Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba primena šunų veisėjams apie pareigą registruoti savo veiklą – šunų veisimą.

VMVT atkreipia dėmesį, kad pagal LR gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 2 strp. 14 dalį veisėjas apibrėžiamas kaip „asmuo, turintis Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nustatyta tvarka išduotą leidimą veisti gyvūnus augintinius verslo tikslais”.

Pagal Veterinarijos reikalavimą gyvūnų augintinių veisėjams, patvirtintą Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2013 m. liepos 30 d. įsakymu „Dėl Veterinarijos reikalavimu gyvūnų augintinių veisėjams patvirtinimo” 4 punktą, „gyvūnų augintinių veisėjai turi būti įregistruoti Valstybinės veterinarinės kontrolės subjektu, išskyrus maisto tvarkymo subjektus, sąraše ir turėti įregistravimo numerį.

Išsami informacija apie gyvūnų augintinių veisėjų registravimą viešai skelbiama VMVT interneto svetainėje: http://vmvt.lt/gyvunu-sveikata-ir-gerove/gyvunu-gerove/gyvunai-augintiniai/reikalavimai-gyvunu-augintiniu-veisejams

G.Kavaliauskaitės nuotr.

2016 m. gruodžio 6 d. įsigaliojo naujos redakcijos Gyvūnų laikymo Vilniaus mieste taisyklės.

Visuomeninė organizacija „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, būdama Vilniaus m. savivaldybės Gyvūnų priežiūros ir globos visuomeninės komisijos nare, nuo 2016 m. gegužės kartu su kitais šios komisijos nariais teikė savo pasiūlymus, diskutavo, siekdami bendro tikslo, kad Vilniaus mieste įsigaliotų  gyvūnų laikymo taisyklės, užtikrinančios gyvūnų gerovės reikalavimus.

Susipažinti su pakeistais Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių punktais galite čia:
https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/e5fdfdf0bb9811e688d0ed775a2e782a

Susipažinti su naujos redakcijos Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklėmis galite čia:
https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/SAV.506602/iiAYHlRYJo

G.Kavaliauskaitės nuotr.

Nuo 2016 m. lapkričio 1 d. įsigalios nauji reikalavimai gyvūnų augintinių viešbučiams.

Lietuvos gyventojams vis dažniau keliaujant po užsienio šalis, daugėja norinčių savo augintinius palikti gyvūnų viešbutyje ir vis daugiau lietuvių čia mato verslo galimybes. Tačiau tokia veikla galima užsiimti tik laikantis tam tikrų reikalavimų.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) primena, kad nuo š. m. lapkričio 1 d. įsigalioja Veterinarijos reikalavimai gyvūnų augintinių viešbučiams.

„Siekiant užtikrinti gyvūnų viešbučiuose laikomų augintinių gerovę, VMVT pirmą kartą nustatė specialiuosius reikalavimus šia veikla užsiimantiems asmenims. Tokiu teisiniu reguliavimu siekiama padėti išvengti paslaugas teikiančių ir jomis besinaudojančių asmenų ginčų, palengvinti iškylančių problemų sprendimą“, – teigė VMVT Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjo pavaduotoja Rasa Sirutkaitytė.

Pasak R. Sirutkaitytės, reikalavimuose viešbučių savininkams ir asmenims, teikiantiems apgyvendinimo paslaugas, nurodyta, kaip turi būti įrengtos gyvūnų laikymo patalpos, teritorija, kaip laikyti, prižiūrėti gyvūnus, užtikrinti jų sveikatingumo sąlygas.

Pagal patvirtintą tvarką, prieš pradedant šią veiklą, verslininkai privalo gauti veterinarinio patvirtinimo numerius teritorinėse VMVT. Numeriai bus suteikiami tik inspektoriams įvertinus viešbučių ar kitų laikymo patalpų ir numatomos veiklos atitiktį teisės aktų reikalavimams.

R. Sirutkaitytė atkreipia dėmesį, kad vis dar pasitaiko atvejų, kai norintys pasipelnyti, neatsakingi asmenys verčiasi neteisėta veikla ir siūlo abejotino patikimumo gyvūnų apgyvendinimo paslaugas. Žmonės, patikintys savo augintinių priežiūrą tokiems asmenims, rizikuoja jų sveikata ir gali būti apgauti.

Gyvūnų savininkai, prieš palikdami savo augintinius, turėtų įsitikinti, kad teikiantis paslaugas asmuo turi žinių apie gyvūnų priežiūrą, o laikymo vieta veterinarų patvirtinta ir atitinka gyvūnų gerovės reikalavimus.

Anot R. Sirutkaitytės, dažnam gyvūnui vien aplinkos pakeitimas, ypač, kai šalia nėra šeimininkų, kelia stresą, dėl to jis gali sunegaluoti. Augintinis gali netekti apetito, būti apatiškas arba labai nervingas ir agresyvus, susižaloti. Be to, jeigu gyvūnai nevakcinuoti ir laikomi kartu su sergančiais, kyla užkrečiamųjų ligų rizika.

Informacijos šaltinis.

VMVT registruotų, veterinarijos reikalavimus atitinkančių gyvūnų augintinių viešbučių sąrašas.

Europos standartizacijos komitetas (CEN) paskelbė dokumentą dėl šunų elgsenos specialistų – trenerių žinių, įgūdžių ir kompetencijų.

Naujasis CEN dokumentas apibrėžia įgūdžius ir kompetencijas, reikalingas profesionaliems kinologams.

Jame pateikiami minimalūs žinių, įgūdžių ir kompetencijų reikalavimai, reikalingi profesionaliems kinologams – šunų treneriams ir instruktoriams.

CEN darbinio seminaro susitarimas „Šunų mokymo specialistai – žinių įgūdžių ir kompetencijų reikalavimai“ (CWA 16979:2016) buvo sukurtas ekspertų iš įvairių Europos šalių, kurie yra darbo grupės „Šunų mokymo specialistų kompetencijos“ (CEN/WS 078) nariai.

Manoma, kad visoje Europoje yra daugiau nei 500 tūkst. kinologų. Tačiau tiriant šį sektorių buvo nustatyta, kad veikia daug organizacijų ir asociacijų, turinčių skirtingą požiūrį į kinologų profesinę kvalifikaciją.

Tai rodo, kad reikia bendro, suderinto tarpvalstybinio požiūrio į kinologus ir jų kvalifikacijos pripažinimą.

Naujasis CEN darbinio seminaro susitarimas „Šunų mokymo specialistai – žinių, įgūdžių ir kompetencijų reikalavimai“ (CWA 16979:2016) pateikia minimalius pagrindinius kompetencijų reikalavimus, susijusius su profesionaliu šunų treniravimu, mokant juos atlikti pagrindines užduotis, tinkamai elgtis, padėti, dalyvauti sporto renginiuose.

Dokumente pristatomi darbo grupės „Šunų mokymo specialistų kompetencijos“ nuveikti darbai. Į šią grupę buvo įtraukti ekspertai iš Belgijos, Vokietijos, Italijos, Portugalijos, kurie atstovavo įvairioms privačioms ir valstybinėms organizacijoms, rengiančioms šunis pagalbininkus, šunis gelbėtojus ir kt.

CWA 16979:2016 pateikiami minimalūs žinių, įgūdžių ir kompetencijų reikalavimai profesionaliems šunų treneriams, ypatingą dėmesį skiriant aspektams, susijusiems su profesine elgsena ir etika.

Pradedant nuo pagrindinių užduočių, profesionalūs šunų treneriai turėtų atitikti dokumente apibrėžtų įgūdžių ir žinių reikalavimus.

Taip pat atkreipiamas dėmesys į poreikį reguliariai atnaujinti ir nuolat tobulinti profesines kompetencijas, pasitelkiant „mokymosi visą gyvenimą“ požiūrį.

„Šunų mokymo specialistų kompetencijų“ darbo grupei pirmininkavo italė Cinzia Marconi (FCC, Formatore Cinofilo Certificato prezidentė), kuri kalbėdama apie CWA 16979:2016 teigia: „Šis susitarimu pagrįstas dokumentas pagerins šunų trenerių veiklos kokybę, bus teikiamos geresnės paslaugos vartotojams. Dokumentas taip pat naudingas didinant šunų gerovę ir apsaugą, kas ypač aktualu kalbant apie etikos principus, į kuriuos visada turėtų būti tinkamai atsižvelgta“.

Suinteresuotosios šalys teigiamai reagavo į CWA 16979:2016 publikaciją.

„Galiausiai atsirado rimtos gairės ir galbūt netolimoje ateityje atsiras taip reikalingų profesionalių šunų dresuotojų, kurie suteiks naudos tiek „geriausiems draugams“, tiek ir patiems žmonėms“, teigia Caroline Thienpont „Hachiko“, ne pelno siekiančios organizacijos Belgijoje, kuri moko šunis būti vedliais, padėti žmonėms su motorikos negalia arba sergantiems epilepsija, įkūrėja ir vyriausia šunų trenerė.

Barbara Schöning, ESVCE (Europos veterinarijos klinikinės etologijos draugija, European Society of Veterinary Clinical Ethology) ir GTVMT (Vokietijos veterinarijos klinikinės etologijos draugija, angl. German Society of Veterinary Clinical Ethology) narė, sako: „CWA 16979 yra pirmasis Europos lygmeniu išleistas dokumentas, apimantis žinias, įgūdžius ir kompetencijas, reikalingas profesionaliam šunų treniravimui. Jis apibrėžia reikalavimus, kurių visi kinologai turėtų laikytis kasdieniame darbe, ir nustato, ko reikia siekiant efektyviai treniruoti šunis, kad būtų užtikrinta jų gerovė. Be to, dokumentas nurodo, kokių žinių ir įgūdžių turėtų būti mokomi šunų savininkai, kad būtų užtikrintas ilgas ir laimingas augintinių gyvenimas“.

Pranešimas parengtas pagal 2016 m. sausio 22 d. CEN pranešimą spaudai (http://www.cen.eu/news/brief-news/Pages/NEWS-2016-002.aspx)

Parengė Lietuvos standartizacijos departamento Standartų pardavimo ir sklaidos skyriaus vyriausioji specialistė Indrė Liškauskienė.

Guodos Kavaliauskaitės nuotr.

Balandžio 16 d. Vilniaus viešbutyje „Best Western“ įvyko Lietuvos kinologų draugijos ataskaitinė rinkiminė konferencija.

Konferencijos delegatai vienbalsiai patvirtino 2011-2015 m. LKD veiklos ataskaitą. Taip pat vienbalsiai, atvirai balsuodami, perrinko LKD prezidentę Ramunę Kazlauskaitę naujai 5 metų kadencijai.

Konferencijoje dalyvavę 46 LKD klubų atstovai išrinko ir naują LKD Tarybą, į kurios sudėtį įeina N.Zienienė, L.Zizevskė, J.Doronda, A.Butkus, St.Jaramičius, St.Barauskas, V.Stiklius, R.Cvirka. Išrinkta ir Šunų veisimo komisija (D.Strepetkaitė, L.Zizevskė, J.Butkienė, E.Stepanauskienė, J.Aidietienė, L.Jazgevičienė, A.Tunkulienė).

Pristatydama 5 metų darbo ataskaitą, R.Kazlauskaitė dėkojo visiems, kurie negailėjo jėgų organizuodami šunų parodas, varžybas, seminarus ir kitus renginius, kurie siūlė naujas idėjas, diskutavo ir padėjo organizacijai stiprėti.

Per ataskaitinį laikotarpį įvyko 8 konferencijos ir 19 Tarybos posėdžių. Buvo pakoreguoti ir papildyti LKD Įstatai, Šunų veisimo nuostatai, parodų taisyklės, teisėjų reglamentai ir kiti svarbūs dokumentai.

Išaugo LKD organizuojamų parodų kiekis. Jeigu 2011 m. įvyko 20 CAC parodų, 42 veislių klubų organizuotos parodos bei 8 tarptautinės šunų parodos, tai 2015 m. – 33 CAC parodos, 43 klubų parodos ir 9 LKD organizuotos parodos bei 1 tarptautinė paroda, kurią organizavo šunų mylėtojų klubas.

2011 m. gimė 1147 šuniukų vados, tais metais Lietuvos šunų veislių knygoje (LŠVK) buvo užregistruota 78680 šunų. 2015 m. gimė 1396 šuniukų vados. Per penkerius metus LŠVK užregistruoti 103282 šunys.

Jei prieš 5 metus LKD šunų eksterjero teisėjų kolegiją sudarė 40 nacionalinės kategorijos ir 29 tarptautinės kategorijos teisėjai, tai 2015 m. jau buvo 43 nacionalinės kategorijos ir 32 tarptautinės kategorijos šunų teisėjai.

2012-aisiais įvyko pirmasis Lietuvos šunų čempionų čempionatas, o 2015 m. į šį renginį pakvietėme Latvijos ir Estijos kolegas – inicijavome Baltijos čempionų čempionatą – pirmasis toks čempionatas jau įvyko šiemet Taline.

Draugijos atstovai aktyviai dalyvavo naujo LR Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo kūrime, taip pat su juo susijusių poįstatyminių aktų svarstyme. Nuolat dalyvaujama darbo grupėse rengiant ir svarstant su šunimis susijusius įstatymus bei taisykles.

LKD yra labai pozityviai vertinama pasaulio kinologų bendruomenės, apie mūsų organizuojamas šunų parodas palankiai atsiliepia parodų dalyviai, teisėjai, žiūrovai.

Draugijos deleguoti atstovai sėkmingai dirba Tarptautinės kinologų feracijos (FCI) komisijose, dalyvauja darbo grupių posėdžiuose.

2012 m. Vilniuje pirmą kartą buvo surengti FCI parodų ir teisėjų komisijų posėdžiai, kuriuose dalyvavo daugiau kaip 50 atstovų iš daugelio FCI šalių.

2012-ųjų pradžioje LKD kartu su gyvūnų gerovės organizacija „Vier Pfoten“ surengė seminarą „Atsakingas gyvūno augintinio savininkas“, kuriame buvo skaitomi pranešimai apie savininkų atsakomybę, vyko konstruktyvios diskusijos, dalyvavo ne tik Lietuvos ir užsienio gyvūnų globos organizacijų, FCI atstovai, bet ir ŽŪM bei VMVT atsakingi darbuotojai, Lietuvos smulkiųjų gyvūnų veterinarijos gydytojų asociacijos atstovai, Vilniaus miesto Savivaldybės tarybos ir Seimo nariai.

LKD socialinė veikla buvo pristatyta 2013 m. rugsėjo mėn. vykusiame FCI Europos sekcijos kasmetiniame susirinkime. Prezentacija susilaukė daug dėmesio, kitų šalių atstovai domėjosi Lietuvos kinologų patirtimi, pageidavo ją taikyti savo šalyse. Tų pačių metų rudenį dalyvavome VMVT surengtoje tarptautinėje konferencijoje Briuselyje, skirtoje gyvūnų augintinių gerovei Europos Sąjungoje. Šiai konferencijai buvo parengta LKD veiklos prezentacija „Kurkime draugišką gyvūnams šalį“.

Besibaigiant 2015-iesiems Vilniuje surengta tarptautinė konferencija Edukacijos ir komunikacijos klausimais, kurioje dalyvavo vienuolikos FCI šalių atstovai. Ši konferncija dar labiau sustiprino LKD įvaizdį tarptautinės kinologų bendruomenės akyse.

2011 metais įsteigtas naujas LKD padalinys – Mokymo centras, kurio veikla pranoko lūkesčius. Šio centro siūlomi švietimo projektai apima įvairiausius visuomenės sluoksnius. Pradedant vaikų ugdymo įstaigomis, baigiant kinologų mokymais.  Mokymo centras nuolat ieško naujų, patrauklių švietimo formų – tai vyksta ne tik šunų parodose, bet ir bendruomenių šventėse, vasaros festivaliuose bei kitur.  Kinologija tapo atvira ir prieinama visiems.

