Šeimininkai jį vadina Gudrologu, Komposteriu ir labai švelniai – Senoliu. O iš tiesų jis yra Brendis. Prancūzų buldogas Etual Flambe Brandy. Visai neseniai Brendis sudalyvavo Lietuvos prancūzų ir mopsų mylėtojų klubo organizuotame konkurse ir laimėjo seniausio prancūzų buldogo titulą.

Vasario 16-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės dieną gimęs prancūzų buldogas Brendis šieemt šventė savo 14-ąjį gimtadienį.

„Amžiumi jis senolis, o šeimynine padėtimi netgi proproprosenelis. Prancūzų buldogų gyvenimo trukmė 10-14 metų, bet vidutiniškai jie gyvena 10 metų. Džiaugiamės, bet tuo pačiu ir liūdime dėl Brendžio laimėto titulo, – sako šuns šeimininkė Rida Ruzgienė. – Kai išsiunčiau jo dokumentus Lietuvos prancūzų buldogų ir mopsų mylėtojų klubo inicijuotam konkursui, maniau, bus senesnių už jį. Neatsirado. Turėtume džiaugtis, bet spaudžia širdį galvojant apie jo amžių – tai reiškia, kad labai nebedaug, o gal tragiškai mažai mums liko laiko būti kartu…“

Kalbant apie prancūzų buldogus, mopsus bei kitus „brachicefalus“, bemaž visuomet iškyla šių šunų sveikatos tema. Užbėgdama tokioms diskusijoms už akių, Rida pabrėžia, jog šių šunų veisimas reikalauja daug žinių, griežtos veisiamų šunų atrankos, ko paprastai šunų „daugintojai“ nedaro ir todėl vietoj linksmo ir sveiko šuns žmonės įsigyja ligų maišelį. Jau 13 metų ji veisia prancūzų buldogus ir yra įsitikinusi: tam, kad šuo nugyventų ilgą, visavertį gyvenimą, reikia, kad jis būtų genetiškai sveikas, tinkamai ir atsakingai auginams, prižiūrimas, o svarbiausia, kad šeimininkas turėtų pakankamai žinių apie veislės specifiką.

Brendis gimė Nižnij Novgorode, Rusijoje. Atidundėjo traukiniu į Lietuvą būdamas 4 mėnesių šuniukas. Tai buvo pirmasis balto kailio su smėlinėmis dėmėmis prancūzų buldogas Lietuvoje. Užaugo įspūdingas šuo. Savo dydžiu, charakteriu, asmenybe – daug kuo įspūdingas.

Tai šuo, kuris visai „nesibučiuoja“ su žmonėmis. Sulaukti lyžtelėjimo per nosies galiuką – šventė, tačiau buldogiukas turi silpnybę žmogaus ausims.

„Tik pritupi prie jo pasidžiaugti, o jis iškart stiebiasi prie ausų ir švelniai, o kartais ne visai švelniai – krimst! Va kodėl davėm Komposterio pravardę“,– meile persmelktame laiške rašo Brendžio šeimininkė. Laiškas išties jautrus ir labai ilgas, čia cituojame tik keletą jo ištraukų.

Per savo gyvenimą Brendis sugriovė ne vieną mitą apie buldogus. Ir ne vien pastaruoju metu eskaluojamus mitus dėl šių šunų sveikatos ar gyvenimo kokybės. Brendis sugriovė įsitikinimą, kad vyresnį šunį beviltiška ar net neverta dresuoti.

„Jaunystėje Brendis neragavo jokių mokslų, na, žinojo tik elgesio šunų parodose taisykles. Ir štai vieną dieną perskaičiau apie klikerius, – prisimena Brendžio šeimininkė. – Labai susidomėjau, susiradau internete straipsnių ir užsiėmėm. Netikėkit, kad dresuoti galima tik jaunus šunis. Šešerių metų Brendis puikiai pasidavė mokslams!“.

Šis šuo paneigė ir įsitikinimą, kad su buldogais sudėtinga keliauti, o ypač vasarą. Netikite? Tai pakeliaukit su Brendžiu virtualiai po Tatrų kalnus.

„Užteko kelių kartų miške užkelti jį ant kelmo, liepti ramiai patupėti, kai šis greit suprato, ko mes norime. Vėliau tik pirštu parodydavau į kelmą, rąstą, kupstą, suolą – pats užšokdavo ir sustingdavo pozuodamas. Krūtinė išpūsta, galva pakelta: miškų karalius, namų karalius, lovos karalius!“,– pasakoja Rida.

Laiško pabaigoje Brendžio šeimininkė labai atvira: „Taip norisi jo paprašyti: gyvenk, kiek gali, bet nesikankink. Išeik ramiai, kai ateis laikas, nes vis vien tu liksi gyvas mūsų širdyse…“.

Nors vėluodami, bet sveikiname ir mes: su 14-uoju gimtadieniu, Brendi!

Ir tuo pačiu kreipiamės į kitus šunų mylėtojų klubus: „patiražuokit“ šią gražią iniciatyvą. Jūsų šunys tikrai to nusipelnė!

Veislyno „Triumfo arka“ nuotraukos

Dažnai manoma, kad vaiko ir šuns santykiai susiklosto savaime. Deja, tai labiau išimtis, nei taisyklė. Kad vaiko ir šuns santykiai nekeltų rūpesčių, prireikia nemažai žinių bei pastangų. Sakoma: šuo turi vaiko klausyti, o iš tikrųjų taisyklė yra kita: vaikas turi išmokti suprasti šunį…

Vaikai iki 12 metų

Nors kai kurie šunys kūdikiams ir mažiems vaikams leidžia daug ką, nereikėtų pamiršti, kad iki 10-12 metų dauguma vaikų nesugeba savarankiškai įvertinti ir kontroliuoti savo bendravimo su šunimi.

Mažylių elgesys šunims dažnai būna nepriimtinas. Vaikai labai judrūs, triukšmingi, bėgioja, žaidžia, jų nuotaika dažnai kinta. Kol vaiko socialiniai gebėjimai nepakankami, jis gali atsitiktinai sukelti šuniui skausmą ar kitus nemalonus pojūčius.

Vaikai nežino, jog šuniui gali nepatikti, kai jį apkabina, suspaudžia, užgula, tampo už uodegos, ausų  ar letenų, atima maistą ar žaislus, sėdasi ant nugaros, trukdo ilsėtis.  Be abejo, šuo turi būti prie visko pripratintas, tačiau veiksmų, kurie nemalonūs šuniui, geriau vengti.

Linkolno (Didžioji Britanija) universitete atlikto tyrimo duomenimis, maždaug 86 proc. įkandimų būna dėl vaiko kaltės. Maži vaikai paprastai nesupranta šuns siunčiamų signalų ir neteisingai vertina gyvūno elgesį.

Ypač dažnai klaidingai interpretuojami raminamieji signalai, kuriais šuo prašo jį palikti ramybėje. Rezultatas – vaikas primygtinai verčia šunį žaisti, kai pats šuo tuo metu bando išvengti kontakto. Šuo stengiasi žaidimą nutraukti, pranešdamas apie savo norą kūno kalba. O vaikai bando žaisti toliau, kartais net tempdami bandantį sprukti gyvūną jėga.

Tokios situacijos gali baigtis tragiškai. Įsidūkęs vaikas silpnai kontroliuoja savo veiksmus ir nesunkiai gali sukelti šuniui skausmą. Kuo labiau pavargęs šuo, tuo jis dirglesnis – tai nesvetima ir mums. Kuo labiau šuo sudirgęs, tuo lengviau išprovokuoti gynybinę reakciją – kandimą.

Deja, tik nedaugelis tėvų tokiais atvejais analizuoja situaciją. Liūdna, bet  dažniausia už tai, kad tėvai paliko vaikus be priežiūros žaisti su šunimi, sumoka šunys, kurie būna atiduodami į prieglaudą ar net užmigdomi.

Tėvai turi suvokti, kad nelaimės atveju atsakomybė tenka ne kam nors kitam, o jiems patiems – būtent jie neįvertino rizikos. Tai, kad šuo neskriaudžia kūdikio, leidžiasi jo niurkomas ir tampomas, nereiškia, kad tą patį jis leis ir ūgtelėjusiam vaikui. Juk, laikui bėgant, keičiasi ir vaiko jėga bei svoris, ir šuns amžius (sendamas šuo gali tapti dirglesnis).

Geriausia su vaikais sugyvena tie šunys, kurie jau iki vaiko atsiradimo buvo tinkamai auklėjami, kuriems buvo išugdytas stiprus ryšys su žmogumi,  kurie pasitiki visais šeimos nariais. Tai yra šunys – visaverčiai šeimos nariai. Paprastai tokie šunys viską, kas vyksta šeimoje, priima natūraliai, vaiko atsiradimą – taip pat.

Jei šeimininkai atsižvelgia į šuns siunčiamus signalus, šuo išsaugo natūralų gebėjimą laipsniškai įspėti, kad situacija jam nemaloni, tai suteikia šuniui galimybę savo nepasitenkinimą išreikšti švelniai.

Jeigu iki vaiko atsiradimo šeimoje niekada nebuvo šuns, geriau jį įsigyti tada, kai vaikui nebereikės nuolatinės priežiūros. Kitaip šuns auklėjimui ir ryšio su juo formavimui gali pritrūkti laiko. Juk vienoje rankoje neštis naujagimį, kitoje  šuniuką, kurį reikia įpratinti lauke atlikti gamtinius reikalus, gali būti keblu.  Padalyti dėmesį taip, kad jo pakaktų ir vaikui, ir šuniukui, gali būti sunku.

Jeigu vaikas didesnis, svarbu ugdyti jo ir gyvūno ryšį, mokyti vaiką tinkamai interpretuoti šuns siunčiamus signalus.

Reikia nepamiršti, kad jautriau į vaiko (ypač mažo) elgesį reaguoja ligoti ir/ar labai seni šunys. Taip pat labai bailūs šunys. Jei šuo neturi bendravimo su vaikais patirties, gali atsisakyti su jais bendrauti, stengtis išlaikyti atstumą. Toks šuo vengs kontakto ir rodys raminamuosius signalus.

Tai nereiškia, kad šuo konfliktuos su vaiku. Jei  tėvai atidžiai stebės situaciją ir tinkamai reaguos, vaikas su šunimi gali tapti puikiais draugais.

Paplitusi nuomonė, kad mažaūgis šuo labiau tinka šeimai su vaikais, nei didelis. Deja, tai nėra tiesa. Bet kokio dydžio šuo gali būti tinkamai arba netinkamai išauklėtas. Mažo ūgio šuo kaip tik gali jaustis labai blogai – reikia nepamiršti, kad tokie šunys daug trapesni ir lengviau sužeidžiami, nei didelių veislių.

Mažas šunytis nėra žaislas, ir negalima su juo elgtis kaip su žaislu. Tai šuo, turintis tipišką šuniui elgesį ir reakcijas. Didelė klaida, galinti turėti skaudžių padarinių – ruošti šunį vaiko apsaugai.

Taisyklės – visai šeimai

Pagrindinė taisyklė – stebėti ir reaguoti  į visus šuns siunčiamus signalus.

Pirmieji signalai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį: šuo pradeda žiovauti, laižosi, nusisuka, tupia ar gula, atsukdamas vaikui nugarą. Judesiai gali sulėtėti, kartais gyvūnas tiesiog apmiršta. Dažnai tai klaidingai vertinama kaip „mėgavimasis glamonėmis“.

Atsiradus pirmiesiems įtampos ženklams, svarbu išlaikyti tokį atstumą tarp šuns ir vaiko, kad nė vienas nejaustų įtampos. Jei šuo siunčia išvardytus signalus jums esant ankštoje patalpoje ar automobilyje, kai atsitraukti nėra galimybės,  galite pasukti vaiką taip, kad šis būtų į šunį atsisukęs nugara arba šonu. Taip pat galima paprašyti vaiko netriukšmauti,  nukreipti jo dėmesį nuo šuns pokalbiu.

Pamokykite vaiką, kad prie šuns jis artintųsi lanku, o ne tiesiai, kad nesilenktų virš šuns galvos, neliestų galvos, snukio, letenų ar uodegos, nerėkautų ir nebėgiotų prie šuns. Glostyti geriausia šuns šonus, krūtinę ar nugarą, kai vaikas ne stovi priešais šunį,  bet šone.

Jei žaidimo metu šuo padarė kažką vaikui nemalonaus, geriausia tuoj pat nutraukti žaidimą ir nusisukti. Tai aiškus signalas, parodantis šuniui, kad šis pasielgė neteisingai.

Šuo turi turėti savo kampą, kur galėtų kada panorėjęs ramiai ilsėtis vienas ir vaikas (ar kas kitas) jam netrukdytų.

Pasistenkite, kad jūsų šeimoje būtų kuo mažiau įtampos – tai išeis į naudą visiems šeimos nariams. Jei esate suirzę, pikti, neužsiimkite dresūra, juo labiau neišliekite pykčio ant šuns. Pagalvokite, ar vaikas nėra tas šeimos narys, ant kurio dažniausia rėkiama (lojama, šuns supratimu), su kuriuo kalbama pakeltu tonu (urzgiama), kuriam kartais pliaukštelima (kandama)? Gyvūnas viską mato, supranta ir vertina savais, šuniškais, kriterijais. Ir pasidaro išvadas, kad toks elgesys – priimtinas, toleruotinas ir leistinas visiems šeimos nariams. Šuniui – irgi.

Jei šuo patyrė stresą (nemėgstami svečiai, fejerverkai), leiskite jam ramiai pailsėti, atsigauti ir tik tada bendrauti su vaiku. Nepykite, jei šuo nereaguoja į vaiko duodamas komandas. Komandos vykdymas daugiausia priklauso  nuo kūno kalbos bei balso to asmens, kuris duoda komandą.

Ūgtelėjęs vaikas supras, kaip elgtis su šunimi, kad šis komandas vykdytų. O kol kas – tegul vaikas su šunimi užsiima žaidimais, kurie smagūs abiem, kad ir žaislo atnešimu. Be to, vaikas gali pasiūlyti šuniui skanėstų, padėti jį šukuoti ar pasiruošti pasivaikščiojimui.

Pasakokite vaikui apie šunį ir veiklas su juo kaip apie kažką gero ir įdomaus. Svarbu, kad vaikas vis pavaišintų šunį kuo nors skaniu iš savo ištiesto delniuko. Juk vaišės stiprina draugystę. Dar nevaikštantys ar vos pradėję vaikščioti vaikai mėgsta mėtyti įvairius daiktus, tarp jų ir maistą, ant žemės. Šunys gana greit supranta, koks skanus ir naudingas jiems šis vaiko pomėgis.  Pasirūpinkite, kad maisto produktai būtų saugūs šuniui.

Leiskite vaikui ką nors nupirkti ar atiduoti šuniui – maisto dubenėlį, žaislą. Tegul jis pajunta, kad rūpintis kitu yra smagu.

Galima susitarti, kad vaikas prižiūrėtų šuns vandens dubenėlį, ar, atėjus šėrimo metui, įpiltų nustatytą maisto porciją (šuo turi būti išmokytas ėsti tik po komandos ir neturėti su maistu susijusios agresijos). Visa tai darant būtina suaugusiojo priežiūra.

Atsiradus vaikui pasistenkite išsaugoti ritualus su šunimi: kailio priežiūra, žaidimai, glamonės, ilgi pasivaikščiojimai. Šuniui tai taip pat svarbu, kaip vaikui gimtadienio šventė ar kitos tradicijos.

Rizikos faktoriai

Blogos šuns laikymo sąlygos. Nepakankami pasivaikščiojimai, nepakankamas maitinimas, ligos, socialinis stresas, ypač stresas, kurį šuniui sukelia neaiškiai nustatytos namų taisyklės, grubus šeimininkų elgesys, šuns poreikių ignoravimas – visa tai sukelia stresą, didina dirglumą ir mažina pakantumą.

Klaidingi įsitikinimai. Kai kas pataria šeimininkui „demonstruoti dominavimą“ šuns atžvilgiu vaiko akivaizdoje, arba (dar blogiau), kad „dominavimą demonstruotų“ pats vaikas.

Dominavimo pavyzdys – atimti iš šuns maistą ar žaislus, o jei šuo bando juos apginti – negailestingai nubausti šunį. Tai tiesus kelias į dideles šuns elgesio problemas. Blogiausia, kad probleminį elgesį iššaukiančiu faktoriumi gali tapti vaikas.  Be to, taip visiškai sunaikinamas šuns ir šeimininko ryšys.

Bausmė vaiko akivaizdoje. Jei šunį bausime matant vaikui, gyvūnui gali susiformuoti negatyvios, su vaiku susijusios asociacijos, kurios nulems tolimesnius konfliktus. Situacijos pavyzdys: tarp šuns ir vaiko įvykus nedideliam konfliktui, šeimininkė baudžia šunį ir uždaro į narvą. Iš narvo šunį išleidžia tik tada, kai patalpoje nebūna vaiko. Po kelių mėnesių šuo, vos pamatęs vaiką, gali pradėti urgzti.

Su vaiku susiję pokyčiai šuns gyvenime. Visiškai natūralu, kad šuo patirs stresą, jei atsiradus vaikui jo dienotvarkė stipriai pasikeis. Todėl svarbu pripratinti šunį prie pasikeitimų iš anksto. Išvengsite dalies problemų, jei nuo pat pradžių nesilaikysite griežto pasivaikščiojimų su šunimi ir šuns maitinimo grafiko.

Jei šuo bus įpratintas, kad jį šeria ir vedžioja nustatytomis valandomis, jis tikėsis, kad ši tvarka bus vykdoma minučių tikslumu ir, atsiradus, pokyčiams, patirs didelį stresą.

Šuo urzgia ant vaiko

Pavienės šuns reakcijos – urzgimas ant vaiko – dar nėra pavojinga agresija. Tai rodo, kad vaikas ar šeimininkai praleido  signalus, rodančius lengvą stresą, raminamuosius signalus, kuriais šuo stengėsi perspėti apie nemalonią situaciją. Tokiu atveju geriausias sprendimas – nedelsiant nutraukti bendravimą su šunimi ir palikti ramybėje, taip suteikiant galimybę nurimti.

Urzgimas – tai komunikacijos būdas, todėl bausti šuns negalima. Šuo turi išsaugoti visą komunikacijų spektrą. Tik tokiu atveju galime būti tikri, kad jis nepuls neįspėjęs. Jei šuo ant vaiko urzgia nuolat – gali būti, kad jis vaiko bijo. Patikrinkite, ar vaikas šuns neskriaudžia, ar jų susitikimas nekelia šuniui diskomforto. Galbūt tarp jų buvo incidentas

Kaip paruošti šunį bendram gyvenimui su vaiku?

Išmokyti kontroliuoti emocijas, taip pat išmokykite šunį komandos „Palauk“.

Patikrinti ir, reikalui esant, išugdyti šuns gebėjimą kontroliuoti savo elgesį situacijose, keliančiose jam diskomfortą – pavyzdžiui, kai šuo iš karto negauna to, ko nori, jis turėtų elgtis ramiai. Šuo turi mokėti komandą „Negalima“.

Būtina palaikyti tinkamą aktyvumo režimą, kad šuo galėtų pakankamai judėti ir iškrauti energijos perteklių.

