Nebūna sėkmingų renginių be programos, scenarijaus ir tam tikros tvarkos. Ne išimtis ir šunų parodos. Šunų paroda išties yra labai didelis renginys, kurio eigą ir tvarką numato parodų organizavimo standartai. Šunų mylėtojų asociacijos, organizuojančios parodas, privalo jų laikytis.

Kas vyksta ringe?

Nuo ko prasideda didelė šunų paroda? Pirmiausia, šunys į parodą registruojami iš anksto ir tai atsispindi parodos kataloge – be katalogo šunų paroda nevyksta.

Iš anksto pakviečiami teisėjai. Tai gali būti arba visų šunų veislių, arba tam tikrų šunų grupių teisėjai – jų kvalifikacija taip pat turi atitikti tarptautinius standartus. Ar turime tokių teisėjų Lietuvoje? Taip, ir ne vieną dešimtį.

Tarptautinėje parodoje šunys pagal savo amžių registruojami ir varžosi mažylių, jaunų šunų, atvirosios, darbinės, čempionų ir senjorų klasėse, atskiruose ringuose.

Todėl nenustebkite, jeigu jums kurios nors veislės šuniukai pasirodys mažesni arba, atvirkščiai, ne tokio žvilgančio kailio. Tai gali būti mažylių arba senjorų klasės šunys.

Teisėjai renka kiekvienos klasės nugalėtoją, lygina tarpusavyje ir išrenka gražiausią tam tikros šunų veislės atstovą.

Kad pamatytumėt jus dominančias šunų veisles, turite iš anksto pasidomėti (skelbiama internete, o vėliau ir parodos kataloge), kelintą valandą, kokiame ringe, kokios veislės šunys varžysis.

Kiekviename ringe dirba teisėjas (ekspertas) ir teisėjui padedantys ringo asistentai. Ringe gali būti ir stažuotojas – būsimasis šunų parodų teisėjas, kuriam sudaryta proga įgyti teisėjavimo patirties.

Kodėl parodoje renkami geriausi veislės atstovai? To reikia, kad būtų veisiami veislės standartą atitinkantys šunys – šunų paroda yra ne tik azartiškos varžybos, bet ir geriausių veislės atstovų rinkimai.

Netaršykit šukuosenos!

Kad būtų paprasčiau, įsivaizduokite, jog prieš lemiamą startą kažkas veržiasi susipažinti ar apsikabinti su varžybų dalyviu – sportininku? Šunų parodos – irgi tam tikros varžybos. Parodos dalyviai keliavo ne vieną šimtą kilometrų, ruošė šuns kailį, kad kuo geriau pasirodytų teisėjui ir žiūrovams. Jiems visai nesinori, kad kažkas prišokęs taršytų žavingą šuns „šukuoseną“ ar kaip kitaip trikdytų šunį.

Gerbdami parodos dalyvius ir jų augintinius, turime būti supratingi ir mandagūs. Palaukime, kol šunys pasirodys savo konkursuose. Visada atsiklauskime šeimininko ar jo vedlio, prieš norėdami paglostyti. Ir net po pasirodymo šunys ir žmonės gali būti pavargę – gerbkime dalyvių privatumą.

Kaip ištverti lojimą?

„Daugiau kaip pora tūkstančių šunų? Kaip jūs ištveriat tą lojimą?“ – teko išgirsti ir tokį klausimą.

Su veislinių šunų parodomis nesusiję žmonės kartais įsivaizduoja, kad šimtai šunų parodoje nuo ryto iki vakaro tik ir skalija… Taip nėra. Parodoje šunų lojimą išgirsi retai, bet, jeigu ir pasitaiko, nemanykite, kad kažkas kažką „pjauna“.

Tai gali būti trumpas „konkurentų“, ypač patinų, pasiaiškinimas. Galbūt kažkas kažką užkliudė ar užlipo ant letenos. Yra šunų veislių, kurioms labiau būdingas lojimas, tačiau parodų dalyviai ir su šia užduotimi puikiai susitvarko.

Palikim šunims ir jų vedliams daugiau erdvės, neužspauskime jų, neįkyrėkime. O jeigu prie šuns pavadžio pririštas geltonas kaspinėlis – tai ženklas, jog šuo ir šeimininkas nori kuo daugiau privatumo.

Kartais pasigirsta nusivylimo atodūsių: kokia šunų paroda, jei negali įsigyti šuniuko… Parodų organizavimo ir gyvūnų gerovės taisyklės yra griežtos – paroda nėra šuniukų prekyvietė! Jūs turite puikią galimybę iš arti pamatyti daugybę šunų veislių, susipažinti su veisėjais, susirinkti reikalingą informaciją ir vėliau, nuvykę į šunų veislyną, išsirinkti patį šauniausią šuniuką.

Stasio Barausko nuotr.

Kas vyksta šunų parodose? Kokie šunys gali dalyvauti ir kaip juos paruošti? Ką vertina teisėjai? Pradedantiesiems iškyla daug klausimų…

Šunų paroda: kas tai?

Parodose žmonės su augintiniais dalyvauja dėl įvairių priežasčių: siekia, kad šunys gautų puikius vertinimus ir būtų galima juos veisti; dalyvauja vedami sportinio azarto; norėdami savo augintinį palyginti su kitais.

Dalyviai nori sužinoti teisėjo nuomonę, išgirsti pastabas. Šunų parodoje kvalifikuoti ekspertai vertina, ar šuo atitinka veislės standartą.

Vertina šuns išvaizdą, anatominę sandarą, judesius, kailį, kondiciją, bendrą būklę, vedlio ir šuns bendravimą, šuns temperamentą.

Apžiūros metu ekspertas sprendžia, ar šuo arba kalė gali būti veisiami ir turėti palikuonių. Šuns vedlys pasitikrina savo gebėjimus.

Kokie titulai suteikiami šunims?

Parodoje šunys varžosi savo veislės ringuose pagal iš anksto numatytą grafiką ir tik tie, kurie registravosi į parodą ir yra įtraukti į parodos katalogą. Kiekvienas parodos dalyvis gauna teisėjo aprašą. Geriausias veislės atstovas gauna veislės nugalėtojo titulą BOB (angl. Best of Breed), priešingos lyties atstovas – BOS (angl. Best of Opposite Sex).

Nacionalinėje šunų parodoje šuo gauna CAC, arba kandidato į Lietuvos čempiono titulą, o tarptautinėje – CACIB, arba kandidato į tarptautinius čempionus titulą. Geriausi veislės atstovai varžosi savo grupės konkurse. Pagal FCI standartus šunys skirstomi į 10 grupių.

Nugalėjęs savo grupėje šuo varžosi dėl gražiausio parodos šuns titulo „Best in Show“ konkurse.

Parodoje šuo gali laimėti ir kitų titulų, apie juos galima sužinoti LKD parodų rengimo taisyklėse.

Ko reikia, kad šuo puikiai pasirodytų parodoje?