„Lietuvos kinologų draugijos prestižas ir įtaka visuomenėje didėja, – savo ataskaitoje pabrėžė prezidentė R.Kazlauskaitė. – Tačiau galime pasiekti dar geresnių rezultatų, jei visi klubai daugiau dėmesio skirtų visuomeninei veiklai, tai ypač svarbu mažesniuose miestuose, rajonuose. Turime būti suinteresuoti viešinti savo veiklą, daugiau bendrauti su jaunimu, „užkrėsti“ žmones mūsų hobiu, juo labiau kad ir tarptautinėse šunų parodose, ir LKD tinklapiuose www.kinologija.lt, www.mesirsunys.lt, ir socialinėje paskyroje visi klubai turi galimybę nemokamai viešinti savo veiklą bei populiarinti šunų veisles“.

Siekdamas pažaboti neteisėtą prekybą gyvūnais augintiniais, vasario 25 d. Europos Parlamentas siūlo suderinti ES valstybėse renkamus duomenis.

Daugelis ES valstybių jau turi privalomas gyvūnų augintinių identifikavimo ir registravimo sistemas, tačiau skiriasi jų renkama informacija.

Europos Parlamento (EP) priimtoje rezoliucijoje raginama suderinti visų ES valstybių šunų ir kačių registravimo duomenų bazes, o ilgainiui į jas įtraukti ir kitus gyvūnus augintinius.

Europos Parlamento narių įsitikinimu, privalomas augintinių registravimas ir galimybė visoje ES keistis jų duomenimis sumažins dokumentų klastojimo ir neteisėtos gyvūnų prekybos mastą, taip pat leis nustatyti gyvūnų ligų protrūkio šaltinius ir veiksmingiau reaguoti į netinkamą elgesį su naminiais gyvūnais.

Rezoliucijoje pažymima, kad į neteisėtą prekybą patekę gyvūnai dažnai būna prastai prižiūrimi, jiems kyla didesnė ligų rizika.

Be to, 70 proc. naujų ligų, kuriomis per pastaruosius dešimtmečius susirgo žmonės, yra gyvūninės kilmės.

2016 m. kovo mėnesį Europos Parlamentas ketina balsuoti dėl naujų gyvūnų sveikatos taisyklių, kuriomis Europos Komisijai suteikiama teisė įpareigoti ES valstybes rinkti duomenis apie naminius augintinius.

Strp. publikuotas: http://grynas.delfi.lt/gyvenimas/europos-parlamentas-turi-pasiulyma-del-gyvunu-zenklinimo.d?id=70518894

Veterinarijos gydyklų, kurios ženklina mikroschemomis, sąrašas.

G.Kavaliauskaitės nuotr.

Koviniai. Pavojingi. Agresyvūs. „Sąrašiniai“. Apie ką čia? Vis apie tuos pačius, kurie „kanda“…

Pitbulterjerų tipo šunys vis kelia visuomenės susirūpinimą ir dažniausia yra kaltinami agresyvumu. Ar jie išties agresyvūs? Imkime ir pasidomėkime atliktų tyrimų rezultatais.

Kanadoje buvo atlikti  tyrimai su 40 pitbulterjerų ir 42 kitais panašaus dydžio įvairių veislių šunimis, gyvenusiais gyvūnų prieglaudoje.

Trys pitbulterjerai ir du kitų veislių šunys dar prieglaudoje buvo užmigdyti dėl agresijos žmonėms. Likę 77 šunys rado naujus namus ir naujus šeimininkus. Iš jų tik vienas pitbulterjeras ir dešimt kitų veislių šunų buvo grąžinti atgal į prieglaudą, kadangi savininkai su jais nesusitvarkė, gyvūnai elgėsi agresyviai.

Daugiau kaip du mėnesius naujuose namuose įsikūrusių šunų savininkai rengė ataskaitas apie šunų elgesį įvairiose situacijose (su nepažįstamais žmonėmis, kitais šunimis ir pan.).

Taip pat buvo analizuota, kaip savininkai rūpinosi priglaustais augintiniais. Visi šunys elgėsi panašiai, išskyrus, kad pitbulterjerams dažniau leisdavo miegoti šeimininkų lovoje ir kad šio tipo šunų „įtėviai” dažniau buvo jaunesni kaip 30 metų asmenys, gyvenantys nuomojamuose (ne nuosavuose) namuose ir pirmą kartą priglaudžiantys  šunis. Šiuos skirtumus galėjo lemti didesnis vyresnio amžiaus globėjų šališkumas pitbulterjerų atžvilgiu.

Tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad pitbulterjerai, lyginant su kitų veislių šunimis, pasižymėtų didesne agresija. Jais buvo rūpinamasi taip pat, kaip ir kitais šunimis.

Vokietijoje atlikus šunų elgesio vertinimą nustatyta, kad „reguliuojamos” šunų veislės neparodė daugiau agresyvaus elgesio nei kita kontrolinė šunų grupė, kurią sudarė auksaspalviai retriveriai.

2011 metų šunų tyrimo Ispanijoje išvadose teigiama, kad „šunys, klasifikuojami kaip pavojingi, nėra agresyvesni už kitus”.

Tokios yra įvairiose šalyse atliktų tyrimų išvados. O mūsų krašte, deja, tebesiremiama tomis pačiomis frazėmis apie „kovinių šunų“ nestabilumą, didelę agresiją ir pavojų visuomenei. Ši nuomonė taip įaugo į kraują, kad tapo nebe nuomone ar hipoteze, o „tvirta“ aksioma!

Galima pasiremti įvairiais tyrimais, gyvais pavyzdžiais, kaip ir specialistų pareiškimais, jog agresyvių individų gali pasitaikyti tarp bet kokios veislės šunų, tačiau visuomenė jų negirdi ir labiau pasikliauna gandais.

Dar liūdniau, kai net politikus sugebama įtikinti, jog už daugiau kaip 5000 kasmetinių įvairių gyvūnų (ne tik šunų!) įkandimų mūsų krašte atsako tik „sąrašiniai” šunys – „visokie ten bulterjerai”…

Ir pabaigai svarbi nuoroda:  Amerikos kinologų klubo (UKC) 2012 m. patvirtintame amerikiečių pitbulterjero standarto apraše nurodyta, kad šios veislės šunys yra šunys kompanionai! http://www.ukcdogs.com/Web.nsf/Breeds/AmericanPitBullTerrier12012012

Išsamiau apie įvairius tytimus: http://agiesha.blogas.lt/ar-pitbulterjerai-skiriasi-nuo-kitu-veisliu-sunu-4553.html

Įkando šuo? Kaltas ne jis, o už savo gyvūną neatsakantis šeimininkas.

Naujasis Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas vis dar tebekelia aršias diskusijas. Pateikiame anksčiau skelbtą, bet vis dar aktualią, L. Veličkaitės nuomonę apie „agresyviųjų“ sąrašus ir primename, kad Lietuvos kinologų draugija deda visas pastangas, kad šis sąrašas būtų panaikintas.

Priimant  Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymą, viskas prasidėjo nuo siūlymo uždrausti laikyti kovinius šunis bei kovinių ir pavojingų šunų mišrūnus. Po to reikalai įsisiūbavo – Seimo narė A. Zuokienė nusprendė, kad verta pavojingais laikomus šunis uždrausti laikyti daugiabučiuose (tokia pataisa ir buvo priimta. – Red.).

Bendrą vaizdą, kaip tokie „siūlytojai“ suvokė situaciją, galima susidaryti iš Seimo narės A. Zuokienės ištartos frazės (kalbama apie draudimą pavojingus šunis laikyti bendrabučiuose): „Jei bus išbrauktas šis ribojimas, tai kai pamatysite spaudoje antraštes apie tai, kad koks nors bulterjeras ar amerikiečių dogas – būtent tos šunų rūšys, kurios yra įtrauktos į tą pavojingų šunų veislių sąrašą – kam nors įkąs, tai žinokit, kad tada tikrai reikės prisiimti ir asmeninę atsakomybę, nes jūs būtent ir būsite prisidėję prie tų nelaimių.“

Dabar jau buvusi Seimo narė turbūt labai nustebtų išgirdusi, kad jos minėti „visokie bulterjerai“ mūsų šalyje nėra priskiriami nei pavojingiems, nei koviniams – jie visiškai legalūs, o apie tokią veislę, kaip „amerikiečių dogas“, dar negirdėjo nė viena kinologų organizacija.

Lietuvoje niekas negali pasakyti, kokių veislių atstovai atsakingi už tuos statistikoje minimus 5,5 tūkst. apkandžiojimų per metus (2012 m. – 6519 atvejų, tačiau tai bendras žmones sužalojusių gyvūnų, ne vien šunų, skaičius – Red.). Nėra atlikta jokių tyrimų, tačiau priežastys sugalvojamos pačios įvairiausios…

Kiek teko domėtis Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje (VMVT) ar kalbėtis su policijos atstovais, jie  neišskyrė kokios nors šunų veislės, bet pabrėžė žmonių neatsakingumą ir netinkamą elgesį.

Negi niekas nesusimąstė, kodėl mūsų šalyje incidentai dažniausi šiltuoju metų laiku? Ogi tada visi darniai skuba į sodus ir sodybas, kepa šašlykus ir geria alų (na, ne tik alų), o atžalos bei šunys bėgioja neprižiūrimi.

Nepamirškime ir tų girtų dėdžių bei tetų, kurie „įgavę drąsos“ eina pakštelėti šuniukui į nosytę, bei tų, kurie nesugeba ir nenori suvaldyti savo šunų, nepriklausomai nuo jų veislės.

Bet pasiremkime kitų šalių patirtimi.

Ispanijos valdžia užsakė oficialų tyrimą – paaiškėjo, kad dešimt metų iki įstatymo priėmimo incidentų, susijusių su žmonių apkandžiojimais, buvo mažiau, o daugelyje jų „dalyvavo“ ne oficialiai pavojingomis laikomos veislės.

Jungtinėje Karalystėje įstatymas, ribojantis tam tikrų šunų auginimą, priimtas nuo 1991 metų, tačiau šunų užpuolimų nemažėja.

Vokietijoje pastebėta, kad uždraudus „pavojingus“ šunis, pradėjo gausėti „draugiškomis“ laikomų veislių atstovų išpuolių.

Prancūzijos veterinarai, draudimo bendrovės ir gydytojai po prieš tam tikras veisles nukreiptų įstatymų priėmimo nepastebėjo jokio įkandimų atvejų sumažėjimo.

Italijoje, Olandijoje, Belgijoje „agresyvių“ šunų sąrašų atsisakyta.

Taigi gal vertėtų objektyviai įvertinti, kodėl šunys kanda, ir kovoti su tikromis priežastimis, o ne šokinėti aplink vėjo malūnus – nors, žinoma, prieš liaudį politikams tai leidžia sulaukti populiarumo ir pripažinimo, parodant, kad jie „kažką daro“…

O juk daug naudingiau būtų skirti jėgas įstatyminių sankcijų orientavimui į konkrečius asmenis, skatinančius ar toleruojančius laikomų gyvūnų agresiją, prevencinio visuomenės švietimo skatinimui bei galimybės įvesti privalomus socialumo testus visiem šunims.

Europos veterinarų asocaicijos nuomone, vienintelis kelias šunų agresijos prevencijai bei kontrolei – tiesioginių priemonių taikymas atskiriems šunims ir jų šeimininkams.

Gal kada nors suprasime, kad nėra „agresyvių“, „kovinių“, „pavojingų“ šunų veislių – yra tik už savo gyvūną neatsakantys šeimininkai. Šitaip „tobulinant“ įstatymus visuomenė saugesnė netaps, o išnaikintas šunų veisles pakeis kitos. Juk kelyje įvykus avarijai, nebaudžiame kokios nors transporto priemonių grupės – baudžiame vairuotoją?

Reikia tikėtis, kad anksčiau ar vėliau žodžiai „agresyvus šuo“ bus siejama ne su konkrečia šunų veisle, bet su konkrečiu individu.

Laura Veličkaitė, www.lrytas.lt, 2012-10-04, rubrika „Bendraukime“.

J.Jusionytės nuotr.

„Aš ir tu – vieno kraujo“ – šunų kraujo donorystės akcija tokiu pavadinimu spalio 18 dieną buvo surengta Vilniuje.

Sostinės Antakalnio gatvėje įsikūrusios modernios zoologijos prekių parduotuvės patalpose  veterinarijos gydytojai kartu su šunų mylėtojais įrengė kraujo donorystės punktą.

Dalyvauti šioje akcijoje buvo kviečiami visi šunys, bet labiausiai – vadinamojo „agresyvių veislių sąrašo“ atstovai. Kraujo davė amerikiečių Stafordšyro terjerai, Argentinos dogai, neveisliniai šunys.

„Padarykime gerą darbą ir tuo pačiu parodykime visuomenei, kad visi šunys yra vieno kraujo ir kad „stafukų“ ar kitų šunų šeimininkai yra atsakingi bei pilietiški asmenys, priešingai, nei dažnai žiniasklaidoje apie juos formuojama nuomonė“, – sakė viena akcijos organizatorių Lina Bogdanovičienė.

Reikalavimai šunims donorams buvo įprasti: šuns šeimininkai turėjo pateikti augintinio sveikatos pasą, keturkojis donoras turėjo būti ne jaunesnis nei vienerių metų amžiaus ir sverti daugiau nei 25 kilogramus.

Norintieji dalyvauti akcijoje registravosi ir gavo išsamią informaciją iš anksto.

„Padėkite gelbėti gyvybes, nes kraujo perpylimo bet kada gali prireikti bet kuriam keturkojui“, – į socialiai atsakingus šunų šeimininkus kreipėsi akcijos sumanytojai (Všį „Lesė“ ir CanisCattus) .

„Šia akcija siekta atkreipti dėmesį į visuomenės ir valdžios skeptiškai vertinamas šunų veisles, kad jos nėra tokios pavojingos, kaip įsivaizduojama. Šunų augintojai nori, kad būtų panaikintas agresyvių ir pavojingų šunų sąrašas. Tačiau Maisto ir veterinarijos tarnybos atstovai su tuo nesutinka, teigiama, kad kasmet šunys Lietuvoje apkandžioja puseptinto tūkstančio žmonių“, – apie akciją rašė lrytas.lt.

Primename, kad Lietuvos kinologų draugija visada pasisakė prieš agresyvių veislių šunų sąrašą ir siekė, kad visi šunys turėtų lygias galimybes.

Daugiau apie donorystės akciją: http://augintinis.lrytas.lt/ivairenybes/sostineje-keturkojai-nemokamai-tapo-kraujo-donorais.htm

Susiję straipsniai: https://archyvas.kinologija.lt/?cat=51&lan=ltu

Kaip plėtoti kinologinę kultūrą? Kaip paskatinti jaunimą tapti kinologijos savanoriais? Apie visa tai ir dar daugiau…

Ištrauka iš Lietuvos edukologijos universiteto Socialinių mokslų fakulteto absolventės, žurnalistės, vokiečių dogų veisėjos Daivos Norkienės magistro darbo „Visuomenės požiūris į kinologinę kultūrą Lietuvoje“, 2 dalis.

Mokyklos reikšmė ugdant savanorystę ir kinologinę kultūrą

Ypatinga reikšmė, ugdant jaunosios kartos atsakomybę prieš gyvūnus bei įtraukiant juos į savanorišką veiklą, tenka mokyklai. Sociologų teigimu, būtent mokytojai formuoja vaikų mokyklinį habitus – elgesio normas ir vertybes, perduoda aplinkos suvokimą ir mąstymo principus, kuriuos patys yra įgiję ir išsiugdę toje pačioje švietimo sistemoje…

Deja, konservatyvus mokytojų požiūris į savanorystę, į problematiką, susijusią su benamiais gyvūnais bei į atsakomybės prieš gyvūnus ugdymą gali lemti visuomenės abejingumą minėtoms problemoms ir žemą šalies kinologinės kultūros lygį.