Turite būti tikri, kad augintinis turi galimybę laipsniškai pranešti apie savo būseną,  o jūs esate pajėgūs jo signalus „perskaityti“.

Gyvūnas turi turėti savo kampą – vietą, kurioje jis galėtų pasislėpti norėdamas išvengti kontakto ir kur niekas jo netrukdytų.

Pripratinkite šunį prie su vaiku susijusios „įrangos“ – vežimėlių, sūpuoklių. Išmokykite šunį tokio elgesio, kokio pageidaujate (negaudyti judančių sūpuoklių, iš viso prie jų nesiartinti). Nebauskite to mokydami.

Nepamirškite, kad šunų klausa geresnė, nei žmonių, o riksmas ar pakeltas balsas daugumai šunų kelia nemalonias asociacijas. Maži vaikai dažnai nepasitenkinimą išreiškia rėkdami, spiegdami.

Pasistenkite pripratinti šunį  prie pakelto balso – nerėkite ant šuns, kai pykstate, nes šuo pradės sieti pakeltą balsą su grėsme. Geriau paskatinkite šunį, kai šis nereaguoja į riksmą (būtina atsižvelgti į šuns siunčiamus signalus).

Tą patį galima pasakyti ir apie staigius judesius, kurie būdingi vaikams – geriausia pripratinti šunį į juos nereaguoti – ne tik nerodyti agresijos, bet ir nebandyti aktyviai žaisti. Tiek balso, tiek judesių atveju naudojami tik pozityvūs metodai, jokiu būdu nebaudžiama.

Ugnė Nedzinskaitė

www.pexels.com nuotr.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba primena šunų veisėjams apie pareigą registruoti savo veiklą – šunų veisimą.

VMVT atkreipia dėmesį, kad pagal LR gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 2 strp. 14 dalį veisėjas apibrėžiamas kaip „asmuo, turintis Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nustatyta tvarka išduotą leidimą veisti gyvūnus augintinius verslo tikslais”.

Pagal Veterinarijos reikalavimą gyvūnų augintinių veisėjams, patvirtintą Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2013 m. liepos 30 d. įsakymu „Dėl Veterinarijos reikalavimu gyvūnų augintinių veisėjams patvirtinimo” 4 punktą, „gyvūnų augintinių veisėjai turi būti įregistruoti Valstybinės veterinarinės kontrolės subjektu, išskyrus maisto tvarkymo subjektus, sąraše ir turėti įregistravimo numerį.

Išsami informacija apie gyvūnų augintinių veisėjų registravimą viešai skelbiama VMVT interneto svetainėje: http://vmvt.lt/gyvunu-sveikata-ir-gerove/gyvunu-gerove/gyvunai-augintiniai/reikalavimai-gyvunu-augintiniu-veisejams

G.Kavaliauskaitės nuotr.

Mano šuo – BOB‘as! O mano – REZERV‘as!  Ne, tai ne šunų vardai. Tai šunų laimėti titulai. Ir šunų šeimininkams jie kartais reiškia visų svajonių išsipildymą. Bet mums šįkart svarbu ne šeimininkų svajonės, o šunys. Kaip jie ištveria šunų parodas? Ar parodose nepaminamos šunų teisės ir laisvės? Ar rūpinamasi keturkojais parodų dalyviais? Pokalbis apie tai – su taksų veisėja, šunų parodų dalyve, žurnaliste Skaiva Jasevičiūte.

– Šunų parodos – tai būdas pademonstruoti savo šuniukų „mandrumą“ ir galimybė pasirodyti pačiam?

– Labai smagus klausimas. Iš dalies – taip, tai tiesa, na, negi dabar meluosiu sakydama, kad man nėra taip jau labai smagu, kai mano šuo laimi tarp kitų šunų ir aš tuo didžiuojuos. O ir pačiai pasirodyt smagu, tam juk ruošies, siuvi kostiumėlius ir sukneles. Bet tai tik maža dalis parodų esmės. Nes kad ir kokie „mandri“ tie šunys būtų, jie kartais laimi, o kartais pralaimi, todėl parodos ir įdomios – niekada nežinai, ką teisėjas išsirinks geriausiu. Šunų parodos man – tai laikas tarp bendraminčių, tai laikas praleistas su šunimis, tai būdas pakeliauti, pamatyti, pabendrauti. Parodos yra mano hobis, šitą hobį aš pasirinkau ne dėl šunų „mandrumo“, o dėl to, kad tai smagus laisvalaikis, kurio metu aš fainai leidžiu laiką tiek su savo augintiniais, tiek su žmonėmis, kuriems šunys – neišsenkama pokalbių tema.

– Ar keturkojai draugai, dažnai dalyvaujantys parodose, nėra kankinami dėl šeimininkų tuštybės, siekiant tik smagumo?

– Aš negaliu atsakyti už visus šeimininkus, bet dažniausiai šeimininkas geriau pakentės pats, nei leis nekomfortiškai jaustis šuniui. Jei turime tik vieną skėtį nuo saulės ar lietaus – jis atitenka šunims, o aš galiu pasėdėt ir ant žemės, bet mano šunys ilsėsis ant pledo. Parodoje šunimi rūpinies labiau nei savimi. Esu ne kartą pamiršusi paimti maisto sau, bet nėra buvę, kad pamirščiau kažką paimti šunims. O jei jūs kalbate apie tai, kad pati paroda yra kančia šuniui, ateikite, pasižiūrėkite į juos ringe. Mano šunys pašėlsta iš laimės pamatę parodinį pavadėlį – jiems jis reiškia, kad visa diena bus praleista bendraujant su šeimininke ir gaunant skanių kąsnelių. Tiesa, turiu vieną šunį, kuriam parodos neteikia malonumo, jis nesijausdavo smagiai ringe, toks šuo kamuojamas nebebuvo ir dabar kartu į parodas nevažiuoja, lieka namie, kur jam labiau patinka. Parodoje turi patikti abiem – ir šeimininkui, ir šuniui, tik tada bus įmanoma pasiekti gerų rezultatų.

– Kaip rūpinatės savo šuniukų gerove ilgose kelionėse į parodas ir pačiose parodose?

– Kadangi laimėjimas parodoje priklauso nuo šuns, labai svarbu, kad šuo gerai jaustųsi – tada jis gerai pasirodys teisėjui, būdamas laimingas ir smagus jis tikrai rodysis geriau, nei būdamas piktas ar pavargęs. Todėl keliaujant į parodą ir parodoje svarbiausia yra tavo augintinio komfortas ir gera savijauta. Patogūs kelioniniai krepšiai, visada švarus vanduo, reguliarūs pasivaikščiojimai, stebėjimas, kad temperatūra būtų tinkama (kad šuo nesušaltų ar neperkaistų), visa tai yra mano parodų kasdienybė. Gal dėl to mano taksai taip mėgsta šunų parodas, nes keliauja ir jose būna kaip kokie karaliai. Paskutinis mano pirkinys buvo ventiliatorius. Ne, ne sau, o šunims, kad karštą dieną jiems bent kiek parodoje pūstų vėjas. Aš tuo metu kepiau ant saulės, kol juos maloniai vėsino vėjelis (Šypsosi – Red.).

– Fiziškai šuniukai gal ir sotūs, ir laiku gauna vandens, ir pamiega, o kaip su psichologiniu stresu parodose?

– Atleiskit, man neteko su tuo susidurti, mano šunys streso parodoje nejaučia, jiems saugi atrodo bet kuri aplinka, kurioje esu aš. Aš dažnai būnu parodose ir per šitiek metų mačiau vos kelis ten stresuojančius šunis. Geras, atsakingas šeimininkas niekada nevers stresuojančio šuns rodytis ringe, tikriausiai todėl tų stresuojančių šunų parodose ir netenka sutikti.

– Parodose jūs gal laimit piniginius ar kitokius prizus, o šunims kas iš to, ką jie laimi?

– Piniginius prizus – gerai būtų! (Juokiasi – Red.). Pinigus aš parodoms išleidžiu, o ne laimiu. Mes laimime titulus, būname apdovanojami taurėmis ar medaliais, jie nėra brangūs, bet šeimininkams turi didelę vertę, nes tai  įrodymas, kad tavo šuo – puikus veislės atstovas. Šuniui, aišku, iš šių dovanų jokios naudos, bet tose pačiose parodose mes laimime šunų maisto, guolių, žaisliukų, kuriais mano šunys labai džiaugiasi.  Šunims paroda tai smagus laikas kartu su šeimininku, palepinimas skanėstais, kuriuos jie gauna už pasirodymą ringe. Nežinau, kaip kiti, bet aš saviškiams parodoje visada nuperku naują žaislą, kad nesijaustų nieko nelaimėję.

– Kodėl apskritai reikia šunų parodų?

– Turiu du atsakymus. Pirmiausia, šunų parodų reikia tam, kad jūs galėtumėt iš veislynų nusipirkti tikrus jums patinkančios šunų veislės atstovus. Parodų teisėjai ilgai mokosi, studijuoja veislės standartą ir veislei būdingą charakterį, kad galėtų parodoje įvertinti ten atvedamus šunis. Norint veisti šunį ir jo palikuoniams gauti kilmės dokumentus, reikia vos du kartus sudalyvauti parodoje, kad teisėjas patvirtintų – taip, šis šuo tikrai yra puikus tos veislės atstovas, neturi trūkumų, kuriuos galėtų perduoti palikuoniams, yra socialus, socializuotas, turi neagresyvų charakterį. Taigi, čia pirmas atsakymas, kam reikia parodų. Tam, kad veisiami šunys būtų be trūkumų, kurie gali būti perduoti jų palikuoniams. Jūs juk norit įsigyti sveiką ir draugišką šuniuką?

Toliau kitas atsakymas, kam reikia šunų parodų. O kam reikia žvejybos? „Misių“ konkursų? Žirgų konkūro? Lauko teniso? Tam, kad gyvuotų hobis ir veikla, kuri teikia žmonėms malonumo. Dauguma mūsų į šunų parodas važiuoja ne dėl būsimo šunų veisimo, o tiesiog dėl to, kad jose smagu leisti laiką. Tik šunų parodų dėka aš aplankiau beveik visus Lietuvos miestus, išmaišiau pusę Europos ir nežadu sustoti, nes tai veikla, kuri man ir mano augintiniams maloni. Taip, tai brangus hobis, tačiau hobis dažniausia ir būna tas dalykas, kuriam leidi savo pinigus be gailesčio.

St.Barausko nuotraukose – neseniai Druskininkuose vykusios tarptautinės šunų parodos akimirkos

Pamenu, seniau juokaudavo, kad Lietuvoje yra 3 milijonai profesionalių krepšinio trenerių, vaikų auklių ir… šunų dresuotojų.

Kiekvienas žmogelis, paklaustas, ką mano šiomis temomis, lengvai išdėstydavo savo nuomonę. Sportas, vaikai ir augintiniai yra tokie įprasti žmonių gyvenime, kad turbūt kiekvienas jaučiamės turįs teisę pasakyti savo svarią nuomonę.

Viskas būtų gerai, jeigu tokie pasisakymai neperliptų asmeninių pokalbių ribų. Deja, dažnai šališka ir faktais nepagrįsta nuomonė būna publikuojama ir aptarinėjama viešojoje erdvėje.

Na, taip, dauguma straipsnių yra asmeninės nuomonės reiškimas – ir dėl to nėra nieko blogo, kol nuomonė pagrindžiama faktais arba atvirai pripažįstama, jog autorius paprasčiausiai dalijasi savo apmąstymais. Vis dėlto, prieš publikuojant bet kokį tekstą, reikėtų pagalvoti, kokią auditoriją jis pasieks ir kokią žinutę perduos, ar bus suprastas teisingai.

Vienas iš būdų patikrinti, ar verta skaityti straipsnį, yra paieškoti informacijos apie teksto autorių. Jeigu nei vienas „Google“ paieškos puslapis nerodo informacijos, susijusios su kinologija, o autorius kalba eksperto tonu, verta sunerimti – arba, atvirkščiai, nusiteikti kitokį požiūrį atskleidžiančiam tekstui.

Jeigu autorius nėra susijęs su kinologija, straipsnis nebūtinai bus dezinformuojantis – nors, tikėtina, paviršutiniškas. Paieškokite kitų to paties autoriaus tekstų ir lengvai atskirsite, ar jie rašomi kokybiškai, ar tik „medžiojant paspaudimus“.

Kitas filtras yra tai, kur publikuojamas straipsnis – ar tai yra specialus kinologijos klubo, dresūros mokyklos puslapis, ar kokia nors naujienų agentūra.

Problema ta, kad lengva užkibti už tendencingų straipsnių, kurių tikslas yra pritraukti kuo daugiau skaitytojų ir (piktų) komentarų. Gyvūnų tema tam labai tinka – beveik kiekvienas esame auginę ar auginame šunį arba bent jau turime savo nuomonę kinologijos klausimais (nuo šunų vedžiojimo iki veisimo). Dar pridėkime diskusijas apie vakcinavimą bei sterilizavimą/kastravimą ir turėsime tiesiog naujienų portalo bombą, pritraukiančią šimtus socialinių tinklų pasidalijimų, komentarų ir kitų reakcijų.

Paprastai vien komentarų ir piktų diskusijų siekiantys straipsniai neigia visuotinai priimtas tiesas (sakykime, kad skiepai padėjo suvaldyti pasiutligės protrūkius, arba kad šunį dresuoti naudinga). Tokie tekstai yra puikus jaukas šunis mylinčiam žmogui – nes kiekvienas save gerbiantis kinologas jaučia kone pareigą pakomentuoti, kad „straipsnyje rašoma netiesa“, ir skirti savo laiką faktams paaiškinti. Deja, būtent tai ir yra tendencingų straipsnių autorių siekiamybė – sukelti diskusiją, kuo ilgesnę ir kuo labiau įtraukiančią, tuo geriau.

Taigi, ką daryti? Atsakymas paprastas – nieko!

Paprastai tokių niekinių tekstų ignoravimas yra geriausia išeitis, norint parodyti, kad jie skaitytojų nepritraukia. Jeigu perskaityti vis dėlto norisi, tuomet bent jau nekomentuoti. Paprasčiau sakant, „nemaitinti trolio“ – tokių (atleiskite už žodį) rašliavų autoriai dažniausiai skiria įspūdingai daug laiko atsakinėti į piktus skaitytojų komentarus ir nuolat užvedinėti diskusijas.

Jeigu vis dėlto blogai jaučiatės matydami melagingus tekstus, alternatyva yra dalytis gerai parašytais straipsniais ir – dar geriau – nuoširdžiai pasikalbėti su draugais, „užkibusiais“ už dezinformacijos. Atviras pokalbis dažnai padeda labiau, nei paprasčiausias dalijimasis nuorodomis.

Gabija Vyšniauskaitė

Pexels.com nuotr.

Jeigu pirmą kartą išsiruošite į šunų parodą ir jeigu tai bus vasara, nustebsite pamatę spalvotų palapinių „miestelį“ su platesnėmis ar siauresnėmis „gatvelėmis“ ir pavėsinėmis. Taip iš pirmo žvilgsnio atrodo šunų paroda…

O kaip palapinių „miestelyje“ jaučiasi šunys – ar vasarą vykstančiose parodose nėra pavojaus šunų sveikatai ir gerovei?

Išties vasarą vykstančiose parodose dominuoja palapinės. Ir jų tikrai reikia norint apsaugoti augintinius nuo tiesioginių saulės spindulių ar lietaus.

Parodos teisėjai apžiūri šunis specialiai atitvertame ringe, ilgiau trunkanti apžiūra dažniausia vyksta  pavėsinėje. O jei temperatūra siekia daugiau kaip 25° C, ekspertizė būna trumpesnė.

Kokia įranga gelbsti ir kas būtina vasarą vykstant į parodas, paklausėme patyrusios čiau čiau veisėjos Elenos Miliauskienės. Atvykti iš Krakių (Mažeikių r.) į kitą Lietuvos pakraštį, kur vyksta šunų paroda, Elenai su savo čiau čiau veislės šunimis užtrunka. Todėl į parodą veisėja atvyksta išvakarėse.

„Šunys su mumis keliauja kemperyje, kuriame įrengti papildomi kondicionieriai,– pasakoja beveik visą Europą su šunimis išmaišiusi veisėja. – Po apžiūros ringe, jeigu reikia laukti kitų konkursų, vedame šunis į vėsų automobilį, į jų įprastą vietą. Parodai užsišaldom gelio pagalvėlių, prireikus, su jomis galima greit atvėsinti šuns papilvę, pėdutes. Turim ir šaldantį kilimuką, ant kurio galima paguldyti arba apgaubti šunį. Vežiojamės ir papildomą akumuliatorinį ventiliatorių. Čiau čiau kailis labai gausus, kaip visi šunys jie atvėsina kūną lekuodami, šiek tiek šilumos išgarina per letenų pagalvėles, todėl mūsų pareiga saugoti juos nuo perkaitimo, pasirūpinti gerove“.

Varėniškė Vaiva Kavaliauskaitė, Aliaskos malamuto Cas savininkė sako, kad jos augintinis vasarą ir šiaip labai smarkiai išsišeria, taigi pats gyvūno organizmas „padiktuoja“ sprendimą.

„Kad vasarą „šiauriečiai“ būtų gražūs, turėtų gražų kailį – retenybė, todėl vasarą šunų parodose jų gerokai mažiau. Penktosios FCI  grupės ringai užsipildo žiemą!“ – juokavo V.Kavaliauskaitė.

Savo patirtimi taip pat pasidalijo Lietuvos britų aviganių savininkų klubo prezidentė Vytautė Matuseviečienė, auginanti bobteilų kalytes: „Svarbiausia, kad augintinės galėtų bet kada pasislėpti šešėlyje, juk saulės spinduliai labai „kimba” į tamsesnį kailį. Gulėdamos pavėsyje jos lekuodamos reguliuoja temperatūrą. Dar guldom ant šlapio patiesalo, tačiau tik kada, kai nedalyvauja parodoje. Žinoma, būtinai gauna neribotą vėsaus vandens kiekį. Esant būtinybei tarp kojų dedam šlapią rankšluostį arba tiesiog suvilgom pilvą. Esant dideliam karščiui ribojam lakstymą, nors ir jos pačios būna vangesnės, nors, esant pagundai, tikrai palakstytų. Dar patarčiau dėti šlapią audeklą tiesiai ant šuns galvos, pilti vandens tarp pėdučių“, – sakė Vytautė.

Ar parodoje, kur šimtai šunų, budi veterinarijos sepcialistai?

Taip, nei viena šunų paroda nevyksta ir negali vykti be veterinarijos specialistų, patikino organizatoriai, Lietuvos kinologų draugijos biuro darbuotojai.

Ir ne vien todėl, kad prasidedant parodai tikrinama, ar dalyviai turi šunų sveikatos pažymas, ar yra visi būtinieji skiepai (į parodos teritoriją patenka tik tie šunys, kurie yra paženklinti mikroschemomis ir turi sveikatos pažymas), bet ir dėl pirmosios pagalbos.

Tačiau kalbinti veterinarijos specialistai tikino, kad parodoje šunims skubios pagalbos prireikia labai retai. Jų tvirtinimu, šunų savininkai yra atsakingi, jie myli ir rūpinasi savo augintiniais. Į parodas netgi pasiima šunų pirmosios pagalbos vaistinėles.

