir tėvus – mokyti tinkamo elgesio su gyvūnais; kontroliuoti neatsakingus savininkus (atitinkamai – pavojingų šunų kontrolė).

Tyrimo autoriai teigia, kad daugiau kaip 80 proc. mirčių nuo šunų įkandimų sukėlusių veiksnių galima išvengti, vadovaujantis šiomis įvairiapusėmis viešomis ir privačiomis strategijomis.

Be to, tyrimo autoriai rekomenduoja tobulinti tyrimus, susijusius su bet kokiais šunų sukeltais sužalojimais (ne tik mirtimis). Tai būtų puiki galimybė politikams, gydytojams ir žurnalistams iš tikrųjų išsiaiškinti, kokia yra pati šunų įkandimų prevencija.

Vetvila.lt

Straipsnis parengtas remiantis:
National Canine Research Council; Potentially Preventable Husbandry Factors Co-occur in Most Dog Bite-Related Fatalities; A COMPREHENSIVE STUDY USING A NEW APPROACH.

Stasio Barausko nuotr.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba kartu su Muitinės departamentu patvirtino naują įsakymą.

Šiuo bendru įsakymu siekiama užkirsti kelią nelegaliai prekybai gyvūnų augintinių jaunikliais, įvežamais į Lietuvą iš trečiųjų šalių.

Remiantis naujai parengtu įsakymu, į Lietuvą iš ne Europos Sąjungos (ES) valstybių leidžiama įvežti tik vyresnius kaip 12 savaičių amžiaus šunis, kates ir šeškus, kuriems atlikta galiojanti vakcinacija nuo pasiutligės, nes, atsižvelgiant į nepalankią šios ligos situaciją Baltarusijoje, Rusijoje ir Ukrainoje, gyvūnų įvežimas kelia didelę riziką užkratui plisti.

Jaunesni kaip 12 savaičių, nevakcinuoti nuo pasiutligės arba vakcinuoti 12–16 savaičių amžiaus šunys, katės ir šeškai į Lietuvą kaip ir anksčiau galės būti įvežami tik iš ES.

Į Lietuvą iš trečiųjų šalių įvežamų šunų, kačių ir šeškų kontrolę jau keletą metų vykdo muitinės pareigūnai, jie tikrina gyvūnų identifikavimą ir kitus lydinčius dokumentus.

Jeigu nustatoma, kad gyvūnas neatitinka nustatytų reikalavimų, muitininkas, suderinęs su savininku arba jo įgaliotu asmeniu, gali grąžinti augintinį atgal į trečiąją šalį. Jei šeimininkas nesutinka su tokiu sprendimu, kreipiamasi į teritorinį VMVT padalinį, kurio specialistai gali nuspręsti gyvūną laikyti karantine, kol bus įvykdyti jo sveikatingumo reikalavimai.

Kaimyninėse Latvijoje ir Lenkijoje tokia sugriežtinta tvarka galioja jau keletą metų.

Nekomercinis gyvūnų augintinių vežimas

Į Lietuvą iš trečiųjų šalių nekomerciniais tikslais įvežami šunys, katės ir šeškai turi atitikti šiuos reikalavimus:

1. būti paženklinti poodine mikroschema arba tatuiruote (jei ji buvo padaryta iki 2011 m. liepos 3 d.);

2. būti vakcinuoti nuo pasiutligės. Vakcinacija turi būti galiojanti, t. y. jei tai pirminė vakcinacija, iki įvežimo į Lietuvą turi būti praėjusi ne mažiau kaip 21 diena;

3. gyvūnai turi būti lydimi fizinio asmens (savininko ar savininko raštu įgalioto žmogaus);

4. būti vežami su veterinarijos sertifikatu (kurio forma nustatyta Reglamento 577/2013 IV priedo I dalyje) arba su Gyvūno augintinio pasu (jei gyvūnas prieš tai išvyko iš ES);

5. atliktas pasiutligės antikūnų serologinis tyrimas, jei šuo ar katė vežama iš kitų trečiųjų šalių, šis tyrimas nebūtinas, jei vežama iš: Andoros, Šveicarijos, Farerų Salų, Gibraltaro, Grenlandijos, Kroatijos, Islandijos, Lichtenšteino, Monako, Norvegijos, San Marino, Vatikano, Dangun Žengimo salos, Jungtinių Arabų Emyratų, Antigvos ir Barbudos, Argentinos, Australijos, Arubos, Bosnijos ir Hercegovinos, Barbadoso, Bahreino, Bermudų salų, Bonero, Sint Eustatijo ir Sabos salų, Baltarusijos, Kanados, Čilės, Kiurasao, Fidžio, Folklando salų, Honkongo, Jamaikos, Japonijos, Sent Kitso ir Nevio, Sent Lusijos, Kaimanų, Montserato salų, Mauricijaus, Meksikos, Malaizijos, Naujosios Kaledonijos, Naujosios Zelandijos, Prancūzijos Polinezijos, Sen Pjero ir Mikelono salyno, Rusijos, Singapūro, Šv. Elenos Salos, Sint Marteno, Trinidado ir Tobago, Taivano, Jungtinių Amerikos Valstijų ir jų teritorijų (Amerikos Samoa, Guamas, Marianos Šiaurinių salų, Puerto Riko, Mergelių salų), Sent Vinsento ir Grenadinų, Didžiosios Britanijos Mergelių salų, Vanuatu, Voliso ir Futūnos, Majoto salų.

Komercinis gyvūnų augintinių vežimas

Jei gyvūnai iš trečiųjų šalių įvežami komerciniais tikslais (pvz., įsigyjami iš tų šalių naminių gyvūnų veisėjų), jie turi atitikti aukščiau nurodytus sveikatingumo reikalavimus, būti 48 val. laikotarpyje prieš kelionę apžiūrėti veterinarijos gydytojo ir įvežami su prekybai skirtais veterinarijos sertifikatais, kurių forma nustatyta Europos Komisijos įgyvendinimo sprendime 2013/518/ES.

VMVT rekomenduoja norintiems įsigyti gyvūnus augintinius, gerai apsvarstyti visus aspektus, daugiau pasidomėti gyvūnų priežiūros ir laikymo klausimais, o apsisprendus – pirkti iš oficialiai registruotų gyvūnų augintinių veisėjų.

http://www.delfi.lt/letena/mano-letena/sugrieztinta-jaunu-gyvunu-augintiniu-ivezimo-i-lietuva-tvarka.d?id=73485458

D.Makovskio nuotr.

Keistas jausmas – rašyti ir kalbėti apie šunis, kurių neturėtų būti. Tačiau jie yra, jų daugėja ir tai kelia pavojų.

Šis straipsnis parengtas pagal garsaus kinologijos žurnalisto Attila Marton publikaciją „Raising the Alarm on Designer Breeds“.

Kokia „šauni“ idėja

Prieš keletą metų grynaveislių šunų augintojai ir veisėjai įsigijo konkurentą.
Konkurentą, kuris skelbia naujos eros pradžią, naujus pasiekimus, naujus įpročius ir kone „kinologinės revoliucijos“ pradžią. Šios revoliucijos vaisiais galės mėgautis tie, kam pabodo tradicinės šunų veislės.

„Alusky“, „Bull Boxer“, „Rustalian Terrier“ ir daugiausiai susižavėjimo keliantis labradudelis – ar turėtume pasveikinti šias naujas šunų „veisles“?

„Revoliucionierių“ nuomone, taip! Mat pagaliau šunų  pasirinkimas yra kur kas didesnis. Juk taip norisi, kad augintiniai būtų išskirtiniai, mieli, pritaptų prie mūsų gyvenimo būdo, tinkamai mus reprezentuotų. Ar gali kas nors būti šauniau už žaismingai pavadintą, meiliai atrodantį augintinį?

Vartotojas nori – bus! Prasidėjus naujų veislių „kūrimui“, gimė  „designer breeds“ pavadinimas… Lietuvių kalba termino, apibrėžiančio šios veislės šunis, kol kas nėra, ir galbūt tai visai gerai. Mes siūlome vadinti juos hibridiniais šunimis.

Hibridinių šunų veisėjai teigia: skirtingų veislių šunis kryžminame todėl, kad norime atsikratyti neigiamų šunų tėvų savybių. Neva sukryžminus dvi skirtingas šunų veisles, palikuoniams neperduodamos jokios genetinės ligos ir išlieka tik geriausios abiejų veislių charakterio savybės. Net tikima, kad tokie šunys nesukelia alergijos – alergiški žmonės pagaliau gali džiaugtis augintinio arba kelių augintinių draugija.

Kai jūsų rotveilerių kalytė surujodavo ir pas ją per tvorą įšokdavo kaimynų vokiečių aviganis, gimusius šuniukus anksčiau visi vadindavo mišrūnais. Dabartinei vartotojiškai visuomenei patrauklesnis „naujos veislės“ pavadinimas yra „Rottsheppy“ arba „Germanweiler“. Kūrybinis polėkis juk beribis…

Ir dar nepamirškime žaviausio šios idėjos aspekto: iš to galima uždirbti! Ypač, jeigu pateiksi meiliai atrodančių šuniukų nuotraukas.

Nesunku užšokti ant hibridinių šunų populiarumo bangos – tai padarę asmenys jau susikūrė socialiai priimtiną, gerai vertinamą „prekinį ženklą“.

Tačiau šunys – ne produktai, o gyvos būtybės, ir padėtis yra kur kas rimtesnė, nei atrodo.

Vietoj to, kad išspręstume problemas, jas padidinome

Pirminė skirtingų veislių šunų kryžminimo priežastis buvo siekis eliminuoti nepageidaujamus recesyviuosius genus, sukeliančius genetines ligas, kurios kartais pasitaiko grynaveisliams šunims. Norėta sukurti šunį, kuris savyje „sujungtų“ geriausias dviejų ar daugiau šunų veislių savybes.

Pirmasis toks šuo buvo devintajame dešimtmetyje Australijoje gimęs  „labradudelis“. Jį išveisė Wally Conron, norėdamas pasiūlyti nesišeriantį šunį – vedlį neregei moteriai, kurios vyras buvo alergiškas šunims.

2014 m. dienraštyje „Daily Mail“ naujosios „veislės“ pradininkas W. Conor prisipažino: „Užuot išsprendę problemas, mes jas padidinome. Atsirado labai daug nesveikų, beglobių šunų. Net juodžiausiame sapne nesapnavau, kad viskas taip pasisuks“.

Štai ką savo publikacijoje teigia gyvūnų mokslo magistras, gyvūnų elgsenos specialistas Jim Stephens: „Pasak griežtų mokslinių terminų, dviejų skirtingų grynaveislių šunų palikuoniai nėra hibridai, nes jie visi yra šunys, o hibridas gaunamas sukryžminus dvi skirtingas rūšis (asilą ir arklį, kad išveistume mulą). Bet ar tikrai dviejų skirtingų grynaveislių šunų palikuoniai bus stipresni už savo pirmtakus? Trumpas atsakymas: NE! Genetinis paveldimumas reiškia, kad palikuoniai gali paveldėti tiek gerąsias, tiek  blogąsias vieno  tėvų arba abiejų tėvų savybes; recesyviuoju  būdu paveldimos ligos, nepasireiškiančios tėvams, gali „išlįsti“ jų palikuoniams. Todėl, norint išvengti šių neigiamų genų sudvigubėjimo, abiem tėvams turėtų būti atliekami tyrimai. Grynaveislių šunų veisėjai žino apie nepageidaujamas paveldimąsias ligas ir todėl atlieka šunų genetinius tyrimus, siekdami sulaukti sveikų šuniukų, puoselėti veislę. Tačiau skirtingas veisles kryžminantys „veisėjai“ nelinkę tokių tyrimų atlikti. Dviejų grynaveislių šunų mišrūnai nėra nauja veislė ir vargu, sakykime, labradudelio veisėjai nori sukurti atpažįstamą šuns tipą, pasižymintį iš kartos į kartą gimstančiais tokios pat sveikatos, išvaizdos ir būdingos elgsenos šunimis.“

Hibridinių šunų idėja paremta tuo, kas niekada neegzistavo ir neegzistuos. Kvaila nepaisyti mokslinių faktų, save klaidinant ir apgaudinėjant – tai gali sukelti rimtų gyvūnų gerovės pažeidimų, nes šitaip „kuriami“ psichiškai neprognozuojami, fiziškai nesveiki gyvūnai.