Parodų ringui šuo turi būti ruošiamas ir socializuojamas nuo mažumės (geriausia to pasimokyti specialiuose užsiėmimuose).

Šuns kailis, ypač ilgaplaukių, šiurkščiaplaukių, ruošiamas iš anksto, o ne parodos išvakarėse (geriausiai tai išmano šunų kirpėjai). Parodoje šuo turi tinkamai elgtis ne tik su žmonėmis, bet ir su kitais parodoje dalyvaujančiais šunimis.

Turi mokėti elgtis ringe, nebijoti apžiūros staliuko, leistis teisėjo apžiūrimas (tikrinamas dantų sąkandis, ar nusileidę patinukų kiaušinėliai ir kt.).

Taip pat būtina, kad šuo visiškai ramiai reaguotų į prisilietimus, kitus ringe dalyvaujančius šunis. Jis negali būti agresyvus arba pernelyg kažkuo kitu susidomėjęs.

Kas vertina šunis?

Šunis vertina parodų teisėjai, dauguma jų yra ir patyrę šunų veisėjai. Kad galėtų dirbti ekspertais tarptautinėse šunų parodose, jie mokosi, lanko kursus, stažuojasi parodose ir laiko egzaminus. Teisėjui parodoje asistuoja LKD asistentų kursus baigęs asmuo. Visais su šunų ekspertize susijusiais klausimais parodos dalyvis gali kreiptis į ringo asistentą arba sekretorių.

St.Barausko nuotr.

Nusprendėte su augintiniu pirmąkart dalyvauti šunų parodoje. Kaip pasiruošti? Kas vyksta šunų parodoje? Kokių klaidų vengti.

• Aprangos kodas: kas svarbiausia?

Nors kartais ringuose šunis pristato ir sportinius drabužius vilkintys šeimininkai, vis dėlto parodoje reikia vilkėti oficialesnę aprangą. Vilkėdami tvarkingu kostiumu (moterys – akies nerėžiančia suknele, kostiumėliu), parodysite pagarbą teisėjui, dalyviams bei žiūrovams.

Atkreipkite dėmesį į teisėjų aprangą: pakankamai oficiali, bet patogi judėti, ypač patogus turi būti apavas. Batai aukštais kulniukais, gilios suknelių iškirptės ar trumpi sijonėliai neskirti šunų parodai…

• Šuns aksesuarai: ko prireiks?

Svarbiausia pasirūpinti tinkamu parodiniu pavadėliu. Parodinis pavadėlis gaminamas iš plonos odos arba suvytos virvelės, taip pat naudojamos plonos grandinėlės. Jų galima rasti didesnėse gyvūnų prekių parduotuvėse, tačiau patogiausia šį aksesuarą pirkti parodoje, kur specialistai padės išsirinkti tinkamiausią pavadėlį pagal šuns veislę, kailio spalvą, pamatuos, ar tinka.

Patogu šunį įkurdinti pervežimo dėžėje arba surenkame narvelyje šalia ringo, tačiau negalima, staigiai ištraukus iš narvelio, iškart lėkti į ringą. Leiskite gyvūnui pajudėti, pamankštinti raumenis ir sąnarius, palakti. Šuniui paskatinti į ringą galite neštis skanėstų arba mažą žaisliuką, tačiau jie turi būti „nematomi“ – tilpti į jūsų kišenę.

• Augintinio kailis: kada ir kaip paruošti?

Jeigu jūsų augintinio veislės standartas reikalauja kirpimo ar kitokio kailio paruošimo, geriausia pasikonsultuoti su veisėjais arba šunų kirpėjais. Net jeigu šuns kailis nereikalauja jokios papildomos priežiūros, augintinis turi būti švarus, sveiku, žvilgančiu kailiu, nukirptais nagais.

• Ekspertizė: kas ten vyksta?

Šunys varžosi suskirstyti į 8 klases: šuniukų, mažylių, jaunimo, pereinamoji, atviroji, darbinė, čempionų ir veteranų. Reikalavimai šuniukų ir mažylių klasėse ne tokie griežti, bet tai nereiškia, kad galite atsipalaiduoti.

Nuotaika! Eikite į ringą smagiai nusiteikę, skatinkite šunį, bendraukite.

Prieš įeidami į ringą dar kartą pasidomėkite, ar tai tikrai jūsų šuns klasė, ar tvarkingai prisegtas jūsų numerėlis. Jeigu nesuprasite, ko klausia teisėjas, paprašykite šalia esančio asistento, kad išverstų (paprastai teisėjas klausia šuns amžiaus).

Įėję į ringą pasisveikinkite (pakanka mandagiai linktelėti). Būkite atidūs, vykdykite teisėjo nurodymus – veskite šunį ratu, pirmyn ir atgal, pastatykite „į stovėseną“, parodykite augintinio dantis (šuo iš anksto ruošiamas apžiūrai).

Būkite mandagūs kitų dalyvių atžvilgiu. Jeigu ringe esate ne vieni, nespauskite cypiančio žaislo, nemojuokite juo prieš kitą šunį. Kol laukiate ekspertizės eilės, nemėtykite žaislo ar skanėsto – nors jūs tik žaidžiate su savo šunimi, kitam dalyviui galite sugadinti pasirodymą. Jeigu į ringą nešatės skanėstų, neišbarstykite jų bėgdami, o pametę, surinkite arba paprašykite ringo asistento, kad paimtų.

Jeigu prieš jus ringe pasirodo kiti dalyviai, stebėkite, kaip dirba teisėjas, kaip viskas vyksta. Dažniausiai visi šunys vertinami tokia pačia tvarka. Pirmiausia teisėjas paprašo pastatyti šunį „į stovėseną“, po to apibėgti ratą, judėti pirmyn ir atgal, galiausiai patikrinami dantys, vertinamas kailis, kūno sandara. Jeigu jūsų augintinis nedidelis, dalis apžiūros vyks ant specialaus parodinio staliuko – pratinkite šunį nebijoti aukščio ir svetimo žmogaus prisilietimų.

Gerbkite teisėją, ringo darbuotojus ir kitus parodos dalyvius. Kai lyginant šunis statote savo augintinį, palikite pakankamai erdvės kitam šuniui. Taip išvengsite galimų peštynių, kurios ringe visiškai nepageidaujamos.

Po palyginimo paspauskite ranką ne tik teisėjui (tik tuo atveju, jei teisėjas pirmas ištiesia ranką), bet ir konkurentams, nepriklausomai nuo to, laimėjote, ar ne. Pralaimėjus nedera reikšti nepasitenkinimo ar priekaištauti teisėjui – kitą kartą galbūt pasiseks ir jums.

Gali būti, kad šuo išsigąs kitų dalyvių arba nesileis liečiamas teisėjo. Nebarkite šuns, netempkite į ringą per jėgą. Kad sumažintumėte stresą, į parodą atvykite valanda anksčiau. Keturkojis spės apsiprasti naujoje aplinkoje, o jūs galėsite ramiai susirasti ringą, pasiimti dalyvio numerį, pabendrauti su aplinkiniais, patogiai įsikurti.