Pasak veterinarijos specialistų, dažniau kreipiasi patys šeimininkai: kažką vapsvos sugėlė, kažkam saulėkaitoje galva svaigsta. Beje, didelėse parodose budi ir greitosios pagalbos brigada.

Veterinarijos specialistai atkreipė dėmesį, kad į parodas atvykstantys šunys yra sveiki, o perkaitimas pavojingesnis senyviems, antsvorio turintiems, silpnesniems, negaluojantiems šunims.

Ilgaplaukiams, stambiems šunims šeimininkai dažnai pasiima specialias šaldomąsias liemenes, kurių, kaip ir kepurėlių, pavėsinių ar kitokių šuniškų reikmenų galima įsigyti pačioje parodoje.

Jeigu mes į visą dieną vykstančius renginius išsiruošiame nepasirūpinę net vandens buteliuku, tai pamatytumėt, kiek ir kokios amunicijos į parodą atsigabena šunininkai. Gėlo vandens buteliukų tame bagaže tikrai yra! O jeigu ir pamirštų, parodos teritorijoje būna specialiai įrengtų vandens čiaupų.

Gyvūnų gerovę užtikrinančios normos yra numatytos ir LKD šunų parodų organizavimo taisyklėse.

Lietuvos kinologų draugija visada primena, kad parodų dalyviai atsako už šunų gerovę: būtina saugoti savo augintinius, nepalikti automobilyje esant itin karštam arba šaltam orui, grubiai ir/ar žiauriai nesielgti su šunimis.

Nesilaikantys šių reikalavimų  gali netekti teisės dalyvauti parodose.

Ir vis dėlto didžiausias pavojus šunims vasarą – perkaitimas. Kokie požymiai rodo, kad gyvūnas patyrė šiluminį smūgį, paklausėme veterinarijos gydytojos Daivos Strepetkaitės.

„Šiluminį smūgį patyręs šuo tampa vangus, seilėjasi, smarkiai lekuoja. Liežuvis patamsėja. Padažnėja pulsas. Gali svirduliuoti, prarasti orientaciją ir sąmonę, – simptomus vardijo veterinarijos specialistė. – Tokiu atveju reikia guldyti šunį pavėsyje, drėkinti tas kūno vietas, kur mažiau kailio. Esant galimybei, dėti ant kūno šaltus kompresus. Jeigu šuo sąmoningas, duoti jam lakti šalto vandens, tačiau tik nedideliais kiekiais – nesukelti gyvūnui šoko. Ir, be abejo, reikia kreiptis pagalbos į veterinarijos gydytojus“,– patarė specialistė.

Guodos Kavaliauskaitės ir Stasio Barausko nuotr.

Veterinarijos klinikų grupė Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Mažeikiuose siūlo unikalią galimybę apsidrausti savo augintinius.

Jūsų augintinių (kačių/šunų) gydymo išlaidų draudimas metams tekainuotų 19,90 eurų!

O paskiepijus šunį vienoje iš „LOLO“ klinikų, augintinio savininkui dovanojamas civilinės atsakomybės draudimas.

ŠIS ŠUNŲ / KAČIŲ GYDYMO IŠLAIDŲ DRAUDIMAS ATLIEKAMAS TIK LOLO KLINIKOSE:

•    Apdraudžiami katės ir šunys (paženklinti poodine mikroschema)

•    Draudimo suma – 500 €

•    Apdraudžiamos katės (nuo 6 mėn. iki 9 metų)

•    Apdraudžiami šunys (nuo 6 mėn. iki 8 metų)

•    Draudimo laikotarpis  – 12 mėn.

•    Draudimo kaina – 19,90 €

•    Besąlyginė išskaita (Frančizė) – 50€

•    Draudžiamojo įvykio atveju, augintinį galėsite gydyti pasirinktoje veterinarijos klinikoje. Apmokamos gydymo išlaidos iki 500 €.

•    Greitas žalos reguliavimo procesas – visus su įvykiu susijusius klausimus išspręsime klinikoje.

Visa informacija http://www.lolo.lt

Taip pat galite kreiptis e.paštu: dr@vetmed.lt

Kovo 21 – balandžio 18 dieną, penkis antradienius paeiliui, „Atsakingo šeimininko akademijoje“ vyko paskaitos šunų mylėtojams.

„Kinologinis švietimas turi tapti būtinybe, – įsitikinusi LKD Mokymo centro vadovė Daiva Kvedarienė. – Juk šeimininko atsakomybė prasideda ne tada, kai šuniuką parsiveža į savo namus, o tada, kai gimsta noras turėti augintinį…“.

Kad visuomenę būtina šviesti, rodo ir kitų šalių patirtis. Apie tai daug kalbėta ir tarptautinėje kinologinio švietimo konferencijoje Vilniuje, kurią organizavo ir savo patirtimi kartu su 10 šalių atstovais dalijosi Lietuvos kinologų draugija.

Žinias pritaikys praktiškai

„Akademijos klausytojai įgijo šuns pasirinkimo, kasdienės priežiūros, mitybos, socializacijos ir gyvūnų gerovės žinių. Gavo pagrindus, ant kurių galės kurti „gerovės rūmus“ savo augintiniams“, – sakė švietėjiškų paskaitų koordinatorė Augustė Daukšienė. Jos teigimu, į paskaitas rinkosi 35-50 klausytojų. Išklausiusiems visas 5 paskaitas buvo įteikti „Atsakingo šeimininko akademijos“ pažymėjimai.

„Žadu ir ateityje dalyvauti tokiose paskaitose, juk tai puiki švietėjiška veikla, padedanti kurti gyvūnus mylinčią šalį. Kuo daugiau žmonės žinos apie šunų pasirinkimą, atsakingą auginimą, socializaciją, tuo rečiau išgirsime apie netinkamai prižiūrėtus, nelaimingus, išmestus ar nuskriaustus šunis“, – gavusi pažymėjimą, džiaugėsi Miglė Pilvelytė.

Po įžanginės paskaitos „Atsakingas šuns pasirinkimas“, kurią skaitė Daiva Kvedarienė, vilnietė Agnė Kairytė prisipažino, jog tai, ką išgirdo, privertė iš naujo peržiūrėti savo prioritetus: „Turiu atsakingai pasverti, ar galiu sau leisti dar vieną „gauruotąjį“ šeimos narį tiek laiko, tiek finansinių galimybių, tiek savo tikslų ir poreikių atžvilgiu. Sužinojau apie hibridinių šunų problemas, apie mišrūnus priglaudusiųjų laukiančius galimus iššūkius: sudėtingesnę dresūrą, šuns reabilitaciją“.

Miglės Pilvelytės nuomone, visuomenėje vis dar gajūs „mitai“, o švietėjiški renginiai yra kaip tik ta vieta juos griauti: „Pasirodo, auginant didelės veislės šunį nebūtinai reikia daug erdvės, jeigu šuo gaus pakankamą fizinį krūvį, daug bendraus su savo žmogumi. Maniau, kad tikrą draugą galima išsiauginti tik nuo mažo šuniuko, pasirodo, ir vyresnis šuo prie naujo šeimininko puikiai prisiderina. Auginu du didelių veislių ilgaplaukius šunis, todėl maniau, kad labiausiai šeriasi ilgaplaukiai. Pasirodo, ir trumpaplaukiams tai būdinga… Matote, kiek visokių „pasirodo“ pavyko atsikratyti“, – juokavo Miglė.

Antroji nemokamų paskaitų ciklo, kurios vyko Vilniaus miesto savivaldybėje, paskaita buvo skirta kasdienei ir veterinarinei priežiūrai (lektorius Jonas Mingaila), trečioji – šunų mitybai (lektorė Rimgailė Gvildė). Dar po savaitės klausytojai gausiai rinkosi ir diskutavo šunų elgsenos specialistės Vilmos Jazukevičiūtės paskaitoje apie šunų socializaciją. Paskaitų ciklą baigė Rūtos Kudelytės paskaita apie šunų gerovę.

Po paskaitos apie šunų socializaciją ir elgseną daugelis pabrėžė, kad tai buvo viena vertingiausių ciklo paskaitų.

„Sužinojau, kokių klaidų padariau, augindama šunį. Tuomet neturėjau pakankamai informacijos, patirties. Lektorė pateikė daugybę pavyzdžių, kuriuos pritaikysiu, augindama savo šunis“ׅ, – tikino Miglė Pilvelytė.

Ne vienas klausytojų sakė pirmiausiai namuose atliksiąs „generalinę reviziją“, mat daugelis net nesusimąsto, kokie pavojai tyko šuns, o ypač jauno šuniuko, saugiausioje aplinkoje – namuose.

Švietėjiškų renginių vis dar trūksta

Rodos, moderniųjų technologijų laikais surasti būtiną informaciją ar pasikonsultuoti socialiniuose tinkluose su bendraminčiais nėra sudėtinga, tačiau gana dažnai šių žinių gyvenime nepritaikome. Kartais tos žinios gali netgi būti klaidingos.

Beglobių gyvūnų gausa, žmonių sužalojimo atvejai, šunų savininkų neatsakingumas vis dar kelia nerimą. Internete bei kitur informacijos rasti galima, tik ar visi ir visada jos ieško, ar visada ši informacija būna tiksli?

„Švietėjiškų renginių labai trūksta mažuose miesteliuose, kaimuose, kur šunys dažnai laikomi labai blogomis sąlygomis. Reikėtų daugiau paskaitų apie tai, kaip dresuoti šunį, kokie yra dresūros būdai, ženklai“, – sakė Gustė Ivanauskienė.

Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centro komanda, trečius metus vykdanti visuomenės švietimo projektus, įsitikinusi, kad per švietimą galima padidinti šeimininkų atsakomybę ir stiprinti gyvūnų gerovę.

Mokymo centro komandos nuomone, puiku, kad Vilniaus m. savivaldybė dalyvauja kinologiniame švietime: nemokamai suteikia patalpas ir būtinas priemones, tačiau norėtųsi, kad sostinės pavyzdžiu pasektų ir kitos savivaldybės. Juo labiau, kad šunų mylėtojų klubų yra kiekviename mieste. Yra entuziastų, kurie tokius mokymus galėtų organizuoti.

„Nesvarbu, kokią kinologinio švietimo formą pasirinksite: susitikimą vaikų ugdymo įstaigoje, paskaitą visuomenei ar pramoginį renginį bendruomenei, – sakė Mokymo centro vadovė D.Kvedarienė. – Svarbu siųsti tinkamą žinutę ir kartu visiems kurti gyvūnus mylinčią šalį“.

„Atsakingo šeimininko akademijos“ partneris – Royal Canin Lietuva, organizuoti mokymus taip pat padėjo kinologijos savanoriai.

Guodos Kavaliauskaitės ir Agatos Mulerovaitės nuotraukos

Šuo – gyvenimui, ne vien Kalėdoms (A dog is for life, not just for Christmas) – nekart girdėtas posakis.

Šių žodžių autorė yra žurnalistė, gyvūnų teisių gynėja Clarissa Baldwin.

Pareiga rūpintis naujuoju augintiniu

„Gyvūnas nėra dovana, loterijos objektas ar konkurso prizas. Jis yra gyvas padaras. Turi širdį. Jaučia skausmą. Išgyvena stresą. Ar savo vaikams įteikdami meilės dovaną, gyvą padarą, nepadarysite meškos paslaugos?“ – sako gyvūnų globos organizacijos „Dog Trust“ (D. Britanija) direktorė Clarissa Baldwin.

Šventės greit praeina – lieka pareigos. Rimtos pareigos rūpintis naujuoju augintiniu.

Būtent pareigos ir būna per sunkios tiems, kas iš anksto nepasirengė šuns atėjimui į namus.

Į gyvūnų prieglaudas atgabenę „nebepatinkančius“ augintinius šeimininkai teisinasi: jis graužia batus ir tuštinasi kur papuola, įsivaizdavome jį kitokio charakterio. Pastaruoju metu dar priduria: trūksta lėšų išlaikyti šunį.

Nors ir labai gaila, globos netekusių gyvūnų daugėja ne tik mūsų krašte, bet ir ekonomiškai daug stipresnėse šalyse.

Apsvarstykite visus už ir prieš šeimos taryboje

Prieš įsigydami šunį, apsvarstykite svarbiausius dalykus: kokio dydžio šuns norite, kad ir jam, ir jums pakaktų namuose erdvės; kokios veislės šuo jums tinka pagal gyvūno temperamentą; ar turite lėšų jo išlaikymui ir veterinarinei priežiūrai; ar šeimoje nėra alergiškų žmonių;  jeigu neveisite, ar pasiryšite sterilizuoti augintinį; ar žinote gyvūnų globos įstatymus ir gyvūnų teises; sutinkate paženklinti augintinį ir mokėti priklausantį mėnesinį mokestį; turite kas juo pasirūpins atostogų metu; žinote, kad šunys gyvena 14-16 metų, todėl esate pasiryžę karšinti ir slaugyti susirgusį augintinį ir, galų gale, nesate idealios švaros gerbėjai.

Auklėjimas turi vykti dviem kryptimis

Jeigu vis dėlto nuspręsite įsigyti šuniuką Kalėdoms ir šeimoje yra vaikų, pirmiausia pamokykite vaikus elgesio su šunimi taisyklių. Mokyklose vaikų to nemoko. Teks pasirūpinti patiems.

Pasak visuomenės sveikatos specialistų, šunys daugiausia sužaloja 5-9 metų vaikus (sužaloja galvą, kaklą, rankas ). Sužaloja ne pašaliniai, bet šeimos arba gerai pažįstami šunys.

Patyrę kinologai teigia: tėvai dresuoja šunis manydami, kad to pakanka. Tačiau auklėjimas būtinai turi vykti dviem eismo kryptimis – būtina auklėti ir šunis, ir vaikus. Neerzink šuns, neskriausk ir nesityčiok, netrukdyk miegančio arba ėdančio,– vaikai kaip daugybos lentelę turi iškalti svarbiausias bendravimo su gyvūnu taisykles.

Šuo gali ir turi tapti puikiu žaidimų draugu, bet jis niekada neturi tapti vaikų žaislu!

Tarp vaiko ir šuns užsimezgęs ryšys gali tapti toks gilus, kad, būdamas suaugęs, žmogus gal net susigraudins, prisiminęs savo vaikystės šunį.

Nesigėdykite klausti ir ieškoti atsakymų. Jeigu šunų veislyne, kur pirkote šuniuką, ne viską sužinojote, užsukite į kiekviename mieste įsikūrusį šunų mylėtojų klubą, dresūros aikštelę, dalyvaukite šunų mylėtojų socialiniuose tinkluose.

Pirmosios dienos gali tapti paskutinėmis

Tinkama šuns socializacija yra labai svarbu. Pats reikšmingiausias – pirmasis šuniuko gyvenimo pusmetis. Jeigu tuo metu jis eina iš rankų į rankas, grąžinamas į veislyną ir vėl kažkieno nuperkamas, šuniui padaroma didelė žala.

Bet ką daryti Kalėdų seneliui, jeigu jis pasižadėjo ir turi tesėti savo žodį? Juk šventinis rytas neišvengiamai artėja…

Galbūt jums iš anksto pavyks rezervuoti šunelį veislyne, o pasiimsite jį po švenčių. Po eglute jūsų vaikų tegul laukia knyga apie šunų auginimą ar pavadėliai – tikras garantas, kad ta diena jau netoli ir priminimas, kad reikia atsakingai pasiruošti.

Mūsų krašte dar tik formuojasi tradicijos aukoti gyvūnų prieglaudoms, bet šventinis gerumo laikotarpis kaip tik yra tas metas. Galbūt visos jūsų šeimos apsilankymas gyvūnų prieglaudoje paskatins ateityje pasirinkti globos laukiantį beglobį gyvūnėlį. Kad paskatins didesnę visų atsakomybę, tai jau tikrai.

Kodėl nepatartina įsigyti gyvūną per pačias šventes?

Pirmomis dienomis naujuose namuose šuniukas patiria stresą. Nauji kvapai, nepažįstami daiktai, svetimi žmonės – jokio saugumo. Švenčių šurmulys naujuose namuose taip baugina, kad susijaudinęs jis tesugeba daryti balutes. Svečiai niurko ir tampo mažylį, kai tuo tarpu šuniuko ir svetimų žmonių (ypač vaikų) bendravimas turi būti labai apgalvotas.

Šventiniam šurmuly niekas nepastebės, kaip vaikai žaidžia su naujuoju įnamiu. Apimtas panikos šuo gali gintis ir pirmąkart savo gyvenime kąsti pirmam pasitaikiusiam žmogui. O dar šventiniai fejerverkai – net suaugę šunys jų bijo. Ką bekalbėti apie mažo šuns baimes.

Blogiausiu atveju atiduosim šunį į kaimą,– užgesus švenčių saliutams, svarsto naujieji šeimininkai. O ar garbaus amžiaus tėvai pajėgs susitvarkyti su jaunu, energingu, bet elgsenos sutrikimų jau turinčiu šunimi? Greičiausiai, ne. Ir tada gyvoji dovana pateks į perpildytą gyvūnų prieglaudą.

Dar baisiau, jeigu „nebepatinkanti Kalėdų dovana“ bus išmesta į gatvę.

Lietuvos kinologai linki, kad Jūsų šuniui niekada taip neatsitiktų.

S.Valujevos nuotr.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba parengė įsakymo projektą – siekiama užkirsti kelią nelegaliai prekybai gyvūnų augintinių jaunikliais, įvežamais į Lietuvą iš trečiųjų šalių.

Remiantis naujai parengtu įsakymu, į Lietuvą iš kaimyninių šalių (Baltarusijos ir Rusijos) bus leidžiama vežti šunis, kates ir šeškus tik vyresnius kaip 12 savaičių amžiaus ir paskiepytus nuo pasiutligės, išskyrus išimtinius atvejus, kuriems turės būti gaunami išankstiniai leidimai.

Latvijoje ir Lenkijoje jau dabar neleidžiama įvežti nevakcinuotų jaunų augintinių, išskyrus išimtinius atvejus. Lietuvoje užfiksuotas ne vienas atvejis, kai prekiautojai gyvūnais arba užsiimantys jų veisimu nesąžiningai deklaruoja gyvūnų augintinių įvežimą kaip nekomercinį, tuo tarpu vykdo prekybą jais.

Iš trečiųjų šalių veža nevakcinuotus nuo pasiutligės gyvūnų augintinių jauniklius, o gavę reikiamus dokumentus, perparduoda juos kitose Europos Sąjungos (ES) valstybėse.

Atsižvelgiant į nepalankią pasiutligės situaciją kaimyninėse šalyse (Baltarusija, Rusija, Ukraina), tokių gyvūnų vežimas kelia didelę šios ligos plitimo riziką.

„Deja, vis dar išaiškinama atvejų, kai mūsų šalies privatūs veterinarijos gydytojai talkina nesąžiningiems prekiautojams, klastoja įrašus gyvūnų augintinių pasuose apie jų amžių, skiepus ar gydymą. Todėl VMVT dar 2015 m. sugriežtino šių dokumentų išdavimo kontrolę. Dabar gyvūnų (šunų, kačių ar šeškų) pasus savininkams išduoda tik VMVT teritorinių padalinių valstybiniai veterinarijos gydytojai. Įgyvendinus šį sprendimą, pastebėta teigiamų rezultatų, tačiau vis dar nustatoma ir pažeidimų.“, – sakė VMVT Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjo pavaduotoja Rasa Sirutkaitytė.