Akivaizdu ir kitkas: sukergus du labradudelius, šuniukai neturės konkrečiai veislei priskiriamų savybių. Vėliau gimusių labradudelių dviejų skirtingų vadų šuniukai iš tikrųjų yra visiškai nepanašūs vieni į kitus.

Ką vadiname šunų veisle?

Šunų veislės grynumo idėja yra tokia: jeigu grynaveislį mopsą sukergsime su kitu mopsu, pagrindinės fizinės ir psichinės savybės liks tos pačios. Todėl ir tokiu būdu jie yra pripažįstami kaip atitinkama šunų veislė. Veislės terminas nėra susijęs su jos pavadinimu arba, kaip daugelis mano, su šuns kilmės dokumentais. Tai susiję su konkrečios veislės šunų išvaizda ir temperamentu. Mes puikiai žinome buldogų, airių vilkogaudžių ir papijonų ypatumus, bet šį nuoseklumą galime pamiršti „kurdami“ hibridinius šunis.

Grynaveislių šunų veisėjai dažnai susilaukia priekaištų dėl to, kad  neva jie veisia nesveikus šunis, tačiau niekas neįrodė, kad mišrūnai yra sveikesni už grynaveislius šunis. Jau seniai žinoma apie tam tikrų veislių polinkį į genetikos nulemtus susirgimus.

Todėl atsakingi veisėjai atlieka būtinuosius šunų sveikatos tyrimus – siekia mažinti nesveikų šuniukų gimimo riziką. Tai paremta moksliniais faktais ir galimybe atlikti DNR testus – šiuo metu genetiniai susirgimai gali ir yra kontroliuojami daug geriau nei anksčiau.

Tačiau tai neįmanoma, kalbant apie mišrūnus ir hibridinius šunis. Toks veisimas yra ne kas kita, kaip neatsakingas eksperimentas, norint pamatyti, kas iš viso to išeis.

Ir nors grynaveislių šunų veisėjams gyvūnų gerovės organizacijos nešykšti įvairiausių kaltinimų, kažkodėl iš gyvūnų globėjų pusės nieko negirdėti dėl hibridinių šunų veisimo…

Šį nevaldomą, neatsakingą procesą komplikuoja ir tai, kad, norint sulaukti vokiečių dogo ir čihuahua vados, šią vadą galima oficialiai registruoti! Net yra tai darančių organizacijų. Juk taip „solidu“ kartu su šuniuku naujiesiems šeimininkams įteikti ir „kilmės dokumentus“.

Prioritetas – šunų gerovė

Nevadinkime šių žmonių šunų veisėjais. Tikrieji šunų veisėjai yra profesionalai, be to,  jie prisiima atsakomybę. Veisėjai domisi ir išmano šunų genetiką, jie niekada nesiims panašių eksperimentų.

Tokių eksperimentų, žaidimų su genais padarinys – neprognozuojami gyvūnai, o tai kelia rimtą pavojų.

Kas sugalvojo pavadinimą „designer breeds“, buvo tikras gudrutis.  O juk išties šie  šunys tėra mišrūnai! Skirtumas tik tas, kad anksčiau niekas už mišrūną nemokėdavo tūkstančių, o dabar moka. Išradusieji naująjį šuniukų „kūrimo“ verslą, sėkmingai susikūrė naują prekės ženklą mišrūnų rinkoje.

Kiekvienai šunų veislei būdingos savybės yra susijusios su gyvūno gerove. Įsigijus šunį, labai svarbu, kad šis pritaptų naujuose namuose. Kuomet šeima ir aplinkiniai nesusitvarko su šuns elgsena ir temperamentu, atsiranda rimtų sunkumų, galinčių baigtis pagrindiniu gyvūnų gerovės pažeidimu – beglobyste. Kas atsitinka suvokus, jog tūkstančius kainavęs hibridinis šuo pareikalaus dar tiek pat pinigų gydymui?

Jungtinės Karalystės gyvūnų gerovės organizacija „Karališkoji žiauraus elgesio su gyvūnais prevencijos draugija“ (angl. Royal Society for the Prevention of Cruelty to Animals) 2016 m. vasario 2 d. paskelbė pranešimą spaudai, kuriame nurodė: „…statistika atskleidžia nerimą keliančią tendenciją: priglaustų tradicinių veislių šunų (Stafordšyro bulterjerai, Džeko Raselo terjerai ir kt.) skaičius mažėja, užtat „designer breeds“ ir mišrūnų skaičius didėja“.
Taip pat pranešama, kad priglaustieji hibridiniai šunys kenčia dėl sunkių odos susirgimų bei kitų sveikatos sutrikimų.

Reikia visuotinių pastangų

Neatsakingi genetiniai eksperimentai dar kartą parodo, kaip žmonėms patinka žaisti dievus, tik kažkodėl žaidėjai nepagalvoja, kas iš viso to išeis. Kol kas nematome ir organizacijų, kurios užkirstų kelią tokiam hibridinių šunų veisimui, pastangų.

O juk situacija tiesiogiai susijusi su veisėjais, gyvūnų gerovės organizacijomis, veterinarijos gydytojais, kinologų susivienijimais. Tai turi rūpėti mums visiems, todėl būtina didinti visuomenės sąmoningumą, aiškinti, kad šios veislės nėra tai, apie ką kalba jų „prekinis ženklas“. Būtina sustabdyti hibridinių šunų veisimą, neskatinti įsigijimo.

Tai neįvyks savaime, todėl būtų gerai, kad visi, kasdien susiduriantys su šiuo reiškiniu, pradėtų labai garsiai apie tai kalbėti.

Asmeniškai aš skelbiu pavojaus signalą.

Lietuvos kinologų draugija

Iš anglų k. vertė Daiva Kvedarienė

Guodos Kavaliauskaitės fotomontažas

Greihaundas Armando White Wild Swan yra 14 šalių čempionas. Neseniai Vilniuje vykusioje tarptautinėje šunų parodoje veteranų ringe jis laimėjo prizinę vietą, o kovo 6 d. tapo greihaundų veislės nugalėtoju.

Laimėti titulai gal ir nestebintų, jei ne pora iškalbingų detalių: greihaundui Armandėliui, kaip jį švelniai vadina šeimininkė, eina vienuoliktieji metai. Ir dar: būdamas vienerių metų, jis „ieškojo“ gerų rankų – naujų šeimininkų.

„Nuėjom su vyru į parodą pasižiūrėti šunų ir kažkodėl užtrukom prie kurtų ringo, – prieš prasidedant šunų ekspertizei Litexpo rūmuose, pasakojo greihaundo šeimininkė klaipėdietė Tatjana Mažeikis. – Išsikalbėjom su parodos dalyviais iš Rygos ir paaiškėjo, kad jie ieško savo patrakusiam vienerių metų greihaundui naujų šeimininkų“.

O toliau viskas paprasta: iš Rygos greihaundas „persikraustė“ į Klaipėdą ir tapo Mažeikių šeimos nariu. Klaipėdoje tuo metu jis buvo vienintelis greihaundas. Tatjana pasakojo, kad nebuvo su kuo pasitarti, todėl informaciją, kaip auklėti ir prižiūrėti kurtų veislės šunį, po kruopelę ji rinko iš visur.

Būta ir kuriozų, kai praeiviai vadindavo Armandą ožka, stebėdavosi „kūdu“ šunimi. Aplinkinių namų žmonės net surinko pinigų Tatjanai, kad ši dažniau pašertų savo augintinį. Pinigų Tatjana nepriėmė, o kaimynams teko priprasti prie laibakojo kurto.

Kiekvieną rytą su šunimi ji nueina apie penkis kilometrus, vakare – tris. Geru oru Tatjana važinėjasi dviračiu, o Armandas bėga šalia

Nusprendusi parodyti naująjį augintinį šunų parodose, sulaukė klaipėdietės vedlės Marijos Zemlianskajos pagalbos. Dabar į ringą su šunimi eina Tatjana pati.

Nepastebėti nedidukės elegantiškos moters su puikiai išauklėtu, santūriu greihaundu tikrai neįmanoma.

Buvusi medicinos sesuo Tatjana iš kuklios savo pensijos, kiek gali, dalyvauja parodose. Ne vien Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jos šuo yra daugelio šalių čempionas, Europos bei pasaulio čempionatuose veteranų ringe laimintis prizines vietas.

Pasak Tatjanos, Armandas myli visus žmones, jis „užaugino“ du jų anūkus, puikiai sutarė su anksčiau turėtu augintiniu.

Tatjana tebedraugauja su kinologais, padovanojusiais jai Armandą. Iš tos šuniukų vados, kurioje gimė Armandas, jis vienintelis tiek daug pasiekė. „Nesergu žvaigždžių liga. Parodos man yra galimybė pamatyti gražių šunų, pabendrauti su draugais, susipažinti su žmonėmis. Tai gyvenimas, mano hobis“, – aiškina moteris.

Į klausimą, kaip vis dėlto jai pavyko išdresuoti „laisvamanį“ kurtą, atsako su šypsena: „Tai meilė! Iš kiekvieno šuns galima padaryti draugą, tačiau šunį pirmiausia reikia mylėti…“.

Susijęs straipsnis: https://archyvas.kinologija.lt/?p=33182&lan=ltu

St.Barausko nuotr.

Pirkdami šunį užsienyje, pirmiausia įsitikinkite, ar Lietuvoje jo kilmės dokumentai bus pripažįstami, ar jie išduoti FCI narės – pagrindinės tos šalies kinologų organizacijos.

„Įsigijome veislinį šuniuką iš vieno Latvijos veislyno. Šuniuko veisėja davė visus reikiamus dokumentus: Latvijos kinologų asociacijos (Latvijas Kinoloģisko biedrību asociācija) išduotus šuniuko kilmės dokumentus, kalės registracijos sertifikatą, pirkimo-pardavimo sutartį. Lietuvoje kreipiausi į vieną šunų mylėtojų klubą užregistruoti šuniuką, kad galėtume su juo dalyvauti parodose, tačiau klubo administratorė atsisakė registruoti mūsų šunį. Kodėl? Juk pateikėme visus reikiamus dokumentus?“

Lietuvos kinologų draugija yra Tarptautinės kinologų federacijos (FCI) narė ir laikosi šios tarptautinės organizacijos šunų veisimo, parodų organizavimo bei kitų reglamentų ir standartų.

Jūsų minėta Latvijos kinologų asociacija nėra FCI narė, todėl šios organizacijos išduoti šuniuko kilmės dokumentai FCI yra nepripažįstami. Latvijos kinologams FCI atstovauja Latvijos kinologų federacija (www.dogs.lv).

Pirkdami šunį užsienyje, pirmiausia įsitikinkite, ar šuniuko kilmės dokumentus išdavusi kinologų organizacija yra FCI narė. Tai galima padaryti neišeinant iš namų, apsilankius FCI svetainėje: www.fci.be.

Ten rasite ne tik Tarptautinei kinologų federacijai priklausančių kinologų organizacijų, bet ir šunų veislynų sąrašą. Apie konkretų šunų veisėją daugiau sužinoti galima tos šalies kinologų organizacijoje.

Taip pat primename, kad įsigyjant gyvūną užsienyje, eksportiniuose šuniuko kilmės dokumentuose (Export Pedigree) turi būti įrašyti pirkėjo – naujojo šuniuko savininko duomenys: vardas, pavardė, gyvenamosios vietos adresas.

Nesinaudokite tarpininkų paslaugomis, įsigykite savo būsimą augintinį tiesiai iš veislyno, susisiekti su užsienio šalių šunų veisėjais taip pat galima FCI svetainės pagalba.

Lietuvos kinologų draugijos veisėjai savo šuniukus parduoda tik su LKD išduotais kilmės dokumentais, identifikuotus mikroschema.

Šuniukai parduodami pasirašius pirkimo-pardavimo sutartis. Apie jus dominančius šunų veislynus galite sužinoti šunų mylėtojų klube arba LKD telefonu +370 5 24 91 119.

Klubų sąrašai ir kita informacija yra LKD svetainėje.

S.Sadauskaitės nuotr.

Gera žinia šunų šeimininkams – Lietuvos kinologų draugija (LKD) internete paskelbė pačią didžiausią ir išsamiausią Lietuvos šunų duomenų bazę, į kurią įtraukti visi draugijos registruoti šunys.