Dėmesio: nepamirškite šuns sveikatos pažymėjimo. Būtinai pasiimkite indelį vandeniui. Prieš ekspertizę gerai išvedžiokite šunį, parodos rytą geriau nešerkite.

Po ekspertizės nepatingėkite perskaityti šuns aprašymo. Jeigu ko nors neįskaitote ar nesuprantate, ringui baigus darbą arba pertraukos metu, paklauskite asistento. Aprašymuose galite rasti naudingų šuns priežiūros rekomendacijų(daugiau sportuoti, padidinti maisto normą ir pan.).

Kiekvienoje parodoje aprašymai gali skirtis, nes vieni teisėjai labiau pastebi šuns sudėjimą, judesius, kailio struktūrą, kiti – paruošimą ringui, temperamentą. Be to, šuo kiekvienoje parodoje gali pasirodyti skirtingai. Dalį aprašyme išvardytų trūkumų galima ištaisyti (kailis gali būti švelnesnis, ryškesnis, priklausomai nuo naudojamos kosmetikos ir maisto; šuns sudėjimas gali kisti dėl fizinio krūvio).

• Parodų dalyvių teisės ir pareigos: kodėl?

Kad kiltų mažiau nesusipratimų, susipažinkite su LKD parodų taisyklėmis. Visos Lietuvoje vykstančios šunų parodos organizuojamos remiantis šiuo dokumentu.Taip pat nepamirškite, kad gyvūnų teises gina ir Lietuvos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas.

Atkreipiame dėmesį: šunų parodos dalyviai turi ne tik teises, bet ir pareigas.

Jeigu manote, kad pasirodyti su augintiniu ringe jums per sudėtinga, kreipkitės į profesionalius vedlius („hendlerius“), kad  pademonstruotų šunį, tačiau ir jie su jūsų šunimi turi treniruotis iš anksto, o ne parodos dieną ar išvakarėse.

Jūsų šuo turi būti socialus. Nepažįstamoje aplinkoje, uždaroje erdvėje, šunų ir žiūrovų šurmulyje nesocialus šuo gali sutrikti, tapti nevaldomas ar net agresyvus.

Registruokitės į parodą iš anksto. Dalyvių registracija paprastai baigiasi likus 2-3 savaitėms iki renginio. Įstojus į šunų mylėtojų klubą, klubo nario registracijai į parodas taikomos lengvatos.

Debiutui nesirinkite tarptautinės šunų parodos, pirmiau apšilkite kojas mažesnio rango (regioninėje) parodoje.

Pirmoji paroda jums ir jūsų augintiniui tegul padovanoja daug malonių įspūdžių. Jeigu šuo pirmojoje parodoje patirs sukrėtimą, sunkiau nugalės baimę ir kitose parodose.

Gabija Vyšniauskaitė

Šunų parodose ar varžybose džiugu matyti entuziastingą mūsų jaunimą – būsimąją kinologų pamainą.

Septyniolikmetė Gabija Vyšniauskaitė ateinantį rugsėjį vėl susikraus mokyklinę kuprinę – kitais metais ji baigs Marijampolės marijonų gimnaziją. Gabumų nestokojanti mergina po gimnazijos baigimo galėtų rinktis daug ką, bet tebėra įsimylėjusi… šunis.

Domėtis kinologija, parodomis ir veisliniais šunimis Marijampolėje, kur šunų mylėtojų renginių nėra daug, gana sudėtinga. Kaip įsitraukei į šią veiklą?

Kai mūsų šeima įsigijo basethaundą Bruną, įstojau į Marijampolės tarnybinių ir dekoratyvinių šunų klubą „Draugas“. Jo prezidentė Irma Pūstelninkienė suteikė daug informacijos, skatino dalyvauti šunų parodose. Pamėginau parodų ringuose rodyti ne tik nuosavą šunį.

Tuo pat metu savo jėgomis Marijampolėje įrengiau nedidelę Agility (šunų vikrumo varžybos) aikštelę, treniruotis veždavausi savo mišrūniukę Pają. Nebuvo lengva.

Šeštadienio miegą iškeisdavau į treniruotes, nuolat tampiau po miestą šuns transportavimo dėžę, su šunimi visur nukakdavau autobusu. Deja, po paskutiniųjų Agility varžybų Paja sunkiai susirgo, šiuo metu su ja nebesitreniruoju, tačiau keletą kartų per savaitę sportuoju su „skolinta“ Džeko Raselo terjere.

Ištisus metus po pamokų treniravau parodų šunis. Vasarą savaitgaliais vykstu į parodas demonstruoti šunų arba dirbu ringe parodos asistente.

Savo mokyklinėje kuprinėje nuolat nešiojuosi skanėstų ir pavadėlių (Šypsosi).

Jūsų namuose gyvena 3 šunys: Bruno, Paja ir Dičkis, tačiau tu juos „pravardžiuoji“ fumfeliais…

Savo šunis praminiau fumfeliais atsiradus Brunui (basethaundas Fumfel z Klubu XXL) – pirmajam mūsų šuniui su kilmės dokumentais, kuris atvėrė kelią į šunų parodas.

Gyvenu kaime, čia visuomet buvo šunų. Būdama dešimties pradėjau rūpintis pirmuoju savo šuniuku – mišrūne Mege. Visuomet norėjau, kad ji ką nors mokėtų. Lūžis įvyko tuomet, kai radau straipsnį apie šunų Agility sportą.

Turiu padėkoti tėčiui, kuris sumeistravo kliūtis, bei mamai, kuri pastebėjo mano naują pomėgį ir nupirko paprastą knygelę apie dresūrą. Ją išmokau kone mintinai, o mano Megė per tą laiką išmoko pagrindines komandas.

Sukūrei pirmąjį lietuvišką Agility blog‘ą, filmuoji, fotografuoji, rašai straipsnius apie šunis, sukūrei tinklapį – devyndarbė jaunoji kinologė. Ką veiksi po 10-15 metų?

„Šuniškų“ darbų turiu daug, kartais viską atlieku paskutinę minutę. Lankiau fotografijos būrelį, tačiau jam skyriau nedaug laiko. Žurnalistikos kursuose nesu buvusi, kol kas užtenka konsultacijos su lietuvių kalbos mokytoja arba broliu bei sese, kurie baigė žurnalistikos studijas.
Kiek naudos iš mano užsiėmimų bus ateityje, nežinau, stengiuosi pasilikti tik tas veiklas, kurios teikia malonumą. Sunku pasakyti, ką veiksiu po 10-15 metų, bet nuo šunų tikrai nepabėgsiu. Norėčiau daugiau dėmesio skirti šunų parodų fotografavimui, taip pat tikiuosi kada nors teisėjauti mylimiausioms šunų veislėms.

Išmokei šunis visokių triukų. O ko tu išmokai iš savo šunų?