Specialistė primena, kad gyvūno pasas būtinas, jei planuojama su augintiniu važiuoti į užsienį, keliauti po ES ar kitas valstybes.

Kitais atvejais visiems šunų, kačių ir šeškų savininkams reikia turėti veterinarijos gydytojo išduotą dokumentą, patvirtinantį, kad gyvūnui reguliariai (pagal vakcinos gamintojo informaciniame lapelyje pateikiamus nurodymus) atliekama vakcinacija nuo pasiutligės.

Jaunesni kaip 12 savaičių, nevakcinuoti nuo pasiutligės arba vakcinuoti 12–16 savaičių amžiaus šunys, katės ir šeškai į Lietuvą kaip ir anksčiau galės būti įvežami tik iš ES valstybių ir kai kurių ne ES narių – Andoros, Šveicarijos, Farerų Salų, Gibraltaro, Grenlandijos, Islandijos, Lichtenšteino, Monako, Norvegijos, San Marino ir Vatikano.

Muitinės pareigūnai atlieka į Lietuvą įvežamų iš trečiųjų šalių šunų, kačių ir šeškų kontrolę, tikrina identifikavimą ir kitus lydinčius dokumentus.

Jeigu nustatoma, kad gyvūnas neatitinka nustatytų reikalavimų, muitinės pareigūnas, suderinęs su savininku arba jo įgaliotu asmeniu, gali grąžinti gyvūną augintinį atgal į trečiąją šalį.

Jei savininkas nesutinka, kad gyvūnas būtų grąžintas, bendradarbiaujant su teritoriniu VMVT padaliniu, gali būti priimtas sprendimas gyvūną laikyti karantine, kol jis atitiks sveikatos reikalavimus arba nugaišinti.

Norintiems įsigyti gyvūnus augintinius asmenims VMVT rekomenduoja apsvarstyti visus aspektus, daugiau pasidomėti apie gyvūnų priežiūrą ir laikymą, o apsisprendus – pirkti iš oficialiai registruotų gyvūnų veisėjų.

http://augintinis.lrytas.lt/prieziura/grieztinama-gyvunu-ivezimo-i-lietuva-tvarka.htm

Pexels.com nuotr.

Šiaulietis Alfonsas Dauskurdis kinologija „susirgo“ vaikystėje. Dabar jis – „jaunas pensininkas“, 18 metų su šunimi dirbęs policijoje ir 5 metus muitinėje. Užsiima šunų dresūra, tačiau jį labai domina ir visuomenės švietimas…

Pokalbis su kinologu Alfonsu Dauskurdžiu.

– Kada ir kaip prasidėjo jūsų kinologinė karjera?

– Pirmasis susidūrimas su šunimis: man dveji metukai, užmigau šuns būdoje. Namiškiai laksto po daržus, laukus, aplink „prūdus“. Niekas nesusiprato apžiūrėti šuns būdos, prie kurios būdavo pririštas močiutės kiemsargis. Atsibudęs, pats išlindau… O jei kalbėtume apie tikrąjį įsitraukimą į kinologiją, reikėtų prisiminti Šiaulių šunų mylėtojų klubo įkūrimo datą – nuo tada viskas prasidėjo. Esu tarptautinės kategorijos IPO teisėjas. Baigiau tuometį Šiaulių pedagoginį institutą ir konservatoriją.

– Ar žmonės, prieš pasirinkdami šunį, jau turi pakankamai žinių ir įgūdžių tinkamai jį auginti, auklėti?

– Kinologinio švietimo Lietuvoje, mano nuomone, vis dar nepakanka. Dar matome daug valkataujančių šunų, gyvūnų prieglaudos perpildytos. Būsimieji gyvūnų šeimininkai turėtų bent minimalius kursus išklausyti, kaip šunį išsirinkti, auklėti, maitinti. Mūsų įstatymai per daug liberalūs, todėl tiek daug šunų neturi savo šeimininkų. Klausiantiems manęs patarimo, kokį šunį rinktis, dažnai atsakau: ,,Jeigu galit neturėti šuns, neturėkit, nes tai rimtas įsipareigojimas“.

– Kartu su Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centro komanda dalyvaujate edukacinėse – pramoginėse programose. Išėjusį iš ringo jus dažnai apspinta žiūrovai. Ko jie klausinėja?

– Klausinėja daug ko, bet dažniausiai, kaip „padaryti“ šunelį protingą. Su humoru jiems atsakau: aš nakčiai šuniui padedu dresūros vadovėlį, uždegu žvakę, kad nereiktų elektros deginti, o ryte priimu egzaminą. Jeigu rimtai,  šunų auklėjimu besidomintiems žmonėms suprantamai ir paprastai bandau paaiškinti, kaip šuo supranta pasaulį, nuo ko pradėti ,,mokslus“, kaip suformuoti šuns motyvaciją.

– Kinologinio švietimo būdų ir formų gali būti pačių įvairiausių. Kas jums labiausiai prie širdies?

– Man labiausiai patinka šuns galimybių demonstravimas pasirodymų metu. Bet, kaip sakoma, teorija – praktikos motina, taigi pirmiausia reikia įsigilinti į šuns prigimtį, mokytis „perskaityti“ šuns kūno kalbą. Šiuo metu plečiu savo dresūros mokyklos „Laukinė orchidėja“ veiklą, žadu pritraukti į švietimą daugiau žmonių. Tai bus edukaciniai užsiėmimai, dresūros pamokėlės ikimokyklinėse įstaigose, mokyklose, pasirodymai miesto šventėse, festivaliuose, šunų parodose ir kituose renginiuose. Skaitysime paskaitas miestelėnams apie šunų socializaciją, šunų laikymo taisykles. LKD Mokymo centras pažadėjo dalintis su mumis savo parengtomis programomis, patirtimi.

– Ar turite Šiauliuose bendraminčių, kas jums padės?

– Yra geras posakis: vienas lauke – ne karys, todėl jau dabar dresūros mokykloje talkina Dovydas Alešiūnas su puikiai išauklėtu bulterjeru Kidu. Tolesnėse parodomosiose programose ir kitose veiklose pritrauksiu daugiau besidominčių kinologija.

– Pakalbėkime pačia mieliausia jums tema: belgų aviganiai – malinua…

– Belgų aviganiais malinua susidomėjau prieš 16 metų, kai Vengrijoje įsigijau kalytę Nemere Zelmą (Rollą), kuri dar gyva. Tai tikrai nusipelnęs šuo. Per aktyvų savo gyvenimą ji nuveikė tiek daug gerų darbų: rado žiedą su briliantu, begalę pamestų telefonų, narkotinių medžiagų (darbas policijoje). Dar turiu Aironą (Runį) – Lietuvos čempioną ir Rakštį – pasirodymų „vinį“. Taip pat auginu 3 metų kalytę iš Lenkijos Eleną Balzbig. Kodėl malinua? Tai vienintelė šunų veislė, kuri pateisino mano lūkesčius. Malinua ištikimi man, aš – jiems. Tuo viskas ir pasakyta.

Aurelija Staskevičienė
Guodos Kavaliauskaitės nuotr.

Pradėkime nuo skaičių – jie visada iškalbingiausi.

Per 11 metų (2005-2015) šunys pražudė 360 amerikiečių. Tarp jų labai daug vaikų. Dauguma incidentų buvo susiję su amerikiečių pitbulterjerais bei jų mišrūnais, rotveileriais, kitais šunimis.

Ar kalti tik šunys? Ne! Juk vaikus dažniausia sužalojo ne kokie nors svetimi, o šeimos augintiniai, pažįstamų šunys.

Dar liūdniau, kad tai atsitiko namų aplinkoje, savame kieme, kur vaikai ir gyvūnai augintiniai turėtų jaustis saugiai.

Lietuvoje kasmet registruojama 4-5 tūkstančiai atvejų, kai šunys sužaloja žmones, iš jų maždaug 25 proc. sudaro įkandimai vaikams iki 15 metų amžiaus.

Taigi, ar dar yra manančių, kad kinologinis švietimas tėra populizmas ir lėšų švaistymas?

Edukaciniai užsiėmimai vaikų ugdymo įstaigose (pradedant darželiais), susitikimai vaikų užimtumo centruose, įvairiose šventėse visuomenei siunčia žinutę: su šunimis reikia mokytis bendrauti!

Reikia labiau pažinti šunis, išmokti jų „kūno kalbą“, mokytis tinkamai bendrauti ne tik su svetimais, bet ir su savais šunimis.

Vaikai ir suaugusieji saugiai bendrauti su būsimu augintiniu turi būtiū mokomi dar prieš įsigyjant šunį –  Lietuvos kinologų draugijos Mokymo centro komanda su kinologijos savanoriais tai daro šunų parodose, įvairiose šventėse, vaikų ugdymo ir kt. įstaigose.

Apie tai nuolat kalbama nemokamose paskaitose visuomenei – Vilniaus m. savivaldybėje Mokymo centras netgi vedė specialių paskaitų ciklą „Atsakingo šeimininko akademija“.

Prisijungti prie švietėjiškų programų yra kviečiami ir gali visi kinologai: pasidalykite savo žiniomis, surenkite saugaus bendravimo su šunimis popietę savo darbovietėje, sudalyvaukite su augintiniais bendruomenės šventėje.

Kaip tai bus susiję su apkandžiojimų prevencija ir visuomenės saugumu? Galime patikinti: bus susiję tiesiogiai!

St.Baraukso nuotr.

Vilniuje vis daugiau draugiškų vietų, kur galima lankytis su augintiniais – pateisinkime pasitikėjimą.

„Šunų paplūdimio buvo laukta jau labai seniai – visi keturkojų šeimininkai džiaugiasi, kad pagaliau Vilniuje tokia vieta atsirado ir kad mūsų miestas stengiasi būti kuo draugiškesnis gyvūnams. Tampame vakarietišku miestu, kur visi elgiasi tolerantiškai ir vietoje draudimų išgirstame vis daugiau pasiūlymų“, – sakė Skaiva Jasevičiūtė, viena iš asociacijos „Už laimingus šunis“ įkūrėjų.

Iki šiol didžiuosiuose Vilniaus parkuose ir skveruose būdavo galima aptikti ženklų, draudžiančių vedžioti šunis.

Tokių nelogiškų ir nedraugiškų ženklų Vilniaus mieste netrukus nebeliks.

Juos  keičia nauji informaciniai ženklai – „Tvarkingų augintinių  zona“, „Saugaus pasivaikščiojimo zona“ – skatinantys šunų augintojus elgtis atsakingai, tvarkingai, šie ženklai yra rekomendacinio pobūdžio.

Gyvūnus  vedžiojantys šeimininkai kviečiami būti sąmoningi ir patys spręsti, ar viešose vietose jų šuo gali sukelti grėsmę aplinkiniams, ar reikėtų jam antsnukio.

Tikimasi, kad draugiškesni ženklai vilniečius pradžiugins ir paveiks kur kas labiau, nei draudimai.

Ištrauka iš strp. „Sostinėje kuriama draugiškesnė aplinka be draudimų“.

Kastyčio Mačiūno ir Marian Paluszkiewicz nuotr.

https://www.vilnius.lt/index.php?3448364670

Nuo rugpjūčio 1 d. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba griežtina šuniukams išduodamų ES gyvūnų augintinių pasų kontrolę.

Išaiškinus ne vieną atvejį, kai privatūs veterinarijos gydytojai, talkindami veisėjams, klastoja gyvūnų augintinių pasus, įrašus apie jų amžius ar skiepus, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) griežtina jaunikliams išduodamų dokumentų kontrolę.

Nuo šių metų rugpjūčio 1 d. iki gruodžio 31 d. gyvūno augintinio pasus šunų, kačių ir šeškų savininkams tiesiogiai išduos tik VMVT teritorinių padalinių valstybiniai veterinarijos gydytojai.

„Privatūs veterinarijos gydytojai, įtraukti į specialų sąrašą, laikinai negalės išduoti pasų, tačiau įrašus juose apie gyvūnui atliktas veterinarines procedūras, galės daryti“, – sako VMVT Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjo pavaduotoja Rasa Sirutkaitytė.

Šiuo metu privatiems veterinarijos gydytojams VMVT teritoriniuose padaliniuose pasų blankai jau neišduodami.

Gydytojai, kurie už juos sumokėjo, bet dar neatsiėmė, atgaus pinigus. Pinigai bus grąžinti ir tiems, kurie nespėjo panaudoti visų, anksčiau įsigytų, blankų.

Šuns ar katės savininkas, norėdamas gauti pasą savo augintiniui ar jo išveistų augintinių vadai, turės:

•  pateikti prašymą VMVT teritoriniam padaliniui, kuriame reikia nurodyti: gyvūno augintinio rūšį, lytį, gimimo datą ir poodinės mikroschemos numerį;

•  patvirtinti pateiktų duomenų teisingumą – pristatyti dokumentus, įrodančius šuns ar katės suženklinimą ir vakcinavimą nuo pasiutligės, kilmės dokumentą (veisliniams gyvūnams augintiniams) ir dokumento, kuriuo patvirtinamas apmokėjimas už paso blanką, kopiją;

•  sudaryti galimybę valstybiniams veterinarijos gydytojams patikrinti gyvūno augintinio tapatybę, t.y. ženklinimą poodine mikroschema.

Šuniukų ir kačiukų vadoms dokumentus tiesiogiai išduos valstybiniai veterinarijos gydytojai tik tuomet, kai augintiniai atitiks nustatytus sveikatos reikalavimus.

Kilus įtarimui, kad pasui gauti pateikti neteisingi duomenys, bus tikrinama, ar pateiktuose dokumentuose nurodyta teisinga informacija.

Tai reiškia, kad bus tikrinama privačių veterinarijos gydytojų, pildžiusių dokumentus, ir veisėjų bei vežėjų veikla, atliekami laboratoriniai tyrimai.

„Sugriežtintą tvarką planuojame taikyti laikinai – iki 2015 m. gruodžio 31 d. Tačiau jeigu tai nepadės sustabdyti neteisėtos gyvūnų augintinių veisėjų, prekiautojų ir vežėjų į kitas šalis veiklos,  neteisėto tokių asmenų bendradarbiavimo su įstatymus pažeidžiančiais privačiais veterinarijos gydytojais, bus imamasi dar griežtesnių apribojimų“, – pabrėžia R. Sirutkaitytė.

Kilus papildomiems klausimams, prašome skambinti VMVT Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjo pavaduotojai Rasai Sirutkaitytei, tel. nr. (8 5) 249 1651.

http://vmvt.lt/lt/naujienos/4282/

St.Barausko nuotr.

Interviu su tarptautine šunų teisėja, Lietuvos kinologų draugijos (LKD) teisėjų kolegijos pirmininke, LKD atsakingąja sekretore, aistringa šunų mylėtoja Julija Aidietiene.

Hobis, kuris įtraukia ir nepaleidžia visam gyvenimui – taip būtų galima pavadinti šunų eksterjero teisėjo darbą, kurį Lietuvoje šiuo metu dirba per pusšimtis žmonių.

Apie tai, kaip šunų parodos atrodo stovint kitoje – teisėjo pusėje, kalbėjausi su tarptautine teisėja, Lietuvos kinologų draugijos (LKD) teisėjų kolegijos pirmininke, LKD atsakingąja sekretore, ilgamete kinologe, aistringa šunų mylėtoja Julija Aidietiene.

Pasitempusi ir dalykiška ringe – tokią parodų dalyviai įprato matyti Juliją. Atrodytų, šios moters užsidegimo ir entuziazmo galėtų pavydėti gerokai jaunesni kolegos…

Koks motyvas kinams kviestis lietuvę teisėją iš kito pasaulio krašto – juk daug pigiau būtų pasikviesti teisėjus iš artimesnių šalių?

Pirmiausia, Kinijos FCI (Tarptautinės kinologų federacijos) sistemai priklausanti organizacija yra labai jauna. Jiems labai svarbus bendradarbiavimas ir pripažinimas. Galima sakyti, kad kinai tokiu būdu prisistato Europai: kviesdami teisėjus iš įvairių šalių pristato tiek savo šalį, tiek šalies kinologiją.

Jie labai stengiasi ir labai daug dirba, kad būtų pripažinti pagrindine organizacija Kinijoje – kaip ir visur, FCI nėra vienintelė organizacija, po kurios sparnu glaudžiasi tokios milžiniškos šalies kaip Kinija kinologai. Bendraudami su įvairiais žmonėmis, jie stengiasi „pagauti“, kur link judėti kiniškajai FCI kinologijai. Kita vertus, kinai, kaip ir mes, kviečia teisėjus, kurie būtų įdomūs parodų dalyviams…
(…)

Visą interviu skaitykite http://augintinis.lrytas.lt/prieziura/teiseja-j-aidietiene-verciau-busiu-nepopuliari-bet-teisinga.htm

Živilė Bilotaitė, 2015 03 05

Lietuvos savivaldybės nebegalės gyventojų reikalauti registruoti ir ženklinti laikomus šunis ir kates.

Teismo sprendimu, šalies savivaldybės nebegalės gyventojų reikalauti registruoti ir ženklinti laikomus šunis ir kates.

Iki šiol už privalomai suženklintų augintinių laikymą savivaldybės iš gyventojų imdavo rinkliavą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas pripažino, jog Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje galiojančių Gyvūnų laikymo taisyklių punktas, numatantis, kad „šunų ir kačių savininkai privalo registruoti ir identifikuoti laikomus gyvūnus”, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymui.

Bylą teismas pradėjo pagal Europos parlamento nario Petro Auštrevičiaus prašymą ištirti, ar Vilniuje galiojančios taisyklės neviršija savivaldybių administracijos kompetencijos gyvūnų gerovės ir apsaugos srityje.

„Savivaldybių renkamas mokestis atbaidydavo gyvūnų savininkus nuo šunų ir kačių ženklinimo. Žmonės pasirinkdavo verčiau nežymėti savo gyvūno, nei mokėti nežinia kam skirtą mokestį, už kurį gyvūnų augintojams netiekiamos jokios arba tik minimalios paslaugos”, – teismo sprendimą komentavo Europos parlamento narys Petras Auštrevičius.

Gyvūnų teisių apsaugos organizacijos vadovės Brigitos Kymantaitės teigimu, surinktos rinkliavos patenka į bendrą savivaldybės biudžetą ir nėra skirstomos tikslingai. Kai kurios savivaldybės dalį lėšų skiria benamių gyvūnų gaudymui, karantinavimui ir eutanazijai, todėl šunis ir kates auginantys žmonės iš surinktos rinkliavos negauna jokių paslaugų.

B.Kymantaitė sako, kad šunis auginantiems gyventojams labiausiai trūksta vietų, kur būtų leidžiama vedžioti šunis be pavadėlių.

Kačių augintojai, Gyvūnų teisių apsaugos organizacijos vadovės teigimu, iš savivaldybės gaunamų paslaugų trūkumu nesiskundžia, tačiau ir reikalaujamo mėnesinio mokesčio už katės laikymą daugiabučiame name prasmė nėra aiški.

„Dažnu atveju katė visą gyvenimą praleidžia namuose ir niekaip neprisideda prie miesto taršos”, – sakė ji.