Užtenka atsidaryti puslapį e.kinologija.lt ir įvesti savo mylimo augintinio duomenis, pavyzdžiui, vardą arba Lietuvos šunų veislių knygos numerį, ir galite gauti visą informaciją apie savo keturkojį, žinoma, jeigu jis yra LKD sąrašuose.

Duomenų bazėje galite rasti informaciją apie šuns kodą, lytį, gimimo datą, bet ir, jei buvo nurodyta, spalvą, veislyną, duomenis apie atliktus sveikatos tyrimus, dresūros pasiekimus, pelnytus titulus, šuns genealoginį medį.

Duomenis apie šunis LKD renka nuo 1993 metų, tik anksčiau jie nebuvo sukelti į internetą. Dabar, atsiradus galimybei turėti visą informaciją internete, taip ir buvo padaryta.

Lietuvos kinologų draugijos prezidentė Ramunė Kazlauskaitė pasakojo, kad į duomenų bazę įtraukti visi nuo 1993 metų Lietuvoje registruoti ar mūsų šalyje LKD rengtose parodose dalyvavę šunys.

Kadangi duomenys kaupiami daugiau kaip 20 metų, o vidutinė šuns gyvenimo trukmė kone perpus trumpesnė, šioje duomenų bazėje galima rasti ir šunų, kurių jau nebėra tarp gyvųjų.

LKD prezidentė įsitikinusi, kad tokios tokio išsamaus elektroninio šunų registro  Lietuvai jau seniai reikėjo.

„Dabar bus daug paprasčiau žmonėms, kurie įsigyja šunį – nebereikės skambinti mums ir tikslintis, ar buvo tokia vada, ar apskritai yra toks veislynas, ar šuo tikrai buvo vestas į parodas. Tai įprasti klausimai, su kuriais susiduria žmogus, pirkdamas šuniuką. Kiekvienas nori būti tikras būsimo savo šuns kilme“, – pastebėjo R.Kazlauskaitė.

Nors LKD duomenų bazė jau veikia, kol kas tai yra bandomoji versija, kuri bus tobulinama, taisomos galimos klaidos, o pati duomenų bazė nuolatos atnaujinama. Nusiuntę duomenų papildymą ar korekciją, atsakymo į savo e.laišką negausite, tačiau jūsų pateikti duomenys yra fiksuojami ir, laikui bėgant, bus įtraukti į e.kinologija duomenų bazę.

Strp. paskelbtas portale augintinis.lt:

http://augintinis.lrytas.lt/prieziura/suzinokite-ar-jusu-suni-galima-rasti-internete.htm

S.Valujevos nuotr.

Net 8 erkių rūšys, iš 850 aptinkamų, yra įvairių ligų sukėlėjų pernešėjai, o viena dažniausiai pasitaikančių ligų, ypač pavojinga šunims, yra babeziozė.

Esame ne kartą girdėję sakant, kad svarbiausia ne ūgis, o smūgis. Šis posakis ypač tinka mažyčiams padarėliams – erkėms – kurie visai nekaltai gali gerokai pakenkti tiek žmonėms, tiek ir gyvūnams.

Erkių Lietuvoje statistiškai vis daugėja, o sniegui nutirpus anksčiau, jų iš lauko jau parsineša kiekvienas šuo ar katė. Kaip atpažinti erkių sukeliamas ligas ir nuo jų apsaugoti savo keturkojus – tokią dilemą šiandien sprendžia šeimininkai.

Užkrečiamų ligų ir AIDS centro duomenimis, sergamumas erkių platinamomis ligomis Lietuvoje kasmet auga. Mūsų šalyje 2006-2012 m. erkiniu encefalitu susirgo 2 993 gyventojai, 2010 m. ir 2012 m., mirė po tris susirgusiuosius.

Laimo liga per šį periodą susirgo 15 604 asmenys. Deja, nėra jokios statistikos, kiek šiomis ligomis susirgo ar nugaišo kačių bei šunų.

Minėtų ligų paplitimui įtakos turi klimato pokyčiai, erkių paplitimas, jų gausa, socialiniai-ekonominiai faktoriai ir žmonių elgsena. Lietuva kartu su Latvija ir Estija yra Europos Sąjungos šalys, kuriose yra viena didžiausių rizikų užsikrėsti erkiniu encefalitu.

Net 8 erkių rūšys, iš 850 aptinkamų, yra įvairių ligų sukėlėjų pernešėjai. Jos žarnose arba seilių liaukose gali turėti bakterijų arba virusų, kuriuos, siurbdamos kraują, perneša į aukos organizmą. Taip jos gali užkrėsti sunkiomis ligomis: erkiniu encefalitu, borelioze, plačiau žinoma kaip Laimo liga, anaplazmoze (anksčiau vadinta erlichioze), babezioze ir kt.

Vidutiniškai erkės gyvena nuo trijų iki šešerių metų ir maitinasi tik krauju, joms nereikalingas joks kitas maistas. Prisisiurbusi kraujo erkė gali išgyventi labai ilgai. Laboratoriniai tyrimai parodė, kad vieną kartą pasimaitinusios erkės be maisto gali išgyventi iki 10 metų.

Nimfos dažniau nei suaugusios erkės platina įvairias ligas

Šiandien gaminama tikrai daug priemonių nuo erkių: repelentai, antkakliai, lašai, pakabukai ir kt.

Visos šios priemonės gali padėti atbaidyti erkes, tačiau joms įsisiurbus, ligų tikimybė tikrai nesumažėja.

Nors erkės paplitusios visur, įsisiurbti gali net ir miesto gatvėje. Labiausiai jos mėgsta pavėsį ir drėgmę, bet nereiškia, kad jų nėra saulėtose vietose, tiesiog, jos pasislepia augaluose, kad nebūtų tiesioginės saulės šviesos.

Erkės atkunta, kai oro temperatūra pasiekia 5 laipsnius šilumos ir pradeda šilti dirvožemis. Šie padarai nešokinėja nuo medžių ant praeinančių gyvūnų. Paprastai jos gyvena aukštoje žolėje, krūmuose, gali įkopti į 1,5 metro aukštį, bet dažniausiai būna pakilusi nuo žemės 10 – 15 cm.

Erkės neturi akių, todėl gyvūną fiksuoja jutimo organu, vadinamu Haller’io organu, kuris reaguoja į išskiriamą anglies dioksido koncentraciją ore ir į judančio gyvūno termoradiaciją. Įsisiurbti gali ne tik suaugusi (2-4 mm ilgio) erkė, bet ir nimfa – dar nesuaugusi erkė, kurios dydis yra apie 0,5 mm.

Nimfos nepalieka savo pėdsakų, nes neturi čiulptukų ir neįsisiurbia į kūną. Subrendusios erkės įsikabina į kūną ir laikosi, o nimfos įkanda ir nukrinta, tačiau joms pakanka laiko įšvirkšti erkinio encefalito ar Laimo ligos virusą.

Susirgę babezioze šunys gali net nugaišti

Viena iš dažniausiai pasitaikančių ligų yra babeziozė, kuri į mūsų kraštą atkeliavo iš šiltesniųjų regionų. Ją platina Ixodidae šeimos kraujasiurbės erkės (Rhipicephalus sanguineus, Dermacentor reticulatus), galinčios sukėlėją perduoti iš kartos į kartą per kiaušinėlius.

Dažniau šia liga suserga šunys nei kiti naminiai gyvūnai. Babeziozę sukelia parazitinis pirmuonis Babesia, ardantis raudonąsias kraujo ląsteles (eritrocitus). Babezijų yra apie 100 rūšių, bet tik Babesia canis ir Babesia gibsoni sukelia susirgimą šunims.

Babeziozė yra tik erkių platinama liga. Sukėlėjas perduodamas gyviui siurbiant užsikrėtusio šuns kraują, užsikrėtus pačiam ir po to įkandus kitam gyvūnui. Laikas nuo užsikrėtimo iki ligos pasireiškimo po erkės įsisiurbimo vidutiniškai trunka 10-12 dienų.

Klinikiniai ligos požymiai: apatija, vangumas, nenoras ėsti, vėmimas, viduriavimas, galimas karščiavimas, šlapimo spalvos pokytis, dažnas kvėpavimas, blyškios gleivinės.

Ne visada klinikiniai požymiai yra tipiniai, tad pastebėjus gyvūno įtartiną, neįprastą būseną – nedelsiant reikėtų kreiptis į veterinarijos gydytoją.

Babeziozė dažnai komplikuojasi inkstų, kepenų, neurologiniais pažeidimais. Pasitaiko net nugaišimas arba reikalinga eutanazija. Gyvūnai, sirgę babezioze, lieka nešiotojais visam gyvenimui.

Kaip nuo erkių apsaugoti savo augintinius?

Anot veterinarų, apsauga nuo erkių  pati geriausia prevencija.

Rekomenduojama kasdien tikrinti šuns ar katės kailį ir radus erkių, kuo greičiau jas pašalinti, nes šios būdamos įsisiurbusios per 24 – 48 val., perduoda infekciją.

Radus įsisiurbusią erkę, reikia ją suimti pincetu, geriausia tai daryti specialiai tam pritaikytu, ties galvute ir sukant prieš laikrodžio rodyklę iš lėto traukti. „Įsisiurbus erkei negalima jos tepti riebalais tikintis, kad atsikabins nuo augintinio kūno. Taip padarius, dusdama erkė tik greičiau suleis į organizmą ligų sukėlėjus.

Erkę reikia ištraukti mechaniškai, taip atpalaiduojamas erkės žandų sukabinimas“, – kalbėjo vieno iš gyvūnams skirtų veterinarijos preparatų prekinio ženklo atstovė Saulė Varkalytė. Kartais traukiant erkę, kūnas atitrūksta nuo galvos, tuomet reikia tą vietą dezinfekuoti ir nedelsiant kreipkitės į veterinarijos gydytoją.

Preparatai nuo erkių

Yra 4 priemonių nuo erkių rūšys: purškalas, specialus antkaklis, vaistai, lašinami ant odos, ir kramtomos tabletės.

Purškalas yra laikina, bet labai efektyvi priemonė, tinkanti konkrečiu atveju arba kaip papildoma apsauga šuniui arba katei, kurie dažnai eina pasivaikščioti po teritoriją, kurioje gausi erkių populiacija.

Antkaklis veikia lokaliai, jis tik atbaido nuo erkių, tačiau neapsaugo, jei erkė vis tik įsisiurbė.

Taip pat antkakliai neretai sukelia alergines odos reakcijas tose vietose, kuriose jie užsegti. Lašiukai, lašinami ant odos, erkes veikia atbaidančiai bei insekticidiškai – naikina erkes, blokuoja jų nervinių impulsų perdavimą.

Šios medžiagos veikia ilgiau – keturias, penkias savaites. „Naujos kartos užlašinami tirpalai šunims ir katėms nuo erkių, skirti gydyti ir profilaktiškai apsaugoti nuo erkių platinamų ligų. Šie preparatai yra ilgo veikimo, atsparūs vandeniui, šampūnui, ultravioletiniams spinduliams, nedirgina augintinių odos“, – teigė vieno iš gyvūnams skirtų veterinarijos preparatų prekinio ženklo atstovė Saulė Varkalytė.

Pasak specialistės, lašiukų veiklioji medžiaga kaupiasi plauko riebaliniame maišelyje ir veikia ne tik odos paviršiuje, bet tolygiai pasiskirsto po visą gyvūno kūno paviršių visą veikimo laikotarpį.

Tokie preparatai žudo erkes net joms įsisiurbus. Pati šiuolaikiškiausia ir naujausia apsaugos nuo erkių priemonė yra specialios kramtomos tabletės, kurios sukelia nekontroliuojamą vabzdžių ir erkių nervų sistemos aktyvumą ir žūtį.

Priemonė tinka tik šunims, kurie yra alergiški ant odos lašinamiems, purškiamiems tirpalams ar antkakliams. „Veterinarijos vaistinėse galima įsigyti įvairių receptinių ir nereceptinių priemonių nuo erkių, tačiau svarbu žinoti, kad šiuolaikinės nereceptinės priemonės yra efektyvios ir saugios gyvūnui“, – sakė Saulė Varkalytė.

Nesvarbu, kokią apsaugos priemonę nuo erkių parinksite savo augintiniui, tačiau jau dabar išleisdami savo katę pašmirinėti po kiemą ar eidami pavedžioti šunį, būkite budrūs – erkės ypač aktyvios ir alkanos po žiemos.