Šunų reikšmę socializacijos procese įrodė daugelis sėkmingų Lietuvoje bei užsienyje atliktų iniciatyvų: kalinių, vaikų globos namų lankymas su šunimis, gyvūnų terapija, neįgaliųjų integracija į visuomenę, pasitelkiant keturkojus „terapeutus“… Terapinių šunų rengimu (seminarai, kursai) pastaruoju metu vis daugiau užsiima Lietuvos kinologų draugija.

Kinologai tvirtina, kad galimybę nuo mažens bendrauti su gyvūnais turintys vaikai auga jautresni, jų labiau išvystytas atsakomybės jausmas, šias savo charakterio savybes bei vertybines nuostatas vėliau jie perduoda savo vaikams.

Pastaruoju metu vis daugiau ugdymo įstaigų supranta atsakingo požiūrio į gyvūnus reikšmę, todėl daugumoje mokyklų kiekvienų metų spalį švenčiama Pasaulinė gyvūnų globos diena, rengiami susitikimai su kinologais, piešinių parodos, renkamos aukos beglobiams gyvūnams, rengiamos ekskursijos į gyvūnų globos namus.

Šunys tarnauja žmogui ir jo sveikatai

Kaip rašo Bruce Fogle, be visiems žinomų, tradicinių, šuns paskirčių, laikui bėgant, atsirado ir naujų. Šiandien visame pasaulyje šunys dresuojami vedžioti aklus žmones, mokomi padėti žmonėms neįgaliųjų vežimėliuose.

Jie padeda dvejopai. Pirmiausia, fiziškai, kompensuodami prarastus jutimus ar sugebėjimus. Aštuntajame dešimtmetyje socialiniai darbuotojai įsitikino, kad tokie šunys atlieka ir kitą, ne mažiau svarbų, vaidmenį – sugrąžina neįgaliems šeimininkams savigarbą. Įsigijęs šunį neįgalus žmogus darosi atsakingas už tolesnę savo keturkojo padėjėjo dresūrą, pasijunta reikalingas. Pradėta dresuoti šunis senelių prieglaudoms, ligoninėms, slaugos namams ir net kalėjimams. Kai šuo atsiranda atskirtos žmonių grupės gyvenamojoje aplinkoje, sumažėja bejėgiškumo jausmas, apninkantis daugelį uždarytų žmonių. Šuo nebyliai ir paslaptingai padeda žmonėms pasveikti.

Antropologai pastebėjo, kad Kanados Šiaurės vakaruose gyvenantys Atabaskos čiabuviai elgiasi „suvaržytai, santūriai ir nuosaikiai“, išskyrus santykius su vaikais ir šuniukais. Jie šuniukus paikina, įsileidžia į namus, šeria rinktiniu maistu, žaidžia su jais ir labai retai baudžia ar bara, kol šie suauga. Vėliau meilė šiek tiek atvėsta. Pasak stebėtojų, nuolatinis buvimas su mažais šuniukais pažadina natūralius, kultūros nuslopintus žmonių jausmus. Didelį šunų teikiamą emocinį pasitenkinimą atspindi daugelis turtingesnių visuomenių.

Skandinavijos, Didžiosios Britanijos, Šiaurės Prancūzijos, Vokietijos gyventojai santūriau reiškia jausmus nei pietiečiai. Tačiau į šunų laikymą rimčiau žiūrima Šiaurės nei Pietų Europoje. Pasak amerikiečio psichiatro dr.  Aarono Kačerio, šuns lietimas, glostymas, meilus kalbėjimas su gyvūnu – tai priimtinas būdas žmonėms, ypač vyrams, viešai rodyti simpatiją ir gauti atsaką, juk ne visi gali viešai demonstruoti jausmus ir meilę kitiems žmonėms.

Kodėl mūsų jausmai šunims tokie stiprūs?

Šunys mūsų neteisia, nekritikuoja, lieka ištikimi ir nesiginčija. Jie guodžia ir saugo – stulbinamas derinys.

Etnografė Konstancija Pewrin atrado intriguojančią priežastį, kodėl mūsų jausmai šunims tokie stiprūs. Jie nuo mūsų priklauso, mes jais rūpinamės ir tokia „tėvystė“ teikia pasitenkinimą. Perin nuomone, į šunį žiūrima ir kaip į besirūpinantį žmogumi. Daugelis žmonių jaučiasi saugiau, kai šalia tupi šuo. Žmogaus gyvenimas pagerėja, jei jis turi kuo rūpintis, su kuo žaisti, ką mylėti ir ką stebėti.

Kaip rašo D. G. Myers, Los Andželo vėžio centre dirbanti socialinė psichologė Shelley Taylor stebėjo dvi krūties vėžiu sergančias moteris. Viena jų buvo vieniša, ir, neturėdama su kuo pasikalbėti, „šiek tiek netinkamai“ nepažįstamiems žmonėms ir psichologei išliedavo, kas susikaupę širdyje. Antroji buvo visąlaik užimta ir apsupta dėmesio.

Daugelis žmonių savo naminį gyvūną apibūdina kaip brangų šeimos narį, padedantį jaustis ramiems, laimingiems ir vertinamiems. O ar mūsų jaunesnieji broliai turi gydomųjų galių? Apibendrinusi mokslinius tyrimus Karen Allen (2003) tvirtina, jog taip…

Naminiai gyvūnai padidina tikimybę išgyventi po infarkto, mažina sergančiųjų AIDS depresiją, mažina kraujo lipidų, didinančių pavojų susirgti vainikinių širdies kraujagyslių ligomis, kiekį. Moterų kraujospūdis pakyla, kai šios sprendžia sudėtingus matematikos uždavinius šalia esant geriausiam draugui, draugei ar sutuoktiniui, tačiau jis būna kur kas žemesnis, kai šalia jų yra šuo.

Siekdama išsiaiškinti, ar naminiai gyvūnai gali būti „vaistas“, K. Allen tyrė grupę viengungių biržos maklerių, kuriems buvo padidėjęs kraujospūdis, o darbas įtemptas. Atsitiktinei pusei tiriamųjų buvo pasiūlyta iš prieglaudos paimti katę ar šunį. Vėliau, patyrus stresą, naujiesiems naminių gyvūnų šeimininkams kraujospūdis padidėdavo perpus mažiau, negu gyvūnų neturintiems kolegoms.

Šunys taikomi kaip pagalbinė terapinė priemonė ir žmonėms su psichine negalia. 1950 m. Amerikos vaikų psichiatras Borisas Levinsonas pirmasis įrodė, kad naminius gyvūnus verta pasitelkti gydant kai kuriuos emocinius sutrikimus. Dėl sugebėjimo tarnauti žmonių gerovei, šunys naudojami kaip tarpininkai gydant  psichikos, fizinės ar socialinės sveikatos problemų turinčius žmones. Bendravimas su šunimis padeda tenkinti žmonių psichologinius ir emocinius poreikius, didina jų savigarbą.

Šunys ir visuomenė

Tarybinės kinologijos mokyklos senoji metodika nereikalavo iš šunų ekspertų manualinės kontrolės. Buvo manoma, kad ekspertas viską gali įvertinti akimis. Čiupinėjant šunį galima pastebėti kailio paslėptus defektus, bet, svarbiausia, kad tik čiupinėjant gali būti išaiškinti paslėpti šuns psichikos defektai (tik subalansuotos psichikos šuo leidžia save liesti). Pastaroji aplinkybė ypatingai svarbi, kadangi tai turi socialinių pasekmių.

Kadangi šunų parodos tais laikais buvo „zootechninis renginys“, veisimui patekdavo daug nestabilio psichikos šunų: jie galėjo pasielgti neadekvačiai paprastose gyvenimiškose situacijose, todėl buvo socialiai pavojingi. O tų šunų savininkai buvo specialiai ar netyčia auklėjami, melagingai juos tikinant apie teisingumą šunų elgsenos, kurie jokiomis aplinkybėmis neturėjo leistis paglostomi svetimų žmonių. Savininkai net nežinodavo, kad jų šunys kandžiojasi ne todėl, kad yra agresyvūs, o todėl, kad bailūs ar nepasitikintys savimi. Kai kurie savininkai net išgyveno, kad jų šunys yra draugiški…

Įstojusi į pasaulinę bendriją – Tarptautinę kinologų federaciją (FCI) – Lietuva ir kitos posovietinės šalys pakito. Pakito ir kinologinė kultūra. Šunų ekspertizė parodoje, veisiamų šunų kokybė – daug kas dabar kitaip…

„Manualinė kontrolė – čiupinėjimas galvos ir viso šuns kūno yra reikšminga ekspertizės dalis. Šios  kontrolės metu šuo turi elgtis visiškai ramiai…, – savo monografijoje pabrėžia garsus Rusijos kinologas E. L. Jerusalimskis.

Apibendrinant galima teigti, kad būtinas didesnis dėmesys tokių vertybinių nuostatų kaip savanorystė, globa, atjauta puoselėjimui. Kadangi agresijos, smurto (taip pat ir nukreipto prieš save) apraiškų visuomenėje yra gana daug, šunys savo prieraišumu, ištikimybe ir dėmesiu gali praskaidrinti vienišų, kenčiančių, socialiai pažeidžiamų, o ypač vaikų kasdienybę.

Tokių socialinių institutų kaip šeima, mokykla įtaka labai svarbi laužant visuomenėje klestinčius stereotipus apie šunį, kaip apie vienintelės – sargo – funkcijos vykdytoją, bei platesniam šių gyvūnų panaudojimui ir kinologinės kultūros plėtrai.

Susiję straipsniai: https://archyvas.kinologija.lt/?p=21741&lan=ltu

Lietuvos edukologijos universiteto Socialinių mokslų fakultete žurnalistė, vokiečių dogų veisėja Daiva Norkienė Sociologijos ir politologijos katedroje šį pavasarį apgynė magistro darbą „Visuomenės požiūris į kinologinę kultūrą Lietuvoje“.

Tai pirmasis toks bandymas gilintis į mūsų krašto kinologijos raidą ir kintantį visuomenės požiūrį į šunis. Darbo autorė maloniai sutiko savo įžvalgomis pasidalyti ir su mumis – publikuojame kai kurias šio darbo dalis. 1-oji dalis – „Kinologinės kultūros samprata ir raiška“.

Pastaraisiais dešimtmečiais pastebėta, kad dalis Lietuvos visuomenės, žiniasklaida, o ir patys šunų augintojai bando nubrėžti takoskyrą tarp beveislių ir grynakraujų šunų veisėjų bei savininkų.

Grynakraujų šunų augintojai buriasi į bendraminčių klubus, lanko šunų parodas, kurios iš esmės yra ne kas kita kaip kultūriniai renginiai – „show“, kur renkami ne tik geriausiai atitinkantys veislės standartą, bet ir gražiausiai pristatomi (vertintojai dėmesį kreipia į šuns ir šeimininko arba vedlio (handler) duetą, judesių darną, net – į aprangos stilių) šunys.

Zootechniniai tikslai (išrinkti geriausią  reproduktorių) šunų parodose užleidžia vietą estetiniams, žaidybiniams tikslams. Į socialinio gyvenimo areną vis labiau įžengia komercinis interesas, kuris, beje, neatsiejamas nuo kultūrinio.

Pavadėlių, gultų, šunims nešioti skirtų rankinių, indų, šunų drabužių, kailio priežiūros priemonių gausa ir įvairovė tiek parodų salių prieigose, tiek specializuotose gyvūnų prekių parduotuvėse atspindi ne tik kylantį kinologinės kultūros lygį (žmonėms ne tas pat, ant ko gulės, kuo pririštas ir kaip atrodys gyvūnas), bet ir kito kultūrinio reiškinio – mados (taip pat ir aukštosios)  – invaziją į šią kadaise tik pragmatišku požiūriu į gyvūnus paremtą sritį.

„Nė viena visuomenė nėra vienalytė. Ją sudaro profesinės, religinės, amžiaus, etninės grupės, kurių kiekviena turi savo kultūrą, vadinamą subkultūra“  (V. Pruskus 2004). „Subkultūros apibūdina ne vien didesnėje visuomenėje esančias etnines ar kalbines grupes. Šis terminas apima bet kurį gyventojų segmentą, savo kultūros normomis išsiskiriantį iš likusios visuomenės. (…) Joms galima priskirti natūralistus, … futbolo klubų rėmėjus” (A. Giddens, 2005).

Todėl kultūros sociologijos požiūriu, grynakraujų (ir ne tik) šunų augintojus bei jų susivienijimus galėtume vertinti kaip subkultūros apraiškas. Subkultūros, kaip žmonių grupės, tam tikru būdu save pristato (reprezentuoja) kitai visuomenės daliai, taip pabrėždamos savo skirtumus (skirtingumą) nuo dominuojančios kultūros.

Be to, subkultūrų skirtingumą pastebi ir neretai pabrėžia save priskiriantieji dominuojančiai kultūrai. Subkultūra ir priklausymas jai sociologijos požiūriu nėra neigiamas reiškinys, nes subkultūra egzistuoja greta dominuojančios kultūros, jos negriaudama, bet ją priimdama, tačiau kartu suvokdama savo kultūrinį savitumą. Jei, tarkime, šunų nemėgstantieji susiburtų į grupes, šunų naikinimo (nuodijimo, žudymo, kaip yra kai kuriuose Rusijos miestuose) ir agresijos, nukreiptos prieš šunų šeimininkus ir jų augintinius, pagrindu, tai būtų vertintina kaip kontrkultūra. Kontrkultūros nariais dažnai tampa visuomenės normų nepripažįstantys, deviantiniu elgesiu pasižymintys individai.

Kiekvienas žmogus laisvai pasirenka gyvenimo stilių, laisvalaikio užsiėmimus ir būdą pinigams išleisti. Vartotojiškoje visuomenėje šuns įsigijimas, dalyvavimas šunų parodose, grynakraujų šunų veisimas ir rodymas parodose „show“, sportas su šunimis ir prabangos prekių (išskirtinio dizaino antkaklių, pavadėlių, gultų, drabužių, papuošalų ir net juvelyrinių dirbinių) pirkimas rodo individo pasirinktą vartojimo modelį, jo saviraiškos ir net habitus pasirinkimą. Šunų augintojai turi savo forumus, augintinius reprezentuojančias svetaines, aktyviai keičiasi informacija apie augintinių pasiekimus, jiems skirtas prekes, laimėjimus, sveikatą ir kt.socialiniuose tinkluose.

(…)

Lietuvos ir pasaulio šunų augintojai taip pat jungiasi į socialinius tinklus, virtualius draugus atsirinkdami pagal jų auginamo šuns veislę ar kitu, pavyzdžiui, dalyvavimo šunų parodose, šunų sporto renginiuose pagrindu. Veikia šunų mylėtojų forumai, vyksta atskirų veislių mylėtojų neformalūs susibūrimai su šunimis kaimo turizmo sodybose, pas vieną iš bendruomenės narių ar gamtoje.

Grynakraujų šunų augintojai kooperuojasi drauge vykti į tarptautines ir pasaulines šunų parodas, kai kurios grupelės stengiasi užsisakyti tą patį viešbutį ar apsigyventi toje pačioje kaimo turizmo sodyboje, kur drauge švenčia keturkojų pergales ar liūdi dėl pralaimėjimų, džiaugiasi augintinių bendravimu, aptaria šunų auginimo, priežiūros, treniravimo, ruošimo parodoms subtilybes.