Todėl, B.Kymantaitės teigimu, gyventojai vengia registruoti savo augintinius – juos užregistravus ir identifikavus poodine mikroschema žmonėms, gyvenantiems daugiabučiuose namuose, atsiranda prievolė savivaldybei mokėti mėnesinę rinkliavą už šuns ir katės laikymą bute.

Prieš porą savaičių Lietuvos Gyvūnų teisių apsaugos organizacijai pasiūlius gyventojams nemokamai suženklinti šunis be prievolės registruoti juos savivaldybėse ir mokėti mokestį, vos per 3 dienas gyvūnus suženklinti pasiryžo net 100 šunų augintojų.

„Apmaudu, bet šiuo metu esantys rinkliavų rinkimo ir panaudojimo motyvai atbaido  gyventojus suženklinti savo augintinius. Tad dėl neaiškių rinkliavų beglobių gyvūnų daugėja ir problema tik aštrėja, o ne dingsta”, – sakė Brigita Kymantaitė.

Dviejų didžiausių Lietuvos miestų savivaldybėse yra užregistruoti tik daugiau nei 21 tūkst. šunų ir beveik 4 tūkst. kačių, nors organizacija FEDIAF (Europos naminių gyvūnų augintinių maisto industrijos federacija, angl. „The European Pet Food Industry Federation”) skaičiuoja, kad Lietuvoje iš viso yra net 740 tūkst. šunų ir 670 tūkst. kačių.

Brigita Kymantaitė sakė tikinti, jog šis precedentas įsigalios ir kitose savivaldybėse, kuriose yra reikalaujama užregistruoti ir paženklinti laikomą šunį ar katę bei mokėti rinkliavą.

Teismo sprendimas dar gali būti skundžiamas.

Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos inf.

G.Kavaliauskaitės nuotr.

Kovo 25 d. LR Seime įvyko diskusija dėl agresyvių veislių šunų sąrašo. Diskusijoje pasisakė ir LKD prezidentė R.Kazlauskaitė.

Lietuvoje viešintis Belgijos visuomenės sveikatos specialistas, veterinarijos gydytojas Ericas Van Tilburghas diskusijoje pasidalijo savo šalies patirtimi ir pripažino, kad pavojingų veislių šunų-mišrūnų sąrašą jie buvo įsivedę, tačiau pamatė, kad jis realybėje neveikia.

E. Van Tilburghas supažindino su apkandžiotų žmonių statistika – 11 mln. gyventojų turinčioje Belgijoje kasmet nuo šunų įkandimų nukenčia apie 100 tūkst. žmonių.

Lietuvos kinologų draugijos prezidentė R. Kazlauskaitė pabrėžė, kad kinologai visada pasisakė prieš pavojingų šunų mišrūnų veislių sąrašą, nes jis nesprendžia problemos. Jos teigimu, vienintelis kelias, norint ką nors pasiekti, yra švietimas.

„Treti metai, kai einame į mokyklas, dabar pradėjome ir visuomenei paskaitas skaityti. Žmonėms reikia išmokti dar vieną kalbą – šunų kūno, jų siunčiamų ženklų kalbą. Aš nejuokauju taip sakydama, nes šunys rodo tam tikrus ženklus, ką jie nori daryti. Jeigu žmogus mokėtų tai perskaityti, tikrai sumažėtų įkandimų skaičius“, – teigė R. Kazlauskaitė.

Pasak jos, kitas svarbus dalykas – dabar egzistuojančių įstatymų vykdymas: „Kalbu apie atsakomybę už padarytą žalą. Jeigu kiekvienas, kurio šuo įkando, ar sugadino turtą, būtų nubaustas pagal įstatymus ir žmonės apie tai žinotų, spauda apie tai praneštų, manau, labai daug žmonių susimąstytų, ar verta turėti neišauklėtą šunį, ir ar verta dėl to rizikuoti savo pinigine“.

Rūta Levickaitė

http://grynas.delfi.lt/gyvenimas/visuomenes-sveikatos-specialiste-zmones-susipyksta-su-savimi-su-savo-gyvunais-ir-tada-atvaziuoja-apkandzioti.d?id=64365048

Neseniai atlikti tyrimai dar kartą parodė: pavojų visuomenei kelia ne tam tikra šunų veislė, o bet koks šuo.

2013 m. gruodį Jungtinių Amerikos valstijų veterinarinės medicinos asociacijos žurnalas (The Journal of the American Veterinary Medical Association) paskelbė išsamiausią mirčių dėl šunų įkandimų tyrimą nuo tų laikų, kai šią sritį pradėta tyrinėti praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Jis grindžiamas naujausiais metodais, kurie anksčiau tokio tipo tyrimuose nebuvo naudoti.

Tyrimo autoriai nustatė keletą veiksnių, padėsiančių ateityje išvengti nelaimių.

Ekspertai jau keletą dešimtmečių teikia šunų auginimo ir veisimo rekomendacijas, kaip sumažinti šunų įkandimų ir su tuo susijusių sužalojimų skaičių – naujausias tyrimas patvirtina daugialypį ankstesniuose tyrimuose atsispindėjusį požiūrį į šunų įkandimų prevenciją.

Penki autoriai, kurių du – Nacionalinės šunų tyrimų tarybos (National Canine Research Council) nariai, o vienas – pagrindinis ankstesnio tyrimo autorius, analizavo 2000-2009 m. dėl šunų atakų įvykusias mirtis. Užuot rėmęsi ribota žiniasklaidoje pasirodančia informacija, kaip būdavo daroma ankstesniuose apkandžiojimus nagrinėjusiuose tyrimuose, autoriai fiksavo labai išsamias atvejų istorijas, remdamiesi detektyvų bei gyvūnų kontrolės pareigūnų ataskaitomis ir interviu su tyrėjais.

Kiekvienas atvejis, aiškinantis su juo susijusius faktus, tirtas ilgai ir kruopščiai – tai truko mėnesius ar net metus, priklausomai nuo konkretaus įvykio. Mokslininkai nustatė, kad patikimiausia informacija paprastai gaunama iš „pirmų rankų“, tačiau to žiniasklaida nepraneša – labai gaila, tačiau dažniausia  naujienose yra pateikiami klaidingi faktai.

Veiksniai, kurių galima išvengti

Tyrimo autoriai nustatė nelaimes sukėlusius veiksnius, kurių galima išvengti: nebuvo pakankamai fiziškai pajėgaus asmens šalia, kuris galėtų įsikišti (87,1 proc.), auka neturėjo artimo ryšio su šunimi (85,2 proc.), šuniui neatlikta kastracija/sterilizacija (84,4 proc.),  dėl amžiaus ar fizinių ypatybių auka negalėjo efektyviai valdyti šuns (77,4 proc.), šeimininkas šunį laikė pririštą arba lauko voljere, o ne kaip šeimos augintinį (76,2 proc.), šeimininko ankstesnis netinkamas elgesys su šunimi (37,5 proc.), šeimininkas šunį kankino ar neprižiūrėjo (21,1 proc.).

80,5 proc. visų tirtų atvejų nustatyti bent keturi iš minėtų veiksnių, o šuns veislė nebuvo reikšminga.

Nacionalinės šunų tyrimo tarybos įkūrėja Karen Delise prieš kelerius metus pasiūlė išskirti dvi šunų grupes – šeimos augintinius ir laikomus kieme, voljere ar pririštus prie būdos. 76,2 proc. žmonių mirčių sukėlusių šunų nebuvo šeimos augintiniai – dauguma gyveno, kaip pas mus mėgstama sakyti, „prie būdos“.

O juk šunys linkę užmegzti ryšį su žmonėmis ir todėl tampa priklausomi nuo žmonių. Nepažįstamose situacijose jie remiasi žmonėmis kaip orientyrais. Tikėtina, kad situacijose, kurias šunys vertina kaip stresą ar grėsmę, neturintys pakankamo ryšio su žmonėmis šunys ginsis – stengsis apsaugoti save.

Ar šuns veislė tikrai svarbu?

JAV veterinarinės medicinos asociacijos žurnale skelbiamo straipsnio autoriai pranešė, kad daugiau kaip 80 proc. nelaimingų atvejų šuns veislės negalima patikimai nustatyti. Žiniasklaidos naujienų pranešimai apie didelę dalį įvykių prieštaraudavo vienas kitam ar net gyvūnų kontrolės ataskaitoms, kas kelia labai dideles abejones dėl teisingo veislės priskyrimo – tokia informacija neturėtų būti naudojama kaip pirminis mokslinių tyrimų šaltinis.

Tik 45 atvejais (18 proc.) šuns veislė buvo nustatyta teisingai. Šiuose 45 incidentuose dalyvavo 20 skirtingų šunų veislių ir du žinomi mišrūnai.

Plačiausiai žinomas ir didžiausias mirčių nuo šunų įkandimų tyrimas (1979 – 1988 m., jis visur cituojamas, juo dažnai remiamasi priimant įstatymus) buvo grįstas žiniasklaidos pranešimais. Įvertinę duomenyse nurodomas šunų veisles tyrėjai atkreipė dėmesį, kad šuns veislės identifikavimas gali būti subjektyvus ir jei šuns tėvai nežinomi, net ekspertai gali nesutarti. Jau seniai žinoma, kad skirtingų veislių mišrūnai dažnai būna visai nepanašūs į savo tėvus. Beje, senojo tyrimo autoriai nenustatė, kad kuri nors šunų veislė labiau už kitas žmonėms kelia didesnį pavojų.

Kad trūksta patikimo šunų veislių nustatymo, patvirtina ir dr. Victoria Voith iš JAV Vakarų universiteto ir Maddie’s prieglaudos medicinos programa (Floridos universiteto Veterinarinės medicinos kolegija). Jie įrodė, kad su gyvūnais dirbančių žmonių nuomonė dėl šunų veislės, kai nežinomi tikslūs šunų protėviai, su DNR analize sutampa rečiau kaip trečdaliu atvejų.

Abiejuose universitetuose atliktos apklausos taip pat parodė, kad net nustatinėjant to paties šuns veislę vertintojų nuomonės dažnai nesutapdavo.

90 proc. naujajame tyrime aprašytų šunų bent viename žiniasklaidos šaltinyje buvo įvardyti kaip vienos veislės atstovai – leidžiant manyti, kad tai buvo grynaveislis šuo.

Tai labai skiriasi nuo fakto, kad 46 proc. JAV auginamų šunų – mišrūnai. Taigi, arba žiniasklaidos pranešimuose šuniui veislė priskiriama labai lengvabūdiškai, neatsižvelgiant į galimus veislių mišrūnus, arba perdėtai koncentruojamasi ties grynaveisliais šunimis. Pastaroji išvada nelabai tikėtina, atsižvelgiant į šunų nuotraukas, kurias gavo šio tyrimo autoriai. Galiausiai žiniasklaida mažiausiai 6 proc. atvejų klaidingai nurodė sužalojimuose dalyvavusių šunų skaičių.

Į ankstesnįjį mirčių nuo šunų įkandimų tyrimą nebuvo tinkamai įsigilinta, bet juo aktyviai piktnaudžiauta,  siekiant pateisinti tokius politinius sprendimus kaip su šunų veislėmis susiję teisės aktai (pavojingų veislių sąrašai), nors tyrimo autoriai ir NEPRITARĖ šiai politikai.

Kadangi tose srityse, kur šio tipo įstatymai priimti, traumų dėl šunų užpuolimų nesumažėjo, pastaraisiais metais vis aktyviau kalbama apie šių teisės aktų naikinimą. Nuo 2012 m. sausio iki 2013 m. gegužės dalis JAV jurisdikcijų atsisakė tokių teisės aktų ar bent svarstė jų panaikinimą.

JAV Advokatų asociacija priėmė rezoliuciją, raginančią visas valstijas, teritorines bei vietos įstatymų leidimo institucijas ir vyriausybines agentūras panaikinti šunų veislių diskriminaciją arba nusistatymą prieš tam tikras veisles. 2013 m. rugpjūtį Baltieji rūmai, cituodami Ligų kontrolės ir prevencijos centrą, paskelbė pranešimą „Prieš šunų veisles nukreipti teisės aktai – bloga idėja“ (Breed-specific legislation is a bad idea). Pranešime rašoma: tyrimai rodo, jog prieš šunų veisles nukreipti teisės aktai neefektyvūs, tai tėra valstybės lėšų švaistymas.

JAV tokiems įstatymams taip pat prieštarauja didžiausios nacionalinės organizacijos: Amerikos veterinarinės medicinos asociacija, Nacionalinė gyvūnų kontrolė, JAV Žmogiškoji draugija ir Geriausių gyvūnų draugų draugija.

Kokia šunų užpuolimų prevencija yra pati geriausia?

Šunų įkandimų prevencija jau kuris laikas koncentruojasi ties keliais veiksniais: šunų auginimo ir veisimo praktikos tobulinimas, geresnis šuns elgesio supratimas, vaikų ir tėvų švietimas apie tinkamą elgesį su šunimis, nuosekli pavojingų šunų/neatsakingų savininkų kontrolė.

Tyrimas parodė, kad daugiau kaip 80 proc. mirčių nuo šunų įkandimų sukėlusių veiksnių galima išvengti vadovaujantis įvairiapusėmis viešosiomis ir privačiomis strategijomis. Todėl rekomenduojama ir tobulinti tyrimus, susijusius su bet kokiais šunų sukeltais sužalojimais (ne tik mirtimis). Tai būtų puiki galimybė politikams, gydytojams ir žurnalistams iš tikrųjų išsiaiškinti, kokia vis dėlto yra pati geriausia traumų nuo šunų įkandimų prevencija.

National Canine Research Council; Potentially Preventable Husbandry Factors Co-occur in Most Dog Bite-Related Fatalities; A COMPREHENSIVE STUDY USING A NEW APPROACH.

http://www.nationalcanineresearchcouncil.com/blog/potentially-preventable-husbandry-factors-co-occur-in-most-dog-bite-related-fatalities/

Parengė Agnė Dvylaitytė

Apdrausti savo augintinius, o ypač kilmingus, pasaulyje gana populiaru. Tuo tarpu Lietuvoje tokias draudimo paslaugas siūlančių bendrovių tėra keletas, ir priežastis gana paprasta: maža rinka. Tačiau neseniai sulaukėme patrauklaus pasiūlymo dalyvauti bendrame projekte, kai šunys būtų draudžiami per Lietuvos kinologų draugiją.

„Specialus draudimas šunų augintojams per LKD jau seniai kirbėjo mūsų galvose, bet tik dabar tam atėjo tinkamas metas. Mes tikime, kad kartu su LKD sukursime labai patrauklų ir gerą draudimo produktą“, – sako Giedrius Čiurinskas, „Colemont draudimo brokeris“ generalinis direktorius.

Apie draudimo subtilybes – pokalbis su G. Čiurinsku.

Baltijos šalyse tarp naujų, nestandartinius draudimo produktus siūlančių, bendrovių dažniausiai nurodomas „Colemont draudimo brokeris“. Kokius naminių gyvūnų draudimo variantus jūs galite pasiūlyti ir kuo jie skiriasi nuo kitų bendrovių siūlomų produktų?

Mūsų siūlomi draudimo produktai skiriasi tuo, jog mes specialiai juos sukuriame ir pritaikome klientui. Dažniausiai šiame procese dalyvauja ir pats klientas. Specialus draudimas šunų augintojams per Lietuvos kinologų draugiją (LKD) jau seniai kirbėjo mūsų galvose, bet tik dabar tam atėjo tinkamas metas.

Mes tikime, kad kartu su LKD sukursime labai patrauklų ir gerą draudimo produktą. Šio draudimo apsauga bus kokybiška, administravimas labai paprastas, o draudimo įmokos gerokai mažesnės, palyginti su tuo, ką šiandien šunų augintojai gali įsigyti Lietuvos rinkoje.

Nuo kokių rizikų siūlote drausti augintinius? Tradiciškai draudimo bendrovės mums siūlo šias draudimines rizikas: gamtinių jėgų, neužkrečiamų ir užkrečiamų ligų, traumų, ugnies, gaisro, vagystės ar trečiųjų asmenų padarytos žalos, išorinio poveikio.

Tai priklausys nuo Lietuvos kinologų draugijos narių  poreikių, pageidavimų ir finansinių galimybių. Be jūsų išvardytų rizikų, dar paminėčiau šuns vertės praradimo riziką bei akcentuočiau civilinės atsakomybės draudimo, įskaitant ir neturtinę (moralinę) žalą, svarbą.

Manau, daugiausia koncentruosimės į gydymo išlaidų ir civilinės atsakomybės draudimo rizikas.

Civilinės atsakomybės draudimas, mano supratimu, yra ypatingai svarbus, nes iš nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų šunų augintojai gali gauti šimtatūkstantines ar net milijonines pretenzijas. Įsivaizduokite, kokios žalos galėtų pareikalauti šuns sužaloto vaiko tėvai, jei sužalojimas būtų ilgalaikis ir vizualus, arba jei net vaikas taptų neįgaliu?

Manau, kad tokios pretenzijos suma būtų milžiniška. Šiuo atveju neapsidraudusiam šuns augintojui tektų labai didelė finansinė našta, nes reikėtų atlyginti ne tik nukentėjusiojo gydymo, priežiūros išlaidas, bet ir prarastas būsimas pajamas, moralinę žalą. Beje, Lietuvos teismai jau šiandien priteisinėja šimtatūkstantines moralines žalas dėl žmogaus sveikatos sutrikdymo.

Todėl labai svarbu ne tik turėti civilinės atsakomybės draudimą, bet ir turėti draudimą su pakankama draudimo suma, pavyzdžiui, ne 50.00, o 500.000 litų.

Manau, apie tai daugelis paprasčiausiai nesusimąsto. Be to, didesnėmis sumomis apdrausti savo civilinę atsakomybę Lietuvoje yra pakankamai sudėtinga, nes draudikai kol kas prisibijo tai daryti.

Ar drausite ir paprastus šunelius, neturinčius kilmės dokumentų, nepriklausančius jokiam šunų mylėtojų klubui?

Jeigu drausime tik gydymo išlaidas ir civilinę atsakomybę, apdrausti bus galima ir paprastus šunelius. Problema dėl nekilmingų šunų kiltų, prireikus apdrausti jų mirtį ar vagystę, kuomet reikėtų nustatinėti tokio šuns vertę.

Kilmingų šunų kaina kartais prilygsta gero automobilio kainai. Ar šių šunų savininkams pasiūlysite kokį nors išskirtinį draudimą?

Dabar yra noras pasiūlyti draudimo produktą, kurio apimtis ir kaina būtų prieinama daugeliui šunų augintojų. Be abejo, brangių šunų savininkai savo augintinius turės galimybę apsidrausti atskirai, o gal net tam sukursime atskirą draudimo paketą.

Jei laikytume šunų veisimą verslu, ar pasiūlysite draudimą ne atskiram šuniui, o visam šunų veislynui (verslui)?

Mūsų pasiūlytas produktas turės tikti tiek paprastam šuns augintojui, tiek ir veislynui. Civilinė atsakomybė dėl šuns padarytos žalos bus apdrausta tiek veislyno, tiek paprasto augintojo atveju. Kalbant apie veislyno, kaip įmonės (verslo), padarytą žalą klientams ar tretiems asmenims, tokiu atveju reiktų draustis atskiru veislyno profesinės civilinės atsakomybės draudimu.