Šunys išmokė užsispyrimo, tikslo siekimo, kantrybės dirbant. Kiekvienas šuo vis kitoks ir kitaip mane pamoko. Vieni parodo, kad daug dirbant galima pasiekti gerų rezultatų, kiti primena, kad šuo gyvena ne dėl parodų taurių ar garbės pakylos. Šunys išmoko džiaugtis akimirka – akių kontaktu, geru judesiu ringe, atneštu kamuoliuku. Išmoko džiaugtis paprastais dalykais.

Sako, kad šeimininkas su savo augintiniu supanašėja. Sugriauk mitą – juk negali būti panaši į 3 šunis?

Negaliu sugriauti mito… Su visais trimis šunimis bendrauju kasdien – jie yra mano veidrodis, o aš – jų. Su Paja mes panašios veržlumu ir siekiu veikti tai, ką norime, nebijome pareikšti savo nuomonės. Kaip Dičkis, mėgstu bendrauti be jokios įtampos (iš šio šuns dar turėčiau išmokti atsipalaiduoti). O su basethaundu Brunu mus sieja kartais per didelis užsispyrimas.

Šuns demonstravimas parodos ringe – ar yra šunų, kuriuos atsisakytum demonstruoti parodoje arba dresuoti?

Taip, yra šunų vedlių, kurie atsisako dirbti su sudėtingais šunimis. Kadangi parodų „karjerą“ pradėjau su basethaundu, visi kiti šunys nebeatrodo labai užsispyrę. Nebijau dirbti nei su viena šunų veisle, nes kiekvienas šuo – naujas iššūkis, paprasčiausiai su kai kuriais tenka ilgiau padirbėti, užtat rezultatas  dar labiau džiugina.

„Anksčiau ar vėliau vis tiek pavyks!“ – rašai savo tinklapyje. Ar šį credo taikai tik Agility treniruotėse, ar ir kitose gyvenimo srityse?

Norėčiau taikyti visur. Deja, visą laiką optimiste nebūsi… O Agility šis credo puikiai tinka. Net sunku suskaičiuoti, kiek nesėkmingų bandymų turėjome su Paja, tačiau vis tiek pavykdavo.

Nesportiškasis basethaundas Brunas… Kokią vietą fumfelių gaujoje jis užima? Kas gaujos vadas ir kaip visi 3 šunys dalijasi tavo meilę?

Nepasakyčiau, kad Brunas nesportiškas (Juokiasi)! Jis net moka įveikti kai kurias Agility kliūtis. Valdžią šunų gaujoje savo letenose tvirtai laiko kalytė Paja. Nors ji mažiausia, tačiau puikiai susitvarko su dviem „vyrukais“. Po jos – Brunas, o žemiausias laiptelis atiteko Dičkiui. Na, pasitaiko nesutarimų, šunys pavydūs, todėl Pają ir Dičkį vedžioju kartu, o Brunas labiau mano tėvų šuo, su juo mažiau užsiimu.

Šuns tinkamo elgesio kodas pagal Gabiją.

Svarbu ne komandos, o šuns socialumas, rami reakcija į dirgiklius.

Šuns šeimininko gero elgesio kodas pagal Gabiją.

Kuo mažiau tampyti pavadėlį, su šunimi elgtis gražiai, gerbti jį taip pat, kaip gerbiame savo draugus.

Pasvajokime: už meilę šunims tau įteikia kinologijos burtų lazdelę. Ką pirmiausia padarytum?

Pirmiausia pradanginčiau erkes! Dėl jų sukeliamų ligų jau nukentėjo ne vienas šuo.

Aurelija Staskevičienė

Interviu buvo skelbtas ir portale www.lrytas.lt:

http://augintinis.lrytas.lt/pamatyk/laisvalaiki-del-sunu-paaukojusi-mergina-pavyzdys-islepintam-jaunimui.htm

Nusprendėte dalyvauti šunų parodoje, bet nežinote, ko reikia, norint su augintiniu pasirodyti ringe.

Jei norite keliauti į šunų parodą, jūsų augintinis privalo turėti Tarptautinės kinologų federacijos (FCI) pripažįstamus kilmės dokumentus (LKD išduoti šunų kilmės dokumentai pripažįstami ir Lietuvoje, ir FCI šalių narių organizuojamose parodose).

Prieš registruojantis į parodą verta užsirašyti į kokį nors jūsų mieste veikiantį šunų mylėtojų klubą. Ten sužinosite daug naudingos informacijos apie parodas ir ne tik, be to, registracija į parodą taps gerokai pigesnė.

Visus mūsų šalies šunų mylėtojų bei augintojų klubus galite rasti adresu https://archyvas.kinologija.lt/?page_id=626&lan=ltu.

Puslapyje https://archyvas.kinologija.lt/?page_id=660&lan=ltu taip pat galite sužinoti, kur ir kada vyks artimiausios parodos, rasite parodos dalyvio anketą, informaciją apie parodos teisėjus, konkursus.

Pagaliau užsiregistravote. O kas toliau?

Pirmiausia, tiek jūs, tiek jūsų šuo turi žinoti, ką reikės daryti parodos ringe.

Todėl gerokai prieš registraciją ir dalyvavimą parodoje rekomenduojama palankyti bendrojo paklusnumo, ringo dresūros pamokas, kad šuniukas įprastų jūsų klausyti, taptų socialus.

Bendrus įgūdžius, kaip elgtis parodoje, kaip valdyti šunį, jau turite, o kas toliau?

Toliau, artėjant parodai, jums reikės išmaudyti augintinį, apkirpti arba „nutriminguoti“ jo kailį taip, kaip reikalauja veislės standartas.

Šių subtilybių galite išmokti iš šunų veisėjų, veislės mylėtojų arba, kad būtų mažiau vargo ir viskas pavyktų kokybiškai, galite nuvesti savo augintinį į šunų kirpyklą.

Be to, būtinai atsiverskite šuns skiepų knygelę ir įsitikinkite, ar jam atlikti profilaktiniai skiepai dar galioja.

Taip pat reikia nepamiršti iš anksto įsigyti parodinį pavadėlį, kuris gerokai skiriasi nuo kasdienio jūsų šuns pavadėlio. Prie parodinio pavadėlio šuo pratinamas iš anksto, o ne parodos dieną.

Šuns vedlys parodos ringe turi atrodyti tvarkingai, neužgožti šuns judesių ir kailio, todėl iš anksto apgalvokite savo aprangą, pasitarkite su labiau patyrusiais parodų dalyviais.

Pasidomėkite šunų parodų etiketu, ne pro šalį paskaityti ir LKD parodų rengimo taisykles – sužinosite savo teises ir pareigas.

Jei esate nedrąsus, kamuoja scenos baimė arba manote, kad parodos ringas ne jums, tačiau norite, kad augintinis dalyvautų ekspertizėje, kreipkitės į profesionalius vedlius (hendlerius), kurie ne tik paruoš jūsų šunį ringui, bet ir pademonstruos jį parodoje.

Apie tai, kokie titulai dalyviams suteikiami šunų parodoje, ką reiškia įvairūs „kinologiniai trumpiniai“, galite sužinoti šunų mylėtojų klubuose, kinologų svetainėse.

www.reksas.lt

S.Valujevos nuotr.