Kinologija ir kinologinė kultūra

Mokslas apie šunis daugelio mokslininkų vadinamas kinologija (kynos – šuo, logos – mokslas). Šis mokslas nagrinėja šunų kilmę, veisles, anatomiją, auginimą, dresavimą, šėrimą, parodų organizavimą ir kt.

Kinologinė kultūra – tai apibrėžtoje teritorijoje gyvenančios žmonių populiacijos stilių, gyvenimo būdų, elgesio normų visuma, apimanti požiūrį į šunis, jų vietą visuomenėje, elgesį su šunimis, šunų panaudojimo ugdymo, gydymo procese, sporto, pramogų, gelbėjimo ir kitose visuomenės gyvenimui reikšmingose srityse galimybes.

Kinologinė kultūra – visiškai naujas terminas sociologijoje, kurio naudojimą galėtų riboti faktas, kad terminas „kinologija“ (angl. „cynology“) nėra plačiai naudojamas anglakalbėse šalyse, jo neaptiktume daugelyje angliškų žodynų.

Šis terminas vartojamas rusų, kai kurių kitų slaviškų šalių, vokiečių, prancūzų, lietuvių kalbose.

„Kinologija“ nėra suprantamas kaip mokslas plačiąja, akademine, prasme, tačiau jo reikšmė kur kas platesnė nei kai kuriose šalyse vartojamo termino „šunininkystė“. Mat pastarojo žodžio reikšmė apima dar siauresnį lauką – šunų veisimą ir auginimą ir vartotina kaip zoologijos terminas šia siaura prasme. Plg., „galvijininkystė“ –  galvijininkystė galvijų auginimas ir laikymas (Terminų žodynas).

Kinologinės kultūros raiška, lygis, reikšmė skirtingais laikais ir skirtingose visuomenėse buvo ir yra nevienodi. G. Drač  tvirtina, kad Rytų ir Vakarų kultūros labai skiriasi savo prigimtimi, o ypač – santykiu su pasauliu ir gamta. Vakaruose pagrindinis dėmesys skiriamas būties substancijai, o kūrimas suvokiamas kaip Dievo ir žmogaus veiklos sfera, kurios dėka siekiama racionaliai pakeisti, pertvarkyti pasaulį.

Čia ypač svarbus žmogaus kūrybiškumas: kūryba žmogui priskiriama todėl, kad žmogus, kaip Dievo paveikslas ir panašumas, yra pašauktas kurti. O Rytuose, priešingai, orientuojamasi į nebūtį, pagrindinis dėmesys skiriamas pasaulio sandarai ir jo funkcijoms. Kūryba suvokiama kaip išskirtinė dievybės veiklos sfera, akcentuojama pasaulio harmonija. Vakaruose žmogus priešpastatomas gamtai, gali ją keisti priklausomai nuo savo poreikių. Rytuose orientuojamasi į žmogaus ir gamtos vienovę, kuri atsiranda dėl žmogaus dvasios ir kūno tobulėjimo, gebėjimo įsilieti į gamtą ir natūralią įvykių eigą (Г. В. Драч, 2003).

Aurelija Staskevičienė, Lietuvos kinologų draugijos atstovė spaudai, žurnalistė, buvusi leidinių apie kinologiją redaktorė tvirtina, kad „mūsų žmonės dar nedaug pažengę nuo grandinės ir būdos“, arba „meilė gyvūnams per daug supoetinama“ („Moters savaitgalis“, 2009 spalis, Nr. 42).

Išeitų, mūsų kinologinėje kultūroje galima įžvelgti ir rytiečiams būdingo abejingumo šunims (yra kultūrų, kuriose šuo laikomas „nešvariu“ gyvūnu, juos draudžiama auginti namuose), ir – kaip turtinguose Vakaruose – dažnai išskiriamas iš kitų gyvų būtybių tarpo ir tampa „šeimos nariu“.

Taigi mūsų kinologinėje kultūroje galima įžvelgti tiek Rytų, tiek Vakarų šalims būdingų bruožų. Kita vertus, kultūrinių universalijų apraiškų galime pastebėti ir Rytuose. Pastaruoju metu Kinijoje, kurioje šunys nuo seno ir iki šiol auginami maistui, tam tikra visuomenės dalis perėmė vakarietišką požiūrį į šunis kaip kompanionus bei šeimos narius ar prestižą įrodančius atributus.

Kaip interviu šio darbo autorei teigė Lietuvos diplomatinės atstovybės Kinijoje komercijos atašė Gvidas Kerušauskas, Kinijoje vis daugiau žmonių laiko šunis. Kinai šunis rengia išvesdami žiemą pasivaikščioti, gamina daug Vakarų ir Lietuvos rinkai skirtų reikmenų šunims. LR ambasados Kinijoje III sekretorė Aušra Bogvilaitė tvirtino, kad Pekino gatvėse vis dažniau pasirodo madingai aprengtų, išpuoselėtos išvaizdos kilmingų augintinių, kinai kopijuoja Vakarų madas.

Požiūris į šuns vietą visuomenėje pastaraisiais dešimtmečiais keičiasi ir Lietuvoje.

Nuo 1965 m. pradėti kurti pirmieji šunininkystės klubai Vilniuje ir Kaune. Kai Baltijos šalys buvo Sovietų Sąjungos dalimi, šunų veisimą reglamentavo „Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti“ (SDAALR, arba DOSAAF). Veisėjams būdavo patariama, kurį reproduktorių naudoti savo kalėms, ir taip pat buvo tikimasi, kad dalis vados šuniukų bus padovanota kariuomenei.

Miniatiūrinės ir dekoratyvinės šunų veislės SDAALR nebuvo mėgstamos dėl netinkamumo armijos poreikiams, tačiau medžioklinių šunų veislės buvo laikomos gera alternatyva prireikus kompensuoti tarnybinių veislių trūkumą.

Pirmoji šunų paroda, įvykusi pagal visai kitu principu veikiančios Tarptautinės kinologų federacijos (FCI) taisykles, įvyko Vilniuje 1993 metų kovo mėnesį.

O 2005 metais Lietuvos kinologų draugija (LKD) tapo visateise FCI nare. LKD įkurta 1992 m. Tai vienintelė oficiali organizacija, atstovaujanti Lietuvos kinologams Tarptautinėje kinologų federacijoje (FCI) – įtakingiausioje pasaulio kinologinėje organizacijoje, kurią sudaro 86 nariai (po vieną organizaciją iš šalies).

Lietuvos kinologų draugijos tikslas – vienyti šalies kinologus, skatinti veisti gerus veislinius šunis, tinkamai atstovauti mūsų šalies kinologų interesams pasaulyje. Lietuvos kinologų draugijos šunų veislių knygoje įregistruotos 183 šunų veislės, per metus registruojama apie 750 šunų vadų, išduodama apie 5000 FCI vienijamose šalyse pripažįstamų šunų kilmės dokumentų.

Lietuvos kinologų draugija vienija 51 šunų mylėtojų klubą, Jaunųjų vedlių klubą, Šunų dresūros ir sporto klubą. Draugija ir jos nariai rengia tarptautines ir nacionalines šunų parodas, medžioklės lauko bandymų, dresuotės ir sporto varžybas, seminarus. Į tarptautines šunų parodas Lietuvoje atvyksta po 2000 ir daugiau dalyvių iš įvairių šalių, ir šis skaičius didėja.

Laukite tęsinio.

Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo naujos redakcijos svarstymas suteikė galimybę peržvelgti šiuo metu galiojančio įstatymo straipsnių, liečiančių vadinamąsias agresyvias šunų veisles, naudą ir pagrįstumą.

Apie Lietuvoje esančią padėtį trūksta tiek duomenų, tiek tyrimų. Laimei, norint įvertinti tokių draudimų rezultatus, galima remtis ilgamete daugelio užsienio valstybių ir/ar valstijų patirtimi.

Ar agresyviomis laikomos šunų veislės skiriasi nuo kitų?

Tiek Lietuvoje, tiek kitose pasaulio šalyse tokio pobūdžio įstatymai dažniausiai būna nukreipti į amerikiečių pitbulterjerus ir/ar panašias į juos veisles, dažniausiai amerikiečių Stafordšyro terjerus ir Stafordšyro bulterjerus. Tokios tendencijos neturi jokio pagrindo.

Vienas iš plačiai paplitusių mitų visuomenėje yra tai, kad agresyviomis laikomų veislių atstovai yra neprognozuojamo charakterio.

Amerikos temperamento ir testavino draugija (The American Temperament and Test Society), veikianti nuo 1977 metų, atlieka testus šunų temperamentui įvertinti.

Tai plataus pobūdžio testas, apimantis neįprastas ir stresines situacijas. Per 34 draugijos veikimo metus testą laikė virš 25 000 šunų, iš kurių vidutiniškai testą išlaikė 83 proc.

Kelios šunų veislės palyginimui (procentas nurodo, kokia dalis veislės atstovų išlaikė testą): amerikiečių pitbulterjerai 86,4 proc., amerikiečių Stafordšyro terjerai 84,2 proc., Stafordšyro bulterjerai 89,7 proc., bulterjerai 90,9 proc., vokiečių aviganiai 84,4 proc., Labradoro retriveriai 92,4 proc., auksaspalviai retriveriai 84,9 proc., standartiniai pudeliai 86,3 proc., čihuahua 71,1 proc.

Šie duomenys rodo, kad į sąrašus pakliūvančių veislių rezultatai yra net geresni už kai kurias taikiomis laikomas šunų veisles.

Antras tiek pat plačiai paplitęs mitas, kad pitbulterjerų tipo šunų užpuolimai sukelia rimtesnius sužalojimus.

Richard Hockey 2003 m. atlikta tyrimų apžvalga nustatė, kad pitbulterjerų užpuolimai nesukelia rimtesnių sužalojimų lyginant su kitomis veislėmis, pvz., dalmatinų, rotveilerių, dobermanų, auksaspalvių ir Labradoro retriverių, vokiečių aviganių sukelti sužalojimai buvo net sunkesni ar tokio pat rimtumo, kaip pitbulterjeų.

Kitas to paties autoriaus tyrimas nustatė, kad nėra jokių statistinių, biologinių ar elgsenos įrodymų, kad bet kuri veislė būtų agresyvesnė ar pavojingesnė už kitas.

Užsienio valstybių patirtis

Nėra įrodymų, patvirtinančių, kad tam tikrų veislių uždraudimas sumažino užpuolimų skaičių. Iš esmės tokie įstatymai yra neteisingi – jie nesumažino šunų apkandžiojimo atvejų jokioje šalyje, nors egzistuoja daugiau nei dvidešimt metų.

Specialistai sutinka, kad šuns priklausymo konkrečiai veislei neįmanoma nustatyti vien pagal išvaizdą, o genetiniai testai šios galimybės nesuteikia.

Be to, net kai kurių į sąrašą neįtrauktų veislių mišrūnai gali atrodyti kaip pavojingųjų sąrašui priklausantys šunys. Nesąžininga ir nepagrįsta iš savininkų reikalauti įrodyti savo šuns veislę, kai dauguma ekspertų sutinka, kad tai neįmanoma.

Ypatingai įdomus Lietuvoje galiojantis agresyvių šunų veislių sąrašas, nes kai kurių šunų veislių mūsų šalyje apskritai nėra arba yra labai nedaug.

Bandymas mažinti „agresyvių“ šunų kiekį pasitelkiant tokio pobūdžio įstatymus yra ydingas ir dar dviem aspektais.

Visų pirma, veislių uždraudimas padidina savo agresyviu įvaizdžiu besirūpinančių asmenų susidomėjimą jomis, bet, deja, sunkina atsakingų šių šunų veislių mylėtojų gyvenimą. Antra, išnaikinus vienų šunų veislių atstovus, jų vietą greitai užimtų kitos.

Puikus to pavyzdys yra Didžioji Britanija, kur uždraustus pitbulterjerų tipo šunis pamažu keičia legalūs mastifų mišrūnai.

Kitas pavyzdys – Italija, kurioje su „agresyvių šunų“ sąrašu nueita iki absurdo. Į sąrašą įtraukiant vis daugiau ir daugiau veislių, buvo prieitas liepto galas, kai sąrašą sudarė apie 90 veislių. Pagaliau susivokta, kad reikia arba drausti absoliučiai visų šunų laikymą, arba keisti taktiką. Pasirinktas pastarasis variantas ir 2008 m sąrašas panaikintas.

Apibendrinant galima teigti, kad:

- Įstatymas atsakomybę už užpuolimus nukreipia į šunis, o ne šeimininkus;
- Įstatymas kuria neteisingą prielaidą, kad tam tikros veislės yra pavojingesnės už kitas;
- Įstatymas kuria neteisingą prielaidą, kad kitos veislės nekelia grėsmės;
- Neveiksmingo įstatymo vykdymui skiriamos lėšos, kurios galėtų būti panaudotos veiksmingesnėms priemonėms;
- Agresija yra natūralus šuniškas elgesys ir gali būti išreikšta bet kurios veislės;
- Norint sumažinti agresyvių šunų kiekį, visi šunys turėtų būti socializuojami, mokomi bendro paklusnumo, gerai suprantami ir kompetentingai valdomi savo šeimininkų;
- Žmonės sąmoningai arba nesąmoningai skatina savo šunų agresiją, tad jie ir turi būti kontroliuojami.

Ką daryti?

Dažniausia užpuolimus lemia šeimininkų neatsakingumas auginant šunis arba įvykio metu.

Norint išvengti šunų sukeltų žmonių sužalojimų ir mirčių rekomenduojamas visuomenės švietimas apie atsakingą šunų auginimą, auklėjimą ir sukandžiojimų prevenciją, griežti įstatymai, numatantys atsakomybę šeimininkams už augintinių padarytą žalą, apkandžiojimo atvejų apskaita.

Šaltinis – http://pilietis.delfi.lt/voxpopuli
DELFI skaitytojas, 2011 m.

„Skūpus“ moka du kartus, arba kodėl pigus „veislinis“ šuo po savaitės nebejuda? – aktuali publikacija, paskelbta 2013 01 05 tinklapyje Delfi.lt. (Grynas.lt, strp. autorė Inga Labutytė).

Jorkšyro terjerai, Sibiro haskiai, Džeko Raselo terjerai, Maltos bišonai, samojedai – šios šunų veislės madingos ir geidžiamos Lietuvoje.

Nusprendus auginti tokį šunelį iš didelio džiaugsmo įtarimų nesukelia net perpus mažesnė „veislinio“ šuns kaina bei pardavėjo pasiūlymas susitikti prekybos centre ar kitoje viešoje vietoje.

Kodėl? Kad pirkėjui būtų patogiau, o iš tiesų tam, kad nematytumėte, kokiomis sąlygomis auga šie šuniukai, arba kad jie ką tik krovininiu automobiliu atkeliavo iš kaimyninių šalių.

Savaitė kita – ir internete skelbiami nebe tokie gražūs vaizdai: galvos nepakeliantis vos poros mėnesių Jorkšyro terjeras veterinarės kabinete, laistomas naujosios šeimininkės ašaromis.

Vis dar gausu žmonių, palaikančių nelegalius gyvūnų veisimo verslus vien todėl, kad šitaip veislinį šunį galima įsigyti pigiau.

Kaip GRYNAS.lt pasakojo tokiu būdu keturkojus įsigiję žmonės, pardavėjai pernelyg neišgyvendami čia pat nurėžia 50 ar 150 litų nuo skelbiamos gyvūno kainos.

„Ką jau čia, vienas iš vados beliko“, – geranoriškai priduria. Iš tiesų jų tikslas – kad šuo su besidžiaugiančiais šeimininkais iškeliautų kuo toliau ir kuo greičiau.