Inga Lebrikaitė

2014 metų geriausio šuns titulas, susumavus parodų rezultatus, atiteko Sibiro haskių kalytei Nanook Stormcall Northern Sky.

Kasmet Lietuvos kinologų draugija sveikina geriausius Lietuvos šunis. Laureatai išrenkami, susumavus praėjusių metų šunų parodų rezultatus.

Geriausiu 2014 metų šunimi šįkart tapo Sibiro haskių kalytė Emi. Su Kelmėje gyvenančia laureatės Emi šeimininke Ingrida Gudmoniene kalbėjomės ne tik apie kinologiją ar šunų pergales parodose….

Ką jums, Sibiro haskių veisėjai, reiškia titulas „Lietuvos TOP šuo 2014“?

2014 metai mūsų veislynui „Sniego šunys“ buvo parodų metai. Metų pradžioje nusprendžiau, kad noriu aplankyti šalis, kuriose nesu dalyvavusi parodose. Buvo smalsu palyginti savo augintinius su kitų šalių šunimis, išgirsti žinomų ekspertų nuomonę ir pabendrauti su veisėjais. Taip bekeliaudami mūsų šunys ir „parsivežė“ daug titulų (Šypsosi). Pateikdama šunų rezultatus tikėjausi patekti į geriausių Lietuvos šunų trejetuką, bet tikrai nemaniau, kad Emi taps geriausiu metų šunimi. Sunku apsakyti, ką jaučiau, sužinojusi apie pergalę. Tik kai pasipylė sveikinimo žinutės, ėmiau suvokti: mūsų pasiekimai yra tikri! Už saldų pergalės jausmą pirmiausia esu dėkinga savo šunims – Emi ir Ekajai. Taip pat esu dėkinga visiems žmonėms, kurie prisidėjo prie šių pergalių.

Sibiro haskių kalytė Nanook Stormcall Northern Sky (Emi): iš kur ji tokia atsirado?

Praleidau daug naktų prie kompiuterio, tikėdamasi aptikti „savąjį šuniuką“. Virtualiai apsilankiau daugybėje veislynų, kol radau man patinkantį, ir kaip tik tada sužinojau: laukiama vada. 2012-ųjų vasario pradžioje tolimoje Šiaurės Kanadoje gimė mūsų Emi, o birželyje pati viena išskridau į Kanadą. Savaitę praleidau veislyne „Nanook“. Vien prisiminus pirmąjį susitikimą su Emi ir jos veisėjomis Annette ir Jessica, suvirpa širdis. Grįžau į Lietuvą su neįkainojamu turtu, be to, įgijusi vertingos patirties. Dienos, praleistos su visame pasaulyje žinoma veisėja, kuri veisia Sibiro haskius virš 30 metų, man davė nepaprastai daug.

Apibūdinkite savo „kanadietę“. Kokia ji? Kuo išskirtinė? Ką apie Emi sako parodų teisėjai ir dalyviai ?

Emi nuostabi! Meili, draugiška, mėgsta dėmesį. Kai ją rinkausi, turėjau vienintelį norą, kad būtų labai gero temperamento. Kaip aš mėgstu sakyti, „eitų per ugnį ir vandenį“. Ir šį prašymą veisėja išpildė – gavau puikaus show temperamento šuniuką.  Man šuns temperamentas labai svarbu. Be abejo, gyvenimas su temperamentingu šunimi yra sudėtingesnis, bet mane tai žavi.

Pirkau kalytę veisimui, neturėjau tikslo daug važinėti po šunų parodas, bet kuomet Emi per pirmas savo keturias parodas laimėjo keturis šuniukų BIS, nuomonę pakeičiau. Teisėjus ji žavi temperamentu ir elegancija. Šiandien Emi yra aštuonių šalių čempionė, tarptautinė šunų grožio čempionė. Taip pat ji pradėjo „rinkti“ Vokietijos, Austrijos ir Slovakijos čempionų titulus. 2014 metais Pasaulinėje šunų parodoje čempionų klasėje, varžydamasi tarp 24 konkurentų, Emi užėmė antrąją vietą.

Viena yra įsigyti gerą šunį gerame veislyne ir visai kas kita – išveisti puikų šunį. Berods, jums ir čia pasisekė: trečią vietą tarp geriausių Lietuvos jaunų šunų laimėjo jūsų augintinė Ekaja of Sniego šunys. Gal ši trečioji vieta yra tas pats, kas pirmoji vieta tarp suaugusių šunų?

Kalbėdama apie mūsų neklaužadą Ekają visada sakau: gražiausi ir geriausi dalykai gyvenime įvyksta neplanuotai. Iš tiesų Ekajos laimėta trečioji vieta yra daugiau nei Emi pirmoji vieta. Ekajos atsiradimo istorija gana keista. Ši kalytė gimė pas mūsų draugus Milaną ir Justiną, kurie augina mūsų veisimo kalytę Balasandhya of Sniego Šunys. Ekaja buvo vienintelis šuniukas vadoje, todėl gimdama „atsinešė“ savo vardą (indėnų k. Ekaja – vienturtis vaikas). Neplanavau jos pasilikti, kadangi tuo pačiu metu gimė mūsų mažoji dukrelė Danielė. Atrodė, neįstengsiu auginti kūdikį ir mažą šuniuką. Tačiau neskubėjau ir kurį laiką jos nepardaviau. Nuvykusi su Ekaja į pirmąją šunų parodą, buvau šokiruota: nespėjom įžengti į ringą, o teisėja jau apipylė liaupsėmis „wonderful puppy“! Toje parodoje laimėjome šuniukų BIS. Ekaja yra veržlus šuo, su ja gyventi nelengva, bet ši ugnis… šluoja pergales parodose. Esu dėkinga savo šeimai už pagalbą ir galimybę Ekają pasilikti mūsų namuose.

Ekaja of Sniego Šunys Pasaulinėje parodoje Helsinkyje laimėjo antrąją vietą jaunimo klasėje, tapo pasaulio vicečempione ir iš beveik aštuoniasdešimt gražiausių pasaulio Sibiro haskių kalyčių laimėjo rezervinį CAC. Kitas jos titulas, kuriuo labai didžiuojamės, – Vokietijos jaunų šunų čempionė.

Džiaugiuosi, kad Ekają atsivedė mūsų veisimo kalytė, tai antroji mūsų veislyno karta. Taip, tai tikras pripažinimas – galima nusipirkti tobulą šunį, bet išveisti tokį šunį nėra paprasta.

Šunų veislių – šimtai. Kodėl Sibiro haskiai ?

Yra toks posakis: „Jei žinai, už ką myli, vadinasi, nemyli“. Aš tik jaučiu, kad ši šunų veislė yra mano, ir kad taip bus visą gyvenimą. Neįsivaizduoju nei vienos dienos be Sibiro haskio.

Gal taip yra todėl, kad mane žavi sudėtingi dalykai, o Sibiro haskiai yra viena sudėtingesnių šunų veislių. Šie šunys – ne kiekvienam.

Sibiro haskiai mane žavi savo išvaizda, ištverme, laisvės ir nuotykių troškimu. Tai darbinė šunų veislė. Apima nuostabus jausmas, kai, laikydama rankose pakinktus, matau savo šunis „kalbančius“ iš laimės, nekantriai trypčiojančius, kurį pirmąjį pakinkysiu. Sunku nupasakoti jausmą, kuris užvaldo skriejant miško keliu su kinkiniu – laikas tuomet sustoja…

Kas padeda demonstruoti šunis parodose, kasdien prižiūrėti? Ar šunų nuopelnai – tik jūsų vienos nuopelnai?

Mūsų šeimai patinka keliauti, todėl važiuojame į parodas, kad tuo pačiu galėtume aplankyti kitas šalis. Stengiamės tai suderinti su atostogomis. Praėjusiais metais aplankėme Austriją, Daniją, Suomiją, Čekiją, Slovėniją, Slovakiją. Kiekvienoje šalyje parodų organizavimas ir titulų suteikimo tvarka skiriasi. Yra vietų, į kurias norisi sugrįžti. Man labai patinka parodos Austrijoje, Danijoje ir Suomijoje, turime planų aplankyti šias šalis ir šiemet.

Didžioji pagalbininkė šunų parodose ir namuose yra mano dukrelė Gabija, ji pernai pradėjo demonstruoti šunis. Pasitaiko, kad aš su vyru ir šunimis turiu išvykti į užsienį, o Gabija paruošia šunį ir dalyvauja šunų parodoje Lietuvoje. Norėčiau, kad ji pasuktų į kinologiją, bet mes kiekvienas renkamės savo kelią. Už visokeriopą pagalbą esu dėkinga visai savo šeimai.

Kiek jūsų namuose yra haskių? Kaip jie sutaria ir kas – gaujos vadas ?

Šiuo metu veislyne gyvena devyni Sibiro haskiai, bet netrukus „gauja“ padidės. Vieni sako, kad geriausias šunų kiekis – keturi. Kiti mano, kad aštuoni šunys – riba. O aš nesuprantu, kas sugalvojo skaičius? Ar meilė turi ribas? Nors ir kiek šunų turėtume, gaujos vadas esu aš. O jeigu kalbėtume apie keturkojį vadą, tai būtų aštuonerių metų kalytė Daya Dayita. Į jos vietą po truputį taikosi jos dukra, bet kol kas Daya tvirtai laikosi „poste“.

Kaip įgijote kinologinės patirties ?

Universitete baigiau ekonomikos bakalauro studijas, dirbu ekonomiste, o kinologijoje tebesu naujokė. Prieš devynerius metus pradėjome lankytis šunų parodose kaip žiūrovai ir tik prieš aštuonerius kaip dalyviai. Pirmoji Sibiro haskių vada mūsų veislyne gimė prieš šešerius metus. Esu Šiaulių šunų mylėtojų klubo narė, turiu „senų“ kinologų draugų, jų padedama ir augu. Lankau seminarus apie šunų dresūrą, hendlingą, sveikatą, veisimą, genetiką. Skaitau daug knygų, tik gaila, kad jos visos ne lietuvių kalba. Gal ir paradoksalu, bet labai daug kinologinės patirties įgijau savo „gaujos“ – Sibiro haskių dėka.

I.Gudmonienės arch. nuotraukos

Panevėžio gyventojų šunys, išlaikę elgsenos testą, taip pat kaip Vilniuje gali būti vedžiojami be antsnukių.

Panevėžio m. savivaldybės administracijos direktorės Kristinos Vareikienės įsakymu 2013 08 07 patvirtintos naujos Gyvūnų laikymo Panevėžio mieste taisyklės.

„Taisykles privalėjome pakeisti atsižvelgę į naujus šalies teisės aktus. Radikalių pokyčių neįvedėme. Naujovė gyventojams yra ta, kad nuo šiol jiems leidžiama šunis vedžioti su pavadėliu, tačiau be antsnukio. Tėra viena sąlyga – šuo turi būti išlaikęs socializacijos testą, o jo savininkas – turėti ir vedžiojant augintinį nešiotis kompetentingos institucijos išduotą tai liudijantį pažymėjimą“, – sako Viešosios tvarkos ir kontrolės skyriaus vyr. specialistė Rosita Baltutytė.

R.Baltutytės teigimu, šiuo metu gyventojai daugiausia skundžiasi dėl daugiabučiuose auginamų keturkojų.

Panevėžiečius ypač piktina gretimame bute lojantys ar sutvarkytoje pievoje šalia namo vedžiojami šunys. Savivaldybė atkreipia gyventojų dėmesį į kai kuriuos gyvūnų laikymo taisyklių punktus.

Savininkas privalo užtikrinti, kad viešosiose vietose, dviejų butų ar daugiabučių namų bendrojo naudojimo patalpose (balkonuose, rūsiuose, koridoriuose, laiptinėse ir kt.) gyvūnai nebūtų paliekami be priežiūros. Lygiai taip pat vieni keturkojai negali būti paliekami bėgioti daugiabučių kiemuose, laiptinėse.

Taip pat privalu nedelsiant surinkti gyvūnų ekskrementus ar kitus teršalus viešosiose vietose, dviejų butų ar daugiabučių namų bendrojo naudojimo patalpose ar kitų asmenų žemės valdose.