Pajūrio savivaldybių politikai užsimojo įteisinti idėją įrengti specialias paplūdimių zonas gyvūnams. Mat oficialiuose pajūrio paplūdimiuose draudžiama vedžioti bei maudyti šunis, bet jų šeimininkai šių reikalavimų nepaiso. 

Klaipėdos, Palangos ir Neringos savivaldybių politikai vienija jėgas ir ketina kreiptis į Sveikatos apsaugos ministeriją, kad būtų pakeistos galiojančios higienos normos.

Pajūrio kurortų valdžios atstovai siekia, kad savivaldybės turėtų teisę pačios nustatyti tam tikras zonas, kuriose žmonės galėtų ilsėtis drauge su savo keturkojais augintiniais, kaip yra daugelyje Europos Sąjungos (ES) valstybių.

Gresia ligos

Žmonės su šunimis yra vienas didžiausių paplūdimių prižiūrėtojų galvos skausmų. Blogiausia ne vien tai, kad šunys gali išgąsdinti poilsiautojus, vaikus, ar net juos užpulti, bet ir aplinkos teršimas išmatomis.

Pagal pajūrio savivaldybių patvirtintas taisykles šunis paplūdimiuose draudžiama vedžioti ir maudyti nuo balandžio 1 iki rugsėjo 30 dienos.

Klaipėdoje patvirtintose Gyvūnų laikymo taisyklėse už šį pažeidimą numatyta bauda iki 200 litų, o prie visų pagrindinių įėjimų į paplūdimius stovi įspėjamieji ženklai.

Tačiau gyvūnų šeimininkams į juos nusispjauti.Šunų ekskrementais užterštas smėlis gali būti rimtų sveikatos sutrikimų židinys, mat su išmatomis platinamos ir parazitinių kirmėlių lervos, į organizmą patekusios per smėlį, žaloja įvairius gyvybiškai svarbius žmogaus organus.

Pajūriu vakar vaikštinėję žmonės su šunimis LŽ kaip susitarę tvirtino, kad jų šunys žmonių esą nepuola, negąsdina ir ant smėlio nesituština.

„Mano šuo – tvarkingas, jis tuštinasi miškelyje. Sakote, negalima vedžioti paplūdimyje? Na, mačiau tuos ženklus, bet mes nieko blogo nedarome, be to, pajūryje nėra kur vedžioti šuns, visur tai draudžiama. Užsienyje, kur civilizuotai yra skirtos zonos šunims, stovi konteineriai jų išmatoms išmesti. Yra net girdyklos, tik Lietuvoje viskas draudžiama“,- piktinosi klaipėdietė Rūta, pajūriu vaikštinėjanti su gražuole niūfaundlendų veislės kale.

Kliūtis – higienos norma

Žmonės su šunimis paplūdimiuose kelia papildomų rūpesčių ir gelbėtojams, jie priversti nuolat priminti poilsiautojams apie galiojančias taisykles.

„Tai labai blaško gelbėtojų dėmesį“, – LŽ sakė Klaipėdos skęstančiųjų gelbėjimo tarnybos vadovas Virginijus Urbonas.Neringos merijos atstovė spaudai Sandra Vaišvilaitė taip pat tikino, kad gelbėtojai per garsiakalbius nuolat priversti iš paplūdimių nuolat vaikyti žmones su šunimis. Nepaklusniuosius kartais tenka išprašyti ir pasitelkiant policijos pareigūnus.

Neringa jau anksčiau mėgino įteisinti šunų paplūdimius, tačiau nesėkmingai.

„2007 metais sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintos paplūdimių ir jų maudyklų vandens kokybės higienos normos, pagal kurias į paplūdimius griežtai draudžiama vesti šunis ir kitus gyvūnus. Merijos pačios negali paplūdimyje nustatyti zonos šunims“, – LŽ sakė Neringos savivaldybės gydytoja Virginija Gedžiuvienė.

Uostamiesčio merijos Sveikatos apsaugos skyriaus vedėja Janina Asadauskienė tvirtino, kad turint tik du specialistus sukontroliuoti, ar laikomasi šunų vedžiojimo taisyklių paplūdimiuose, esą neįmanoma.

„Idėja pliaže įteisinti atskirą teritoriją šunims – aktuali ir svarstytina. Tokią zoną kontroliuoti būtų paprasčiau, nes dabar šunų šeimininkai skundžiasi, kad neturi kito pasirinkimo. Įrengus specialias zonas išties sumažėtų keturkojų paplūdimiuose. Juk dabar juos vedžioja kur tik kas nori“, – teigė ji.

Už šunų vedžiojimą ir jų maudymą pajūrio paplūdimiuose gresia įspėjimas arba bauda iki 200 litų.

Išlaikytų iš rinkliavos

Vakar (birželio 4 d.) Klaipėdos savivaldybės tarybos Asmens sveikatos priežiūros komisijoje (ASPK) svarstytos ir šunų paplūdimiuose keliamos problemos.

Savivaldybės administracija turėtų pateikti išvadą dėl galimybės viename arba keliuose Klaipėdos paplūdimiuose skirti zonas šunims ir kitiems gyvūnams vedžioti.

ASPK vadovės Nataljos Istominos teigimu, paplūdimiuose atsirado vietos nudistams, atskirai moterims ir vyrams, tad reikėtų rasti vietos ir žmonėms su jų augintiniais.

„Tai galėtų būti apie 100 metrų ruožas mažiausiai poilsiautojų lankomoje paplūdimio dalyje su specialiais konteineriais gyvūnų ekskrementams išmesti, gal net laipynėmis, vieta jiems dresuoti. Juk daugybė žmonių namie laiko augintinius, tačiau šiuo metu neturi galimybės poilsiauti kartu su jais. Kreipsimės į savivaldybės administraciją, o paaiškėjus, kad vietos valdžia bejėgė, kreipsimės ir į SAM“, – LŽ sakė politikė.

N.Istominos teigimu, prie klaipėdiečių iniciatyvos žada prisidėti ir Neringa bei Palanga.Klaipėdos administracijos direktoriaus pavaduotoja Alina Velykienė, pati namie laikanti šunį, tikino neabejojanti, kad vieta keturkojams nepareikalautų papildomų išlaidų. „Miestiečiai juk moka rinkliavą už šunis ir kates.

Kasmet surenkama apie 25 tūkst. litų, todėl šiek tiek savivaldybės lėšų galima skirti ir keturkojų paplūdimių priežiūrai, specialiems ženklams įrengti. O šunims įrengtas paplūdimio ruožas žmones paskatintų mokėti rinkliavą už jų laikymą. Juk tai šiuo metu daroma itin nenoriai“, – įsitikinusi valdininkė.

Pajūris vienijasi

Palangos vicemeras Saulius Simė LŽ taip pat tikino svarstysiantis galimybę įrengti šunų paplūdimį.