Visą straipsnį rasite čia:

http://grynas.delfi.lt/gyvenimas/skupus-moka-du-kartus-arba-kodel-pigus-veislinis-suo-po-savaites-nebejuda.d?id=60356667#ixzz2H6wMuE40

Šunų mylėtojų nuomonė mums svarbi.

Mūsų tinklapyje nuolat atnaujinamos apklausos, kur jūs galite pareikšti savo požiūrį tam tikrais klausimais. Dėkojame už atsakymus ir tikimės dar didesnio jūsų aktyvumo.

Neseniai jūsų klausėme: „Kur dažniausiai ieškote informacijos apie šunis?“ Dauguma respondentų (72 proc.) atsakė, kad tokios informacijos ieško internete. Tik 18 proc. atsakiusiųjų nurodė, jog kreipiasi į šunų mylėtojų klubus, o likusieji ieško informacijos knygose, žurnaluose.

Apklausos rezultatai parodė, kad žmonės pasitiki elektroninėje žiniasklaidoje pateikiama informacija. Taip yra todėl, kad ji lengvai prieinama, operatyvi. Čia galima rasti žinių ne ik gimtąja, bet ir užsienio kalbomis. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad šunų mylėtojų tinklapiai dažnai yra nevienodo lygio. Pasitaiko paauglių ar net vaikų administruojamų tinklapių, forumų, kuriuose lengvabūdiškai, nepatikrinus faktų, skelbiama netiksli informacija.

Taigi tiems, kurie nori išsirinkti šunų veislę, pasitarti šunų auginimo, auklėjimo ar kt. svarbiais klausimais, vis dėlto reikėtų kreiptis į šunų mylėtojų klubus, veislynus, patyrusius kinologus.

O kokia buvo jūsų nuomonė kitais klausimais?

Į klausimą „Ar šuns dydis lemia jo agresijos laipsnį?“, kaip ir reikėjo tikėtis, respondentai atsakė taip: dydis nelemia agresijos laipsnio – 220; taip, lemia – 5; nuomonės neturėjo – 10.

Teiravomės, ar mokyklose mokytojai vaikus turėtų mokyti saugaus elgesio su gyvūnais. Kad mokytojai turėtų mokyti saugaus elgesio su gyvūnais, pritarė 334, kad to nereikia, manė tik 11, nuomonės neturėjo 10 respondentų.

„Ar tenkina šunų mylėtojų klubo, kuriam priklausote, veikla?“ Į šį klausimą teigiamai atsakė 138, kad netenkina klubo veikla, patvirtino 95, o 35 neturėjo aiškios nuomonės.

Pradžiugino tinklapio lankytojų aktyvumas, kai buvo klausiama: „Ar pritariate šunų prekybai zooparduotuvėse?“ Prieš tokią prekybą pasisakė 1 132; pritarė – 182; o 90 neturėjo nuomonės.

Optimistiškai nuteikė atsakymai į „ekonominį“ klausimą: „Ar dėl sunkmečio sumažinote šuns priežiūrai skirtas išlaidas?“. Tik 26 teigė, kad išlaidas sumažino, 29 – mažino išlaidas retsykiais, o 138 ir toliau negailėjo lėšų savo augintiniui.

Jeigu jus domina apklausos, pasiūlykite savo klausimą e.paštu lkd.press@kinologija.lt

Bendraukime!

S.Valujevos nuotr.

Netyla diskusijos dėl Gyvūnų globos įstatyme planuojamo palikti agresyvių šunų veislių sąrašo. Kokia yra kitų šalių patirtis?

Ar tikrai faktai rodo, kad vos kelių šunų veislių uždraudimas padeda apsaugoti visuomenę nuo šunų atakų?

Galima pasirinkti bet kurią veislę (šiuo atveju bus minimi vokiečių aviganiai) ir įrodyti, kokie pavojingi jos atstovai, tačiau ar to reikia?

Kanda bet kurios veislės šuo

Tyrimai rodo, kad įstatymai, nukreipti prieš kelias veisles, nepadeda sumažini atakų skaičiaus.

Verta atsižvelgti ir į tai, kad paskui minėtus įstatymus velkasi „pašalinio poveikio šleifas“ – ne tik veltui švaistomi pinigai, tačiau auga benamių gyvūnų skaičius, stiprėja diskriminacija šunų veislių atžvilgiu, tam tikrus šunis pradeda dažniau įsigyti prastos reputacijos asmenys.

Yra žymiai efektyvesnių priemonių, kurios padėtų išvengti šios problemos, iš kurių dažniausiai visur minimas įvairiose sferose vykdomas visuomenės švietimas.

Žinoma, siūlomos ir kitos priemonės, tokios kaip agresyvių individų identifikavimas, pilnai/iš dalies finansuojami dresūros užsiėmimai ir pan., įskatint jau minėtas švietimo programas, kas būtų žymiai veiksmingesnis bei prasmingesnis laiko/pinigų leidimo būdas, kuriuo ir galėtų pasinaudoti mūsų Valstybė.

Vienas pavyzdžių – JAV Ligų kontrolės centro CDC veikla.

Būtent CDC kažkada aktyviai pasisalė apie pavojingiausias šunų veisles, kur pirmavo pitbulterjerai (jų duomenimis bei viena sena ataskaita neretai remiamasi ir dabar), o vėliau pranešė, kad įkandimų statistika neatspindi tikslios apkandžiojimų statistikos.

Dabar Ligų ir kontrolės centras užsiima aktyvia profilaktika ir oficialiai bei aktyviai dalijasi Amerikos veterinarų asociacijos mintimis, kurias galite perskaityti: „A community approach to dog bite prevention, American Veterinary Medical Association, Task Force on Canine Aggression and Human-Canine Interactions“.

Šunų veislių draudimai nedavė efekto

Vis daugiau valstybių pradeda suvokti, kad tam tikrų veislių uždraudimas neapsaugo gyventojų nuo šunų atakų.

Štai Olandijos vyriausybė, norėdama sužinoti, ar šie įstatymai efektyvūs, užsakė didelį tyrimą. Neturėtų stebinti, kad jo rezultatuose teigiama, jog tam tikrų veislių uždraudimas neveiksmingas, bandant sumažinti šunų atakų skaičių – dažniausiai besikandžiojančios veislės nesutapo su oficialiais rizikos grupės atstovais.

Tyrimo autoriai teigia, jog norint pagerinti situaciją, reikia analizuoti įkandimo aplinkybes, o prevencines priemones sutelkti į geresnį šunų elgesio supratimą (suaugusiųjų bei vaikų švietimą).2007 m.

Ispanijoje atliktas tyrimas parodė, kad šioje šalyje 2000 m. priimtas pavojingų gyvūnų įstatymas nesumažino šunų sukeltų traumų dažnumo.

Italijoje sąrašo atsisakyta 2009 m. (prieš tai, matyt, jau nebežinodami, ko griebtis, italai įtraukė daugybę veislių, pradedant niūfaundlendais, baigiant korgiais).

Pastarosios valstybės valdžios teigimu, ankstesni teisės aktai neturėjo jokio mokslinio pagrindo, kadangi pavojingos veislės visai neegzistuoja (egzistuoja pavojingi individai).

Didžiosios Britanijos visuomenė taip pat vis palankiau vertina pavojingų šunų veislių įstatymo atsisakymą – 88 proc. gyventojų mano, kad galiojantys teisės aktai visuomenės neapsaugo, o 77 proc. pritartų sprendimui atsisakyti tokių sąrašų.

Lietuvos kinologų draugija savo tinklapyje atliko apklausą šia tema: iš 856 atsakiusiųjų 829 pasisako už šio beprasmio ir neveiksmingo sąrašo naikinimą.

Kanados patirtis rodo, jog Vinipege ir Manibotoje po mūsų aptariamų įstatymų priėmimo šunų įkandimų tik padaugėjo. Ontarijuje kai kurios veislės uždraustos 2005 metais, o 2010 m. pranešta, kad, nepaisant  5 metus trukusio įstatymo ir šunų naikinimo, apkandžiojimų nesumažėjo.

Dar 1989 m. Denveryje (JAV) priimtas prieš tam tikras veisles nukreiptas įstatymas, nuo tada daugybė šunų konfiskuota ir nužudyta. Tačiau Denverio gyventojai vis viena dažniau hospitalizuojami dėl šunų įkandimų, negu jų kaimynai, „neutralūs“ Boulderio gyventojai.

Ir dar statistikos

Statistikos problema ta, kad ji niekada nebūna tiksli. Jei vakar Jūs išgėrėte 10 bokalų alaus, o aš nė vieno, statistiškai mes abu vidutiniškai išgėrėme po 5 bokalus. Mums įprasta statistika, kuria dažniausiai naudojamės, grūmodami pirštuku, retai įvertina tam tikros veislės populiacijos dydį…

O jeigu ir vertina, remiasi mažai ką parodančiais skaičiais. Sakykime, kartais vertinami vienos kurios nors kinologų organizacijos  pateikti duomenys (joje užregistruoti dokumentus turintys šunys), tačiau tokiose šalyse kaip JAV kinologų organizacijų gyvas galas – tad iš tos vienos, kad ir didžiausios, organizacijos menka nauda…  58 proc. ką nors užpuolusių šunų Australijoje buvo visai neregistruoti, tačiau jie lyginami su oficialia statistika.

Jei tokiu atveju atsižvelgsime tik į įkandimų skaičiaus ir oficialiai registruotos populiacijos santykį, turėsime tokį reiškinį, kaip vėl toje pačioje Australijoje žiūrint iš vieno kampo nemalonioje srityje pirmaujantys Tibeto mastifai (nors buvo užfiksuotos tik 2 atakos).

Daug pasako ir tas faktas, kad apie šunų atakas ne visada pranešama (o kartais kaip ataka užregistruojamas šuns agresijos demonstravimas), veislė ne visada nustatoma teisingai (didokas mišrūnas juodu „balnu“ ir rudomis kojomis gali būti išvadintas tiek vokiečių aviganiu, tiek rotveileriu ar dobermanu). Didžiausia įvairių tyrimų problema – neanalizuojamos priežastys (į pastarąsias orientuoti tyrimai pasirodė gan neseniai).Galime pažaisti.

Nuspręskime, kad labai pavojingas ir draustinas šuo yra vokiečių aviganis. Jis didelis, aktyvus, laikomas tarnybiniu (tai yra, viena iš jo funkcijų turėtų būti kandžioti žmones), labai paplitęs ir jau nukentėjęs dėl savo populiarumo. Tada patikėkime statistika.Georg Singer  ir kiti tyrime „Analysis of Dog Bites in Children Who Are Younger Than 17 Years“ išanalizavo  1994 – 2003 m. oficialiai apkandžiotų jaunesnių kaip 17 m. amžiaus vaikų duomenis (nukentėjo 341 vaikas, vidutinis amžius – 5,9 m.).

Vertinant įkandimo riziką, atsižvelgta ir į tam tikrų veislių atstovų buvimą bendroje šunų populiacijoje (išeitų, tyrimas gana rimtas). Įkandimų dažinis – 0,5 proc. 1000-čiui 0 – 16 m. amžiaus vaikų.

Dažniausiai apkandžioti vienerių metų amžiaus vaikai. Šunų įkandimai sudaro 0,31 proc. visų traumų, dėl kurių teko lankytis ligoninėje. 58 proc. kandusių šunų buvo dideli (bent 44 cm aukščio), 28 proc. maži, o likusiųjų dydis nežinomas. 89 proc. atvejų buvo galima nustatyti veislę.

Vokiečių aviganių ir dobermanų įkandimai sudarė 37 proc. visų įkandimų, jų populiacija sudaro 13,1 proc. visų šunų. Išvadose teigiama, kad santykinė rizika būti apkandžiotam vokiečių aviganio ar dobermano penkis kartus didesnė, negu galimybė būti apkandžiotam Labradoro retriverio ar kokio nors mišrūno (išlieka tikimybė, kad vaiką gali apkandžioti koks špicas, pekinas ar taksas). Beje, šiame moksliniame darbe publikuojama lentelė, kurioje pateikiami dešimties skirtingų tyrimų duomenys.

Kaip dažniausiai sukeliantys incidentus minimi vokiečių aviganiai (7 kartai, 3 iš jų remtasi palyginimais su bendra šunų populiacija), po kartą – dobermanai (remtasi palyginimais su bendra šunų populiacija), rotveileriai ir pitbulterjerų tipo šunys.

Minint dar vieną tyrimą (Karen L. Overall ir kt.), „Dog bites to humans—demography, epidemiology, injury, and risk), kuris „apėmė“ 43 šunis (remtasi pagalbos tarnybų pranešimais), paaiškėjo, kad dažniausiai puola didelių veislių šunys – vokiečių aviganiai (10 atvejų), vokiečių aviganių mišrūnai (5), rotveileriai (7), pitbulterjerų tipo šunys (4), Sibiro haskiai (3). Pavieniais atvejais „prisidirbo“ Sibiro haskio mišrūnas, Labradoro retriveris, dobermanas, akita, australų aviganis bei čiau čiau.

Tame pačiame tyrime pabrėžiama, kad su pitbulterjerų tipo šunų atakų padariniais siejamos ne mitinės jų psichikos, o fizinės savybės (jėga), o jų išpuoliams žiniasklaidoje skiriama neproporcingai daug dėmesio.

Problema – ne šuns veislė

Taigi problema – ne šuns veislė. Tad nepulsime kaltinti vokiečių aviganių, rotveilerių ar dobermanų, kad šie kėsinasi į mūsų vaikus.Analizuojant priežastis paaiškėja, kad JAV žmones dažniausiai apkandžioja jų pačių augintiniai: trims iš penkių aukų įkanda šeimos šuo.

Dauguma atakų fiksuojamos vasarą ir savaitgaliais (ta pati tendencija, beje, ir Lietuvoje, tai galima sieti su vakarėliais, alkoholio vartojimu, prastesne augintinių bei vaikų priežiūra atsipalaidavus). Dar viena bėda – nesugebėjimas suvokti šuns kūno kalbos (pvz., ne visada vizganti uodega reiškia draugiškumą). Patinai kanda dažniau negu kalės (ypač jeigu nekastruoti). Dažniausiai bėdų pridaro 18 – 24 mėn. amžiaus gyvūnai.

Prisiminkime ir mažus šunis. Į juos kažkodėl dažnai numojama ranka, bet tyrimai rodo, kad mažieji šunys daugiausiai žalos gali pridaryti, kai būna paimami ir priglaudžiami prie kaklo ar veido. 2000 m. JAV spalį mažą mergaitę nužudė Pomeranijos špicas. 2008 m. pavadėliu vedamas čihuahua pašoko ir perkando lūpą dviračiu važiavusiam vaikui.

2005 m. taksas nudaigojo savo 87 metų amžiaus savininkę.

Beje, remiantis Lietuvos Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos pateikiama įvykių suvestine (2002 m. sausis – 2011 m. lapkritis), iš bendros apkandžiojimų dalies net ketvirtadalį sudaro… žmonių įkandimai (pvz., motina apkandžioja savo vaikelį)!Įsidėmėkime – kanda ne veislės, o tam tikri šunys. Į tai ir reikėtų orientuotis, bandant sumažinti nelaimingų atsitikimų skaičių.

Parengė Agnė Dvylaitytė

Norintiems žinoti daugiau: http://www.aspca.org/pet-care/dog-care/dog-bite-prevention

http://www.injuryclaimcoach.com/dog-attacks.html

Panagrinėkime keletą priežasčių, dėl kurių pasaulį išvysta „veisliniai“ šuneliai be kilmės dokumentų. Ir kas dėl to kaltas.

Šuniukų tėvai negavo tinkamų parodų įvertinimų

Pagal Lietuvos kinologų draugijos Šunų veisimo nuostatus (LKD yra vienintelė Tarptautinės kinologų federacijos atstovė Lietuvoje) kiekvienas veisimui naudojamas šuo turi atitikti savo veislės standartą.