Šunis rekomenduojama vedžioti mieste įrengtose gyvūnų vedžiojimo aikštelėse, laukymėse, parkų pakraščiuose, kitose rečiau žmonių lankomose vietose.

Gyvūnų vedžiojimo aikštelėje šuo gali būti ir be pavadėlio ar antsnukio, jei savininkas gali užtikrinti, kad keturkojis nekelia grėsmės kitiems gyvūnams bei žmonėms, nepabėgs iš aikštelės. Šunų paliekamus ekskrementus ir kitus teršalus privalu surinkti.

Šunys bendrojo naudojimo patalpose, viešosiose vietose vedžiojami (vedami) laikant už pavadėlio ir su antsnukiu (išimtis – gavus ir turint pažymėjimą apie šuns išlaikytą socializacijos testą).

Draudžiama vedžioti gyvūnus vaikų žaidimų aikštelėse, sporto aikštynuose, stadionuose, švietimo įstaigų, organizacijų teritorijose, miesto kapinėse ir miesto paplūdimiuose, gyvūnų priežiūrai semti smėlį iš vaikų žaidimo smėlio dėžių, į jas pilti smėlį, užterštą gyvūnų išmatomis, vesti gyvūnus ten tuštintis.

Visos gyvūnų laikymo taisyklės www.panevezys.lt

Panevėžio m. savivaldybės Ryšių su visuomene skyrius

Apie šunų elgsenos testo reikalavimus

Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo naujos redakcijos svarstymas suteikė galimybę peržvelgti šiuo metu galiojančio įstatymo straipsnių, liečiančių vadinamąsias agresyvias šunų veisles, naudą ir pagrįstumą.

Apie Lietuvoje esančią padėtį trūksta tiek duomenų, tiek tyrimų. Laimei, norint įvertinti tokių draudimų rezultatus, galima remtis ilgamete daugelio užsienio valstybių ir/ar valstijų patirtimi.

Ar agresyviomis laikomos šunų veislės skiriasi nuo kitų?

Tiek Lietuvoje, tiek kitose pasaulio šalyse tokio pobūdžio įstatymai dažniausiai būna nukreipti į amerikiečių pitbulterjerus ir/ar panašias į juos veisles, dažniausiai amerikiečių Stafordšyro terjerus ir Stafordšyro bulterjerus. Tokios tendencijos neturi jokio pagrindo.

Vienas iš plačiai paplitusių mitų visuomenėje yra tai, kad agresyviomis laikomų veislių atstovai yra neprognozuojamo charakterio.

Amerikos temperamento ir testavino draugija (The American Temperament and Test Society), veikianti nuo 1977 metų, atlieka testus šunų temperamentui įvertinti.

Tai plataus pobūdžio testas, apimantis neįprastas ir stresines situacijas. Per 34 draugijos veikimo metus testą laikė virš 25 000 šunų, iš kurių vidutiniškai testą išlaikė 83 proc.

Kelios šunų veislės palyginimui (procentas nurodo, kokia dalis veislės atstovų išlaikė testą): amerikiečių pitbulterjerai 86,4 proc., amerikiečių Stafordšyro terjerai 84,2 proc., Stafordšyro bulterjerai 89,7 proc., bulterjerai 90,9 proc., vokiečių aviganiai 84,4 proc., Labradoro retriveriai 92,4 proc., auksaspalviai retriveriai 84,9 proc., standartiniai pudeliai 86,3 proc., čihuahua 71,1 proc.

Šie duomenys rodo, kad į sąrašus pakliūvančių veislių rezultatai yra net geresni už kai kurias taikiomis laikomas šunų veisles.

Antras tiek pat plačiai paplitęs mitas, kad pitbulterjerų tipo šunų užpuolimai sukelia rimtesnius sužalojimus.

Richard Hockey 2003 m. atlikta tyrimų apžvalga nustatė, kad pitbulterjerų užpuolimai nesukelia rimtesnių sužalojimų lyginant su kitomis veislėmis, pvz., dalmatinų, rotveilerių, dobermanų, auksaspalvių ir Labradoro retriverių, vokiečių aviganių sukelti sužalojimai buvo net sunkesni ar tokio pat rimtumo, kaip pitbulterjeų.

Kitas to paties autoriaus tyrimas nustatė, kad nėra jokių statistinių, biologinių ar elgsenos įrodymų, kad bet kuri veislė būtų agresyvesnė ar pavojingesnė už kitas.

Užsienio valstybių patirtis

Nėra įrodymų, patvirtinančių, kad tam tikrų veislių uždraudimas sumažino užpuolimų skaičių. Iš esmės tokie įstatymai yra neteisingi – jie nesumažino šunų apkandžiojimo atvejų jokioje šalyje, nors egzistuoja daugiau nei dvidešimt metų.

Specialistai sutinka, kad šuns priklausymo konkrečiai veislei neįmanoma nustatyti vien pagal išvaizdą, o genetiniai testai šios galimybės nesuteikia.

Be to, net kai kurių į sąrašą neįtrauktų veislių mišrūnai gali atrodyti kaip pavojingųjų sąrašui priklausantys šunys. Nesąžininga ir nepagrįsta iš savininkų reikalauti įrodyti savo šuns veislę, kai dauguma ekspertų sutinka, kad tai neįmanoma.

Ypatingai įdomus Lietuvoje galiojantis agresyvių šunų veislių sąrašas, nes kai kurių šunų veislių mūsų šalyje apskritai nėra arba yra labai nedaug.

Bandymas mažinti „agresyvių“ šunų kiekį pasitelkiant tokio pobūdžio įstatymus yra ydingas ir dar dviem aspektais.

Visų pirma, veislių uždraudimas padidina savo agresyviu įvaizdžiu besirūpinančių asmenų susidomėjimą jomis, bet, deja, sunkina atsakingų šių šunų veislių mylėtojų gyvenimą. Antra, išnaikinus vienų šunų veislių atstovus, jų vietą greitai užimtų kitos.

Puikus to pavyzdys yra Didžioji Britanija, kur uždraustus pitbulterjerų tipo šunis pamažu keičia legalūs mastifų mišrūnai.

Kitas pavyzdys – Italija, kurioje su „agresyvių šunų“ sąrašu nueita iki absurdo. Į sąrašą įtraukiant vis daugiau ir daugiau veislių, buvo prieitas liepto galas, kai sąrašą sudarė apie 90 veislių. Pagaliau susivokta, kad reikia arba drausti absoliučiai visų šunų laikymą, arba keisti taktiką. Pasirinktas pastarasis variantas ir 2008 m sąrašas panaikintas.

Apibendrinant galima teigti, kad:

- Įstatymas atsakomybę už užpuolimus nukreipia į šunis, o ne šeimininkus;
- Įstatymas kuria neteisingą prielaidą, kad tam tikros veislės yra pavojingesnės už kitas;
- Įstatymas kuria neteisingą prielaidą, kad kitos veislės nekelia grėsmės;
- Neveiksmingo įstatymo vykdymui skiriamos lėšos, kurios galėtų būti panaudotos veiksmingesnėms priemonėms;
- Agresija yra natūralus šuniškas elgesys ir gali būti išreikšta bet kurios veislės;
- Norint sumažinti agresyvių šunų kiekį, visi šunys turėtų būti socializuojami, mokomi bendro paklusnumo, gerai suprantami ir kompetentingai valdomi savo šeimininkų;
- Žmonės sąmoningai arba nesąmoningai skatina savo šunų agresiją, tad jie ir turi būti kontroliuojami.

Ką daryti?

Dažniausia užpuolimus lemia šeimininkų neatsakingumas auginant šunis arba įvykio metu.

Norint išvengti šunų sukeltų žmonių sužalojimų ir mirčių rekomenduojamas visuomenės švietimas apie atsakingą šunų auginimą, auklėjimą ir sukandžiojimų prevenciją, griežti įstatymai, numatantys atsakomybę šeimininkams už augintinių padarytą žalą, apkandžiojimo atvejų apskaita.

Šaltinis – http://pilietis.delfi.lt/voxpopuli
DELFI skaitytojas, 2011 m.

VMVT dėkoja asmenims, informuojantiems apie gyvūnų gerovės bei sveikatingumo pažeidimus.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba dėkoja asmenims, informuojantiems apie gyvūnų gerovės, sveikatingumo pažeidimus ir prašo būti neabejingiems gyvūnų atžvilgiu, siekiant užkirsti kelią gyvūnų nepriežiūros, netinkamo laikymo, žiauriam elgesiui su gyvūnais ar jų kankinimui.

Labai svarbu kuo anksčiau gauti informaciją apie aplaidžius gyvūnų laikytojus, kol gyvūnams negresia pavojus gyvybei – tai ir yra viena iš prevencinių priemonių užbėgant skausmingiems įvykiams už akių.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos veterinarijos gydytojai kasmet atlieka patikrinimus gyvulių laikymo vietose, konsultuodami gyvūnų laikytojus, kaip turi būti prižiūrimi jų augintiniai, tačiau, tokie atvejai, kaip paskutiniu metu įvyko Vilniaus ir Varėnos rajonuose, verčia sunerimti dėl pačių žmonių kultūros ir pagarbos gyvūnams.

Kad ir kaip būtų skaudu, bet pasitaiko atvejų, kai dėl prastos sveikatos ar kitų aplinkybių gyvūnų ar gyvulių laikytojai neprižiūri savo augintinių.

Pastaruoju metu padidėjęs pranešimų dėl gyvūnų sveikatingumo ir gerovės pažeidimų skaičius rodo visuomenės nepakantumą šeimininkų blogam elgesiui su gyvūnais.

Gyvūnų gerovė – tai ir visuomenės kultūros dalis. Geros valios žmonių dėka išaiškinami žiauraus elgesio su gyvūnais ir jų kankinimo atvejai.

Apie pastebėtus gyvūnų sveikatingumo ir gerovės pažeidimus praneškite VMVT nemokama telefono linija 8 800 40403 arba internetu vmvt.lt, užpildę Pranešimo apie gyvūnų sveikatingumo ir gerovės pažeidimus formą.

Kiekvieno gyvūnų laikytojo pareiga – tinkamai prižiūrėti savo gyvūnus, atsižvelgiant į jų rūšį, amžių, fiziologiją ir elgseną, ir užtikrinti, kad nebūtų varžoma gyvūno judėjimo laisvė ir gyvūnui nebūtų keliamas nepatogumo jausmas, skausmas ar kančia.

Atkreipiame dėmesį, kad gyvūnų savininkai ar laikytojai, kurie kankina gyvūnus ar žiauriai elgiasi su jais, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka yra griežtai baudžiami, iš jų gyvūnai gali būti paimami skersti, parduodami, perduodami kitam gyvūno laikytojui (įskaitant perdavimą gyvūnų globėjui) ar nugaišinami.

Primename gyvūnų laikytojams, kad jie privalo:

• laikytis Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių gyvūnų gerovę ir apsaugą, reikalavimų;
• nuolat rūpintis gyvūnų gerove ir apsauga;
• užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui;
• nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų.

http://vmvt.lt/lt/naujienos

Nusprendėte dalyvauti šunų parodoje, bet nežinote, ko reikia, norint su augintiniu pasirodyti ringe.

Jei norite keliauti į šunų parodą, jūsų augintinis privalo turėti Tarptautinės kinologų federacijos (FCI) pripažįstamus kilmės dokumentus (LKD išduoti šunų kilmės dokumentai pripažįstami ir Lietuvoje, ir FCI šalių narių organizuojamose parodose).

Prieš registruojantis į parodą verta užsirašyti į kokį nors jūsų mieste veikiantį šunų mylėtojų klubą. Ten sužinosite daug naudingos informacijos apie parodas ir ne tik, be to, registracija į parodą taps gerokai pigesnė.

Visus mūsų šalies šunų mylėtojų bei augintojų klubus galite rasti adresu https://archyvas.kinologija.lt/?page_id=626&lan=ltu.

Puslapyje https://archyvas.kinologija.lt/?page_id=660&lan=ltu taip pat galite sužinoti, kur ir kada vyks artimiausios parodos, rasite parodos dalyvio anketą, informaciją apie parodos teisėjus, konkursus.

Pagaliau užsiregistravote. O kas toliau?

Pirmiausia, tiek jūs, tiek jūsų šuo turi žinoti, ką reikės daryti parodos ringe.

Todėl gerokai prieš registraciją ir dalyvavimą parodoje rekomenduojama palankyti bendrojo paklusnumo, ringo dresūros pamokas, kad šuniukas įprastų jūsų klausyti, taptų socialus.