Prieš draudžiantis rekomenduočiau paskaičiuoti ir atsakyti į klausimą, ar dėl mano, kaip veislyno, veiklos gali atsitikti žala, kurios dydis gali būti kritinis veislyno verslui. Jei maksimalią žalą, kurią, jūsų manymu, jūsų veislynas gali padaryti tretiems asmenims, galite įstengti atlyginti, tuomet draudimo nereikia.

Lietuvos kinologai su savo augintiniais dažnai vyksta į tarptautines šunų parodas užsienyje – ar bus įmanomas specialus draudimas, kad be didelių komplikacijų ir biurokratinių keblumų būtų atlyginta žala nuo nelaimingų atsitikimų, įvykusių ne Lietuvoje?

Taip, draudimas galios ir užsienyje.

Pagal planuojamą projektą šunys būtų draudžiami per Lietuvos kinologų draugiją. Minėjote, kad gerokai sumažėtų draudimo įmoka…

Kaip jau minėjau, dėl gerokai paprastesnio draudimo administravimo mechanizmo per Lietuvos kinologų draugiją, tai yra, centralizuoto duomenų pateikimo, įmokų surinkimo, dokumentų išdavimo, žalų reguliavimo ir, kas  svarbu draudikams,– apdraustųjų kiekio užtikrinimo, draudikai galėtų pasiūlyti gerokai mažesnes draudimo įmokas. Priklausomai nuo projekto apimties, įmokos vienam šuns augintojui gali sumažėti net keletą kartų. Aš manau, kad vienam apdraustajam įmokos galėtų būti nuo 20 iki 100 litų.

Statistiškai daugiausiai naminių gyvūnų apdrausta Švedijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Teigiama, kad Švedijoje yra apdraustas kas antras šuo. Kodėl jie taip elgiasi?

Draudimas yra vienas iš subrendusios ir finansine savo ateitimi besirūpinančios visuomenės bruožų. Šiandien mūsų draudimo supratimas ir lygis (Lietuvos draudimo rinkos įtaka BVP) yra apie 5 kartus mažesnė nei Vakarų Europos šalyse. Kalbant apie šunų draudimą, jis turbūt yra keliasdešimt kartų mažesnis.

Pirmiausia, žmogus, apsidraudęs savo, kaip šuns augintojo, civilinę atsakomybę rūpinasi savo saugia finansine ateitimi. Antra, jis rūpinasi visais kitais (visuomene).

Trumpai tariant, draudimas padėtų nukentėjusiajam gauti visavertį gydymą ir sklandų žalos atlyginimą, o šuns augintojui garantuotų didelę finansinę pagalbą ir nesugadintą viso likusio gyvenimo dėl vieno nelaimingo atsitikimo.

Ar jau parengtos šunų draudimo taisyklės? Jei taip, kur galėtume su jomis išsamiau susipažinti?

Šiuo metu aiškinamės poreikius, renkame informaciją apie šunis, augintojus, gydymą ir rinką. Kai tai bus padaryta, kartu su draudiku ir klientu (LKD) parengsime specialias draudimo taisykles ir sąlygas, pritaikytas Lietuvos šunų augintojų poreikiams.

A. Staskevičienė

Post scriptum: Prašome sudalyvauti draudimo bendrovės siūlomoje apklausoje (žr. dešinėje).

„Aš ir tu – vieno kraujo“ – šunų kraujo donorystės akcija tokiu pavadinimu spalio 18 dieną buvo surengta Vilniuje.

Sostinės Antakalnio gatvėje įsikūrusios modernios zoologijos prekių parduotuvės patalpose  veterinarijos gydytojai kartu su šunų mylėtojais įrengė kraujo donorystės punktą.

Dalyvauti šioje akcijoje buvo kviečiami visi šunys, bet labiausiai – vadinamojo „agresyvių veislių sąrašo“ atstovai. Kraujo davė amerikiečių Stafordšyro terjerai, Argentinos dogai, neveisliniai šunys.

„Padarykime gerą darbą ir tuo pačiu parodykime visuomenei, kad visi šunys yra vieno kraujo ir kad „stafukų“ ar kitų šunų šeimininkai yra atsakingi bei pilietiški asmenys, priešingai, nei dažnai žiniasklaidoje apie juos formuojama nuomonė“, – sakė viena akcijos organizatorių Lina Bogdanovičienė.

Reikalavimai šunims donorams buvo įprasti: šuns šeimininkai turėjo pateikti augintinio sveikatos pasą, keturkojis donoras turėjo būti ne jaunesnis nei vienerių metų amžiaus ir sverti daugiau nei 25 kilogramus.

Norintieji dalyvauti akcijoje registravosi ir gavo išsamią informaciją iš anksto.

„Padėkite gelbėti gyvybes, nes kraujo perpylimo bet kada gali prireikti bet kuriam keturkojui“, – į socialiai atsakingus šunų šeimininkus kreipėsi akcijos sumanytojai (Všį „Lesė“ ir CanisCattus) .

„Šia akcija siekta atkreipti dėmesį į visuomenės ir valdžios skeptiškai vertinamas šunų veisles, kad jos nėra tokios pavojingos, kaip įsivaizduojama. Šunų augintojai nori, kad būtų panaikintas agresyvių ir pavojingų šunų sąrašas. Tačiau Maisto ir veterinarijos tarnybos atstovai su tuo nesutinka, teigiama, kad kasmet šunys Lietuvoje apkandžioja puseptinto tūkstančio žmonių“, – apie akciją rašė lrytas.lt.

Primename, kad Lietuvos kinologų draugija visada pasisakė prieš agresyvių veislių šunų sąrašą ir siekė, kad visi šunys turėtų lygias galimybes.

Daugiau apie donorystės akciją: http://augintinis.lrytas.lt/ivairenybes/sostineje-keturkojai-nemokamai-tapo-kraujo-donorais.htm

Susiję straipsniai: https://archyvas.kinologija.lt/?cat=51&lan=ltu

Vėl dedamos pastangos panaikinti vadinamųjų „kovinių“ veislių šunų sąrašą.

Rugsėjo 26 d. LR Seime apie būtinybę naikinti pavojingų veislių šunų sąrašą diskutavo suinteresuotų žinybų atstovai, gyvūnų gerovės specialistai.

Lietuvos kinologų draugijai konferencijoje atstovavo LKD prezidentė Ramunė Kazlauskaitė, ji akcentavo minėto sąrašo neveiksmingumą, kalbėjo apie švietimo, šunų auklėjimo, šeimininkų atsakomybės svarbą.

„Daugiau dėmesio reikia skirti žmonių švietimui ir gyvūnų auklėjimui. Lietuvos kinologų draugija egzistuoja jau 20 metų ir tų šunų, kurie yra šiame sąraše, elgsena ženkliai pasikeitė, – konferencijoje sakė R. Kazlauskaitė. Tam, kad šiuos šunis būtų galima veisti, jie turi dalyvauti šunų parodose ir gauti įvertinimus…“

Gyvūnų gerovės klausimais dažnai pasisakantis Seimo narys, grupės „Žmonės už gyvūnus“ iniciatorius Petras Auštrevičius, sukvietęs į diskusiją veterinarijos gydytojus, dėstytojus, gyvūnų globos organizacijų atstovus, savivaldybių bei Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos narius, teiravosi, ar iš tiesų toks sąrašas reikalingas, bei ar jis nors kiek pagerina visuomenės saugumą…

Išsamiau:
http://grynas.delfi.lt/gyvenimas/specialistai-negali-atsakyti-kam-reikalingas-pavojingu-sunu-veisliu-sarasas.d?id=62694207#ixzz2g5EZfpnh

Lietuvos kinologų draugijos taryba apsvarstė incidentą, įvykusį Druskininkuose rugpjūčio 4 d. po parodų, ir įvertino veisėjos ir šunų savininkės Elenos Chekovos bei su ja buvusių asmenų – jos šeimos narių (Rusijos piliečių) ir  Jelenos Vidjakovos, jos sutuoktinio bei sūnaus (Latvijos piliečių) – veiksmus kaip žiaurų elgesį su šunimi, kuris nesiderina su Tarptautinės kinologų federacijos (FCI) veisėjo vardu.

Nuspręsta:

1.    Anuliuoti visus Elenos Chekovos šunų rezultatus, gautus š.m. rugpjūčio  2-4 d. Druskininkuose vykusiose šunų parodose.
2.    Neribotam laikui uždrausti E. Chekovai ir su ja buvusiems asmenims dalyvauti bet kokiame LKD ir jos narių organizuojamame renginyje.
3.    Pranešti Rusijos kinologų federacijai ir Latvijos kinologų federacijai apie aukščiau paminėtų asmenų elgesį su gyvūnais ir prašyti ataskaitos, kokių priemonių buvo imtasi šių asmenų atžvilgiu.
4.    Apie aukščiau nurodytus veiksmus informuoti FCI.

Regarding the incident at the dog show in Druskininkai

The Council of Lithuanian Cynological Society (LKD) has discussed the incident which happened on the 4th of August in Druskininkai after the show.

The Council has evaluated the behavior of breeder and dogs‘ owner Mrs. Elena Chekova and also behavior of people who have been together with her during the incident – her family members (Russian citizens) and Jelena Vidjakova, her husband and son (Latvian citizens). Behavior was evaluated to be cruel and clashing the image of Federation Cynologique Internationale (FCI) breeders.

It was decided to:

1.    Invalidate all results which were obtained by Mrs. Elena Chekova‘s dogs in the shows in Druskininkai, on the 2nd, 3th and 4th of August in 2013.
2.    Forbid the participation of Mrs. E. Chekova and people who have been with her during the incident at any event organized by LKD or it‘s members.
3.    Inform Russian Kennel Club (RKF) and Latvian Kennel Club (LKF) about behavior of persons mentioned above and ask what measures were taken  because of this incident.
4.    Inform FCI about actions above.

Šuo nėra mūsų visų problemų šaltinis ir neturėtų būti „baimės“ simbolis.

Savo problemas matančioje ir pilietinėje visuomenėje dėmesį reikėtų skirti kitiems bendruomenės nariams: girtuokliams (Lietuvoje kasmet nuo alkoholio žūva ~1000 žmonių), nedrausmingiems vairuotojams (kasmet apie 300 žmonių miršta keliuose), potencialiems savižudžiams (~ 1000 žmonių kasmet nusižudo Lietuvoje).

… „Baimė“, kuri dažnai asocijuojasi su šunimi, tai infekcijos.

Iš tiesų man labai graudu, kad baigę 12 klasių žmonės nežino elementarių dalykų – žmogus ir šuo turi labai mažai bendrų ligų. Nei šuo žmogų sifiliu užkrės, nei žmogus šunį gripu.

… Kalbant apie šuns kailį ir išmatas arba per kailį plintančias infekcijas, reikėtų paminėti, kad visi naminiai šunys yra skiepijami kiekvienais metais prieš pasiutligę ir kai kuriuos labiausiai paplitusius ligų sukėlėjus.

Prieš skiepą šuo gauna antihelmintinius vaistus – prieš kaspinuočius, kitas labiausiai paplitusias kirmėles.

Tam, kad naminis šuo, didelę laiko dalį praleisdamas namie (nuolat plaunamas/valomas) taptų ligų šaltiniu, reikia tikrai pasistengti ir visiškai savo augintiniu nesirūpinti…

Visą piliečio nuomonę skaitykite http://delfi.lt/pilietis.delfi.lt/voxpopuli/nuomone-sunu-bijo-neissilavine-zmones.d?id=61765549

Šuo be antsnukio Europoje – kasdienybė, Lietuvoje – baudos.

Vilniuje jau ketvirti metai keturkojų šeimininkai kartu su savo augintiniais gali išsilaikyti elgsenos (socializacijos) testą, kuris leidžia šunį vedžioti be antsnukio.

Visais kitais atvejais už tai gresia įspėjimai ir net piniginės baudos. Kol daugumoje Europos šalių šunys net nepažįsta tokio daikto kaip antsnukis, Lietuvoje manoma, kad toks prietaisas – gera apsauga nuo neprognozuojamo keturkojo elgesio.

Antsnukio būtinybė – pagal šuns svorį

Vilniaus miesto savivaldybė informuoja, kad pernai buvo surašyti 339 protokolai dėl gyvūnų laikymo ir auginimo taisyklių pažeidimų, tarp jų ir augintinio vedžiojimo be pavadėlio ir antsnukio.

Daug tai ar mažai – sunku spręsti, nes iki šiol Lietuvoje neturime vieningos augintinių registravimo sistemos, kuri leistų pasakyti, kiek šunų yra laikoma daugiabučiuose, kiek privačiuose namuose.

Šiuo metu galiojanti tvarka nustato, kad šunys bendrojo naudojimo patalpose, viešose vietose vedžiojami laikant už pavadėlio ir su antsnukiu. Šunys, sveriantys iki 10 kg ir šunų jaunikliai iki 4 mėnesių, gali būti vedžiojami be antsnukio, bet laikant už pavadėlio.

„Jeigu šalia yra žmonių ar gyvūnų, pavadėlis turi būti sutrumpinamas tiek, kad šuo nekeltų grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams“, – rašoma Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos apraše. Šiame dokumente taip pat numatyta, kad šunis reikėtų vedžioti tik specialiose įrengtose gyvūnų vedžiojimo aikštelėse.

Jei tokių aplink gyvenamąją vietą nėra – laukymėse, parkų pakraščiuose, kitose rečiau žmonių lankomose vietose.

„Jei šuns laikytojas, vedžiodamas savo augintinį uždaroje gyvūnų vedžiojimo aikštelėje, gali užtikrinti, kad jo šuo nekels grėsmės kitiems gyvūnams ir žmonėms bei nepabėgs iš aikštelės šuo gali būti be pavadėlio ir (ar) antsnukio“, – išimtis, kuomet antsnukis nebūtinas, taip pat numato aprašas.

Už šių taisyklių nepaisymą, administracinių teisės pažeidimų kodekse numatytos sankcijos – įspėjimas arba bauda iki 200 Lt. Jei pažeidimas padaromas ne pirmą kartą, gresia didesnės baudos, kartais netgi su gyvūno konfiskavimu.

Nueita lengviausiu keliu

Lietuvos kinologų draugijos (LKD) prezidentė Ramunė Kazlauskaitė sako, kad nutarimas šuniui dėti ar nedėti antsnukio pagal jo svorį, nėra pats logiškiausias, nes ir maži šunys gali būti agresyvūs, o dideli – ramūs.

„Kol kas nueita paprasčiausiu keliu. Priimtas sprendimas, kad mažas šuo negali padaryti daug žalos, todėl jam ir nereikalingas antsnukis – tikriausiai tokia yra logika. Iš kitos pusės žinome, kad yra kai kurių veislių šunys, kuriems antsnukis tikrai yra nebūtinas, nors pagal taisykles jiems jo reikia“, – situaciją komentavo R. Kazlauskaitė.

Tiesa, Vilniuje taikoma viena išimtis – antsnukis nėra būtinas tiems keturkojams, kurie kartu su savo šeimininkais yra išsilaikę taip vadinamą socializacijos testą. Tokią galimybę ketvirti metai suteikia LKD, jos vadovė skaičiuoja, kad tokių pažymėjimų Vilniuje jau išduota keli šimtai.

„Tokia Vilniaus miesto siūloma tvarka yra pakankamai gera. Tai skatina auklėti, mokyti savo šunį, nes socializacijos testą gali išlaikyti tik mokytas šuo. Išauklėtas šuo savaime tampa mažiau pavojingas aplinkai“, – pasakojo R. Kazlauskaitė.

Žmonės, kartu su savo augintiniais išlaikę specialų testą, šunį vedžiodami paprastai su savimi turėtų turėti ir šio testo pažymėjimą, kurį reikalui esant gali parodyti pareigūnui ar triukšmą keliančiam praeiviui. Tokio testo kaina Vilniaus mieste siekia apie 25 litus. Tiesa, pažymėjimas yra išduodamas ne tik šuniui, bet ir jo šeimininkui, todėl šeimos nariams neperduodamas, visi vedžiojantys šunį turi išsilaikyti atskirus testus.

Antsnukis problemos nesprendžia

Lietuvoje šunims dedamas antsnukis paprastai suprantamas kaip apsauga nuo neprognozuojamo, agresyvaus, neišdresuoto gyvūno elgesio, tačiau pašnekovė abejojo šio teiginio pagrįstumu.

„Jeigu kalbėtume tiesiai šviesiai – tai nėra tokia jau didelė apsauga…  Šuo potencialiai gali įkąsti, nes turi dantis“, – svarstė R. Kazlauskaitė.

Anot jos, Europos šalių praktika rodo, kad yra labai mažai šalių, kuriose šunys privaloma tvarka turi dėvėti antsnukį: „Nesu tikra, kad iš viso rasite šalį, kurioje antsnukis yra privalomas, – abejojo R. Kazlauskaitė. – Gal Rusijoje kur nors, bet ten jeigu toks dalykas ir yra, niekas nepaiso tokių taisyklių, ir Baltarusijoje tas pats. Pas mus yra labai klaidingai manoma, kad jeigu uždėsime antsnukį, niekas nesikandžios. Užmirštamas vienas dalykas, kad tų šunų, kurie kandžiojasi, šeimininkai taisyklių nepaiso – gali taisykles rašyti kokias tik nori. O antsnukius deda tie patys šeimininkai, kurie tvarkingai išauklėja šunis ir kurie ir be antsnukio nesikandžioja. Tokia yra tiesa“.

Kaip išeitį iš šios paradoksalios situacijos moteris teigė matanti privalomą socializacijos testo įteisinimą. Tuomet keturkojų šeimininkai galėtų laisva valia pasirinkti – arba šunį visada vedžioti su antsnukiu, arba jį išdresuoti ir tuomet antsnukis nebūtų privalomas.

Rūta Levickaitė

Stasio Barausko nuotr.
www.lrytas.lt/grynas, 2013 m. kovas
http://grynas.delfi.lt/gyvenimas/suo-be-antsnukio-europoje-kasdienybe-lietuvoje-baudos.d?id=60971365

Išsamiau apie elgsenos testo laikymą: https://archyvas.kinologija.lt/?p=1212&lan=ltu

Gvvenimas su daugiau nei vienu šunimi gali būti labai įdomus. Šunys mėgsta kitų šunų kompaniją, tačiau labai svarbu išmokyti gyvūnus tinkamai bendrauti tarpusavyje.

Jeigu jūs visuomet leisite šunims bendrauti tarpusavyje, nesikišite į jų gaują, gali iškilti sunkumų. Sakykime, šunį bus sunku šunį pasišaukti pas save, kadangi jis nejaus ryšio su šeimininku.

Šunys dažnai konkuruoja dėl mėgstamų dalykų – maisto, žaislų, šeimininko dėmesio, todėl privalote stebėti augintinius ir stengtis sustabdyti bręstančius konfliktus.

Būtina, kad šunys mokėtų pagrindines komandas (sėdėk, negalima, palik), bei iškart reaguotų į savo vardą, kad lengviau galėtumėte juos kontroliuoti.

Taip pat svarbu, kad augintiniai suprastų, jog visas gerybes – žaislus, maistą ir kitką – duoda šeimininkas. Jeigu yra požymių, kad dėl kažkurių daiktų šunys ruošiasi kovoti, stenkitės tą objektą pašalinti, grąžinkite jį tik tuomet, kai šunys elgsis tinkamai.