„Laikau labai kilmingą šunį, todėl žinau, kokia opi ši problema. Kartkartėmis man pačiam tenka pažeidinėti šiuo metu galiojančias taisykles, nes labai mėgstu vedžioti šunį pajūryje. O juk galima tai įteisinti civilizuotai“, – teigė jis.

Pasak politiko, dabar vargsta ir gyvūnų šeimininkai, ir gelbėtojai, juos vaikantys iš paplūdimių. S.Simės manymu, šunų zona galėtų būti įrengta netoli moterų ir vyrų paplūdimių, šiek tiek paėjus Kunigiškių link.

„Tokiose zonose esančiose kavinėse galėtų atsirasti ir maisto augintiniams“,- svarstė vicemeras.

Neringos savivaldybės tarybos narė Aušra Feser, prieš keletą metų prabilusi apie šunų vedžiojimo paplūdimiuose problemą, tikino, kad pajūrio merijoms metas susivienyti ir kreiptis į SAM, nes būtina keisti ministerijos patvirtintas higienos normas.

„Draudimai nėra problemos sprendimo būdas. Neringoje dabar keturkojai vedžiojami paplūdimiuose, kuriuose nėra jokios infrastruktūros, net šiukšliadėžių, todėl smėlis būna užterštas“, – teigė politikė. A.Feser tikino, kad šunų paplūdimių yra mačiusi daugelyje ES valstybių.

„Vokietijoje esančioje Riugeno saloje, prestižiniame kurorte, greta bendrų paplūdimių įrengtos ir vietos žmonėms su šunimis. Įbesti specialūs stovai su šiukšliadėžėmis, net indai vandeniui“, – prisiminė politikė. A.Feser įsitikinimu, higienos normos ir taisyklės turi būti pritaikytos žmogui, o ne pačios sau.

Strp. autorius – Denisas Nikitenka

Dienraštis „Lietuvos žinios“, 2012 06 05; www.alfa.lt

Jonaistės Jusionytės nuotr.

Joga ir doga yra panašūs dalykai. Tik doga – šuniška jogos atmaina. Šunims doga patinka, – tikina išbandę dogos pratimus su savo augintiniais. Nieko keista…

 Juk šunys taip pat kaip žmonės būna pavargę ir sudirgę, o dogos pratimai padeda pailsinti kūną, nuraminti emocijas. Ir tai visiškai natūralu. Jeigu po dogos seansų šunys tampa žvalesni, draugiškesni ir lengviau valdomi, vadinasi, doga iš tiesų veikia. Be to, pagerėja šunų apetitas, virškinimas ir maisto įsisavinimas. Šunys akivaizdžiai atkunta.

Jogą žmonės žino ir praktikuoja tūkstančius metų, o dogai tik keli dešimtmečiai. Kaip ir kam kilo dogos idėja?

Kartą amerikietė šunų dresuotoja atkreipė dėmesį, kad jos spanielis mėgsta kartu su ja lankytis jogos užsiėmimuose. Kas nebūdinga energingiems, nenustygstantiems spanieliams, jogos užsiėmimuose, į kuriuos, nenorėdama palikti vieno, nusivesdavo šeimininkė, jis nurimdavo ir atsipalaiduodavo. Be to, šuo įdėmiai stebėjo, ką veikia žmonės. Netikėtas spanielio dėmesys žmonių jogos treniruotėms paskatino pagalvoti apie šunų jogą, kuri vėliau buvo pavadinta doga.

Dogos užsiėmimams nereikia specialių sporto salių ar ypatingos aplinkos. Paprastai šios pratybos vyksta žmonių kūno rengybos klubuose.

Žymiausia dogos specialiste šiuo metu laikoma iš Kanados kilusi, Niujorke gyvenanti Kari Harendorf. Ši keturiasdešimtmetė sportiška moteris yra aktorė. Myli šunis ir turi jų trejetą. Su savo augintiniais išmėgina naujus pratimus, tobulina dogos elementus.

Dogos užsiėmimas paprastai trunka 45 minutes. Dviejų mėnesių trukmės kursai šuns šeimininkui atsieina apie 80 JAV dolerių.

K.Harendorf taip pat veda dogos laidas per „Animal Planet“, laida vadinasi „K9 Karma“. Televizijos laidoje ji pasirodo su savo augintine Charlie. K.Harendorf  pabrėžia, kad doga pirmiausia yra partnerystės stiprinimas – pratimus atlieka ir šuo, ir šeimininkas. Abu vienu metu deda pastangas ir išgyvena panašius pojūčius.

Lietuvoje kol kas dogos užsiėmimai neorganizuojami, o Didžiojoje Britanijoje, JAV ši įdomi veikla jau įtraukė šimtus entuziastų.

http://eastyoga.com/doga/ nuotr. ir informacija

Šunims ypač naudingi žaidimai, kurie imituoja natūralią jų elgseną. Tačiau žaidimai turi lavinti šunį, daryti jį protingesnį, lengviau valdomą ir, be abejo, socialų…

Dėl ko žaisti?

• Žaisdami šunys išmoksta pagrindinių dresūros elementų, tampa klusnesni, lengviau valdomi.
• Išeikvoja energijos perteklių, sudegina nereikalingas kalorijas.
• Aktyviai naudojasi juslėmis (uostinėdami ieško žaisliuko,  „doroja“ grobį).
• Išmokę žaisti su savo žaislais, palieka ramybėje šeimininkų daiktus.
• Bendrauja su šeimininku, žmogus ir šuo geriau supranta vienas kitą, pasitiki vienas kitu ir labiau prisiriša vienas prie kito.
• Šeimininkas įtvirtina savo – gaujos vado statusą.
• Šuo ir žmogus pramankština raumenis, sąnarius, pravėdina plaučius.
• Žmogus su augintiniu turiningiau praleidžia laisvalaikį, patiria gerų emocijų, išsivaduoja iš kasdienių problemų, užsimiršta.
• Žaisdami lauke šuo ir žmogus fiziškai užsigrūdina, rečiau serga peršalimo ir kt. virusinėmis ligomis.

Žaisti negalima

• Vaikų žaidimų aikštelėse, smėlio dėžėse.
• Šalia judrių gatvių.
• Žmonių susibūrimų vietose (paplūdimiai, dviratininkų ir parkų takai, sporto aikštynai).
• Šalia stačių skardžių, gilių duobių, šiukšlynų, apleistų statybviečių.
• Greta pelkėtų vietų (ir kamuoliukas, ir šuo gali pradėti skęsti).

Laikinai nežaiskite

• Kai šuo pavargęs, negaluoja, kai kalytėms ruja.
• Labai karštą dieną, jei arti nėra pavėsio.
• Kai aplinkui daug pašalinių trukdžių, nepažįstamų daiktų, gyvūnų.
• Jei šeimininkas kažko suirzęs, turi mažai laiko.
• Pučiant stipriam šoniniam arba priešiniam vėjui (Šuo „pameta“ kamuoliuko kvapą. Geriau žaislą mėtyti pavėjui, kad šuo užuostų žemutine uosle).