Bendrus įgūdžius, kaip elgtis parodoje, kaip valdyti šunį, jau turite, o kas toliau?

Toliau, artėjant parodai, jums reikės išmaudyti augintinį, apkirpti arba „nutriminguoti“ jo kailį taip, kaip reikalauja veislės standartas.

Šių subtilybių galite išmokti iš šunų veisėjų, veislės mylėtojų arba, kad būtų mažiau vargo ir viskas pavyktų kokybiškai, galite nuvesti savo augintinį į šunų kirpyklą.

Be to, būtinai atsiverskite šuns skiepų knygelę ir įsitikinkite, ar jam atlikti profilaktiniai skiepai dar galioja.

Taip pat reikia nepamiršti iš anksto įsigyti parodinį pavadėlį, kuris gerokai skiriasi nuo kasdienio jūsų šuns pavadėlio. Prie parodinio pavadėlio šuo pratinamas iš anksto, o ne parodos dieną.

Šuns vedlys parodos ringe turi atrodyti tvarkingai, neužgožti šuns judesių ir kailio, todėl iš anksto apgalvokite savo aprangą, pasitarkite su labiau patyrusiais parodų dalyviais.

Pasidomėkite šunų parodų etiketu, ne pro šalį paskaityti ir LKD parodų rengimo taisykles – sužinosite savo teises ir pareigas.

Jei esate nedrąsus, kamuoja scenos baimė arba manote, kad parodos ringas ne jums, tačiau norite, kad augintinis dalyvautų ekspertizėje, kreipkitės į profesionalius vedlius (hendlerius), kurie ne tik paruoš jūsų šunį ringui, bet ir pademonstruos jį parodoje.

Apie tai, kokie titulai dalyviams suteikiami šunų parodoje, ką reiškia įvairūs „kinologiniai trumpiniai“, galite sužinoti šunų mylėtojų klubuose, kinologų svetainėse.

www.reksas.lt

S.Valujevos nuotr.

Mano gyvenimas trunka dešimt – penkiolika metų. Kiekvienas išsiskyrimas su tavimi – kančia. Prieš įsigydamas mane, pamąstyk apie tai.

Duok laiko suprasti, ko reikalauji iš manęs.

Puoselėk savyje pasitikėjimą manimi – tuo pasitikėjimu aš gyvenu.

Niekada nepyk ant manęs ilgai ir niekada nebausk uždarydamas mane atskirai. Tu turi savo darbą,  draugus, laisvalaikį. Aš turiu tik Tave…

Kuo daugiau kalbėk su manimi. Aš nesuprantu tavo žodžių, bet jaučiu tavo toną, kuriuo į mane kreipiesi.

Žinok, kad niekada nepamirštu, kaip su manim elgiamasi.

Prieš pakeldamas ranką prieš mane, prisimink: savo iltimis lengvai galiu sutrumpinti Tavo ranką, bet niekada taip nepasielgsiu.

Prieš supykdamas ant manęs dėl mano nenoro, užsispyrimo ar tingumo, pasvarstyk, gal man negera dėl blogo maisto, gal per ilgai buvau saulėkaitoje, o gal mano sąnariai ar širdis jau nusilpo ir pavargo.

Pasirūpink manimi, kai pasensiu – išauš diena, kai ir tu būsi senas.

Man sunkią valandą būk su manimi ir niekada neištark: „Aš negaliu į tai žiūrėti” arba „Tegul tai įvyksta man nesant” – su Tavimi man visada lengviau.

Parengta pagal užsienio spaudą

St.Barausko nuotr.

Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo naujosios nuostatos sugriežtino reikalavimus šunų savininkams.

2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujasis Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas, kuris nustatė naujus draudimus ir reikalavimus dėl kovinių ir pavojingų šunų bei jų mišrūnų (Įstatymo 8 straipsnio 1 dalis) laikymo.

Pavojingus šunis bus galima įvežti, įsigyti, laikyti, veisti ir parduoti, jeigu bus savivaldybės, kurioje asmenys gyvena, administracijos direktoriaus nustatyta tvarka išduotas leidimas (Įstatymo 8 strp. 3 dalis).

2013 m. liepos 1 d. įsigalios Įstatymo 8 strp. 10 dalies nuostata, kad kovinius šunis, kovinių ir pavojingų šunų mišrūnus (tais atvejais, kai LR įstatymai to nedraudžia) bei pavojingus šunis laikyti daugiabučiuose namuose bus draudžiama.

Atsižvelgdamas į Lietuvos kinologų draugijos siūlymus, Vilniaus m. Saugaus miesto departamentas pritarė, kad LKD Mokymo centras, laikydamasis Įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatų, Vilniaus mieste organizuotų kursus minėtų šunų augintojams.

Kursai „Aš saugus. Tu saugus. Mes saugūs.“ vyks vasario 15 d. 10 -16 val.;

vasario 23 d. 11-17 val. LKD konferencijų salėje (2 aukštas), Visorių g. 8, Vilnius.

Vasario 15 d. paskaitas skaitė L.Bogdanovičienė ir D.Strepetkaitė.

Lina Bogdanovičienė (teisininkė) – LR įstatymai ir norminiai teisės aktai, reglamentuojantys gyvūnų globą, laikymą ir naudojimą. Agresyvių veislių šunų registravimas, apskaita.

Daiva Strepetkaitė (veterinarijos gydytoja, Lietuvos retriverių mylėtojų klubo vadovė, LKD veisimo komisijos narė) – Veterinarijos pagrindai. Sužeisto gyvūno plėštinės žaizdos, pirmoji veterinarinė pagalba. Kraujavimas, jo rūšys, stabdymo būdai. Pavojingi šunų ir žmonių susirgimai, jų prevencija.

Vasario 23 d. paskaitos:

1) Livija Zizevskė (tarptautinės kategorijos šunų teisėja, Vilniaus šunų mylėtojų bendrijos pirmininkė, Valų korgių mėgėjų klubo vadovė) – Kinologijos pagrindai. Šuns elgsena ir kūno kalba. Socializacijos testas.

2) Jonas Valančius ir Egidijus Brazys, praktinis užsiėmimas „Šuns socializacija klikerio pagalba“, trukmė apie 1,5 val.

Užsiėmimo teorinės ir praktinės temos (mokomas jaunas šuo):
- socializacija – šuns gyvenimo kokybės garantas;
- šuns socializacija naudojant teigiamos motyvacijos mokymo metodus;
- klikeris, jo veikimo principas;
- darbo klikeriu įgūdžiai, reikalingi žmogui;
- kaip pradėti dirbti su klikeriu?
- šuns pasitikėjimą aplinka stiprinantys pratimai;
- šuns dėmesingumą žmogui stiprinantys pratimai;
- ką daryti, jei… ? (klausimai – atsakymai).

Apie lektorius:
Jonas Valančius – šunų dresūros mokyklos „Reksas“ treneris, šunų elgsenos specialistas, APDT, PPG tarptautinių teigiamos motyvacijos trenerius vienijančių asociacijų narys.
Egidijus Brazys – šunų dresūros mokyklos „Reksas“ įkūrėjas ir treneris.

„Rekso“ šunų dresūros mokyklos tikslas – ugdyti harmoningus santykius tarp žmogaus ir šuns. Šį tikslą mokyklos treneriai įgyvendina mokydami žmones auklėti savo šunis teigiamos motyvacijos technikomis. Socializacija – vienas kertinių užsiėmimo su šunimi etapų, padedančių išugdyti visuomenėje saugiai besijaučiančius šunis. Tačiau, kad šuo mėgtų aplinką, žmones ir kitus šunis, socializuoti reikia tinkamai. Tik taip paruošus šunį bus užtikrinta jo paties ir visuomenės, kurioje jis gyvena, saugumas ir gerovė.

Prieš seminarą lektoriai rekomenduoja: šeimininkai turėtų gerai išvedžioti šunis, bent 4 val. iki užsiėmimo neduoti ėsti. Taip pat prašo šeimininkų atsinešti tai, ką jų šuniukai labiausiai mėgsta.

3) Sergej Gračiov (dresuotojas – figūrantas, Lietuvos amerikiečių Stafordšyro terjerų mylėtojų klubo vadovas) – Bendrojo paklusnumo dresavimo kursas, speciali dresūra, šuns ir žmogaus psichologinis pasirengimas.

Informacija apie kursus – LKD Mokymo centre:  svietimas@kinologija.lt
LR Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas – http://www.infolex.lt/ta/89688

„Tau nėra lygių!“ – skelbė reklaminis šūkis Fabijoniškėse, kur į dresūros aikštelę sekmadienį traukė šunų mylėtojai.

Sausio 20-ąją dresūros aikštelėje sostinės Fabijoniškių mikrorajone įvyko šunų elgsenos testas.

Vilniečių augintiniai, norintys gyventi ir būti gatvėje be antsnukių, vėl turėjo galimybę laikyti elgsenos testą.

Šį egzaminą priiminėjo kinologas Igoris Avtuška. Testą organizavo Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centras.

Nepaisydami šaltuko, į egzaminą atvyko rekordiškai daug įvairiausių veislių šunų – Vidurinės Azijos aviganių, auksaspalvių retriverių, malamutų, negrynaveislių šunų.

„Socialaus šuns statuso“ siekė gana daug šunininkų ir visiems jiems šįsyk puikiai sekėsi.

Šeimininkai, gavę atitinkamus pažymėjimus, dabar galės vedžioti savo šunis be antsnukių.

„Tikrai pelnytai įteikėme 26 socializacijos testo pažymėjimus. Nors viso testo metu gausiai snigo, dalyviams netrūko nei ryžto, nei geros nuotaikos.

Dresuotojo Igorio Avtuškos nuomone, tai buvo viena stipriausių kada nors testą laikiusių grupių“, – įspūdžiais dalijosi Mokymo centro vadovė Jonaistė Jusionytė.

Bendroji informacija apie šunų elgsenos testą: https://archyvas.kinologija.lt/?p=14404&lan=ltu — in Vilnius.

J.Jusionytės nuotr.

Socializacijos testas yra puiki išeitis, jeigu jūsų gyvūnas yra klusnus ir norite jį drąsiai vedžioti be antsnukio.

DĖMESIO: ši publikacija – 2012 metų; pasikeitus įstatymams ir gyvūnų laikymo taisyklėms, savo aktualumą iš dalies ji jau prarado!

Testą gali laikyti visi šunys, vyresni nei 6 mėnesių.

Netestuojami sergantys šunys, turintys akivaizdžių užkrečiamosios ligos požymių, rujojančios kalės.

Į „Agresyvių šunų veislių sąrašą“ įtrauktų veislių šunų savininkai kartu su registracijos anketa privalo pateikti Savivaldybės išduotą leidimą laikyti tokį šunį.

Testą gali laikyti tik identifikuoti integriniu grandynu šunys. Testo pažymėjimai ir galimybė vedžioti šunis be antsnukio kol kas galioja tik Vilniuje ir Panevėžyje.

Testo metu šuo negali būti vedamas su dygliuotuoju antkakliu. Per dieną negali būti testuojama daugiau kaip 15 šunų.

Pasibaigus testui teisėjas paskelbia bendrą rezultatą – „Testas išlaikytas“ arba „Testas neišlaikytas“.

Testas laikomas išlaikytu, jei visų pratimų įvykdymą teisėjas įvertino patenkinamai.

Neišlaikius testo jį galima laikyti pakartotinai kitą kartą; registruotis būtina iš naujo.

I ETAPAS. Šuns išbandymas dresuotės aikštelėje arba laisvoje teritorijoje

Kiekvienas pratimas pradedamas ir baigiamas pagrindine padėtimi – t.y. kai šuo tupi greta vedlio kairėje pusėje. Kito pratimo pradžia gali būti prieš tai buvusio pratimo pabaiga. Teisėjas nurodo, kada pradėti pratimą.

Kitos komandos (posūkiai, sustojimai, aliūro pakeitimas) aliekamos eilės tvarka be papildomų teisėjo nurodymų. Vedlys gali kreiptis į teisėją paaiškinimų. Šuo gali būti pagiriamas po kiekvieno pratimo. Tarp pagyrimo ir kito pratimo turi praeiti apie 3 sek. Tarp pratimų šuo vedamas greta. Kiekvieno pratimo metu leidžiama du, tris kartus pakartoti kiekvieną komandą.