Augintiniai turi turėti atskirus maisto dubenis, guolius, žaislus. Jei duodate skanėstų, duokite visiems, tačiau stenkitės, kad šunys nebūtų arti vienas kito, kai ės – jie gali pradėti konkuruoti.

Šunims būtina gerai įsidėmėti savo vardus – prireikus, galėsite iš gaujos pasišaukti tik vieną augintinį. Taip pat turėtumėte išmokyti augintinius „grupinio“ kvietimo signalo, kad prireikus visi augintiniai atbėgtų pas jus.

Nepamirškite mokyti augintinius gerų manierų. Viena jų – nešokinėti ant šeimininko ir kitų žmonių.

Taip pat šunys turi mokėti laukti, tapti kantrūs: turi suprasti, jog duosite skanėstų, maisto, žaisite su jais tik tuomet, kai nešokinės ant jūsų, ramiai tupės, palauks.

Jeigu pradėjote glostyti vieną augintinį, o kitas įsiterpė tarp jūsų prašydamas dėmesio ir jūs jį taip pat paglostėte, pasielgėte netinkamai – paskatinote antrojo šuns netinkamą elgesį. Kuomet bendraujate su vienu augintiniu, kiti šunys neturėtų kištis.

Tačiau nepamirškite, jog visiems savo šunim privalote skirti vienodai dėmesio.

http://www.reksas.lt

St.Barausko nuotr.

Mano gyvenimas trunka dešimt – penkiolika metų. Kiekvienas išsiskyrimas su tavimi – kančia. Prieš įsigydamas mane, pamąstyk apie tai.

Duok laiko suprasti, ko reikalauji iš manęs.

Puoselėk savyje pasitikėjimą manimi – tuo pasitikėjimu aš gyvenu.

Niekada nepyk ant manęs ilgai ir niekada nebausk uždarydamas mane atskirai. Tu turi savo darbą,  draugus, laisvalaikį. Aš turiu tik Tave…

Kuo daugiau kalbėk su manimi. Aš nesuprantu tavo žodžių, bet jaučiu tavo toną, kuriuo į mane kreipiesi.

Žinok, kad niekada nepamirštu, kaip su manim elgiamasi.

Prieš pakeldamas ranką prieš mane, prisimink: savo iltimis lengvai galiu sutrumpinti Tavo ranką, bet niekada taip nepasielgsiu.

Prieš supykdamas ant manęs dėl mano nenoro, užsispyrimo ar tingumo, pasvarstyk, gal man negera dėl blogo maisto, gal per ilgai buvau saulėkaitoje, o gal mano sąnariai ar širdis jau nusilpo ir pavargo.

Pasirūpink manimi, kai pasensiu – išauš diena, kai ir tu būsi senas.

Man sunkią valandą būk su manimi ir niekada neištark: „Aš negaliu į tai žiūrėti” arba „Tegul tai įvyksta man nesant” – su Tavimi man visada lengviau.

Parengta pagal užsienio spaudą

St.Barausko nuotr.

LKD Mokymo centre paskaitų kursą išklausė ir sertifikatus gavo pirmoji šunų savininkų grupė.

Organizuoti kursus „Aš saugus. Tu saugus. Mes saugūs“ LKD Mokymo centrą paskatino 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojęs naujasis LR Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas.

Minėtas įstatymas numato naujus reikalavimus dėl kovinių ir pavojingų šunų bei jų mišrūnų (Įstatymo 8 straipsnio 1 dalis) laikymo, veisimo ir įvežimo į mūsų šalį.

Kursai šunų savininkams vyko vasario 15 ir 23 d., į juos aktyviai registravosi ne tik vilniečiai, bet ir kitų šalies miestų gyventojai.

Vasario 15-ąją paskaitas skaitė Lina Bogdanovičienė ir Daiva Strepetkaitė.

Teisininkė L.Bogdanovičienė kalbėjo apie LR įstatymus ir norminius teisės aktus, kurie reglamentuoja gyvūnų laikymą, naudojimą ir gerovę. Teisininkė išaiškino, kaip turi būti registruojami pavojingų ir kovinių veislių šunys, kaip vykdoma jų apskaita.

Veterinarijos gydytoja D. Strepetkaitė (Lietuvos retriverių mylėtojų klubo vadovė, LKD šunų veisimo komisijos narė) kursų klausytojus supažindino su šuns anatomija bei fiziologija, nurodė dažniausiai pasitaikančius šunų susirgimus, patarė, kaip jų išvengti.

Taip pat ji kalbėjo apie pirmąją medicinos pagalbą šunims, profilaktinius skiepus ir kita.

Vasario 23 d. vykusiuose kursuose Livija Zizevskė, VŠMB ir Valų korgių mylėtojų klubo vadovė, kinologijos srityje dirbanti beveik 30 metų, kalbėjo apie žmonijos evoliuciją ir kaip, priklausomai nuo to, pasikeitė šunų elgsena.

„Nors šunų elgsena ir paskirtis, bėgant laikui, smarkiai pakito, šunų instinktų šie pasikeitimai nenuslopino. Instinktai kartais prasiveržia, o žmogus to nesupranta arba nenori suprasti. Tuomet ir kyla nesusipratimų“, – sakė L.Zizevskė.

Ji pabrėžė, kad šuns šeimininko reakcija ir veiksmai visą laiką turi žingsniu aplenkti šunį. Žmogus turi numatyti padarinius, užbėgti įvykiams už akių. Todėl būtina išmanyti šuns kūno kalbą, numatyti galimus netinkamo elgesio požymius, tinkamai skatinti, laiku pagirti augintinį. Jeigu prasikalto, tinkamai ir laiku nubausti.

„Šuo turi aiškiai suprasti, kada gerai pasielgė, o kada  netinkamai. Dvigubų standartų šiuo atveju nėra“, – elgesio su šunimi niuansus aiškino kinologė L.Zizevskė.

Kauniečiai šunų elgsenos specialistai Egidijus Brazys ir Jonas Valančius („Reksas“) kursų klausytojams pabrėžė teigiamos šunų motyvacijos svarbą. Jie parengė praktines užduotis ir supažindino su pasaulyje populiaria šunų auklėjimo metodika – elgsenos formavimu klikerio (liet. spragtukas) pagalba.

Šią teigiamos motyvacijos metodiką jie demonstravo su kursuose dalyvavusiais klausytojų keturkojais – dviem Argentinos dogais ir Džeko Raselo terjeru. Treneriai akcentavo šuns pasitikėjimo žmogumi bei jį supančia aplinka svarbą, rodė pratimus, kurie stiprina šuns ir žmogaus ryšį, skatina šuns dėmesingumą.

Vilnietis dresuotojas Sergej Gračiov, Lietuvos amerikiečių Stafordšyro terjerų mylėtojų klubo vadovas, sakė, jog žmogus turi mokėti valdyti konfliktus, kad šie neišaugtų į stiprų susidūrimą, turintį neigiamų padarinių.

„Amstafas“ – drąsus, draugiškas, stabilios psichikos šuo. Ir jeigu jis link tavęs energingai atlekia, dažniausiai tenori draugauti, žaisti. Tai lengvai mokomas šuo, apskritai, šios veislės šunys mokosi iš kiekvienos naujos patirties“, – remdamasis šios veislės šunų veisimo ir auginimo patirtimi, tikino S.Gračiovas.

Pranešėjo nuomone, labai svarbu, kad šuo šalia šeimininko jaustųsi saugiai. Jeigu šuo jausis saugus, niekas negalės išprovokuoti jo negatyvaus elgesio.

Pranešėjas taip pat sakė: „Elgsenos problemų atsirandą dėl šuns bailumo, nepasitikėjimo, todėl būtina pastebėti šiuos požymius ankstyvame šuniuko amžiuje, spręsti laiku, kol tai netapo didele yda. Deja, šeimininkai į tai neatkreipia dėmesio“.

Kursų organizatorė Jonaistė Jusionytė, pasibaigus paskaitoms, sakė, kad šie mokymai bus organizuojami nuolat: „Buvo atsakyta į daugybę pačių įvairiausių klausimų. Manau, dvi kursų dienos klausytojams neprailgo, buvo naudingos. Visi lektoriai akcentavo hierarchijos svarbą, aiškų hierarchijos laiptelių pasiskirstymą šeimoje. Neliko abejojančių, kad ant aukščiausio laiptelio stovi šuns šeimininkas, žmogus. Visi pabrėžė ir kitką: mažo šuniuko auklėjimas prasideda nuo pirmosios jo atvykimo į naujus namus dienos. Ir tik nuo šeimininkų priklauso, koks užaugs šuo. Nuo šeimininkų sumanumo, kantrybės, meilės ir pasitikėjimo vienas kitu priklauso augintinio ateitis. Susidomėjimas kursais buvo didelis. Paskaitose žmonės labai aktyviai uždavinėjo klausimus, dalyvavo diskusijose. Sulaukėme televizijos žurnalistų dėmesio, informaciją viešins ir populiarūs kinologiniai portalai (Bimas.lt ir kiti) “.

Laukiame kursų klausytojų atsiliepimų: http://www.facebook.com/KinologijaLT

www.bimas.lt nuotraukos

Vasario 1-2 d. Biglių klubo iniciatyva pirmą kartą Lietuvoje bigliams atlikti svarbūs tyrimai.

Bigliai buvo tirti dėl genetiškai paveldimo Musladin Lueke Sindromo (MLS).

Bendradarbiaujant su „Jakovo veterinarijos centru“ šunims paimti kraujo mėginiai, kurie išsiųsti į „Laboklin“ laboratoriją Vokietijoje. Tyrimo rezultatai paaiškės iki kovo 1 dienos.

Šiuo metu savanoriškoje tarptautinėje biglių sveikatos duomenų bazėje užregistruoti 1257 šunys, kuriems atlikti MLS tyrimai. Bazėje užregistruoti keli pažeisti šunys, o apie 7 proc. registruotų šunų – MLS nešiotojai, kurie gana paplitę nuo JAV, Australijos iki Europos.

Biglių klubo prezidentė Jolanta Gegelienė sakė, kad „nors Lietuvoje nesame susidūrę su bigliais, kurių požymiai bylotų apie šį sindromą, tačiau pastaruoju metu tarptautinė biglių bendruomenė plačiai  diskutuoja apie šių tyrimų naudą ir svarbą veisiant. Mes taip pat siekiame, kad Lietuvoje būtų veisiami sveiki bigliai, džiaugiamės, kad tokią iniciatyvą palaikė ir klubo nariai“.

Musladin Lueke Sindromas (MLS) yra genetinis sutrikimas, jis būdingas tik bigliams.

Sindromas pasireiškia išoriniais defektais: trumpais išoriniais pirštais (dėl kurių šunys juda it pasistiebę ant pirštų galų), aukštai „įstatytomis“ ausimis, plačia kaukole, siauromis akimis ir itin įtempta oda.

MLS turintys šunys yra nedidelio ūgio, dėl storos neelastingos odos bei raumenų juda tarsi sukaustyti. Nors daugeliu atveju pastebimas normalus, bigliams įprastas temperamentas, tokiems šunims pasitaiko epilepsijos priepuolių, išsivysto artritas.

Ištyrus biglį dėl MLS, išsiaiškinama, ar šuo yra pažeistas, nešiotojas ar neturintis MLS geno.

Atsakingai atliekant veisiamų šunų atranką – neveisiant pažeistų šunų, o nešiotojus veisiant tik su šunimis, neturinčiais mutavusio MLS geno, ši biglių veislės sveikatos problema gali būti lengvai pašalinta.

Biglių klubas, norėdamas užtikrinti gerą Lietuvos biglių sveikatą ir rūpindamasis šios puikios šunų veislės ateitimi, planuoja šiuos tyrimus kartoti.

Biglių klubas, įsteigtas 2006 m., yra biglių veislės mėgėjus vienijanti asociacija, priklausanti  Lietuvos kinologų draugijai.

Klubas šiuo metu vienija per 70 narių visoje Lietuvoje. Kasmet klubas organizuoja įvairius renginius biglių mylėtojų bendruomenei, įskaitant ir klubo parodą, sutraukiančią dalyvių iš įvairių Europos šalių.

Biglių klubo prezidentė Jolanta Gegelienė.
Mob. 8 685 23 430, info@bigliuklubas.lt

Egzistuoja ne vienas oficialus užsienio valstybių dokumentas, patvirtinantis, jog įstatymai, nukreipti prieš tam tikras šunų veisles, nepadeda sumažinti šunų agresijos atvejų. Pateikiame alternatyvą dabar Lietuvos Respublikoje egzistuojančiai tvarkai…

Bendros rekomendacijos

Bet kurios veislės populiacijoje yra agresyvių individų, dėl to reikia aktyviai skatinti veisti neagresyvius individus.

Vienas iš konkretesnių būdų kovoti su šunų užpuolimais yra žinomus agresyvius individus paskelbti pavojingais šunimis. Uždraudimas veisti tokius šunis prisidėtų prie agresyvių individų skaičiaus mažinimo. Deja, daug šunų per savo gyvenimą susiduria su įvairiais atvejais, kurie skatina agresiją, šitaip išmokdami netinkamo elgesio.

Kai kurie savininkai sąmoningai ar dėl neišmanymo skatina šunis būti agresyviais. Dėl šios priežasties labai svarbus tinkamas visuomenės švietimas, kurio metu skatinamas atsakingas gyvūnų auginimas ir auklėjimas.

Reikia sutelkti žiniasklaidos dėmesį į atsakingo šunų auginimo skatinimą, o ne į eilinio užpuolimo nušvietimą. Būtina skatinti šunų savininkus lankyti dresūros užsiėmimus pas tinkamai kvalifikuotus specialistus, nepaisant, kokios veislės ir amžiaus šunį jie turi.

Ne paslaptis, kad dažnas nedidelio ūgio šuo neauklėjamas ir vedžiojamas palaidas, šitaip keldamas grėsmę aplinkiniams – tiek žmonėms, ypač vaikams, tiek gyvūnams. Toks šuo pavojų gali kelti ir netiesiogiai – išprovokuodamas kitą šunį pulti (nukentėti gali abi pusės ir jų šeimininkai).

Tai yra viena iš priežasčių, dėl kurios būtina kiekvieną užpuolimo atvejį nagrinėti įdėmiai, kad būtų galima įvertinti, ar šuo pagrįstai užpuolė žmogų ar gyvūną.

Viešumas gali padidinti įstatymo veiksmingumą ir jo laikymąsi. Konkrečių baudų, skirtų rimtus nusižengimus padariusiems asmenims, paviešinimas atbaidytų kitus nuo tokių nusižengimų ir paskatintų atsakingesnę augintinių priežiūrą. Be to, šitaip būtų skleidžiama žinia apie esamas taisykles ir įstatymus, apie kuriuos šiuo metu žino gana nedidelė dalis augintinių savininkų.

Informaciją apie taisykles ar įstatymus galima platinti ir per veterinarijos klinikas, gyvūnų prekių parduotuves, dresūros aikštelių skrajutes.

Siūlomi taisyklių pakeitimai

Šunys turi būti neskatinami pulti – drausti šunį skatinti pulti, kąsti, persekioti bet kokį asmenį ar gyvūną, jei tai nėra legalios medžioklės arba dresūros dalis, treniruotė dresūrai, medžioklei.

Esant tam tikriems rimtiems nusižengimams ar nusižengimams kartojantis, uždrausti asmeniui laikyti šunį.

Maksimalus draudimo terminas – 5 metai, kuris gali būti pratęstas pažeidus šį draudimą jo galiojimo metu.

Nors daugelyje šalių antsnukiai šunims neprivalomi, Lietuvoje dar ankstoka atsisakyti šio reikalavimo. Vis dėlto leidimas vedžioti augintinį be antsnukio yra puikus būdas paskatinti augintojų atsakomybę.

Tokia galimybė Lietuvos kinologų iniciatyva jau suteikta Vilniaus miesto gyventojams, kurių šunys, išlaikę elgsenos testą, gali būti vedžiojami be antsnukių. Šias taisykles dar galima būtų patobulinti, panaudojant kitų šalių patirtį (American Temperament Test Society).

Elgsenos testo metu turėtų būti vertinama šuns reakcija į kasdienes situacijas, bendrojo klusnumo komandų vykdymas, socialumas ir kt. Išlaikę testą šunys galėtų būti vedžiojami be antsnukio ne vien sostinėje, bet ir visoje Lietuvoje.

Pravartu būtų suteikti galimybę šeimininkui įsigyti specialų ženkliuką, parodantį aplinkiniams, jog tas šuo turi teisę būti vedžiojamas be antsnukio. Testas turėtų negalioti pavojingais pripažintiems šunims.

Pavojingi šunys

Šiuo metu sąvoka „pavojingi šunys“ jau vartojama naujajame LR Gyvūnų gerovės įstatymo projekte.

Pavojingu šuo galėtų būti laikomas, jeigu:

• Be provokacijos užpuolė ar nužudė žmogų arba gyvūną (išskyrus kenkėjus).

• Be provokacijos pakartotinai ketino užpulti arba vijosi žmogų arba gyvūną (išskyrus kenkėjus).

• Demonstravo nepagrįstą agresiją žmogui arba gyvūnui (išskyrus kenkėjus).

* Kenkėjas – smulkus kenksmingas gyvūnas, pvz., graužikas (išimtis – laikomi kaip naminiai augintiniai).

Išimtys:

• Jei šuo erzinamas, puolamas, su juo netinkamai elgiamasi ar provokuojama.

• Jei asmuo ar gyvūnas neteisėtai eina teritorija, kurioje laikomas šuo.

• Jei šuo pagrįstai taip pasielgė gindamas asmenį arba turtą.

• Jei šuo dalyvauja legalioje medžioklėje arba dresūros varžybose.

Įpareigotas darbuotojas pagrįstai galėtų tam tikrą šunį paskelbti pavojingu savo iniciatyva arba gavęs raštišką pagrįstą prašymą iš pareigūno ar gyventojo. Priimtas sprendimas galiotų visoje Lietuvoje nepaisant to, kurioje teritorijoje šuo buvo paskelbtas pavojingu.

Savininko pareigos, jo šunį paskelbus pavojingu:

• Kastruoti/sterilizuoti augintinį per 30 dienų, jei šuo nėra kastruotas.

• Nepatikėti šuns asmeniui, jaunesniam nei 18 metų.

• Išklausyti specialus kursus (į kuriuos įeina dresūros pagrindai ir už kuriuos susimoka pats savininkas).

• Drausti parduoti ar skelbti apie ketinimus parduoti šunį, pripažintą pavojingu.

• Drausti veisti arba viešai skelbti apie ketinimus veisti šunį, pripažintą pavojingu.

• Pavojingu pripažintas šuo turėtų nuolat segėti specialų ženkliuką, skirtą aplinkiniams atpažinti pavojingus šunis.

• Vedžioti tokį šunį būtų galima tik su pavadėliu, tinkamai pritvirtintu prie šuns ir tvirtai laikomu ar pritvirtintu prie atsakingo asmens.

• Šuo privalėtų segėti antsnukį, kuris efektyviai apsaugotų aplinkinius žmones ir gyvūnus nuo galimo įkandimo.