Tai ne žaislai

• Vaikų žaislai ir kitokie žmonių daiktai.
• Spygliuočių medžių šakos.
• Plastmasiniai buteliai, tuščios skardinės, butelių kamščiai.
• Akmenukai (mėtydami pažeisite šuns dantų emalį).
• Lengvai trupantys, neaiškios kilmės daiktai.
• Suledėjusio sniego gniūžtės (galimos akių traumos).

Ką žaisti?

1. Atnešti kamuoliuką – populiariausias žaidimas. Tinka ir guminiai, ir lauko teniso kamuoliukai. Pasirenkami pagal šuns dydį, kad šuo kamuoliuką apžiotų, bet neprarytų. Patartina turėti kišenėje atsarginį kamuoliuką (jei šuo nenorėtų atiduoti savojo, jei pamestumėte).
Visi šunys mėgsta aportuoti (atnešti numestą daiktą). Vieni atneša noriai, o kiti pritingi arba yra išsiblaškę. Turint kantrybės, gerai motyvuojant, net didžiausią slunkių galima išmokyti atnešti žaislą. Sudominkite šunį kamuoliuku ir numeskite tolėliau. Girkite, kad susidomėjo. Nuriedantis kamuoliukas instinktyviai priverčia šunį pajudėti link grobio.
Jeigu mažą šuniuką nuolat barė ir baudė už daiktų tampymą ar  dviratininkų vaikymąsi, gali būti, kad iš pradžių šuo bijos vytis nuriedantį žaislą, persekiojimo instinktą reikės „sužadinti“.

2. Virvės traukimas. Traukdami virvę, skirtingai nei žmonės, šunys rungiasi ne prieš jus, o su jumis! Nemanykite, kad šitaip žaisdamas šuo taps agresyvus. Net mažas kačiukas nori pasigalynėti su žmogumi. Virvės traukimas ugdo šuns pasitikėjimą. Juk vilkai nesiaiškina santykių plėšdami grobio gabalą iš kito nasrų, gaujoje hierarchijos santykiai būna jau nusistovėję. Virvės traukimas su šunimi – bendradarbiavimas, o ne agresyvi konkurencija. Jei šuo laimi ir virvė lieka jo nasruose, dažniausia jis vėl kviečia šeimininką galynėtis. Jei sprunka, reikia gudriai susigrąžinti, pasitelkti ne kojas ar raumenis, o protą – apsimesti, kad virvė nesvarbi. Šuo bandys prisigretinti ir parodyti „grobį“.

3. Slėpynės: šunys mėgsta ieškoti slapuko kaip maži vaikai. Patupdykite augintinį, kad nematytų, ką darote. Paslėpkite žaisliuką. Po komandos „Ieškok“ raginkite, girkite šunį. Kai suranda žaislą, duokite gardėsį.
Galite pasislėpti patys, bet šuo turi būti dresuotas, įpratęs aktyviai šniukštinėti. Slėpynių pamokomis galima pasinaudoti išeinant iš namų. Galima paslėpti žaisliuką arba šuniškų gardėsių tokiose vietose, kad šuo nenusiaubtų namų, bet turėtų pakankamai mankštos. Slaptavietės gali būti įvairaus „sudėtingumo“.

Žinovai pataria

„Net mažas šuniukas negali tapti vienvaldžiu žaislų savininku. Šeimininkas bet kada turi pasiimti bet kurį šuns žaislą, o augintinis neturi teisės urgztelėti. Jeigu urzgia, būtina drausminti, papurtyti už pakarpos. Jeigu šuo didelis, prisisegti prie pavadėlio ir staigiais judesiais patampyti šalia žaisliuko, drausminti griežtu balsu. Kai šuo paleidžia žaislą, reikia jį nuvesti toliau, po to pakelti žaislą. Žaidimų, kaip ir viso šuns gyvenimo, režisierius yra žmogus“, – rašo Edas Frawley, amerikiečių šunų psichologas.

Žaidimai yra svarbi šunų bendravimo forma. Žaisdami šuniukai išmoksta susikalbėti su gentainiais. Jie įgyja patirties perskaityti ir pasiųsti kūno bei garsinius signalus: liečia letenomis, žaismingai kanda, vaikosi, galynėjasi. Įtvirtina savo hierarchiją. Šitaip šunys bendrauja tarpusavyje ir su šeimininkais, užtat žmonėms svarbu išmokti žaisti su keturkojais bičiuliais.

Šeimininkas turi inicijuoti žaidimo pradžią ir pabaigą, taisykles ir pobūdį, tempą ir trukmę, švelniai primindamas, kad jis yra lyderis. Žaidžiant būtinas fizinis šeimininko ir šuns kontaktas – reikia glostyti augintinį, stumti nuo savęs, traukti, bėgti nuo jo laimėjus grumtynes, mėtyti žaislą kaskart vis kita kryptimi, slėpti nuo šuns, kad šis pasitelktų išmonę. Tai skatina šunį protauti, ugdo pastabumą, stimuliuoja jusles.

Svarbu ir garsai. Žaidžiantis šuo giriamas tai garsiau, tai tyliau. Žmogus savo balsu kuria įtampą, garsiai džiaugiasi pergalėmis. Girdamas lengviau prisivilioja su žaislu. Kai augintinis atneša žaislą, neskuba atimti. Pirmiausia pasidžiaugia  šunimi – glosto ir giria, patampo nasruose laikomą žaislą.

Žaidimais galima pasinaudoti kartojant arba mokant klusnumo komandų. Liepkite šuniui įvykdyti jau išmoktą komandą, prieš atiduodami ar mesdami žaislą. Taip dar kartą priminsite, kad šuo privalo klausyti, o klusnumas „apdovanojamas“ maloniais potyriais – žaidimais.

Jei viską darysite taisyklingai, galėdamas rinktis, su kuo žaisti, augintinis pasirinks jus, o ne gentainius. Tikslas pasiektas: šuo pasitiki ir be išlygų pripažįsta jūsų autoritetą.

Ž. Viskantaitės nuotr.

Norite, kad jūsų augintinis taptų atletiškas, turėtų gerą apetitą, išeikvotų energijos perteklių ir atsivėsintų – leiskite jam plaukioti.
Mes net žiemos metu galime paplaukioti baseine, o šuo? Dauguma šunų išvesti plaukti, bet, gyvendami didmiesčiuose, tik sykį per vasarą murkteli į vandenį – nepavydėtina padėtis.

Norėdami pašiepti, sakome: „Plaukia šuniuku“. Šis posakis ne iš piršto laužtas. Kaip plaukia šuo? Dėlioja kojas, tarsi bėgtų, todėl išsilaiko  virš vandens. Dauguma pradedančiųjų plaukti žmonių taip pat renkasi „šuniuko stilių“.