Žinoma, daugeliui eilinių šunų augintojų visi šviesiaspalviai nulėpausiai bus „auksaspalviai retriveriai“, trumpakojai – „taksai“, o garbaniai – „pudeliai“. Tačiau šunų veisles ilgus šimtmečius formavo selektyvus veisimas, geriausi anatomijos bei šuns elgsenos specialistai atrinkdavo tuos gyvūnus, kurie tiksliausiai atitiko tam tikrus reikalavimus.

Būtent šių atsidavusių žmonių pastangomis ir turime net 400 pripažintų šunų veislių, kurios atitinka pačius įvairiausius šiuolaikinio žmogaus poreikius.

Šiais laikais labai paprasta įsitikinti, ar šuo atitinka veislės standartą – tereikia nueiti į keletą šunų parodų, kurios visus metus vyksta daugelyje Lietuvos miestų.

LKD reikalavimai skelbia, kad veisimui naudojamas patinas parodose turi būti gavęs bent du įvertinimus „puikiai“, o kalė – bent du kartus „labai gerai“.

Patikėkite, jei kalytė negali gauti dviejų įvertinimų „labai gerai“, tai greičiausiai reiškia, kad ji turi rimtų nukrypimų nuo standarto: trūksta dantų, jai sunku judėti, kailis atrodo nekoks, o gal ji tokia baikšti ar agresyvi, kad teisėjui ringe nepavyko kalės apžiūrėti.

Beje, parodai nebūtina ypatinga dresūra ar daugybė laiko, o ir registracija kainuoja visai nedaug. Šuniui tereikia greta šeimininko prabėgti ratu ir ramiai pastovėti, kol  teisėjas jį apžiūrės. Visas procesas trunka vos keletą minučių, o registracija į parodą gali kainuoti maždaug 40 – 100 litų.

Būkime pragmatiški – koks kvailys pagailės 80 litų už dvi parodas, jeigu jose sėkmingai sudalyvavusio augintinio šuniukų kaina gali išaugti net dvigubai. O jei jau tikime „veisėjo“ altruizmu ir polinkiu į labdarą, kodėl šuniukai nedalijami dykai? Taip pat pagalvokite, jei žmogus sako, jog „neturėjo laiko“ parodoms – kaip jis rado laiko kalės kergimui, jos priežiūrai nėštumo bei laktacijos periodu, tinkamai šuniukų priežiūrai, socializacijai?

Šuniukų tėvų kilmės dokumentuose įrašyta: „Veislės brokas“

Pasitaiko, kad net veisliniai puikių tėvų šuneliai gimsta su veislės broku (netinkamos spalvos arba struktūros kailis, prasta sankanda ir pan.). Tada į kilmės dokumentus dedamas spaudas „Veislės brokas“. Toks šuo negali dalyvauti parodose arba būti veisiamas, todėl paprastai šių šunelių kaina gerokai mažesnė.

Deja, kai kurie žmonės, įsigiję tokį pigesnį šunelį, vėliau nusprendžia „kompensuoti nuostolius“ ir kergia savo augintinį, nors būsimieji šuniukai ne tik negaus kilmės dokumentų, bet gali gerokai skirtis nuo veislės išvaizdos.

Nepamirškime ir to, kad tokių šunų šeimininkai dažniausiai net nebando tikrinti savo augintinių sveikatos, tirti jų dėl paveldimų ligų.

Netinkami veisti dėl sveikatos sutrikimų

Lietuvos kinologų draugijos tinklapyje nesunku surasti informaciją (https://archyvas.kinologija.lt/?page_id=640&lan=ltu) apie tai, kokioms šunų veislėms kokias sveikatos patikras būtina atlikti.

Šie sveikatos testai nėra sukurti dėl kažkieno asmeninės naudos ar pramogos – daug metų vienos ar kitos veislės šunis veisiantys kinologai, veterinarijos gydytojai, remdamiesi savo patirtimi, gali išskirti dažniausias tam tikroms veislėms būdingas ligas.

Pavyzdžiui, daugelį didelių veislių šunų privaloma tirti dėl genetiškai paveldimos klubų bei alkūnių sąnarių displazijos, mažos veislės kartais kenčia nuo kelio girnelės išnirimo, o nuo paveldimų akių ligų neapsaugoti daugelio veislių šunys.

Jei veterinarijos gydytojai nustato, jog šuo serga viena iš genetiškai paveldimų ligų, jis neturi būti veisiamas jau vien dėl to, kad pasaulio neišvystų ligoms ir kančiai pasmerkti šuniukai. Teiginiai, jog „jam jau trys metai ir jis visai sveikas, veterinarų patikrų mums nereikia“ arba „šuns tėvai puikiai medžioja, todėl palikuoniai negali sirgti sąnarių ligomis“, yra žmonių apgaudinėjimas.

Beje, nuo ligų neapsaugoti ir kilmės dokumentus turintys gyvūnai, tačiau tikimybė, kad dokumentus turintis šuo sirgs genetiškai paveldimomis ligomis, yra kur kas mažesnė.

Be to, pirkdami dokumentus turintį šuniuką, jūs galite pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje šuns veisėjas įsipareigotų grąžinti jums dalį šuns kainos, jei paaiškėtų, kad šuo serga genetiškai paveldimomis ligomis. Jei veisėjas sako, kad jokių sutarčių jis nepasirašinės, nuoširdžiai siūlytume šuniuko ieškoti kitur.

Veislė priskirta pasitelkiant fantaziją

Tarp šunininkų sklando anekdotai apie tai, kad turguje iš tos pačios bagažinės galima įsigyti ir taksą, ir škotų terjerą, ir vokiečių aviganį. Svarbu paklausti, ar pardavėjas turi norimos veislės šuniukų.

Taip, daugelio šunų veislių mažyliai, kaip ir neveisliniai šuneliai, yra neįtikėtinai panašūs. Ypač jei jie parduodami 4-5 savaičių, o taip neretai daro tie šunelių „daugintojai“, kurie vengia investuoti į ilgesnį šuniukų maitinimą, skiepus, priemones nuo vidaus parazitų arba gaišti laiką valant mažylių paliktas balutes.

O Lietuvos kinologų draugijos Šunų veisimo nuostatai teigia, jog šuniukas negali būti parduodamas anksčiau, nei jam sukanka 6 savaitės. Beje, daugelis atsakingų veisėjų yra linkę šuniukus auginti bent iki 8 savaičių arba dar ilgiau, ir tai daroma pačių šuniukų ir jų būsimų šeimininkų labui.

Net labai maloniai besišypsantis žmogus, pardavęs jums neva veislinį šuniuką, gali būti paprasčiausias sukčius. Net parodytos neva „šuniukų tėvų“ nuotraukos negarantuoja, kad šunelis yra būtent šių šunų palikuonis.

Viena vada su kilmės dokumentais, kita – be jų

Pasitaiko veisėjų, kurie pinigus myli labiau nei savo augintinę. Jie nuveda augintinę į parodas, atlieka jos sveikatos tyrimus, bet…

Daugelio šunų veislių kalės rujoja du kartus per metus – tad ir šuniukų jos gali susilaukti kiekvieną rują.

Vis dėl to, besirūpindama kalės bei šuniukų sveikata, Lietuvos kinologų draugija draudžia kales kergti kiekvieną rują – jos gali susilaukti šuniukų bent kas antrą rują, maždaug kartą per metus. Turbūt nereikia aiškinti, kaip patelės organizmas nualinamas, jei ji šuniukų turi du kartus per metus (pavyzdžiui, vilkai rujoja ir palikuonių atsiveda tik kartą per metus).

Deja, pasitaiko neatsakingų veisėjų, kurie, oficialiai užregistravę veislyną, kalytę vis dėl to kergia kiekvieną rują, o dokumentus gauna tik kas antra vada, kita lieka „neoficiali“.

Jeigu Lietuvos kinologų draugija sužino apie tokius „neoficialių vadų“ atvejus, toks šunų veislynas yra uždaromas ir daugiau jokie tų pačių šeimininkų šunų palikuoniai negauna kilmės dokumentų, kol veislyno veikla yra suspenduota.

Ta pati taisyklė galioja ir kilmingų patinų šeimininkams – jei reproduktoriaus teises turintis patinas yra kergiamas su kale, kurios palikuoniai negali gauti kilmės dokumentų, tos reproduktoriaus teisės iš patino savininkų kuriam laikui yra atimamos.

Taip elgiamasi todėl, kad būtų išsaugotos ir toliau puoselėjamos konkrečios šunų veislės savybės bei užtikrinama būsimų šunų kartų sveikata.

Keistas mitas apie būtiną vieną vadą

Kai kurie šunų augintojai vis dar tiki seniai atgyvenusia teorija, kad kalytei būtina atsivesti vieną vadą „dėl sveikatos“. Atsiranda ir veterinarijos gydytojų, kurie šį mitą palaiko.

Kalės reprodukcinė sistema sutvarkyta taip, kad jai sveikiau neturėti palikuonių išvis, arba turėti jų reguliariai. Atsivedus tik vieną šuniukų vadą kaip tik iškyla grėsmė kalei susirgti įvairiais nemaloniais reprodukcinės sistemos sutrikimais.

Jeigu abejojate, kreipkitės į Lietuvos smulkiųjų gyvūnų veterinarijos gydytojų asociaciją (www.lsgvga.lt) ir pasiteiraukite specialistų nuomonės.

Kiek kainuoja šuns kilmės dokumentai

Lietuvos kinologų draugijos išduodami ir visame pasaulyje pripažįstami šuns kilmės dokumentai arba yra duodami visai vadai, arba neduodami išvis.

Dokumentus turite gauti kartu su šuniuku, o ne vėliau, ne „paskambinus į klubą“ ar „susisiekus su veisėju X“. Šuniukas arba turi kilmės dokumentus, arba jų neturi.

Tikroji šuns kilmės dokumentų kaina siekia apie 50 litų. Jei jo tėvai yra tituluoti šunų parodų dalyviai arba yra išlaikę tam tikrus dresūros egzaminus, įrodančius ne tik jų tinkamumą medžioti ar dirbti tam tikrose tarnybose, bet ir įgimtas bei įgytas charakterio savybes, kilmės dokumentų kaina gali būti dar mažesnė.

Tiesa, kai kuriuos minėtus reikalavimus (parodos, sveikatos tyrimai) galima savotiškai „apeiti“. Pavyzdžiui, galima nevesti šuns į parodas, bet susimokėti tam tikrą mokestį (daug didesnį, nei kainuotų registracija į dvi šunų parodas) ir atvesti šunį į individualią ekspertų apžiūrą.

Net jei kalė netyčia susikergė su tos pačios veislės patinu, nuo praėjusios vados gimimo nepraėjus nei 8 mėnesiams, jos šuniukai vis dar gali gauti kilmės dokumentus. Tokiu atveju kalės savininkas, besielgdamas sąžiningai, turėtų sumokėti papildomas įmokas už savo negebėjimą tinkamai vykdyti LKD Šunų veisimo nuostatus.

Padirbti dokumentai: ar tai įmanoma?

Jei abejojate dėl įsigyto šuniuko kilmės dokumentų, pasiskambinkite į Lietuvos kinologų draugiją (prieš pirkdami augintinį, o ne parsivežę jį namo) ir paklauskite, ar tokių šunų vada yra užregistruota, ar ji tikrai egzistuoja, kokiam klubui priklauso veisėjas.

Lietuvos kinologų draugijos išduoti šunų kilmės dokumentai turi tam tikras žymes – vandens ženklus, plaušelius, lipdukus, antspaudus, atsakingų asmenų parašus.

Ir pabaigai

Visi augintiniai, nesvarbu, veisliniai ar ne, turintys kilmės dokumentus ar jų neturintys, yra vienodai svarbūs, brangūs ir verti mūsų meilės.

Jei žavitės konkrečia šunų veisle, gerbkite darbą žmonių, kurie ją kūrė ir saugojo – rinkitės dokumentus turintį gyvūną, kurio tėvai ir protėviai  atitinka veislės standartą, turi sveikatos tyrimų rezultatus, parodų įvertinimus.

Jei jums šuns veislė nėra tokia svarbi, apsilankykite gyvūnų prieglaudose, kur rasite daugybę puikių šunų bei kačių, laukiančių savo šeimininkų.

Vaiva Žostautaitė

Žurnalas „Duok leteną“, 2011, Nr. 2 (4), strp. tekstas sutrumpintas

Svetlanos Valujevos nuotr.

Pastaruoju metu visuomenė aktyviai diskutuoja šunų tema – diskusijas paskatino  įvykiai Padborgo (Danija) pasienio poste, kai buvo sulaikyti iš Lietuvos vežami 5 anglų, 2 prancūzų buldogai ir britų trumpaplaukis katinas.

Gyvūnai augintiniai gabenti kaip krovinys, vietinės veterinarijos tarnybos atstovai juos visus užmigdė.

Lietuvos kinologų draugija, kaip ir dauguma gyvūnų mylėtojų, laikosi nuomonės, kad Danijos veterinarijos gydytojai, viešai numarinę šuniukus ir katę, pasielgė nehumaniškai ir neetiškai. Tačiau jie vykdė pareigines instrukcijas ir laikėsi šioje šalyje galiojančių įstatymų.

Gyvūnus pražudė ne Danijos muitininkai ar veterinarai, o perpardavėja Nerilė Kovzonienė, nepaisiusi nei įstatymų, nei visuotinių gyvūnų gerovės nuostatų.

Nerilė Kovzonienė nepriklauso jokiam Lietuvos kinologų draugijos šunų mylėtojų klubui, LKD šunų veislyno mūsų šalyje ji nėra registravusi. N.Kovzonienė yra tik gyvūnų supirkėja ir perpardavėja, o nuo tokių asmenų ir jų veiklos Lietuvos kinologų draugija griežtai atsiriboja.

LKD apgailestauja, kad „didmeninė“ šuniukų prekyba vis dar gaji. Rusijos, Baltarusijos, Lenkijos šunų veislynuose pigiai įsigyti šuniukai pasiekia įvairias pasaulio šalis, patenka ir į vieno mūsų šalies zooprekybos tinklo parduotuves. Minėta prekyba gyvūnais paprastai yra nelegali, neapmokestinta, bet ji iki šiol nedomina nei Valstybinės mokesčių inspekcijos, nei kitų žinybų.

Incidentas Danijos pasienyje kelia ne vien gailestį dėl pražudytų gyvūnų, bet ir piktina dėl prasto, o kartais ir nusikalstamo, atitinkamų tarnybų darbo. Kodėl liko nepastebėtas per jaunų anglų buldogiukų įvežimas į mūsų šalį? Kodėl nebuvo veterinarijos specialistų kontrolės?

Juk prieš kelionę į Daniją buvo išduoti ES naminių gyvūnų pasai su atitinkamais įrašais labai jauniems gyvūnams (perpardavėja teigia, kad visi vet. dokumentai buvo sutvarkyti), tai yra, veterinarijos specialistai garantavo, kad atliktos būtinosios vakcinos ir šuniukus galima vežti į kitą šalį, o jų sveikatai ir gerovei kelionė nepakenks.

Jeigu pamirštume pasaulyje galiojančius gyvūnų gerovės įstatymus ir nelaikytume gyvūnų jusliomis būtybėmis, galėtume traktuoti šį nelaimingą atvejį tik kaip nepavykusią prekybinę operaciją. „Įvežant į Daniją daugiau nei penkis gyvūnus reikia specialaus leidimo. Reikia iš anksto sumokėti Danijoje galiojančius mokesčius už įvežamus gyvūnus, draudimo įmokas“, – žiniasklaidoje teigė Lietuvos ambasados Danijoje patarėja Irena Vedrickaitė.