Šis etapas testuojamas poromis – kol vienas šuo atlieka žemiau nurodytus pratimus, kitas pririšamas prie stulpo aikštelės kampe ir turi likti ramiai gulėti, tupėti arba stovėti (davus atitinkamą komandą), kol pirmasis pabaigs vykdyti pratimus.

1. Vedlys su šunimi prieina prie teisėjo ir prisistato. Šuo prisegtas prie pavadėlio ir be antsnukio. Pagal teisėjo nurodymą vedlys užsega šuniui antsnukį ir, davęs komandą „Greta“, eina 10-15 žingsnių į aikštelės vidurį. Teisėjui nurodžius, antsnukis nusegamas.

2. Vedlys duoda komandą „Greta“ ir pradeda eiti su šunimi tiesiai apie 10 žingsnių normaliu žingsniu, 10 – lėtai, 10 – greitu žingsniu arba bėgte ir vėl 10 – normaliu žingsniu, po to apsisuka aplink, grįžta atgal  ir eina 15-20 žingsnių, daro posūkį į dešinę ir eina 15-20 žingsnių, prie 4 žmonių grupės.

Vedlys su šunimi praeina tarp žmonių aštuoniuke ir, nesustojęs, grįžta į pradinį tašką.

3. Vedlys duoda komandą „Greta“ ir pradeda eiti su šunimi tiesiai 10-15 normalių žingsnių, duoda komandą „Sėdėt”.

Šuniui atsisėdus, po 2-3 sekundžių vedlys duoda komandą „Greta“ ir žingsniuoja 10-15 normalių žingsnių, tada seka komanda „Gulėt“. Gulintis šuo paliekamas, vedlys eina pirmyn 30 normalių žingsnių, apsisuka, duoda komandą „Pas mane“. Šuniui atbėgus, vedlys paima pavadėlį, duoda komandą „Greta“ ir grįžta pas teisėją.

II ETAPAS. Šuns išbandymas miesto sąlygomis

Patikrinimo vieta  ir seka parenkama bei grupė sudaroma teisėjo nuožiūra. Patikrinimas atliekamas realiomis miesto sąlygomis. Testas atliekamas pakankamai judrioje vietoje, kur nėra uždraustas automobilių judėjimas (gatvė, kelias, aikštė). Kelių eismui testo dalyviai neturi trukdyti. Teste dalyvauja šuo, jo vedlys ir teisėjas, prireikus, teisėjo asistentas ir padėjėjai. Kiti  laukia nuošalyje, nurodytoje vietoje.

Teisėjas sprendžia, ar kiekvieną II etapo pratimą vykdo paeiliui visa bandomoji grupė, ir vėliau vykstama į kitą vietą atlikti kito pratimo, ar visus pratimus iš eilės turi atlikti vienas šuo, o po to kitas. Teisėjas vertina bendrą šuns darbą (elgesį) miesto sąlygomis.

1. Šuns reakcija į kitus eismo dalyvius. Teisėjo nurodymu šuo su vedliu eina šaligatviu.Teisėjas eina paskui atitinkamu atstumu. Šuo turi eiti greta iš kairės vedlio pusės, pavadėlis turi būti laisvas, šuo turi būti pasirengęs paklusti vedliui. Pėstiesiems ir kelių eismui šuo turi būti abejingas. Šuns ir vedlio kelią kerta pėsčiasis (specialiai pakviestas padėjėjas).Vėliau šunį ir vedlį lenkia dviratininkas, važiuojantis dviračių takeliu arba važiuojamąja kelio dalimi. Šuo turi atsidurti tarp dviratininko ir vedlio.

Pravažiuodamas pro šalį dviratininkas skambina skambučiu. Toliau vedlys su šunimi pasisuka teisėjo pusėn, prieina prie jo, vedlys pasisveikina su teisėju rankos paspaudimu ir kalbasi. Tuo metu šuo turi tupėti, stovėti arba gulėti, tačiau išlikti sąlyginai ramus.

2. Šuns reakcija į galimai erzinančius ir bauginančius garsus. Teisėjo nurodymu vedlys su šunimi yra didelėje žmonių grupėje. Vedlys turi du kartus sustoti. Pirmą kartą šuo žodine komanda turi būti patupdytas, antrą kartą vedlys duoda komandą „Gulėt” arba „Sėdėt“, po kurios šuo turi iškart atsigulti (atsitūpti) ir likti gulėti (tupėti).

Šio pratimo metu trumpą laiko tarpą numatomas intensyvus triukšmas (automobilio signalas, judančio traukinio, autobuso, sunkvežimio garsas ar pan.). Net ir esant dideliam triukšmui, daugybei svetimų žmonių, šuo turi klausyti komandų ir jas vykdyti. (Tinkamiausios vietos šiai testo daliai – stotys, judrios aikštės ir pan.).

3. Trumpam laikui palikto vieno šuns elgesys, reakcija į kitus gyvūnus. Teisėjo nurodymu vedlys eina su šunimi, prisegtu pavadžiu, vidutinio judrumo gatve. Nedideliu atstumu paskui eina teisėjas. Teisėjui nurodžius, vedlys pririša šunį prie tvoros, stulpo ar kitos tinkamos vietos ir pasitraukia į šalį taip, kad šuo jo nematytų 2 minutes.  Šuo lieka tupėti, stovėti arba gulėti.

Tuo metu pro testuojamą šunį maždaug 5 žingsnių atstumu praeina žmogus, vedinas kitu šunimi. Šuo turi elgtis ramiai.  Pro šalį vedamas šuo turi būti ramus, neloti, nepulti. Šuo nei viename etape negali rodyti aiškiai išreikštų agresijos ar baimės požymių.

• Norėdami užregistruoti savo šunį laikyti testą, turite atsiųsti teisingai užpildytą anketą bei mokėjimo kopiją.

• Testo laikymo grupės yra formuojamos pagal poreikį.

• Apie testo laikymo datą informuojama iš anksto.

Paraiška (lentelė) testui laikyti, kurią turite užpildyti.

Mokėjimo kopija (20 eurų už kiekvieną laikantį asmenį; mokėjimo paskirtis: socializacijos testo laikymas)

Rekvizitai:

Įmonės kodas 190761981

PVM LT 907619811 SEB BANKAS

a/s. LT967044060001780551

Egzistuoja ne vienas oficialus užsienio valstybių dokumentas, patvirtinantis, jog įstatymai, nukreipti prieš tam tikras šunų veisles, nepadeda sumažinti šunų agresijos atvejų. Pateikiame alternatyvą dabar Lietuvos Respublikoje egzistuojančiai tvarkai…

Bendros rekomendacijos

Bet kurios veislės populiacijoje yra agresyvių individų, dėl to reikia aktyviai skatinti veisti neagresyvius individus.

Vienas iš konkretesnių būdų kovoti su šunų užpuolimais yra žinomus agresyvius individus paskelbti pavojingais šunimis. Uždraudimas veisti tokius šunis prisidėtų prie agresyvių individų skaičiaus mažinimo. Deja, daug šunų per savo gyvenimą susiduria su įvairiais atvejais, kurie skatina agresiją, šitaip išmokdami netinkamo elgesio.

Kai kurie savininkai sąmoningai ar dėl neišmanymo skatina šunis būti agresyviais. Dėl šios priežasties labai svarbus tinkamas visuomenės švietimas, kurio metu skatinamas atsakingas gyvūnų auginimas ir auklėjimas.

Reikia sutelkti žiniasklaidos dėmesį į atsakingo šunų auginimo skatinimą, o ne į eilinio užpuolimo nušvietimą. Būtina skatinti šunų savininkus lankyti dresūros užsiėmimus pas tinkamai kvalifikuotus specialistus, nepaisant, kokios veislės ir amžiaus šunį jie turi.

Ne paslaptis, kad dažnas nedidelio ūgio šuo neauklėjamas ir vedžiojamas palaidas, šitaip keldamas grėsmę aplinkiniams – tiek žmonėms, ypač vaikams, tiek gyvūnams. Toks šuo pavojų gali kelti ir netiesiogiai – išprovokuodamas kitą šunį pulti (nukentėti gali abi pusės ir jų šeimininkai).

Tai yra viena iš priežasčių, dėl kurios būtina kiekvieną užpuolimo atvejį nagrinėti įdėmiai, kad būtų galima įvertinti, ar šuo pagrįstai užpuolė žmogų ar gyvūną.

Viešumas gali padidinti įstatymo veiksmingumą ir jo laikymąsi. Konkrečių baudų, skirtų rimtus nusižengimus padariusiems asmenims, paviešinimas atbaidytų kitus nuo tokių nusižengimų ir paskatintų atsakingesnę augintinių priežiūrą. Be to, šitaip būtų skleidžiama žinia apie esamas taisykles ir įstatymus, apie kuriuos šiuo metu žino gana nedidelė dalis augintinių savininkų.

Informaciją apie taisykles ar įstatymus galima platinti ir per veterinarijos klinikas, gyvūnų prekių parduotuves, dresūros aikštelių skrajutes.

Siūlomi taisyklių pakeitimai

Šunys turi būti neskatinami pulti – drausti šunį skatinti pulti, kąsti, persekioti bet kokį asmenį ar gyvūną, jei tai nėra legalios medžioklės arba dresūros dalis, treniruotė dresūrai, medžioklei.

Esant tam tikriems rimtiems nusižengimams ar nusižengimams kartojantis, uždrausti asmeniui laikyti šunį.

Maksimalus draudimo terminas – 5 metai, kuris gali būti pratęstas pažeidus šį draudimą jo galiojimo metu.

Nors daugelyje šalių antsnukiai šunims neprivalomi, Lietuvoje dar ankstoka atsisakyti šio reikalavimo. Vis dėlto leidimas vedžioti augintinį be antsnukio yra puikus būdas paskatinti augintojų atsakomybę.

Tokia galimybė Lietuvos kinologų iniciatyva jau suteikta Vilniaus miesto gyventojams, kurių šunys, išlaikę elgsenos testą, gali būti vedžiojami be antsnukių. Šias taisykles dar galima būtų patobulinti, panaudojant kitų šalių patirtį (American Temperament Test Society).

Elgsenos testo metu turėtų būti vertinama šuns reakcija į kasdienes situacijas, bendrojo klusnumo komandų vykdymas, socialumas ir kt. Išlaikę testą šunys galėtų būti vedžiojami be antsnukio ne vien sostinėje, bet ir visoje Lietuvoje.

Pravartu būtų suteikti galimybę šeimininkui įsigyti specialų ženkliuką, parodantį aplinkiniams, jog tas šuo turi teisę būti vedžiojamas be antsnukio. Testas turėtų negalioti pavojingais pripažintiems šunims.

Pavojingi šunys

Šiuo metu sąvoka „pavojingi šunys“ jau vartojama naujajame LR Gyvūnų gerovės įstatymo projekte.

Pavojingu šuo galėtų būti laikomas, jeigu:

• Be provokacijos užpuolė ar nužudė žmogų arba gyvūną (išskyrus kenkėjus).

• Be provokacijos pakartotinai ketino užpulti arba vijosi žmogų arba gyvūną (išskyrus kenkėjus).

• Demonstravo nepagrįstą agresiją žmogui arba gyvūnui (išskyrus kenkėjus).

* Kenkėjas – smulkus kenksmingas gyvūnas, pvz., graužikas (išimtis – laikomi kaip naminiai augintiniai).

Išimtys:

• Jei šuo erzinamas, puolamas, su juo netinkamai elgiamasi ar provokuojama.

• Jei asmuo ar gyvūnas neteisėtai eina teritorija, kurioje laikomas šuo.

• Jei šuo pagrįstai taip pasielgė gindamas asmenį arba turtą.

• Jei šuo dalyvauja legalioje medžioklėje arba dresūros varžybose.

Įpareigotas darbuotojas pagrįstai galėtų tam tikrą šunį paskelbti pavojingu savo iniciatyva arba gavęs raštišką pagrįstą prašymą iš pareigūno ar gyventojo. Priimtas sprendimas galiotų visoje Lietuvoje nepaisant to, kurioje teritorijoje šuo buvo paskelbtas pavojingu.

Savininko pareigos, jo šunį paskelbus pavojingu:

• Kastruoti/sterilizuoti augintinį per 30 dienų, jei šuo nėra kastruotas.