Spanieliai, retriveriai, seteriai, kurtsharai, pudeliai ir kiti šunys galėtų kiaurą dieną mirkti vandenyje, tačiau yra šunų, kurie to nemėgsta arba prisibijo vandens. Išties keista matyti nemokančius plaukti šunis. Kai kurie taip bijo vandens, kad, šeimininkams sušokus maudytis, skalija ir šaukiasi pagalbos. Maži šunyčiai, pirmąsyk pamatę vandens marias, irgi suakmenėjai.

Mokykite žaisdami

Pirmiausia šuo turi nebijoti vandens telkinio. Vandens bijantis gyvūnas blaškosi pajutęs, kad po letenomis dingo tvirtas pagrindas – žemė. Pasirinkite lėkštą, neduobėtą krantą, negilią, atvirą vietą.

Nusivedę augintinį prie vandens (mokykite šiltą dieną, neprišerkite gyvūno), numeskite kamuoliuką į vandenį. Duokite komandą, parodykite gestu kamuoliuką ir liepkite šuniui atnešti. Jeigu šuo pajudėjo link kamuoliuko, girkite, skatinkite, vandens srove pavarykite žaislą link jo. Jeigu augintinis vis tiek prisibijo, prisiriškite trumpu pavadėliu, pabėgiokite su juo pakrante. Bėkite vandeniu, o užsimiršęs augintinis lėks drauge ir nežiūrės, kas po kojomis. Vėliau pavadėlį nusekite, negiliai įbridę, pasikvieskite šunį. Įbrido – girkite. Palengva traukitės gilyn. Nesiekdamas letenomis dugno, šuo pradės kapanotis. Prireikus, laikykite jį už papilvės. Galiausiai, prastam plaukikui (baidarių žygyje praverčia visiems šunims) įtaisykite šunišką gelbėjimosi liemenę.

• Įsitikinkite, ar švari ir saugi pakrantė, ar tinkamas pats vandens telkinys.
• Neleiskite šuniui maudytis, kai didelės bangos, vėjuota, stipri vandens srovė arba sūkuriai.
• Nestumkite prievarta nemokančio plaukti gyvūno iš valties, nuo plausto ar nardymo tiltelio.
• Neleiskite plaukioti ten, kur tiršta žmonių, plaukioja laivai ar valtys, palikta žvejų įranga.
• Paplaukiojęs šuo turi gerai išsipurtyti, pabėgioti, pradžiūti.
• Nesiveskite prie vandens sergančio odos ligomis, žaizdoto, sveikstančio po ligų šuns.

Šuo ant banglentės

Įvertinę šunų gabumus, pramogautojai ant vandens sugalvoja nepaprastų atrakcijų. Sakykime, skrieti banglente vandenyno bangomis. Su šeimininku arbe vienam. Šunų banglentininkų rojumi laikomi Jungtinių Valstijų paplūdimiai, ten rengiamos jų varžybos. Kaip, būnant šunimi, pasižaboti banglentę, šunys gali „pasiskaityti“ knygose arba lankyti treniruotes. „Šunų banglentininkų vadovas“ („The Dog’s Guide to Surfing”) – gausiai iliustruota, nemažos apimties knyga. Knygos autoriai dėsto, kaip išmokyti gyvūną laikytis ant banglentės, manevruoti, išvengti traumų.

Vakarų Europos kurortuose, taip pat Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje vis populiaresnės šunų šuolių į vandenį varžybos. Jose nepralenkiami retriveriai. Varžybų esmė – šuo turi nušokti kuo toliau į vandenį.

Gydomasis vandens poveikis

Mūsų krašte dar neteko girdėti apie gyvūnų hidroterapiją, o užsienyje šios procedūros populiarios. Štai Didžiojoje Britanijoje veikia bemaž 100 centrų, kuriuose įrengti gydomieji baseinai šunims. Jų darbą kontroliuoja Šunų hidroterapijos asociacija (Canine Hydrotherapy Association, CHA).

Plaukimas baseine didina gyvūno sąnarių lankstumą, raumenų tonusą, sausgyslių gyvybingumą, stimuliuoja širdies ir kraujagyslių darbą. Tai ypač aktualu vyresniems arba antsvorio turintiems gyvūnams. Plaukiodamas, skirtingai nei lakstydamas kietu pagrindu, šuo nepatiria smūgių, kurie pažeistų jautrius sąnarius, sausgysles bei raumenis. Gydomasis hidroterapijos seansas paprastai trunka valandą, daromos  3-4 pertraukėlės. Jeigu šeimininkas nori, gali kartu plaukioti su augintiniu.

Pirmieji gydyti vandeniu pradėjo senovės graikai. Vėliau hidroterapija buvo primiršta, bet 1967 m. Anglijoje po Džono Flajerio publikacijų apie vandens galią malšinant skausmus, hidroterapija sugrįžo į žmonių ir šunų gyvenimą. 

Iš pradžių vakariečiai pasiūlė vandens procedūras darbiniams arkliams ir lenktyniniams kurtams. Vėliau atsirado baseinų, pritaikytų skirtingo dydžio šunims.
Kaip vanduo gydo? Gyvūnas vandenyje daug lengviau juda, jo raumenys atsipalaiduoja, todėl intensyvėja veninė kraujotaka, limfos tekėjimas. Vandenyje susidarant sūkuriams, gyvūno kūnas masažuojamas, stimuliuojami receptoriai, skatinamas visų organų darbas, užtat greitėja medžiagų apykaita. Vanduo ramina ir pataiso visų nuotaiką.

Paplūdimiai – ne mums?

Mūsų krašte nėra viešų paplūdimių arba baseinų, kuriuose būtų galima lankytis su augintiniais. Štai uostamiesčio paplūdimiuose per vasarą vidutiniškai nubaudžiamas pusšimtis poilsiautojų, išdrįsusių atsivesti keturkojį bičiulį. Baudos – nuo 20 iki 50 Lt, tačiau maksimali bauda gali būti dešimteriopai didesnė.
Belieka nuošalios vietos, nendrynai, krūmynai, kur šunys gali susižaloti, o šeimininkai nesaugūs. Vilniaus gydyklų veterinarai, paklausti, ar teko gaivinti skendusį šunį, juokėsi su tokiu faktu nesusidūrę, bet pabrėžė nuolat sulaukiantys traumuotų gyvūnų (susipjaustė leteną į stiklo šukes, įsipainiojo į žvejų valą ir pan.).

Kipro kurortas Aja Napa kviečia į pirmąjį paplūdimį šunims, pranešė „Reuters” naujienų agentūra. Viduržemio jūros pakrantėje, kur žemės metras yra aukso vertės, italai taip pat kviečia poilsiautojus su šunimis. Šie paplūdimiai mokami (30-35 EU per parą), užtat sukurta infrastruktūra, žmonės su augintiniais jaučiasi patogiai. Pirmą tokį paplūdimį italai atidarė 1997 m. Paplūdimiuose įrengtos šunų žaidimų aikštelės, šuniškos „tupyklos“, dušai, girdyklos, šezlongai. Baruose galima nusipirkti šunų ėdalo. Vakare paplūdimiai dezinfekuojami.

A.Žukausko nuotr.