Lietuvos kinologų draugija mano, kad dėl gyvūnų žūties turėtų atsakyti ne tik Danijos pareigūnai, bet ir N.Kovzonienė, ignoravusi Danijos ir Lietuvos įstatymus. Visuomenei turėtų pasiaiškinti ir mūsiškiai su šiuo incidentu susiję pareigūnai bei veterinarai, kurių aplaidumas sudarė sąlygas tokiems įvykiams.

Lietuvos kinologų draugija

L.Vaškelaitytės nuotr.

Žurnalisto Zenono Butkevičiaus straipsnis ta pačia tema:

http://www.grynas.lt/aplinka/z-butkevicius-ar-danijos-teismas-apgins-musu-suniukus.d?id=46360347

Dėl septynių nelegaliai iš Lietuvos vežtų šuniukų užmigdymo Danijos – Vokietijos pasienyje 2011 m. gegužės 31 d. (šuniukai gabenti komerciniais tikslais). Danijos Valstybinės veterinarijos tarnybos veterinarijos pareigūnas nusprendė, kad 7 iš Lietuvos vežami šuniukai turi būti užmigdyti..

Danijos Valstybinė veterinarijos tarnyba informavo Danijos ambasadą, kad planuotas įvežimas buvo nelegalus, nes gyvūnai neatitiko ES veterinarijos taisyklių ir reglamentų dėl pardavimui (komerciniam importui ir prekybai) skirtų naminių gyvūnų vežimo.

ES ir Danijos taisykles bei reglamentus dėl komercinės prekybos naminiais gyvūnais, jų importo, įskaitant šunis bei kates, galite rasti čia:

http://www.uk.foedevarestyrelsen.dk/ImportExport/Commercial_trade-import_of_pet_animals/Forside.htm

http://www.uk.foedevarestyrelsen.dk/ImportExport/Commercial_trade-import_of_pet_animals/Dogs_cats.htm

Šiuo konkrečiu atveju Danijos pasienio policija iškvietė Danijos Valstybinės veterinarijos tarnybos veterinarijos pareigūną.

Veterinarijos pareigūnas nustatė, kad šuniukų neįmanoma identifikuoti, nes jie neturi  patikimų tapatybės nustatymo žymų (mikroschema arba įskaitoma tatuiruotė), todėl neįmanoma įrodyti, kad gyvūnai tikrai paskiepyti nuo pasiutligės.

Dėl šių priežasčių – ir laikantis ES taisyklių bei reglamentų – šuniukus reikėjo izoliuoti 4 mėnesiams oficialioje karantino įstaigoje, todėl nebuvo galima vežti jų atgal į Lietuvą.

Remiantis profesionaliu Danijos Valstybinės veterinarijos tarnybos veterinarijos pareigūno vertinimu, 4 mėnesių karantinas jaunesniems nei 8 savaičių amžiaus šuniukams pažeistų tokio amžiaus gyvūnų priežiūros normas. Todėl jis nusprendė, kad šuniukai turi būti užmigdyti.

Kadangi šuniukai nebuvo tinkamai paskiepyti, nebuvo galima jų migdyti veterinarijos klinikoje, todėl šuniukai buvo užmigdyti ne klinikos patalpose.

Tai atliko veterinarijos gydytojas, laikydamasis atitinkamų tokių gyvūnų eutanazavimo taisyklių ir reglamentų.

Danijos ambasadorius Lietuvoje p. Jørgen Molde

Šuniukų „fabrikėliai“ niekuo nesiskiria nuo gyvulių fermų – gyvūnai augintiniai čia laikomi ir veisiami pasipelnymo tikslais. Pateikiame Anglijos kinologų klubo oficialią nuomonę apie tokį veisimą, prekybą zooparduotuvėse ir perpardavėjus…

Šunys tokiuose „fabrikėliuose“ kergiami per dažnai, daug iš jų yra ligoti arba turi elgsenos sutrikimų, jie laikomi neįtikėtinai prastomis sąlygomis. Jaunikliai paprastai nuo motinų atskiriami per anksti ir, kas svarbiausia, čia nevyksta jauno gyvūno socializacija, jis nėra ruošiamas gyventi žmonių bendruomenėje.

Išveisti šuniukai dažnai urmu parduodami supirkėjams, kurie juos transportuoja nesilaikydami gyvūnų pervežimo taisyklių ir kt. normų. Šuniukai išsiunčiami į didžiuosius miestus perpardavėjams arba patenka  tiesiai į zooparduotuves.

Šio „verslo“ tikslas – tenkinti visuomenės poreikius. Kelionės mažus šuniukus traumuoja, dalis jų perpardavėjus ir zooparduotuves pasiekia išsekę, pasitaiko, kad gležnas gyvūnėlis žūva. Pirkti šuniukus arba jau suaugusius šunis iš perpardavėjų ir parduotuvių absoliučiai nerekomenduojama, nes tokie šunys gali turėti ne tik sveikatos, bet ir elgsenos sutrikimų.

Būsimiems šeimininkams patartina blaiviai įvertinti komplikuotą tokių šunelių gyvenimo pradžią ir nepamiršti svarbaus fakto – mažiems gyvūnams nebuvo suteikta tai, kas būtina normaliam fiziniam ir psichiniam vystymuisi.

Šuniukai, gimę tokiuose „fabrikėliuose“, gali turėti ir kilmės dokumentus, tačiau reikia nepamiršti, jog šie dokumentai nebūtinai užtikrina gyvūno kokybę. Be to, būtina įsitikinti, ar tai tikri kilmės dokumentai, o ne kokios nors laikinosios „šuniukų kortelės“ ar panašūs menkaverčiai popieriai, siekiant apgauti patiklų pirkėją.

O kas tie perpardavėjai? Tai šuniukų „fabrikėlių“ agentai, superkantys šuniukus urmu, vėliau jie deda skelbimus į laikraščius ir žurnalus, apsimesdami, jog yra veislininkai.

Dėmesio: jeigu tokiame skelbime išvardyta daug to paties asmens parduodamų šunų veislių ir tai daroma gana dažnai, tikėtina, kad jis – perpardavėjas. Kaip elgtis šuns pirkėjui? Jeigu kreipsitės pagal šuniukų pardavimo skelbimą, būtinai nuvykite į vietą ir paprašykite, kad „veisėjas“ parodytų motiną kalytę su šuniukais. Jeigu veisėjas atsisako tai padaryti, nepirkite iš jo šuniuko.

Lygiai taip pat jūs nepamatysite šuniuko motinos, jei pirksite gyvūnėlį zooparduotuvėje  – pirksite katę maiše.Niekada nepirkite šuniuko automobilių stovėjimo aikštelės prie prekybos centrų, turgaviečių, autoservisų – tai populiariausios perpardavėjų „darbo“ vietos. Nepirkite šuniukų iš tokių vietų, kur gyvūnai akivaizdžiai patiria stresą ir nepatiria normalaus bendravimo su žmonėmis, kur nepatiria tikros namų šilumos.

Ir dar dėmesio: tikri veisėjai niekada nepardavinėja savo išveistų šuniukų per zooparduotuves ar pan. prekybos vietas.

Šuniuko įsigijimas yra atsakingas momentas. Dažniausiai tiek veisėjas, tiek pirkėjas, įvykus sandėriui, būna abipusiai patenkinti ir, kas labai svarbu, pasirašo pirkimo – pardavimo sutartį. Sutartis gina ne tik pirkėjo bei pardavėjo, bet gina ir gyvūno teises.

Kas nutinka, kai ne viskas taip sklandu kaip norėtųsi, o ypač, kilus įtarimams dėl šuniuko tikrosios kilmės?Anglijos kinologų klubas (Kennel Club) neregistruoja šuniukų veisėjų ir dėl šios priežasties negali įsitraukti į nesusipratimų aiškinimąsi, susijusį su šuns įsigijimu.

Taigi pirkėjo teisės ginamos pagal pasirašytą pirkimo-pardavimo sutartį. Šis šuns pardavimo aktas yra paremtas bendruoju „Gaminių pardavimų aktu“ (Sales of Goods Act 1979), todėl pirkėjas savo teises ir gali ginti įstatymų nustatyta tvarka, jeigu įtarė, kad buvo apgautas.

Be abejo, geriausias variantas – susitikti su šuniuko veisėju, aptarti iškilusias problemas ir, jeigu įmanoma, pasiekti abiem pusėms palankų sprendimą.

Ir dar, pagal Didžiojoje Britanijoje galiojantį „Gyvūnų gerovės aktą“ (Animal Welfare Act 2006) gyvūnų savininkas laikomiems gyvūnams privalo užtikrinti  tinkamas sąlygas. Gyvūno gerovė reiškia, kad jis yra tinkamai maitinamas, gauna veterinarinę priežiūrą, gyvena tinkamomis sąlygomis, gyvūnas yra socializuojamas, auklėjamas ir t.t. Tokios sąlygos leidžia gyvūnui jaustis gerai, jo elgesys nesutrinka, jis nepatiria kančių, nesuserga.

Parengta pagal Anglijos kinologų klubo tinklapio inf.

Laimonos Vaškelaitytės nuotr.

Tarptautinė kinologų federacija (Federation Cynologique Internationale – FCI) informuoja, kad FCI nariai bei kontrakto partneriai neturi nieko bendra su Federation Canina Internacional ir jos nariais – kinologų klubais.

Minėta Federation Canina Internacional sąmoningai pasirinko panašų į Federation Cynologique Internationale pavadinimą, sukūrė panašų logotipą ir tokiu būdu siekia suklaidinti šunų mylėtojus.

Informuojame, kad LKD (kaip FCI narė) neturi nieko bendra su minėta kinologų organizacija.

Taip pat primename, kad mūsų šalies kinologams Tarptautinėje kinologų federacijoje atstovauja tik Lietuvos kinologų draugija (LKD).

Daugiau informacijos: www.fci.be

LR Konkurencijos taryba, ištyrusi pareiškėjos, IĮ „Terra animalis“ skundą, skyrė LKD 32 300 Lt baudą už Konkurencijos įstatymo pažeidimą. Lietuvos kinologų draugija neigia pažeidusi šį įstatymą.

2010 m. balandžio 10 d. dienraštyje „Lietuvos rytas“ išspausdintas UAB „Svajų medis“ užsakomasis straipsnis „Po meilės šunims šūkiais – godus milijoninis verslas“. Dienraštis „Lietuvos rytas“ atsisakė spausdinti LKD straipsnį, paneigiantį šmeižtą, remdamasis tuo, kad UAB „Svajų medis“ straipsnis buvo reklama, už kurios turinį dienraštis neatsako.

Straipsnyje „Po meilės šunims šūkiais – godus milijoninis verslas“ parduotuvių tinklui „Kika“ šį kartą atstovaujanti UAB „Svajų medis“ piktinasi, kad Lietuvos kinologų draugija (LKD) nesutinka su LR Konkurencijos tarybos nutarimu skirti jai baudą už Konkurencijos įstatymo pažeidimą ir kreipėsi į teismą dėl minėtos baudos teisėtumo. Priminsime, kad Lietuvos kinologų draugiją Konkurencijos tarybai apskundė IĮ „Terra animalis“, valdanti parduotuvių tinklą „Kika“. Teisme įrodinėti savo tiesą demokratinėje ir laisvoje valstybėje, kaip žinome, gali ir juridiniai, ir fiziniai asmenys. Šia teise LKD ir pasinaudojo. Tačiau puolimas prieš LKD bei jos prezidentę persikėlė į viešąją erdvę „reklamos“ pavidalu dienraštyje „Lietuvos rytas“ bei straipsniu „Kika“ tinklapyje.

„LKD niekada nepuolė parduotuvių „Kika“. Draugija apskritai nieko nepuolė ir nepuola, tik išsako savo poziciją. Juk demokratinėje valstybėje tai normalu. Neskundėme parduotuvių „Kika“ jokioms instancijoms, negrasinome teismais, nepublikavome užsakomųjų straipsnių, nors ponia Janita Januškauskaitė, IĮ „Terra animalis“ savininkė ir UAB „Svajų medis“ vienintelė akcininkė, o taip pat ir LKD veisėja, ne pirmą kartą apšmeižė LKD ir jos veislynus. Mes pasisakome prieš šuniukų perpardavinėjimą apskritai. Ši nuostata taikoma visiems šunų perpardavėjams, bet kažkodėl užkliūva tik „Kikos“ savininkei, – sakė LKD prezidentė Ramunė Kazlauskaitė, – Tai, kas rašoma užsakomajame straipsnyje apie mane yra straipsnio autorių „laisvos“ interpretacijos, sąlygotos tų asmenų riboto informuotumo ir savotiško vertybių supratimo. Man rūpi mane pažįstančių žmonių nuomonė, o kiti laisvi tikėti arba netikėti šmeižtu.“

Pasak LKD atstovų, straipsnio autoriai nepasikuklino pateikti melagingą informaciją kaip faktą, pagrįstai tikėdamiesi, kad skaitytojai patingės perskaityti „cituojamus“ straipsnius ar pranešimus, sau naudingai iškreipė LKD pasisakymų prasmę ir akivaizdžiai parodė, kad neturi jokio supratimo apie tai, ką Tarptautinė kinologų federacija (FCI) ir Lietuvos kinologų draugija laiko komerciniu ir nekomerciniu veisimu, bei kokia yra LKD sprendimų priėmimo tvarka.

„Galima ginčytis dėl pačios sąvokos tinkamumo, tačiau esmė tokia: komerciniai veisėjai savo išveistus šuniukus parduoda perpardavėjams, nesigilindami, koks bus to šuniuko likimas. O nekomerciniai veisėjai savo šuniukus parduoda ar kitaip perduoda tiesiai naujam savininkui, stengdamiesi, kad šuniukas nukeliautų į geras rankas. Pelno buvimas ar nebuvimas čia nėra svarbus rodiklis, svarbiausia yra atsakomybė už savo šuniukų tolesnį likimą arba jos nebuvimas. Lietuvos kinologų draugija siekia, kad mūsų šalyje būtų veisiami gražūs ir sveiki šunys, nekeliantys problemų nei savininkams, nei aplinkiniams. O kad šuo išaugtų stabilios psichikos, jis turi jaustis saugus. Tai ypač svarbu, kol šuniukas mažas“, – teigė LKD tarybos narė Milda Banevičiūtė.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos kinologė, etologė (gyvūnų psichologijos žinovė), Vilniaus universitete mokslų daktaro laipsnį įgijusi Daina Malickienė viename straipsnių tvirtino, kad ir žmogus, ir šuo yra gyvūnai, o vaikystėje patirtos stiprios neigiamos emocijos gali labai atsiliepti tiek šuns, tiek žmogaus tolesniame gyvenime. Apie tai, kad pirmųjų mėnesių ir metų patirtis labai svarbi žmogaus kūdikio vystymuisi ir asmenybės formavimuisi, seniai žinoma. Štai kodėl taip svarbu, kad kūdikis nuo mažumės jaustųsi saugus ir augtų šeimoje, kad ligoninėse ar vaikų namuose palikti kūdikiai kuo anksčiau patektų į šeimą, pavyzdžiui, būtų įvaikinti. Ir gyvūnui svarbu, kad iš lizdo jis keliautų tiesiai pas tikrąjį šeimininką, kuris pasirūpintų tinkamu jo vystymusi.

Daug metų veisianti rusų žaisliukų veislės šunis Dekoratyvinių šunų klubo prezidentė Jelena Doronda mano, jog ir mažas šuniukas turi jausti, kad mama, o vėliau šeimininkas, juo visada pasirūpins, nepaliks vieno, neleis skriausti. Ar šuniukas gali jaustis saugus, jei pačiu svarbiausiu vystymosi tarpsniu nesocializuojamas, neturi nuolatinio šeimininko, tampomas iš vienos vietos į kitą, rodomas vitrinoje lyg manekenas, skirtas, kaip teigia parduotuvių „Kika” atstovai, „… pritraukti į parduotuves pasižvalgyti norinčių žmonių“?