• Nepatikėti šuns asmeniui, jaunesniam nei 18 metų.

• Išklausyti specialus kursus (į kuriuos įeina dresūros pagrindai ir už kuriuos susimoka pats savininkas).

• Drausti parduoti ar skelbti apie ketinimus parduoti šunį, pripažintą pavojingu.

• Drausti veisti arba viešai skelbti apie ketinimus veisti šunį, pripažintą pavojingu.

• Pavojingu pripažintas šuo turėtų nuolat segėti specialų ženkliuką, skirtą aplinkiniams atpažinti pavojingus šunis.

• Vedžioti tokį šunį būtų galima tik su pavadėliu, tinkamai pritvirtintu prie šuns ir tvirtai laikomu ar pritvirtintu prie atsakingo asmens.

• Šuo privalėtų segėti antsnukį, kuris efektyviai apsaugotų aplinkinius žmones ir gyvūnus nuo galimo įkandimo.

• Asmuo, vedžiojantis pavojingu pripažintą šunį, galėtų vedžioti ne daugiau kaip du šunis vienu metu, kad galėtų užtikrinti tinkamą augintinių kontrolę.

Išimtys šiems šunų vedžiojimo reikalavimams: kai medžioklinis šuo dalyvauja legalioje medžioklėje; kai šuo, prižiūrimas kompetentingo asmens, dalyvauja parodoje, dresūros ar šunims skirtame sporto renginyje.

Šaltiniai:

1. Ataskaita apie įstatymus, nukreiptus prieš tam tikras veisles: http://www.dlg.nsw.gov.au/dlg/dlghome/documents/Information/ca_breed_specific_legislation.pdf

2. Australijos New South Wales valstijos gyvūnų priežiūros įstatymas: http://www.legislation.nsw.gov.au/fullhtml/inforce/act+87+1998+cd+0+N#pt.3-div.13. ATTS testo aprašashttp://atts.org/tt-test-description/

Parengė VšĮ „Lesė“

Kasmet gimstančių šuniukų ir kačiukų yra gerokai daugiau, nei žmonių, galinčių juos auginti. Kastracija ne tik prisideda prie beglobių gyvūnų skaičiaus mažinimo, bet ir saugo gyvūnų sveikatą…

Kas yra kastracija?

Operacijos metu patinams prapjaunamas kapšelis ir pašalinamos sėklidės, patelėms –kiaušidės, arba kiaušidės ir gimda. Tai atliekama tik su bendra narkoze, gyvūnas nejaučia skausmo. Augintinį iš gydyklos galima pasiimti namo tą pačią dieną, kai tik baigiasi narkozės poveikis.

Kokia kastracijos nauda?

Nėštumas bei gimdymas yra savotiškas stresas patelės organizmui. Pasitaiko gimdymo komplikacijų, kurios gali būti pavojingos ne tik gyvūno sveikatai, bet ir gyvybei. Vyresnio amžiaus nekastruotos kalės gali susirgti pūlingu gimdos uždegimu. Patinams gali pasireikšti nepageidautina elgsena, susijusi su lytiniu instinktu (agresyvumas, lipimas ant kitų šunų).

Kalių rujos metu patinas gali pasprukti iš namų, pasiklysti ir net žūti. Nekastruoti katinai (kartais ir šunys) šlapimu žymi savo teritoriją, šį kvapą  sunku panaikinti. Ankstyva kastracija iki minimumo sumažina pieno liaukų vėžio tikimybę, o šunys nesuserga prostatos ligomis.

Kada operuoti?
Operuoti gyvūnus galima nuo 3 mėn. amžiaus. Taip pat galima kastruoti turėjusius palikuonių ir neplanuojamus toliau veisti augintinius.

Ar tai pavojinga?
Organų pašalinimas gyvūno sveikatos nesutrikdo, tai neturi ryškesnio poveikio gyvūno charakteriui, išskyrus tai, jog išnyksta lytinis potraukis bei su tuo susijusi elgsena.

Ar patelė bent kartą turi atvesti palikuonių?

Teiginys, kad patelės sveikatai naudinga bent kartą atvesti palikuonių, yra niekuo nepagrįstas ir klaidingas. Tai prietarai.

Ar brangu?
Veterinarijos gydyklos pačios nustato šių operacijų kainą. Tai priklauso nuo operacijai naudojamų medžiagų, instrumentų, aparatūros kokybės ir kt. aspektų.
Patinų kastracija yra paprastesnė, todėl pigesnė nei patelių. Tačiau  kastruoti patelę tikrai bus daug pigiau, negu sulaukti nepageidautinų palikuonių. Nėščia kalė arba katė daugiau suėda, jai reikia didesnės priežiūros. Gali būti, kad gyvūnui teks suteikti gimdymo pagalbą ar atlikti cezario pjūvį, o tai nemenkos išlaidos. Šuniukams bei kačiukams reikės nuolatinės priežiūros ir investicijų (skiepijimas, ženklinimas). Ir, svarbiausia, jiems reikės surasti tinkamus šeimininkus.

Gyvūnų gerovė – visų rūpestis

Veterinarijos gydytojai, atsakingi šunų bei kačių augintojai sako TAIP kastracijai ir sterilizacijai. Šios operacijos garantuoja gyvūnų sveikatą, geresnę savijautą, saugumą ir gerovę. Jos garantuoja mažesnį beglobių gyvūnų kiekį, humaniškesnius žmonių ir gyvūnų santykius.

S.Valujevos nuotr.
Lietuvos kinologų draugija, www.kinologija.lt
Lietuvos smulkiųjų gyvūnų veterinarijos gydytojų asociacija, www.lsgvga.lt
Visuomeninis judėjimas  „Žmonės už gyvūnus“, ŽUG

Lietuvos smulkiųjų gyvūnų veterinarų gydytojų asociacijai (LSGVA) rūpi, kad gyvūnai augintiniai būtų paženklinti ir jų duomenys būtų įvesti į vieningą duomenų bazę. Pateikiame veterinarijos gydytojų, galinčių ženklinti mūsų augintinius, sąrašą.

VETERINARIJOS GYDYKLOS, ŽENKLINANČIOS GYVŪNUS AUGINTINIUS:

R.Bartkaus IĮ
Vingio g. 21, Klaipėda
tel. 8 612 21998, 8 46 321121

UAB „Anisana“
Brastos g. 15, Kaunas
tel. 8 610 10484

LSMU Veterinarijos akademija
dr. L. Kriaučeliūno smulkių gyvūnų klinika, Tilžės g. 18, Kaunas
tel. 8 37 362303

Sauliaus Petrausko IĮ
Ventos g. 23, Mažeikiai
tel. 8 610 41429, 8 443 66001

Ritos Žilinskienės IĮ
Fabijoniškių g. 61, Vilnius
tel. 8 5 2387371, 8 689 89355

UAB „Greitoji žirafa“
Justiniškių g.134a, Vilnius
tel. 8 606 98886, 8 5 2705945

VšĮ „Dzūkijos verslo informacijos centras“
Aukštaičių g. 54, Kaunas
tel. 8 656 65633, 8 610 30811

UAB Zooveterinarijos centras „TOTO“
I. Šimulionio g. 5, Vilnius
tel. 8 5 2402308,  8 684 68558

UAB „Jakovo veterinarijos centras“
Gerosios Vilties g. 1, Vilnius
tel. 8 5 2132982, 8 5 2105048

Raimondo Rimgailos IĮ
M.Valančiaus g. 17 , Šiauliai
tel. 8 41 437336, 8 682 10192

L. Čėsnos firma „Zoomedas“
V. Kudirkos g. 65, Marijampolė
tel. 8 343 91204, 8 685 67985

UAB „Žvėryno veterinarijos gydykla“
Kęstučio g. 54/1, Vilnius
tel. 8 5 2755659

UAB „Vetpulsas“
Pavilnionių g. 3, Vilnius
tel. 8 620 81292

VšĮ „Vilko iltis“
F. Martišiaus g. 2, Prienai
Tel. 8 319 52274, 8 677 91848

UAB „Animal Medic“
Taikos pr. 113B, Kaunas
tel. 8 619 28800

Rimanto Liudvinaičio veterinarijos paslaugų įmonė
Draugystės g. 5, Kalnelio k., Joniškio r.
tel. 8 687 23615

UAB „Dainavos veterinarija“
Pašilės g. 118, Kaunas
tel. 8 37 478015, 8 686 56574

A. Burinsko įmonė
Sartų g. 10, Kaunas
tel. 8 687 50639

Šeimos veterinarijos centras, IĮ
Kęstučio g. 6, Biržai
tel. 8 678 87995

UAB „Vetpraktika”
Kaunakiemio g. 5, Kaunas
tel. 8 686 47869, 8 37 209953

UAB „Gameta“
Macikų k., Šilutės r.
tel. 8 698 06723, 8 615 37005, 8 37 260946

Vet. gyd. L. Gricienės paslaugų įmonė
Kalniškių g. 37, Plungė
tel. 8 614 98795

UAB „Zoopagalba“
Įm.kodas 302544181
Taikos pr. 32-1, Klaipėda
tel. 8 679 97778

UAB „Ricveta“
Baltijos pr. 113-105, Klaipėda
tel. 8 687 54532, 8 46 233157

UAB „Veta“
Kalvarijų g. 62, Vilnius
tel. 8 687 97679, 8 5 2754196

UAB „Nemenčinės veterinarijos gydykla“
Arklių g. 7-3, Nemenčinė, Vilniaus r.
tel. 8 615 48065

A. Joknio privati veterinarijos įmonė
Plytinės g. 14, Klaipėda
tel. 8 698 76747, 8 46 497195

L.Varanausko veterinarijos klinika
Debreceno g. 5, Klaipėda
tel. 8 46 360676, 8 699 37859
Varpų g. 19, Klaipėda
tel. 8 46 360646, 8 699 37859

UAB „Veterzoo“
Maironio g. 10, Raseiniai
Tel.. 8 615 51869

D. Jakšaitienės veterinarijos vaistinė
Turgaus g. 3, Druskininkai
tel. 8 313 52919

VšĮ ,,Buivydiškių veterinarijos klinika“
Klinikų g. 1, Buivydiškės, Vilniaus r.
tel. 8 5 2353280

Jurgaičio veterinarinė klinika „Švirkštas“
Sanžilės g. 12,Berčiūnai, Panevėžio r.
Vytautas Jurgaitis
tel. 8614 80282

UAB „Zoovisata“
Jūratės g., Alytus
tel. 8 315 21659, 8 678 76472

IĮ ,,Vet Anima“
Saulės g. 26, Tauragė
tel. 8 687 75690

IĮ „Korsa“
Uosio g. 46, Kaunas
tel. 8 686 44330

UAB „Vilniaus veterinarijos klinikinė ligoninė“
A. Kojelavičiaus g. 150A, Vilnius
tel. 8 5 2672594, 8 656 08609

VšĮ „Indrės veterinarijos gydykla“
Žemynos g. 1, Vilnius
tel. 8 5 2387533, 8 689 99033

K.Paltaroko veterinarijos klinika
Nemuno g. 42, Panevėžys
tel. 8 686 24334, 8 45 508648

V. Siaurio veterinarinių paslaugų firma “Šnauceris”
Chemijos g. 31A
tel. 8 698 21728

D. Kujalienės IĮ
J. Janonio g. 27, Klaipėda;
tel. 8 698 78764,  8 46 412152

Individuali A. Žuvininko veterinarijos tarnyba,
Daugyvenės 1, Rozalimas, Pakruojo r.
tel. 8 682 16143, 8 421 43 426

UAB „Antakalnio veterinarijos gydykla“
Antakalnio g. 50, Vilnius
tel. 8 687 74067, 8 5 234 4522

D.Tamuleviciaus PĮ
Basanaviciaus g. 36,Varėna
tel. 8 687 78243

IĮ „Jurgaveta“
J. Basanavičiaus a.16, Birštonas
S. Lozoraičio g. 2, Garliava, Kauno r.
tel. 8 656 80331, 8 655 51898

UAB „Aisneta“
Vytauto g. 35, Marijampolė
tel. 8 616 33818

K. Aleksejūno įmonė
Jeruzalės g. 26, Vilnius
tel. 8 5 2472555, mob. 8 699 05154

Editos Golubevienės IĮ,
Studentų g. 24B, Kaunas
tel. 8 698 43273

……………….

S.Valujevos nuotr.