• Asmuo, vedžiojantis pavojingu pripažintą šunį, galėtų vedžioti ne daugiau kaip du šunis vienu metu, kad galėtų užtikrinti tinkamą augintinių kontrolę.

Išimtys šiems šunų vedžiojimo reikalavimams: kai medžioklinis šuo dalyvauja legalioje medžioklėje; kai šuo, prižiūrimas kompetentingo asmens, dalyvauja parodoje, dresūros ar šunims skirtame sporto renginyje.

Šaltiniai:

1. Ataskaita apie įstatymus, nukreiptus prieš tam tikras veisles: http://www.dlg.nsw.gov.au/dlg/dlghome/documents/Information/ca_breed_specific_legislation.pdf

2. Australijos New South Wales valstijos gyvūnų priežiūros įstatymas: http://www.legislation.nsw.gov.au/fullhtml/inforce/act+87+1998+cd+0+N#pt.3-div.13. ATTS testo aprašashttp://atts.org/tt-test-description/

Parengė VšĮ „Lesė“

Vilniaus miesto Taryba 2010-ųjų spalio pradžioje patvirtino naujas Gyvūnų laikymo taisykles. Ankstesnės taisyklės numatė: nori laikyti šunį, gauk laiptinės ir  kaimynų, su kuriais ribojasi tavo butas, raštišką sutikimą. Dabar tokio sutikimo nebereikia. Tarybos nariai pritarė ir kitai taisyklių nuostatai: galima vedžiotis šunis be antsnukių. Galima, tačiau privalu gauti pažymą, kad tavo augintinis – socialus.

Antsnukiai problemų neišsprendė

Jeigu kur nors užsienyje pilietis vestųsi šunį su antsnukiu, iškart atkreiptų aplinkinių dėmesį. O užsegęs antsnukį retriveriui ar pudeliui, sulauktų gyvūnų globėjų protestų.

Mūsų krašte buvo atvirkščiai – nori pasivaikščioti su šunimi, pirmiausia ieškok antsnukio, pavadio ir veskis šunį kuo toliau nuo žmonių.

Sostinės Savivaldybės Taryba įsiklausė į kinologų argumentus. Kinologų pozicija buvo aiški: ne šuo kaltas, kad atsitiko nelaimė, ne antsnukiai sprendžia gyvūnų auklėjimo ir šeimininkų atsakomybės problemas.

Palikę antsnukius namuose, privalome įgyti visuomenės pasitikėjimą – dresuoti augintinius ir laikyti su jais socializacijos testus.

Elgsenos testas „Šuo mieste“

„Šuo mieste“, taip vadinasi elgsenos testas, kurio metu tikrinamas šuns elgesys miesto sąlygomis. Išsamiau paaiškinti šio testo esmę paprašėme vilniečio dresuotojo Viktoro Avtuško. Daugiau kaip du dešimtmečius dresuojantis šunis kinologas sako, kad minėtas socializacijos testas nei lengvas, nei sunkus: „Lengvas tiems, kas dresuoja ir auklėja savo šunis, kas jaučia atsakomybę ir moko augintinį bendrojo klusnumo komandų. Tačiau socializacijos testas gali būti neįkandamas nedresuotiems, mažai auklėtiems šunims“.

Vilniaus mieste šunis testuos 4 kinologai: Livija Zizevskė, Neda Volkova, Igoris Avtuška ir Viktoras Avtuško. „Dviračio neišradinėsime,– sakė V.Avtuško.– Kaip įprasta, remsimės tradiciniu šuns socializacijos testu. Jau pats testo pavadinimas „Šuo mieste“ nusako jo esmę.

Šuo turi paklusti komandoms nepaisydamas nei praeivių, nei dviratininkų, nei automobilių ar kitokių trukdžių. Šuo turi būti sutelkęs dėmesį į šeimininką. Jis turi ramiai išlaukti tam tikrą laiką paliktas vienas, atbėgti pakviestas, ramiai prasilenkti su praeiviais, kitais šunimis (testuojant būtinai dalyvauja ir „pašalinis“ šuo)“.

Dresuotojo nuomone, nedresuotas šuo testo neišlaikys, todėl gyvūnų savininkai pagal savo gyvenamąją vietą arba pasirinkę jiems priimtiną dresuotoją pirmiausia turi lankyti dresūros užsiėmimus, kurie taip pat  vadinasi „Šuo mieste“.

Išlaikiusieji testą gaus atitinkamos formos pažymą.

Dėmesio: pažyma galioja tik tam šuniui, kuris išlaikė testą ir tik tam asmeniui/šeimininkui, kurio pavardė įrašyta pažymoje /kiti šeimos nariai šia pažyma naudotis negali/.

Kaip vyks egzaminai, pasidomėjome Vilniaus šunų mylėtojų bendrijoje. Bendrijos atsakingoji sekretorė Natalija Avtuško sakė, kad laikantis testą šuo būtinai turi būti registruotas (mikroschema arba tatuiruotė). Suformavus 10 šunų grupę, numatytą dieną bus laikomas testas ir 3 metams išduodamas „socialaus šuns“ pažymėjimas. Egzamino kaina – 25 Lt. Neišlaikiusieji pasitobulins ir po kurio laiko vėl galės perlaikyti testą. Grupes formuos ir išsamią informaciją teiks Lietuvos kinologų draugija.

Mokomasis LKD ir operatoriaus Z.Gružinsko (VšĮ „Trečias skambutis“) filmas ŠUO MIESTE: http://www.youtube.com/watch?v=_nbW_pmkjU0

Socialus ir nesocialus

Šuns vieta jau seniai ne prie būdos. Pagaliau atrišome! Atrišę, turime prisiimti didesnę atsakomybę. Socialus arba asocialus, sakome apie žmones. Šie žodžiai tinka ir mūsų augintiniams.

Kokį šunį laikytume socialiu? Socialus šuo yra prisitaikęs gyventi su žmogumi ir tarp žmonių. Ir visai nesvarbu, ar kaime, ar mieste jis gyvena. Socialus šuo yra lengvai valdomas, vykdo komandas. Niekam nekelia grėsmės. Socialus šuo neskalija paliktas vienas, yra stabilios psichikos. Išvestas į kiemą, nepersekioja kitų gyvūnų. Jis yra draugiškas žmonėms, gyvūnams ir visai aplinkai. Socialus šuo, gyvūnų mylėtojų nuomone, yra bendruomeniškas.

Įstatymo raidė

Belieka priminti įstatymo raidę – trumpą ištrauką iš naujųjų gyvūnų laikymo Vilniaus m. savivaldybės teritorijoje taisyklių IV skyriaus:

25. Viešosiose vietose šunys gali būti vedžiojami be antsnukio, esant bent vienai iš šių sąlygų:
25.1. tam tikros veislės šunims antsnukiai nepritaikyti ar jų negamina;
25.2. šuo registruotas Vilniaus mieste ir kompetentinga įstaiga ar organizacija (Lietuvos kinologų draugija) yra išdavusi pažymėjimą, liudijantį apie šio šuns sėkmingai išlaikytą šuns socializacijos testą.

Taigi įstatymai gyvūnų augintojams tapo palankesni, nors visų problemų neišsprendžia. Sostinės gyventojai vis dar priversti laviruoti tarp taisyklių, varžančių augintinių laisvę (laisvai pabėgioti bet kur nepaleisi, į paplūdimį ar skverą nenusivesi), o gyvūnai nori ir jiems būtina išeikvoti susikaupusią energiją. Seniūnijų suręstose šunų vedžiojimo aikštelėse nei judėjimo laisvės, nei tvarkos. Sako, Kauno mieste tėra vos viena tokia aikštelė…

Raginimai vedžioti šunis ten, kur nėra žmonių, skamba absurdiškai. Kaip šuo taps socialus ir nebijos arba nepuldinės žmonių, jeigu jam bus draudžiama bendrauti su žmonėmis? Tik su mumis bendraudami jie ir tampa socialūs.

2010 m. birželio mėn. informacija

S. Valujevos nuotr.

Mes ir mūsų augintiniai turime panašių bruožų. Panašūs  mūsų temperamentai – vieni flegmatikai, kiti cholerikai ar sangvinikai. Bet šį svarbų dalyką pamirštame ir būsimą augintinį renkamės pagauti impulso. Susižavime madingu terjeru arba iš gailesčio perkame parduotuvės vitrinoje liūdintį mopsiuką.Kai šį „impulsyvų“ pirkinį įkurdiname savo namuose, sutrinkame: ne toks, apie kokį svajojome…

Kaip su augintiniu rasti bendrą kalbą ir tapti geru šeimininku, svarsto šviežiai iškeptas šuns savininkas. Jeigu pasikarščiavai ir išsirinkai netinkamą gyvūną, vis tiek negali jo atsisakyti. Gyvūnas nekaltas, kad pasielgei neatsakingai.

Į klausimą, kada mažą šuniuką pradėti auklėti, patyrę šunų augintojai atsako: nuo tos dienos, kai peržengė jūsų namų slenkstį. Auklėjimas prasideda nuo paprastų dalykų: dienos režimo, paklusnumo komandų. Šunelis turi išmokti reaguoti į savo vardą, atbėgti pakviestas. Negalima bausti, muštruoti. Šuniukas mokomas žaismingai, giriamas ir skatinamas. Mažasis augintinis labai nori bendrauti ir įtikti šeimininkui, tereikia tuo pasinaudoti.

Paprastos auklėjimo pamokėlės neturi išvarginti šuns. Jos turi būti trumpos, dažnai kartojamos, žadinančios smalsumą ir lavinančios gebėjimus.
Kinologai atkreipia dėmesį, kad būdamas blogos nuotaikos ar pavargęs šeimininkas neturėtų mokyti šuns. Verčiau tokiu atveju ramiai pasivaikščioti ir pabendrauti su augintiniu. Pavaikštinėjus, nuotaika praskaidrės – šuniukai moka išblaškyti niūrias mintis. Išėję pasivaikščioti, rinkimės įdomesnį maršrutą, nes šuniukas turi išgyventi naujų emocijų, pamatyti naujų daiktų ir gyvūnų. Kiekviena diena jam turi suteikti naujos patirties. Nors nelengva, bet reikia jį ruošti gyvenimui tarp žmonių ir kitų gyvūnų.

Augindami šunį, labiau vertinkime gerąsias jo savybes. Juk net iškrėstos šunybės, pykčiui atlėgus, atrodo juokingos. Juolab kad dėl tų šunybių būname kalti ir patys. Vertėtų į daug ką pažvelgti šuns akimis. Taip pat verta prisiminti, kokiai šunų veislei priklauso augintinis, kokie instinktai jį valdo, kada ir kodėl jie prabunda. Bendraudami su šunimi, galime patirti įdomių dalykų, kai ko iš savo augintinių galime ir pasimokyti. Pavyzdžiui, džiaugtis kiekviena akimirka, greičiau pamiršti skriaudas ir nesėkmes… 

Kokių auklėjimo sunkumų gali pasitaikyti? Sakykime, šuniukas porą mėnesių praleido zoologijos parduotuvėje ir buvo keturkoju modeliu žiopliams pritraukti. Tokio gyvūno suvokimas apie žmones ir aplinkinį pasaulį yra iškreiptas. Bendravimo ir laisvo judėjimo stoka gali atsiliepti jo fiziniam bei psichiniam vystymuisi, nes augančiam organizmui reikia saulės, tyro oro, tinkamo fizinio krūvio. Dar labiau bręstančiam šuniui reikia auklėjimo pamokėlių ir protą lavinančių žaidimų. Jei šuo neturi nuolatinio šeimininko arba jie vis keičiasi, apie kokį psichikos stabilumą galima kalbėti…

Apie šuniukų socializacijos svarbą Dekoratyvinių šunų klubo prezidentė, rusų žaisliukų veisėja šiaulietė Jelena Doronda sako, kad mažas gyvūnas pirmiausia turi jausti: mama, o vėliau šeimininkas, juo rūpinasi, yra saugus jo užnugaris: „Šuniukas nesijaučia saugus, jei pačiu svarbiausiu vystymosi tarpsniu nesocializuojamas, neturi nuolatinio šeimininko, tampomas iš vienos vietos į kitą…“

Saugumo jausmą šuniukui suponuoja gauja. Gaujos vadas, jo šeimininkas, bei kiti gaujos nariai mažam gyvūnui yra nepaprastai svarbūs. Nieko tokio, kad gaujos hierarchijoje šuniukas užima (ir būtinai ten turi likti visą gyvenimą) žemiausiąjį laiptelį – tai jį tenkina ir daro laimingą. Taigi posakis „Šuo turi žinoti savo vietą“ reiškia ir saugų šuns gyvenimą šeimoje.

Taigi pirmąsias pamokas šuniukai gauna iš mamos. Jie išmoksta bendrauti, žaisti su broliukais ir sesutėmis, tinkamai elgtis gaujoje. Net būdami maži, įgyja statusą. Patyrusio veisėjo ir rūpestingos kalės mamos prižiūrėtas, patekęs pas supratingą ir atsakingą žmogų, šuniukas išauga TIKRU ŠUNIMI! Ir jei žmogus nepadaro klaidų, šuo netampa nei agresyvus, nei baikštus, nei kvailas.

S. Valujevos nuotr.

Šiuolaikinės technologijos neaplenkė ir mūsų augintinių – jau dešimtmetis, kai Vakarų šalyse integrinius grandynus turi šunys, katės, šeškai ir kiti gyvūnai. Lietuvoje šios naujovės lėčiau skinasi kelią, tačiau vis daugiau gyvūnų augintinių jau ženklinami mikroschemomis…

Duomenų reikia keliaujant

Nuo 2011-ųjų metų naminiai gyvūnai, keliaujantys su savo šeimininkais, privalės turėti integrinį grandyną („čipą“), o duomenys ir dabar jau kaupiami duomenų banke.  2004 m. liepos 3-ąją ES Taryboje patvirtinus reglamentą Nr. 998, buvo numatytas 8 metų pereinamasis laikotarpis, per kurį mūsų gyvūnai augintiniai turi būti sužymėti. Sužymėtais laikomi tuomet, kai turi įskaitomą tatuiruotę arba elektroninę identifikavimo mikroschemą.

Nepriklausomai nuo to, kaip gyvūnas paženklintas, turi būti galimybė nustatyti savininko pavardę ir gyvenamąją vietą.
Taigi, pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, minėta Europos Sąjungos direktyva išlygų nebetaikys. Nepadės ir tatuiruotės, kuriomis dabar žymimi veisliniai šuniukai. Netolimoje ateityje mikroschemos naminiams gyvūnėliams taps privalomos visose ES šalyse. Tarp kitko, jau dabar į Didžiąją Britaniją neįsivešite šuns, pažymėto paprasta tatuiruote. Augintinis privalo turėti ISO 11784 arba 11785 mikroschemą.
Gyvūnų šeimininkams nereikėtų manyti, kad tai sudėtinga procedūra, kainuojanti nežmoniškus pinigus arba kenkianti augintinio sveikatai. Beje, veterinarijos tarnybos sužymėjo visas krašto karvutes ir nieko šioms neatsitiko. Rupšnoja žolę, pasipuošusios geltonais identifikacijos auskarais.

Ką atskleidžia mikroschema

Pasidomėjus gyvūnų žymėjimo nauda, vilnietis veterinarijos gydytojas Jakovas Šengaut sakė: „Pirmiausia ši sistema nustato, kas yra kas. Tampa aiški gyvūno kilmė, gimimo data. Mikroschemos dėka lengviau susigrąžinti paklydusį augintinį. Be to, mikroschema padeda nustatyti ir neatsakingus savininkus. Daugelyje šalių tai veikia efektyviai: neatsakingiems šeimininkams taikomos sankcijos, ginami nuo šunų nukentėjusių piliečių bei pačių gyvūnų interesai. Ši sistema didina savininkų pasitikėjimą ir atsakomybę. Sukaupta informacija atspindi gyvūnų populiaciją ir kitus dalykus.“

Pradėjus aktyviau ženklinti gyvūnus augintinius, sumažėtų beglobių skaičius. Juk negali būti garantuotas, kad puikiai išauklėtas tavo keturkojis nepaspruks. Kur tokiu atveju kreiptis? Greičiausias ir patogiausias kelias – mikroschema. Ji padeda ir ieškant ką nors apkandžiojusio šuns neatsakingų šeimininkų.
Mikroschemos būtinai prireikia keliaujant. Be „Gyvūno augintinio paso“ ir poodinės mikroschemos savo šuns, katės ar šeško į svečią šalį nenusigabensi. Šie pasai, atlikus būtinus skiepus, išduodami veterinarijos gydytojų kabinetuose.

Veterinarijos gydytojų, kurie gali atlikti šią procedūrą, sąrašą sudaro Lietuvos smulkių gyvūnų veterinarijos gydytojų asociacija.

Lietuvos veterinarijos gydytojai, turintys teisę mikroschema ženklinti gyvūnus – sąrašas čia.

Neskausminga ir efektyvu

Gyvūno identifikacijos mikroschema telpa 14 mm ilgio implante. Tai mažytė kompiuterinė schema, turinti suprogramuotą identifikacijos numerį. Ji apvilkta vienalyčiu, stipriu, gyvūnui nekenksmingu stiklu. Įrašyta į Žemės ūkio ir maisto produktų ministerijos farmakologijos preparatų rejestrą. Gamintojai jas tiekia steriliai supakuotas, paruoštas naudoti po vieną.

Specialia adata mikroschema neskausmingai įterpiama gyvūnėliui po oda tarp menčių. Jokių nemalonių pojūčių. Nešvirkščiama jokių skysčių, nereikia narkozės, nelieka rando. Gyvūnas pajunta adatos dūrį, kaip įprasta skiepijant. Po šios procedūros jo elgesys ir savijauta nepasikeičia, net jautriems ar smulkučiams gyvūnėliams tai nekenkia. „Jeigu tokia pačia mikroschema žymimos papūgėlės, kaip ji gali pakenkti šuniukui?“– retoriškai klausė veterinarijos gydytojas  J. Šengaut.

Mikroschema yra pasyvaus veikimo prietaisas – neturi energijos šaltinio, neskleidžia signalų. Įterpus mikroschemą, gyvūnėlis gauna unikalų identifikacijos numerį, būtent tai suteikia galimybę atskirti jį iš tūkstančių gentainių. Šio numerio neįmanoma pakeisti, pamesti ar kaip nors pašalinti. Implantuota mikroschema veikia daugiau kaip 25 metus.

Kokio amžiaus gyvūnėlį galima „čipuoti“, įsigydami šuniuką, klausia šeimininkai. Šuniukai gali būti pažymėti mikroschemomis kartu su pirmuoju skiepu. Kai kurie veisėjai šios paslaugos paprašo skiepydami 5-8 sav. šuniukus. Nauji šeimininkai gauna puikią dovaną – šuns tapatybės kodą. Mikroschemą galima įterpti bet kokio amžiaus gyvūnui.

O kaip sužinoma, kas yra kas. Specialus skaitytuvas, priartintas prie poodinio implanto, perskaito mikroschemoje užkoduotą informaciją. Šuo nieko nejaučia, o signalas per gyvūno odą pasiunčia į skaitytuvo ekraną unikalų jo numerį. Mikroschema  tampa gyvūno savastimi – po oda slypi visi augintinio duomenys.

Svetlanos Valujevos nuotr.