Lietuvos kinologų draugijai rūpi ne tik šunis mylinčių bei auginančių žmonių ir jų augintinių gerovė. Ne mažiau svarbu užtikrinti, kad Lietuvoje saugiai jaustųsi ir tie, kurie gyvūnų niekada neaugino ir neketina auginti. Todėl svarbu, kad šunys būtų tinkamai išauklėti ir nekeltų grėsmės aplinkiniams. „Tai vienas iš pagrindinių Lietuvos kinologų draugijos bei Tarptautinės kinologų federacijos siekių, – sako LKD Veisimo komisijos pirmininkė, tarptautinė teisėja ir kolių veisėja Natalija Nekrošienė. –  Ne paslaptis, kad tik stabilios psichikos šuo gali būti tinkamai išauklėtas ir saugus visuomenei. Todėl dedame visas pastangas, kad nestabilios psichikos šunys nebūtų veisiami, siekiame, kad grynakraujai šunys sulauktų sveikų palikuonių. Tačiau kad ir koks iš prigimties būtų sveikas šuniukas, pakliuvęs į nuolatinio streso sąlygas, pasikeičia. Ir kuo ilgiau trunka stresas, tuo nestabilesnė šuniuko psichika, tuo labiau mažėja tikimybė jį tinkamai išauklėti“.

Kinologų draugijos veisėjus nustebino ir papiktino minėto užsakomojo straipsnio pozicija, neva „Kikos“ parduotuvių vitrinose šuniukams – rojus, o Lietuvos kinologų draugijos veisėjai, pasak užsakomojo straipsnio autorių, šuniukus laiko netinkamomis sąlygomis – dvokiančiuose rūsiuose be ventiliacijos, „narvuose kaip vištas paukštynuose“ arba butų kambarėliuose „su dar dvidešimt ar trisdešimt šunų, kurie niekada nematė dienos šviesos…“. „Jeigu kuri nors laida parodytų reportažą apie vieną tokį veislyną, žmones ištiktų šokas“, – teigiama straipsnyje. Ir priduriama, kad Lietuvoje tokių veislynų yra per trisdešimt procentų, o LKD apie tai žino ir nė vieno nenubaudė.

Tokie pareiškimai negali nešokiruoti. Jei straipsnio užsakovai turi faktų apie tokius veislynus, pirmiausia turėtų juos pateikti Lietuvos kinologų draugijai ir Lietuvos valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai (VMVT), kurios imtųsi reikiamų priemonių prieš veisėjus, pažeidžiančius gyvūnų gerovę.

Vien 2008 metais VMVT užregistruoti 702 pranešimai dėl gyvūnų (ne vien šunų) gerovės pažeidimų, iš jų pasitvirtino 468 – buvo nustatyta, kad gyvūnai laikomi netinkamose vietose, suvaržyta gyvūnų judėjimo laisvė, kentė alkį ir troškulį, skausmus dėl sužeidimų ar ligų, patyrė baimę ir stresą. O VMVT patikrinus 1498 transporto priemones, nustatyti 82 pažeidimai dėl gyvūnų apsaugos juos vežant ir atliekant susijusias operacijas. Tačiau iš visų šių atvejų nebuvo nė vieno (!), kur netinkamos gyvūnų laikymo ar pervežimo sąlygos būtų nustatytos Lietuvos kinologų draugijai priklausančiuose veislynuose! Neteko matyti ir siaubo filmą primenančių reportažų apie vištų narvuose kenčiančius keturkojus žmogaus draugus. Mes ir mūsų  kolegos žurnalistai tokią informaciją būtinai paviešintume, jei tik „Kika“ ar kas kitas ją pateiktų.

Lietuvos kinologų draugija ir jos klubai laukia įrodymų apie tuos net 30 proc. veislynų, kuriuose neva baisiomis sąlygomis kankinami maži šuniukai, kad galėtų imtis įstatymais numatytų priemonių prieš tokius veisėjus. Negavusi įrodymų, LKD laikys šiuos pareiškimus šmeižtu.

LKD veisėjai atremia ir užsakomajame straipsnyje išsakytus teiginius, neva grynakraujų šunų veisimas yra labai pelningas verslas. „Vienas iš būdų sumenkinti organizacijos argumentus ir iškreipti jos siekius – pateikti juos kaip vieno asmens privačių interesų gynybą. Tie, kas veisia ar veisė kilmingus šunis, puikiai žino, kad pragyventi iš šunų veisimo neįmanoma, jei siekiama išveisti puikius savo šunų palikuonis. Labai pasiseka tiems veisėjams, kuriems atsiperka įdėtos lėšos“, – teigia vieno iš seniausio mūsų krašto šunų veislyno savininkė N. Nekrošienė.

Kai kuriems pasiseka gauti daugiau pajamų, nei turėjo išlaidų. Be to, negalima užmiršti, kad šunų auginimas yra daug laiko ir jėgų atimantis darbas. Jei koks veisėjas ir susikūrė darbo vietą, vargu ar jį būtų galima už tai kaltinti ekonominio sunkmečio sąlygomis. Tačiau dauguma LKD priklausančių veisėjų dirba kitoje srityje – yra mokytojai, gydytojai, verslininkai, žurnalistai, aptarnavimo sferos darbuotojai ir kiti, kuriems grynakraujų šunų veisimas yra tik brangiai kainuojantis ir jokio pelno neatnešantis malonumas, tai yra, brangus hobis.

Užsakomajame straipsnyje tvirtinama, kad „Kika“ parduotuvėms prekyba šuniukais finansine prasme nereikšminga. Neva prekiautų šuniukais net už savikainą, neuždirbant nė lito. Nė neslepiama, kad „Kika“ tinklui šuniukai reikalingi kaip manekenai vitrinose – kad į parduotuves pritrauktų daugiau lankytojų. O ar tai  suderinama su gyvūnų gerovės principais? Kyla pagrįstas klausimas, kokius „Kikos“ interesus tuomet pažeidžia LKD nuostata, neleidžianti veisėjams perleisti šuniukų asmenims,  turintiems tikslą juos perparduoti? Gal tik trukdo norui  turėti gyvą reklamą parduotuvėse?

Parduotuvių „Kika” užtarėjams tikriausiai sapnuojasi LKD ar veislynų uždirbami didžiuliai pelnai, tačiau tai labai toli nuo teisybės. Tikrovė tokia: LKD yra nesiekianti pelno organizacija, tačiau stengiasi dirbti be nuostolių, nelikti niekam skolinga, laiku sumokėti visus mokesčius valstybei bei atlyginimus darbuotojams. Tas, kuris nors kartą apsilankė LKD rengiamose tarptautinėse šunų parodose, žino, kokio masto šie renginiai, kaip profesionaliai organizuoti. Kilmės dokumentų išdavimo sistema tokia aiški, kad net naujokui nekyla klausimų.

O kuo užsakomojo straipsnio autoriams užkliuvo privalomieji šunų sveikatos tyrimai? Nejaugi dar yra nusiteikusių prieš sveikus veislinius šunis? Nesuprantama, ką bendra turi LKD su šunų skiepijimu veterinarijos gydyklose.

Straipsnio užsakovai taip įsibėgėjo, kad ėmė netiesiogiai įtarinėti net audito bendroves, kasmet tikrinančias Draugijos buhalteriją, bei kitas kontroliuojančias institucijas, kurioms nuolat atsiskaito LKD. „Jei būtų aiškiai atskleista, kas ir kaip vyksta parodų rengimo, kilmės dokumentų išdavimo, privalomų tyrimų, skiepijimų srityse, šunų šeimininkai patirtų šoką, o kontroliuojančios institucijos griebtųsi už galvos…“,– rašoma straipsnyje. Nepateikus konkrečių įrodymų, žarstyti tokius kaltinimus, įtarinėti kontroliuojančias institucijas dėl netinkamos priežiūros, veterinarijos gydytojus – dėl tyrimų bei skiepų kokybės, gąsdinti šunų mylėtojus, kurie augina LKD veislynuose išveistus šunis, daugiau nei nekorektiška.

Nevyriausybinė organizacija Lietuvos kinologų draugija, jos klubai ir veislynai neplanuoja didmeninės šuniukų prekybos ir nesiekia milijoninių pelnų. LKD nesiekia sužlugdyti nei „Kikos“, nei kitų zooverslininkų, apjuodinti juos ar kaip nors pakenkti. Lietuvos kinologų draugija siekia šunų ir su jais vienaip ar kitaip susijusių žmonių gerovės. Tai mums tvirtino dešimtys kalbintų šunų veisėjų, LKD bei klubų darbuotojų, kinologų.

Šunų mylėtojai anksčiau ar vėliau patys susivoks, kas kokių tikslų siekia ir kieno labui veikia. Taip pat susivoks, kam  iš tiesų, LKD ar perpardavėjams, labiau rūpi gyvūnų gerovė…

D. Norkienė ir A. Staskevičienė

Lietuvos kinologų draugija neigia pažeidusi Konkurencijos įstatymą. LR Konkurencijos tarybos priimtą nutarimą skirti LKD baudą planuojama apskųsti – tam pritarė LKD Konferencijos dalyviai…

LKD metinėje konferencijoje, įvykusioje 2010 04 10, buvo aptartas 2010 m. balandžio 1 d. Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos nutarimas Lietuvos kinologų draugijai (LKD) skirti 32 300 Lt baudą už Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei šios dalies 3 punkto reikalavimų pažeidimą.

Konkurencijos taryba pradėjo tyrimą 2007 m. liepos 10 d. IĮ „Terra animalis“, valdančios zooparduotuvių tinklą KIKA, skundo pagrindu. LKD draudimas savo veisėjams parduoti jų išveistus šuniukus perpardavinėtojams buvo apskųstas kaip Konkurencijos įstatymo pažeidimas.

Atlikusi tyrimą, Konkurencijos taryba konstatavo buvus kartelinį susitarimą sudaryti išskirtines šuniukų realizavimo sąlygas tik LKD veisėjams, pažeidžiantį perpardavinėtojų interesus ir ribojantį konkurenciją šunų pardavimo rinkoje. Konkurencijos taryba įpareigojo LKD panaikinti nuostatas, draudžiančias veisėjams parduoti šuniukus perpardavinėtojams.

Tyrimo metu nebuvo atsižvelgta į LKD argumentus dėl asociacijų veikimo laisvės, visuomeninių LKD veiklos tikslų, jos narystės Tarptautinėje kinologų federacijoje (FCI), kurios nariams draudžiama perpardavinėti šunis, šunų rinkos apibrėžimo ir konkurencijos šioje rinkoje, autoritetingų tarptautinių ir nacionalinių organizacijų (Pasaulinės gyvūnų globos asociacijos – WSPA, Lietuvos smulkiųjų gyvūnų veterinarijos gydytojų asociacijos) neigiamą požiūrį dėl gyvūnų perpardavinėjimo, dėl kurio šunys gali tapti bailūs arba agresyvūs, sunkiai valdomi ir pavojingi visuomenei. Su šiais ir kitais LKD argumentais galima susipažinti organizacijos tinklapyje www.kinologija.lt.

LKD neprekiavo ir neprekiauja šuniukais. Būdama nevyriausybine organizacija, ji vykdo ne komercinę, o visuomeninę funkciją – telkia savo narius, atstovauja jiems Tarptautinėje kinologų federacijoje ir rūpinasi gražių, sveikų bei saugių šunų veisimu. LKD ir FCI yra nevyriausybinės organizacijos, sukurtos savanoriškais pagrindais, jų steigimo ir veiklos tikslai yra nekomerciniai bei atitinka visuomenės interesą spręsti su šunų, o kartu ir visuomenės gerove, susijusias problemas.

LKD visuomeninių funkcijų vykdymas, siekis savo veisėjų išveistiems šunims suteikti tinkamas laikymo sąlygas bei apsaugoti visuomenę nuo fiziškai ir psichiškai nesveikų šunų negali būti laikomas pakankamu pagrindu konstatuoti konkurencijos rinkoje ribojimą.

Mes norime matyti sveikus ir laimingus šunis, žinoti, kad jų savininkai bei aplinkiniai yra ramūs ir saugūs. Lietuvos kinologų draugijai labai svarbus visuomenės supratimas ir parama šiuo klausimu.

Lietuvos kinologų draugijos Konferencija nutarė apskųsti Konkurencijos tarybos sprendimą teismui. Lietuvos kinologų draugija, suprasdama, kad negali nevykdyti Konkurencijos tarybos nutarimo, stabdo LKD veisimo nuostatų 4.3.9. punkto „jokia forma neperduoti šuniukų fiziniams ir/ar juridiniams asmenims, turintiems tikslą juos perparduoti“ ir 4.3.10. punkto „realizavęs šuniukus, per vieną mėnesį nuo perdavimo datos pateikti LKD sekretoriatui šuniukų perdavimą naujam savininkui patvirtinančių dokumentų kopijas“ veikimą iki teismo sprendimo.

Lietuvos kinologų draugija

Mieli LKD veisėjai ir šunų mylėtojai, 2010 m. balandžio 1 d. Lietuvos Respublikos Konkurencijos taryba priėmė nutarimą skirti Lietuvos kinologų draugijai 32 300 Lt baudą už Konkurencijos įstatymo pažeidimą ir tai buvo paskelbta žiniasklaidoje. Visuomenė į šį faktą reagavo įvairiai, tačiau, sprendžiant pagal komentarus internete, dauguma teisingai suprato esmę.
Nuoširdžiai dėkojame už Lietuvos kinologų draugijos palaikymą ir jos veiklos tikslų supratimą.

2007 m. liepos 10 d. Lietuvos Respublikos Konkurencijos taryba pradėjo IĮ „Tera animalis“, valdančios zooparduotuvių tinklą „KIKA“, skundo tyrimą dėl LKDdraudimo savo veisėjams parduoti jų išveistus šuniukus perpardavinėtojams. LKD patalpose buvo atlikta krata, apklausti darbuotojai. Nuo to laiko apie tyrimo eigą ar rezultatus LKD neturėjo jokios informacijos iki 2009 m. gruodžio 8 d., kai gavo Konkurencijos tarybos raštą dėl papildomų duomenų pateikimo.
2009 m. gruodžio 23 d. Lietuvos kinologų draugija gavo pranešimą apie Konkurencijos tarybos atlikto tyrimo rezultatus, pagal kuriuos LKD, „nusprendusi uždrausti prekybą šuniukais su LKD kilmės dokumentais parduotuvėse bei įpareigojusi veislynus per nustatytą terminą nuo pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dienos pranešti kainas, savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį bei šios dalies 3 ir 4 punktus, tuo padarydama apysunkį Konkurencijos įstatymo pažeidimą“
2010 m. balandžio 1 d. Konkurencijos taryba paskelbė nutarimą pripažinti, kad LKD, „nustatydama draudimą savo nariams parduoti šuniukus su LKD išduotais dokumentais fiziniams ir/ar juridiniams asmenims, turintiems tikslą juos perparduoti, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei šios dalies 3 punkto reikalavimus“ ir skirti LKD 32 300 Lt baudą.
LKD pateikė Konkurencijos tarybai savo argumentus 2010 m. sausio 5 d. raštu ir 2010 m. kovo 18 d. Tarybos posėdžio metu žodžiu, tačiau Konkurencijos tarybai jie nepasirodė svarūs.

Pateikiame sutrumpintą LKD argumentų variantą.

Lietuvos kinologų draugijos prezidentė
Ramunė Kazlauskaitė